Štai gyva Lietuvos legenda STELMUŽĖS ĄŽUOLAS ! Spėjama, kad jo amžius gali būti apie 1500, o gal net ir 2000 metų. Tai pats seniausias ir storiausias medis Lietuvoje, gali būti, kad net seniausias ąžuolas Europoje. Jis auga pačiame mūsų šalies pakraštyje šalia Latvijos sienos, Zarasų rajone.

O tokie šio ąžuolo parametrai, išmatuoti 2016-ais metais:

  • Kamieno skersmuo 3,5 m, o apimtis apie 10 metrų (1,3 m. aukštyje).
  • Aukštis – 19 m.
  • Lajos skersmuo – 20 m.

Tad kamienui apkabinti reikėtų net kokių 9 drūtų vyrų ! Medis yra tikras senolis ir jo būklė gan sunki, jis apniktas infekcijų, įvairių grybų, dumblių, samanų, medienos ląstelės senos ir sunkiai atsinaujina. Bet kiekvienais metais jis vis dar dera, kad ir negausiai, bet sunokindamas giles. Prieš keliolika metų šis ąžuolas buvo klonuotas, jo klonai saugomi Miškų institute, yra Lietuvoje yra augantis ne vienas ąžuoliukas, klonuotas iš Stelmužės ąžuolo, ir galbūt kada nors šio senolio vaikai taip pat pasieks tokį garbingą amžių.

Pirmą kartą šis ąžuolas buvo pradėtas tvarkyti daugiau nei prieš 100 metų. Tada buvo apkaltos jo drevės ir plotas aptvertas, kad žmonės mažiau jį skriaustų. Po Nepriklausomybės atkūrimo Stelmužės ąžuolas buvo tvarkomas ir gaivinamas pagal specialistų patarimus – buvo padidintas aptvėrimo plotas, kad lankytojai nemindytų ąžuolo šaknų zonos, įrengta tvirtesnė tvora, pašalintos trinkelės, šiek tiek nugenėtos galinčios nulūžti šakos ir kai kurios paremtos, iškirsti šviesą užstojantys menkaverčiai medžiai.

Stelmužės ąžuolas turi ne vieną legendą. Štai viena byloja, kad per drevę kamiene galima nusileisti į požemio pasaulį; dar viena – kad po jo šaknimis glūdi lobis. Kad pagonybės laikais po medžiu degdavo aukuras ir buvo aukojama dievams. Dar viena legenda pasakoja, kad su ąžuolo viršūne baudžiauninkai užtvėrę kelią piktam carui, kad jis nepravažiuotų, nes baudžiauninkai taip norėję jį pamokyti už tai, kad šis neprivertė Stelmužės dvarininko atleisti valstiečius nuo baudžiavos, nors ši jau seniai buvo panaikinta. Kitas padavimas byloja, jog kažkoks milžinas nutarė ant pravažiuojančio caro karietos nuversti ąžuolą, tačiau vienas stelmužiškis stipruolis, atrėmęs tą ąžuolą, išgelbėjo carą. Arogantiškas imperatorius šiam žmogui už išgelbėjimą ne tik pinigų nepasiūlė, bet netgi padėkoti nesiteikė. Ėmė ir nurūko savo šešiakinke. Stipruolis iš apmaudo karietą pasivijo, griebė už rato ir pusė ratlankio liko jo saujoje. Gal todėl Stelmužės herbe buvo vaizduojama pusė ratlankio (www.wikipedia.org).

Šalia Stelmužės ąžuolo yra išlikusi sena medinė bažnytėlė ir varpinė, statytos 1650 m. be vinių ir pjūklų, tik iš statytojų kirviais aptašytais sienojais. Dar už kelių šimtų metrų galima pamatyti akmeninį pastatą, kuris vadinamas Vergų bokštu, nes jame dvarininkai laikydavo baudžiauninkus, norėdami juos nubausti už blogą elgesį. Netoli išlikę ir Stelmužės dvaro likučiai – apgriuvusios arklidės, ūkiniai pastatai – jie šiuo metu labai liūdnos būklės, tik kelios sienos stūkso. Pagrindinis dvaro pastatas neišliko, jis buvo sugriautas karo metu, o jo vietoje sovietiniais laikais pastatė mokyklą, bet ir ši šiuo metu apleista ir apgriuvusi. Vergų bokštas išsilaikęs puikiai, nes tvirtai pastatytas iš beveik 1 metro storio akmeninių sienų.

Už 1,5 km nuo Stelmužės ąžuolo miške galima rasti Lygumų akmenį. Spėjama, kad akmuo gali būti didesnis net už Puntuką, nes jo didžioji dalis vis dar randasi po žeme, jis iki šių dienų netyrinėtas ir neatkastas, matosi tik 18 m ilgio platus paviršius. Ir akmuo turi legendą (o kaip gi be jos !). Pasakojama, kad Velnias Milžinas paleido akmenį žemėn, nuo jo kritimo visa žemė sudrebėjo. Ir nors akmuo visas susmego, smūgio būta tokio stipraus, kad nuo jo atsirado kalvos, kalneliai ir daubos (www.wikipedia.org).

Tad štai kiek įdomių vietų yra mažame Stelmužės kaimelyje – ne tik įžymusis akmuo, bet ir buvęs dvaras su likusiais pastatais bei sena bažnyčia su varpine