Rudenį daugelis apstulbsta, pamatę liepsnojančius raudonus ir geltonus spalvų fejerverkus, nes nesupranta, iš kur staiga atsirado šie ryškūs krūmai, kurie visą vasarą ramiai sau žaliavo ir neatkreipė į save ypatingo dėmesio, kol po šaltesnių naktų jie staiga nušvinta ryškiaspalvėmis liepsnomis. Tai ŽAGRENIAI, jie  yra vieni ryškiausių kiemo augalų rudenį. Lietuviai sodybose šiuos augalus gan dažnai ir senokai augina, nors daugelis net nežino jų pavadinimo. Tad šį kartą kviečiame į pažintį su žagreniais.

RŪGŠTUSIS ŽAGRENIS (Rhus typhina) – populiariausias Lietuvoje iš visų 20 žagrenių rūšių, į mūsų kraštus atkeliavęs iš Šiaurės Amerikos. Pas mus jam patiko, tad gerai pritapo prie lietuviško klimato ypatybių. Dažniausiai šie augalai auga kaip krūmai arba medeliai, pasiekdami 10 metrų aukštį. Jų laja būna plati, šakos stambios ir retos, plačiai išsikeroję, šiek tiek panašios į žagres, ir turbūt dėl šios savybės ir gavę tokį vardą. Lapai stambūs, ilgesni nei 0,5 metro ilgio, sudaryti iš daugybės smulkesnių lapelių ir panašūs į vėduokles. Rudenį atsiskleidžia visas lapų grožis, kai savo ryškiomis spalvomis pralenkia net klevų spalvas. Vaikystės prisiminimuose dar išlikę, kaip skindavome tuos lapus, puošdavomės jais kaip karūnomis ar indėnų kepurėmis. Ir net žiemą, kai visi lapuočiai pliki, žagreniai vis dar turi kuo patraukti dėmesį – savo šakelėmis ir sėklomis. Jaunos šakelės būna storos, švelnios, apaugusios rudu kailiuku. Sėklytės mažos ir apvalios, suaugusios į delno ilgumo šluoteles, irgi apaugusios vyšninės spalvos kailinukais. Šios šluotelės puošia žagrenius visą žiemą, jei jų nenulesa paukščiai ar nenuskina sausoms puokštėms floristai. Tiesa, šluotelėmis puošiasi tik moteriški augalai.

Auginti rūgščiuosius žagrenius nesudėtinga, nes jie nereiklūs– atsparūs šalčiams ir užterštam miesto orui, gali augti tiek saulėtoje vietoje, tiek daliniame pavėsyje. Dirvožemį labiausiai mėgsta derlingą, drėgnoką ir rūgštų, bet auga ir kitokiuose, nėra išrankūs. Šaknų sistema gausi, mėgsta plisti šaknų atžalomis, tad šios savybės reikėtų neužmiršti, sodinant arti kaimynų sklypo, kad nenukeliautų