Saremos istorija

Saaremaa yra didžiausia Estijos sala ir ketvirta pagal dydį sala Baltijos jūroje. Jos plotas apie 2 700 km², tad šiek tiek didesnė už didžiausią Lietuvoje Varėnos rajoną. Nuo vakarinio iki rytinio salos krašto yra maždaug 90 km, o iš šiaurės į pietus – apie 60 km. Nuolatinių gyventojų virš 30 tūkst. Gyventojų tankumas labai mažas – tik apie 12 žmonių viename km², kai lyginant su Lietuva vidurkis yra apie 45 žmones km². Todėl net ir ne gamtos vietovėse Sarema atrodo labai erdvi ir mažai apgyvendinta. Tiesa, vasaros metu per vieną mėnesį salą aplanko apie 20-30 tūkst. turistų. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis tikras salos miestas yra Kuresarė (Kuressaare). Joje gyvena maždaug 40 % visų salos gyventojų. Kiti Saremoje pažymėti miesteliai iš tiesų yra labai maži, dažnai keliasdešimt ar kelių šimtų gyventojų gyvenvietės. Saremos savivaldybei priklauso ne tik pagrindinė sala, bet ir daug mažesnių aplinkinių salelių, o kartu su jomis suskaičiuojama 417 kaimų. Nuo žemyninės Estijos Sarema atskirta sąsiauriu. Įprastas kelias automobiliu yra per Muhu salą: iš Virtsu keltu per 0,5 val. persikeliama į Muhu salą, o iš Muhu į Saremą važiuojama pylimu ir tiltu per Väike väin sąsiaurį. Tas kelias pastatytas dar XIX a. pabaigoje, taigi techniškai keltas atplukdo ne tiesiai į Saremą, nors keliaujant automobiliu to beveik nepajunti. Sala istoriškai buvo gana izoliuota. Estiškai jos pavadinimas labai paprastas: saar reiškia „sala“, o maa – „žemė, kraštas“, tad Saaremaa maždaug reiškia „salos kraštas“. Senesniuose europietiškuose šaltiniuose sala buvo vadinama Ösel (vokiškai), Eysýsla (senąja norvegų kalba) arba Osilia (lotyniškai). Sarema ilgus amžius buvo strategiškai svarbi, nes kontroliavo jūrų kelius į Rygos įlanką. Iki XIII a. Saremoje gyveno vietiniai estų protėviai – saremiečiai, garsėję kaip jūrininkai ir kariai. Jie turėjo savo politinę organizaciją ir gana ilgai priešinosi krikščionybės atsiradimui. Viduramžiais čia įsitvirtino vokiečių kryžiuočiai ir katalikų vyskupai. Vėliau sala priklausė Danijai, Švedijai, Rusijos imperijai, o 1918 m. tapo Estijos dalimi. Dėl savo padėties ji buvo svarbi ir abiejuose pasauliniuose karuose. Sovietmečiu sala buvo pasienio zona, kadangi ji yra Baltijos jūros pakraštyje, tad patekimas į kai kurias jos dalis buvo ribojamas, veikė sovietų kariniai daliniai, radarų ir pakrančių apsaugos objektai. Net patiems estams kelionė į salą nebuvo tokia laisva kaip dabar. Dėl to Sarema ilgiau nei daugelis kitų Estijos vietų išliko gana uždara.

Saremos klimatas

Jis gan ryškiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nes salą iš visų pusių veikia Baltijos jūra. Klimatas jūrinis, švelnesnis ir ne toks kontrastingas. Žiemos Saremoje paprastai šiltesnės nei Estijos žemyninėje dalyje. Sausį ir vasarį vidutinė temperatūra pakrantėse laikosi maždaug apie 0 °C. Jūra rudenį ir žiemą lėtai atiduoda sukauptą šilumą, todėl stiprūs šalčiai čia retesni, panašiai kaip ir pas mus Klaipėdoje ar Palangoje. Pavasaris, priešingai, vėsesnis ir vėluoja. Po žiemos Baltijos jūra dar ilgai būna šalta, todėl balandį ir gegužę ji vėsina salą. Tai viena iš priežasčių, kodėl pavasarinė augalų vegetacija Saremoje prasideda vėliau nei panašiose vietose žemyne. Vasaros nėra karštos. Liepos vidutinė temperatūra maždaug 17–18 °C, dienomis prie pat jūros dažnai būna vėsiau dėl brizo. Ruduo Saremoje ilgas ir palyginti šiltas. Čia jūros poveikis tampa priešingas pavasariui: vasarą įšilęs vanduo rudenį šildo orą. Todėl pirmosios rudens šalnos saloje, ypač pakrantėse, paprastai ateina vėliau negu žemyninėje Estijoje. Sarema taip pat yra viena saulėčiausių Estijos vietų. Kritulių nėra labai daug – maždaug 550–700 mm per metus (panašiai ir Lietuvoje), priklausomai nuo salos vietos. Dar salai labai būdingas vėjas, kurį pakrantėse, o taip - teko pajusti visu smarkumu. Atvirose vakarinėse ir pietvakarinėse pakrantėse jis gerokai stipresnis nei salos gilumoje. Rudens ir žiemos audrų metu Baltijos jūros vakariniai vėjai gali būti labai smarkūs.

Saremos dirvožemis

Jis labai susiję su tuo, kad sala guli ant palyginti negiliai esančių paleozojaus karbonatinių uolienų – pirmiausia silūro klinčių ir dolomito. Daug kur jos yra visai prie paviršiaus, o kai kur net atsidengia. Todėl daug Saremos dirvožemių yra kalkingi, jų pH gana aukštas, šarmingas, juose gausu kalcio. Dažni labai seklūs dirvožemiai, vos keliolikos cm dirvos sluoksnis, o po juo jau klintis ar dolomitas. Tai plonos dirvos ant kalkakmenio buveinės, po kuriomis slūgso klintis ar kita karbonatinė uoliena. Būdingos žemų žolių pievos, reti krūmai, o vietomis beveik atvira uoliena. Svarbią įtaką padarė ir ledyninės nuogulos. Ledynmečiu sala buvo padengta ledyno, todėl virš klinties daug kur yra moreninių nuogulų: priemolio, smėlio, žvyro ir įvairaus dydžio riedulių. Dar kitokios dirvos susidarė buvusiame jūros dugne, nes Sarema poledynmečiu kilo iš Baltijos jūros, ir įdomiausia, kad šis procesas dar nesibaigė, nes Sarema ir dabar labai lėtai kyla, maždaug 2–3 mm per metus. Kai kur gruntinis vanduo labai arti paviršiaus, todėl dirvožemis užmirksta, o įdubose ir pelkėtose vietose kaupėsi durpės. Tad sala nėra vien klintys ir plona dirva – nedideliame plote gali labai greitai keistis seklus kalkingas dirvožemis ant klinties, kalkinga morena, smėlingos senųjų krantų nuogulos ir durpiniai dirvožemiai. Būtent kalkingo pagrindo ir labai plono dirvožemio derinys yra viena ryškiausių Saremos ypatybių. Dėl jo ten taip paplitę alvarai – Baltijos regione tai labai savitos buveinės, o didžiausi jų plotai telkiasi Estijos salose ir Vakarų Estijoje. Štai kodėl Saremos sala yra išskirtinė ir joje auga tokie augalai, kurių nerasi niekur kitur pasaulyje.

Saremos pelkės ir gyvūnai

Gamta čia gana smarkiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nors sala nėra toli nuo žemyno. Didžiausią savitumą jai suteikia kalkingas pagrindas, jūrinis klimatas ir atskyrimas. Dirvožemio paviršiuje labai svarbios ordoviko ir silūro karbonatinės uolienos – daugiausia klintys ir dolomitas. Būtent tokiomis sąlygomis susidarė alvarai – atviros ar krūmais apaugusios pievos ant labai plono dirvožemio virš klinčių. Kitas ryškus bruožas, kad sala turi ilgą ir įvairią pakrantę. Saremoje yra žemų pajūrio pievų, nendrynų, akmenuotų krantų, paplūdimių, mažų įlankų ir pusiasalių. Visai kitoks kraštovaizdis yra šiaurinėje pakrantėje, kur Panga skardis atidengia silūro karbonatines uolienas ir vietomis iškyla daugiau kaip 20 m virš jūros. Kadangi sala vis dar tebekyla dėl poledyninio žemės plutos kilimo, tad jūra nuolat palieka naujus sausumos plotus, o seklumos ilgainiui tampa salelėmis, salelės susijungia su krantu, buvusios įlankos virsta lagūniniais ežerėliais ar pelkėmis. Saremoje puikiai galima „skaityti“ šį sausumos formavimosi procesą. Dar vienas įdomus Saremos bruožas - tai pelkių įvairovė. Yra ir aukštapelkių, ir žemapelkių, bet botaniškai ypač vertingos kalkingos žemapelkės, kurias maitina mineralinių medžiagų turtingi šaltiniai. Paukščiams labai svarbi salos padėtis jų migracijos kelyje. Sarema ir aplinkinės mažos salos yra didžiulė migruojančių vandens bei pakrančių paukščių poilsio ir maitinimosi teritorija, panašiai kaip Lietuvoje Ventės ragas. Pakrantėse galima stebėti žąsis, antis, gulbes, tilvikinius ir kitus paukščius, o pakrančių vandenyse, be pilkojo ruonio pasitaiko ir žieduotųjų ruonių, juos galima pamatyti besiilsinčius ant uolų. Iš stambesnių žinduolių gyvena briedžiai, stirnos, šernai ir taurieji elniai, kurių Saremoje ypač gausu, tad sala laikoma viena svarbiausių jų teritorijų Estijoje. Iš plėšrūnų yra lapių, mangutų, barsukų, kiaunių, žebenkščių, ūdrų. Gyvena ir lūšys, nors jos retos. Vilkai taip pat pasiekia Saremą ir kartais čia gyvena. Būna ir meškų, nors nuolat negyvena, bet kiekvienais metais vis užklysta viena kita - atplaukia arba ateina ledu. Štai ir 2026 gegužės mėn. apie 3 metų amžiaus lokys buvo nufotografuotas netoli Länga kaimo ir visą vasarą reguliariai pasirodydavo miškuose, tad panašu, kad jis Saremoje įsikūrė. Yra kiškių, voverių, bebrų, įvairių pelinių graužikų, šikšnosparnių, angių, driežų, žalčių, įvairių varlių ir rupūžių. Seklūs pakrančių vandens telkiniai ir mažos kūdros kai kurioms varliagyvių rūšims yra labai svarbios buveinės. Vieną Saremos gamtos įdomybę verta išskirti, tai europinė medvarlė, užlipanti ant krūmų ar ant aukštų žolių su savo lipniais pirštukais. Neįtikėtina, bet Saremoje tikrai nepamatysi kurmių, jų taip pat nėra ir kitose Estijos salose.

Saremos augmenija ir ypatingieji augalai

Saloje ir kitose aplinkinėse Estijos salose aptinkama net 80 % visų Estijoje registruotų augalų rūšių, viso virš 1200. Ypač turtinga vakarinė salos dalis, kur kalkingi dirvožemiai, karbonatinių smėlynų pievos, pajūrio pievos, pelkės ir švelnesnis klimatas sudaro sąlygas nepaprastai floros įvairovei. Net 36 iš 38 Estijos laukinių orchidėjų rūšių auga Saremoje, jos visos yra retos ir saugomos. Šiaip Saremos miškai labai nevienodi. Sausesnėse kalkingose vietose auga pušynai, kitur eglynai ir mišrūs miškai, o drėgnose vietose – juodalksnynai. Kadagynai – vienas būdingiausių Saremos kraštovaizdžių. Jie ypač susiję su kalkingomis sausomis buveinėmis – plonu dirvožemio sluoksniu dengiamomis klinčių lygumomis. Dalis dabartinių kadagynų nėra vien laukinės gamtos rezultatas, nes jų išvaizdą šimtmečius formavo gyvulių ganymas bei šienavimas. Nutraukus ganymą, jie gana greitai apauga kadagiais, o vėliau tankiu mišku.

O štai šie augalai yra ypatingieji Saremos saloje:

Saremos barškutis (Rhinanthus osiliensis), estiškai Saaremaa robirohi

Iš tiesų tai ypatingas augalas, nes yra Saremos endemas. Endemas – tai augalo ar gyvūno rūšis, natūraliai gyvenanti tik tam tikroje ribotoje teritorijoje ir niekur kitur pasaulyje savaime neaptinkama, tad šis barškutis savaime auga tik Saremo saloje ir daugiau niekur kitur pasaulyje. Lietuvoje nėra nei vieno endeminio augalo ar gyvūno. Augalas nedidukas, maždaug 20–50 cm aukščio, vienmetis. Žiedai ryškiai geltoni, o nuo kitų barškučių jį galima atskirti pagal liaukingus plaukelius, kuriais apaugusi taurelė ir kitos augalo dalys; žydi gan vėlai – liepą ir rugpjūtį. Kaip ir kiti barškučiai yra pusiau parazitinis augalas, t.y., fotosintezę atlieka pats, tačiau savo šaknimis prisitvirtina prie kitų žolinių augalų šaknų ir iš jų pasiima dalį vandens bei mineralinių medžiagų. Tai viena priežasčių, kodėl barškučiai gali keisti pievų augalijos struktūrą – slopindami stiprias žoles, taip sudarydami daugiau galimybių kitoms rūšims. Auga tik kalkingose šaltiniuotose žemapelkėse ar šlapiose pievose. Ypač garsios Viidumäe rezervato šaltiniuotos pelkės, kuriose šis augalas ir buvo atrastas. Šį barškutį 1933 m. vasarą aptiko gydytojas ir botanikos mėgėjas Bernhard Saarsoo. Iš pradžių augalas buvo palaikytas žinoma kito barškučio rūšimi, o savarankiškos rūšies statusą gavo tik 1955 m. Ir pats pavadinimas osiliensis prasmingas, jis kilęs iš žodžio Ösel – senojo vokiško Saremos pavadinimo. Taigi Rhinanthus osiliensis iš esmės reiškia Saremos barškutis. Buvo manoma, kad toks pats augalas auga ir Gotlando saloje. Tačiau genetiniai tyrimai parodė, kad Gotlando ir Saremos barškučiai yra skirtingos evoliucinės linijos, susiformavusios kaip atskiros rūšys. Saremo rūšis labai pažeidžiama dėl savo specifinės buveinės, nes per XX a. daug kalkingų žemapelkių buvo nusausinta arba jos apaugo krūmais ir medžiais. Genetiniai tyrimai parodė, kad tirtos Saremos populiacijos praeityje patyrė didelį individų skaičiaus sumažėjimą. Estijoje jis saugomas ir įtrauktas į Raudonąją knygą nuo 1958 metų. Mokslininkai mano, kad Saremos barškutis galbūt palyginti jaunas, tik po paskutinio ledynmečio susiformavęs endemas, o ne kažkokios labai senos floros reliktas. Todėl jis yra puikus pavyzdys, kaip izoliuotoje Baltijos jūros saloje ir labai specifinėje – kalkingoje šaltiniuotoje pelkėje – gali formuotis savita augalo rūšis.

Europinis kukmedis (Taxus baccata), estiškai harilik jugapuu

Tai dar vienas išskirtinis augalas Saremo saloje. Kažkada kukmedžiai savaime augo ir Lietuvoje, bet deja, jie buvo išnaikinti. Šiek tiek kukmedžių dar galima rasti ir Latvijos miškuose. Tai visžalis spygliuotis medis arba krūmas su švelniais spygliais ir raudonomis uogomis (kurios iš tiesų yra netikri kankorėžiai). Saremos saloje jų auga nemaži plotai po keliasdešimt hektarų, bet nei viename žemėlapyje jų nerasi pažymėtų, nes Estijoje labai griežtai saugomi. Dėl švelnesnio ir jūrinio klimato kukmedžiui palankiausios būtent Saremos ir Hiumos salos bei vakarinė žemyninės Estijos dalis. Saremoje jis dažniausiai auga drėgnuose, ūksminguose miškuose, neretai kalkinguose dirvožemiuose. Įdomu tai, kad Saremos kukmedžiai dažnai nėra tokie, kokius įsivaizduojame, matydami seną kukmedį Vakarų Europos parke. Gamtos sąlygomis jie gali būti žemi, kreivi, krūmiški, augti po kitų medžių lajomis. Tačiau palankiose vietose susiformuoja kaip tikri medžiai. Kukmedžio retumą Estijoje lėmė ne vien klimatas. Kadangi mediena labai kieta, elastinga, dekoratyvi ir patvari, tad nuo seno buvo vertinama, todėl medžiai buvo smarkiai kertami ir istoriškai jį labai paveikė kirtimas dėl itin vertingos medienos. Būtent dėl medienos kukmedžiai buvo beveik išnaikinti Latvijoje ir visiškai iškirsti Lietuvoje. Be to, kukmedis auga labai lėtai, o jo populiacijos sunkiai atsikuria.

Pajūrinis sotvaras (Myrica gale), estiškai harilik porss

Saremos salos ypatingajam augalų trejetukui reikėtų priskirti ir pajūrinį sotvarą. Saloje jam labai patinka drėgnos, pelkėtos ir šaltiniuotos vietos. Pavyzdžiui, Viidumäe gamtiniame rezervate sotvarai auga pelkėse kartu su kitais šlapių kalkingų buveinių augalais. Estijoje sotvaras yra retas ir saugomas, nors nėra toks retas kaip Lietuvoje. Pats augalas užauga kaip 0,5–1,5 m aukščio aromatingu krūmu, patrynus lapus juntamas stiprus sakų ir prieskonių kvapas. Dažniausiai jis dvinamis – vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant skirtingų krūmų. Šaknyse gyvena Frankia bakterijos, todėl sotvaras geba fiksuoti atmosferos azotą ir gali augti labai maisto medžiagų neturtingose šlapynėse. Garsiajam "Rygos balzamui" būtent sotvaras suteikia ypatingą aromatą ir skonį. Lietuvoje sotvaro lapelių XIX a. kartais dėdavo ir į "Trejas devynerias", bet jau keli dešimtmečiai, kai jis paskelbtas saugomu ir retu, tad skinti negalima. Pas braliukus latvius ir estus sotvaras nėra toks retas, bet ir ne dažnas, leidžiama skinti tik vyriškus žiedų pumpurus. Pajūrinį sotvarą alaus gamyboje pradėta naudoti dar gerokai prieš plačiai paplintant apyniams, archeologiniai duomenys rodo, kad Šiaurės Vakarų Europos aludarystėje jis naudotas maždaug prieš 2000 metų. Dėl stipraus kvapo augalas nuo seno naudotas ir kaip vabzdžius atbaidanti priemonė.

Vilsandi nacionalinis parkas (Vilsandi rahvuspark)

Jis vienas svarbiausių Saremos gamtinių teritorijų, ypač reikšmingas paukščiams ir augalams. Vilsandi ir vakarinė Sarema taip pat yra vienos saulėčiausių Estijos vietų. Užima apie 48 595 ha, iš kurių net du trečdalius parko teritorijos sudaro jūra, todėl tai pats „jūriškiausias“ Estijos nacionalinis parkas. Parko istorija prasidėjo 1910 m., kai Vaika salelėse buvo įsteigtas paukščių draustinis – pirmoji saugoma gamtos teritorija Baltijos šalyse (Lietuvoje pirmasis buvo įsteigtas Žuvinte 1937 m.). Parkas garsėja daugybe mažų salų, uolėtais ir smėlėtais krantais, pajūrio pievomis, kopomis, kalkingomis pelkėmis ir sekliomis lagūnomis. Čia užregistruotos 247 paukščių rūšys, parko simboliu laikoma paprastoji gaga. Vilsandi taip pat yra viena svarbiausių pilkųjų ruonių poilsio ir veisimosi vietų Estijoje. Botaniškai parkas ypač turtingas – čia aptinkamos net 32 orchidėjų rūšys, taip pat pajūrinė zunda ir balža, jau minėtas Saremo barškutis bei daug kitų retų augalų. Parke yra ir geologiškai įdomių vietų – klinčių atodangų, suakmenėjusių senovinių organizmų liekanų bei Silūro laikotarpio uolienų. Vilsandi nacionalinis parkas priklauso Natura 2000 tinklui, yra Ramsaro tarptautinės svarbos šlapynė ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervato dalis.

Viidumäe gamtos draustinis (Viidumäe looduskaitseala)

Išskirtinis tuo, kad čia nedideliame plote susitinka labai skirtingos buveinės ir gausi retųjų augalų flora. Jis užima 2611 ha plotą, įsteigtas 1957 m. Draustinis apima seniausią ir aukščiausią Saremos dalį, o Raunamägi kalva iškyla 58,8 m virš jūros lygio. Labai svarbus kraštovaizdžio elementas yra apie 10 km ilgio senovinis Baltijos jūros kranto skardis, susidaręs po paskutinio ledynmečio.  Aukščiau skardžio vyrauja sausesnės buveinės, o jo papėdėje trykštantys šaltiniai maitina šlapynes ir kalkingas žemapelkes. Apie 85 % draustinio teritorijos užima miškai, kuriuose ypač vyrauja pušys, o pelkės sudaro apie 10 % teritorijos.  Viidumäe pasižymi nepaprastai turtinga augalija – čia aptikta apie 750 induočių augalų rūšių, iš kurių net 60 yra saugomos. Draustinyje auga ir garsusis Saremos barškutis, pajūrinis sotvaras, taip pat pelkinis skiautalūpis bei kiti reti augalai, o miškuose aptinkamas europinis kukmedis ir gebenė lipikė, kuri yra Viidumäe draustinio simbolis.  Viidumäe priklauso „Natura 2000“ tinklui ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervatui, todėl tai viena botaniškai vertingiausių Saremos vietų.

Pangos skardis (Panga pank)

Panga skardis yra šiaurinėje Saremos salos pakrantėje ir yra vienas įspūdingiausių salos gamtos objektų. Tai aukščiausias Saremos ir Muhu salų skardis, iškilęs maždaug 21,3 m virš Baltijos jūros. Skardis tęsiasi apie 2,5 km, o aukščiausia ir įspūdingiausia jo dalis yra ties Panga kyšuliu. Jį sudaro daugiausia silūro periodo kalkakmenio ir dolomito sluoksniai, susiformavę prieš daugiau kaip 400 milijonų metų. Uolienose galima aptikti senovinių jūros organizmų fosilijų, nes tuo metu dabartinės Saremos teritoriją dengė šilta sekli jūra. Panga skardis yra didesnės Vakarų Estijos ir Gotlando klinčių skardžių sistemos, vadinamos Baltijos klintu dalis.  Skardžio papėdę nuolat ardo Baltijos jūros bangos, todėl atskiros uolienų dalys griūva ir skardis pamažu traukiasi. Nuo skardžio viršaus atsiveria puikus vaizdas į Baltijos jūrą, tačiau prie pat krašto reikia būti atsargiems, nes nėra apsauginės tvoros, o ir vėjas ten visuomet stiprus. Senovėje ši vieta turėjo ir sakralinę reikšmę, nes pasakojama, kad čia buvo aukojama jūrai. Šiandien Panga skardis yra saugomas gamtos objektas ir viena lankomiausių šiaurinės Saremos vietų.

Kali krateris (Kaali kraater)

Kali kraterį išmušė meteoritas prieš maždaug 3500 metų (kituose šaltiniuose rašo, kad prieš 7000 m.). Iš tiesų tai net ne vienas, o devynių meteoritinių kraterių laukas: vienas didelis, o kiti aštuoni mažesni krateriai išsidėstę maždaug 1 km spinduliu, nes meteoritas atmosferoje suskilo, o didžiausias gabalas išmušė pagrindinį kraterį. Šis yra apie 110 m skersmens ir 16–22 m gylio, o jo dugne telkšo nedidelis Kali ežeras. Įdomiausia tai, kad tuo metu saloje jau gyveno žmonės ir iš tų senųjų laikų išliko legenda apie ugnies stulpą iš dangaus. Kali ežerėlis esą buvo vieta, kur „Saulė nuėjo ilsėtis“. Vieta laikyta šventa, nes aptikta akmeninės sienos liekanų ir gyvulių kaulų, skirtų aukojimui.  Tai vienas žinomiausių meteoritinių kraterių laukų Europoje ir viena įdomiausių Saremos geologinių vietų.

Kuressaarės pilis (Kuressaare linnus)

Tai viena geriausiai išlikusių viduramžių tvirtovių Baltijos šalyse, nes tikrai gana retai būna, kad viduramžių pilies kompleksas būtų išlikęs toks vientisas. Stovi Saremos salos sostinėje Kuresarėje, pradėta statyti XIV amžiuje ir buvo Saremos–Läänemaa vyskupo rezidencija. Pilis statyta kaip gynybinė tvirtovė, bet kartu buvo administracinis ir religinis vyskupijos centras. Architektūroje vyrauja vėlyvoji gotika, o masyvų kvadratinį pastatą saugo aukštos sienos ir du pagrindiniai bokštai. XVI amžiuje, pasibaigus Livonijos karų laikotarpiui, Sarema pateko Danijos valdžion, o pilis buvo pritaikyta naujiems kariniams poreikiams. XVII amžiuje salą perėmė Švedija, kuri aplink viduramžių pilį įrengė bastionus ir kitus gynybinius įtvirtinimus. Po Šiaurės karo XVIII amžiaus pradžioje Sarema kartu su pilimi atiteko Rusijos imperijai. Pilies kompleksą juosia platus vandens griovys, o į vidinį kiemą patenkama tiltu per gynybinius įtvirtinimus. Šiandien pilyje veikia Saremos muziejus, kuriame pasakojama apie salos gamtą, istoriją ir vietos žmonių gyvenimą. Kuresarės pilis išskirtinė tuo, kad jos viduramžiška struktūra išliko nepaprastai vientisa, todėl čia ypač lengva įsivaizduoti, kaip atrodė XIV–XV amžių vyskupo tvirtovė. Per Antrąjį pasaulinį karą pilies istorija buvo daug tragiškesnė, nes 1940–1941 metais, sovietų okupacijos metu, pilies teritorija buvo naudojama represijoms: 1941 m. pilies kieme ir šulinyje buvo aptikti nužudytų žmonių kūnai.

Mihkelio Rando dendrologinis parkas (Mihkel Ranna dendraarium)

Šį parką pradėjo kurti vietinis kalvis Mihkelis Randas, gimęs XIX amžiaus pabaigoje. Pirmuosius medžius jis pasodino XX a. pradžioje, o sistemingai dendrologinį parką M.Randas pradėjo kurti 1925 m. maždaug 0,4 ha plote, taip gelbėdamasis nuo liūdesio, kai mirė gimdydama jo jauna žmona su sūneliu. Kadangi po plonu dirvožemio sluoksniu buvo kalkakmenis, jis iškirsdavo jame duobes ir į sodą atgabeno daugybę vežimų derlingos žemės. Medžių ir krūmų jis parsiveždavo iš įvairių Saremos parkų bei sodų, vėliau jų ieškojo Taline, Tartu ir Viljandyje, o sėklų ir sodinukų jam parveždavo ir jūreiviai, kuriems jis dirbdavo kalvio darbus. Ypač Mihkelis mėgo spygliuočius, kaip pats sakė, jis lapuočius sodino tik tam, kad jie padėtų išryškinti spygliuočių grožį. 1925 m. jis pasodino tujų alėją, vėliau pramintą „Mergelių alėja“; buvo net sakoma, kad susikibę rankomis ir alėja praėję vaikinas ir mergina, jei juos kas nors pamatys, liks vienas kitam ištikimi visam gyvenimui. Šiandien dendrologiniame parke auga daugiau kaip 100 medžių ir krūmų rūšių, tarp jų nemažai svetimžemių, o pats parkas saugomas kaip gamtos objektas.