Apie muziejų "Dingęs štetlas" ir šalia jo kuriamą parką girdėjau įvairiausių atsiliepimų ir įvertinimų, kurie bet kokiu atveju žadėjo kažką unikalaus. Tad šią vasarą pagaliau pavyko čia apsilankyti. Lūkesčiai išsipildė su kaupu, norėsis čia dar sugrįžti ne kartą.

Muziejaus pradžia

Nuo XVIII a. Šeduvoje gyvavo gausi žydų bendruomenė, o ilgainiui miestelis tapo tipišku Lietuvos štetlu. XIX a. pabaigoje žydai net sudarė miestelio gyventojų daugumą, o prieš pat nacių okupaciją daugiau kaip penktadalis Šeduvos gyventojų buvo žydai. Bet 1941 m. rugpjūtį beveik visi miestelyje likę žydai buvo nužudyti miškuose, o po karo Šeduvoje žydų bendruomenė, deja, nebeatsikūrė. Senosios Šeduvos žydų kapinės dešimtmečius buvo apleistos ir apgriuvusios, o antkapiai skendėjo aukštoje žolėje ir krūmynuose. Poetas ir žydų kultūros paveldo puoselėtojas Sergejus Kanovičius pasakoja, kad į jį kreipėsi iš Šeduvos kilęs Ivan Glasenberg, Šveicarijos pilietis, milijardierius bei filantropas, prašydamas pasirūpinti Šeduvos žydų kapinių sutvarkymu ir paminklais masinių žudynių vietose, nes daug jo artimųjų buvo nužudyti Lietuvoje per Holokaustą. Vėliau, sutvarkius kapines, kilo idėja šalia įkurti muziejų, kuriame visi galėtų daugiau sužinoti apie tragišką žydų istoriją, ne tik Šeduvos, bet ir visos Lietuvos. Taip 2018 metais prasidėjo "Dingusio štetlo" statybos. Įdomu tai, kad iš pradžių buvo svarstomas gerokai kuklesnis variantas – maždaug 200 m² informacinis centras su dalimi ekspozicijos lauke ir tik vėliau sumanymas išaugo į dabartinį didžiulį muziejų.

Muziejaus ekspozicija

„Dingęs štetlas“ pradeda pasakojimą ne apie Holokaustą ir žmonių tragedijas, o apie jų gyvenimą iki sunaikinimo. Todėl pradžioje pirmiausia susipažįstama su konkrečiais Šeduvos žmonėmis, jų šeimomis, darbais, kalba ir kasdienybe, ir tik paskui prieina prie 1941 m. tragedijos. Muziejaus ekspozicija paremta ne vien Šeduvos žydų istorijomis, tačiau per jas pasakojama ir platesnė Lietuvos štetlų istorija. Naudojami autentiški daiktai, dokumentai, fotografijos, miestelio planai, žmonių atsiminimai, Šeduvos žydų palikuonių vaizdo liudijimai, interaktyvios ir multimedijos instaliacijos. Muziejaus vidų įrengė lietuvių komanda kartu su specialistais iš įvairių šalių. Ekspozicija išdėstyta devyniose galerijose, iš kurių keturios – pagrindinės: žydų istorija iki I-o pasaulinio karo, tarpukaris, jaunimo svajonės, sinagogos erdvė bei kitos. Pati šiurpiausia dalis - tai "Holokausto kanjonas" - tamsus, siauras ir suspaustas koridorius su stiklinėmis grindimis, po kuriomis siūbuoja žolynai ir samanos, tarsi nėrimas į tamsą, kuris leidžia fiziškai pajusti vis stiprėjantį suvaržymą ir bejėgiškumą, lydėjusius Šeduvos žydus į egzekuciją miške ir į pražūtį. Iš tiesų šiurpu, o dar tame koridoriuje net oras šaltesnis nei visame muziejuje. Po tamsiojo kanjono pakylama aukštyn ir patenkama į aukštą, siaurą ir natūralios šviesos pripildytą erdvę, kurios gale yra didžiulis aukštas langas su atsiveriančiu vaizdu į šviesą, lauke tolumoje matosi senosios Šeduvos žydų kapinės. Tai sąmoningas perėjimas iš tamsos į šviesą ir ši vieta vadinama Vilties kanjonas.

Muziejaus architektūra

Pagrindinis „Dingusio Štetlo“ architektas yra garsus suomių kūrėjas Rainer Mahlamäki, o projektą įgyvendinti padėjo vykdomasis architektas Augustas Audėjaitis. Nors iš toliau atrodo, kad stovi ne vienas, o grupė atskirų baltų namų, bet iš tiesų viduje jis yra vienas tarpusavyje sujungtas pastatas. Tie skirtingi tūriai primena mažo Lietuvos miestelio namus, o jų stogų siluetai – tarsi buvusią štetlo panoramą. Pastatai specialiai nėra padaryti tarsi senovinių žydiškų namukų kopijos, formos sąmoningai pasirinktos abstrakčios ir minimalistinės, tai tarsi prarastas prisiminimas - baltas ir beveik nerealus miestelis laukuose turi nerealumo įspūdį. Pastatai dengti šviesiomis aliuminio čerpėmis, kurios apgaubia ir sienas, ir stogus, tad tai ne pats štetlas, o tarsi jo šešėlis. Patys architektai pabrėžia, kad muziejus, vidaus ekspozicija ir aplinkui plytintis sodas buvo sumanyti kaip viena visuma, kad architektūra ir ekspozicija pasakoja tą pačią istoriją. Dar viena labai svarbi idėja – tai santykis su kraštovaizdžiu. Muziejus pastatytas tarp laukų šalia senųjų Šeduvos žydų kapinių. Architektai nenorėjo didžiulio monumento, dominuojančio aplinkoje, todėl didelį muziejaus plotą jie tarsi „susmulkino“ į keliolika mažesnių, skirtingų formų tūrių. Muziejaus statybos truko 7 metus ir 2025 m. rudenį jis pagaliau atvėrė duris lankytojams.

Prisiminimų parko idėja

Sodo idėja glaudžiai susijusi su visu Šeduvos žydų atminimo projektu. Nors viskas prasidėjo ne nuo muziejaus ir ne nuo sodo, nes pirmiausia buvo pradėtos tvarkyti senosios Šeduvos žydų kapinės ir įamžintos masinių žudynių vietos Liaudiškių miške. Prisiminimų parko kraštovaizdžio koncepciją sukūrė Šveicarijoje įsikūrusi „Enea Landscape Architecture“, vadovaujama kraštovaizdžio architekto Enzo Enea, o kraštovaizdžio įgyvendinimo procesu rūpinosi Lietuvos įmonė UAB „Grūta“. „Enea“ buvo ne vien projektuotojai, jie vadovavo parko projektavimui ir statybai, prižiūrėjo visą apželdinimo procesą ir augalų parinkimą. Parko pagrindinė idėja yra paskutinė kelionė, nes 1941 m. Šeduvos žydai buvo uždaryti už miestelio įrengtame gete, o vėliau išvežti į Liaudiškių mišką ir nužudyti. Parko takas simboliškai atkartoja šią kelionę. Tačiau tai nėra bandymas tiksliai atkurti 1941 m. kelią ar jo augaliją, čia kraštovaizdis naudojamas simboliškai. Oficialiame kūrėjų pranešime pabrėžiamos dvi susijusios idėjos – atmintis ir atsinaujinimas. Vietovė, susijusi su netektimi, paverčiama gyvu kraštovaizdžiu, kuriame atkuriama biologinė įvairovė. Žmonių nebėra ir jų miestelio nebėra, tačiau jų atminimas įkūnijamas gyvame, nuolat besikeičiančiame kraštovaizdyje. Būtent todėl augalai čia nėra vien gražus muziejaus apželdinimas – jie yra memorialo pasakojimo dalis. Kraštovaizdžio architektai pirmiausia nuvyko į Liaudiškių miško žudynių vietas ir užfiksavo pakeliui visą matomą kraštovaizdį: laukus, sodybas, sodus, avilius, pelkėtas vietas, senus ir jaunus medžius, tad būtent šiuos Lietuvos kraštovaizdžio elementus jie stengėsi perkelti į parką. Todėl parko lankytojo kelias eina per beržus, žydinčias pievas, šlapynes, vaismedžių sodą ir galiausiai mažesnio mastelio sodus tarp muziejaus pastatų. Augalų čia pasodinta tikrai daug, oficialiame muziejaus interneto puslapyje nurodoma, kad naujai buvo pasodinta daugiau kaip 200 vien tik medžių - ąžuolai, pušys, beržai, gluosniai, klevai, drebulės, skroblai, liepos, bukai bei kiti. Dauguma jų yra vietinių rūšių, bet yra ir atvežtinių, kurios parinktos kaip artimos lietuviškam kraštovaizdžiui.

Šlapynės

Jos nėra vien dekoratyviniai tvenkiniai, jas kūrėjai apibūdina kaip visą sistemą, kurią įgyvendinant daug dėmesio skirta vandens režimui, drenažui, dirvožemiui ir augalų augimo sąlygoms; nemaža šių inžinerinių sprendimų dalis yra nematoma po žeme. Sukurta kelių skirtingo gylio vandens telkinių sistema, o aplink ir vandenyje pasodinti aukšti žoliniai bei vandens augalai. Kodėl būtent šlapynės? Nes jos yra paskutinės žydų kelionės kraštovaizdžio dalis. Parko kūrėjai siekė atkartoti kraštovaizdžių seką, kurią Šeduvos žydai galėjo matyti vežami į Liaudiškių mišką: beržai, pievos, šlapios ir pelkėtos vietos, vaismedžių sodai. Kraštovaizdžio architektų tikslas buvo, kad žmogus nejaustų, kad čia buvo iškasti dekoratyviniai tvenkiniai, o manytų, jog ši šlapia vieta čia buvo visada. Čia pasodintos vandeninės mėtos, trilapiai puplaiškiai, pelkinės neužmirštuolės, varpotosios plunksnalapės, geltonosios lūgnės, vandens lelijos, plūduriuojančios rūgtys, nendrė, plūdės, švendrai, veronikos ir kiti vandens augalai.

Vaismedžių sodas ir pievos

Be abejo, jame svarbiausios obelys. Šis vaismedžių sodas sąmoningai įtrauktas kaip tipiško Lietuvos kaimiško kraštovaizdžio elementas ir primena šio krašto sodininkystės bei žemdirbystės tradiciją. Dar yra dideli žydinčių pievų plotai, kuriuose vasaros pabaigoje karaliavo laukinės morkos. Aplink muziejų pasodinta dešimtys tūkstančių narcizų, kurie geltonuoja pavasarį, jie yra tarptautinio „Daffodil Project“ dalis ir skirti per Holokaustą nužudytų žydų vaikų atminimui. Parko teritorija užima keletą hektarų plotą. Taip pat įrengtos ir kietosios dangos, autobusų sustojimo ir automobilių stovėjimo vietos bei lauko vandentiekio tinklai su požeminiais rezervuarais. Augalų sąrašą ir Prisiminimų parko planą galima rasti "Dingusio štetlo" oficialiame tinklapyje Prisiminimų parkas – „Dingęs štetlas“.

Pabaigai

Prisiminimų parkas sukurtas ne kaip sustingęs paminklas, o kaip gyvas, metų laikais besikeičiantis memorialas. Čia atmintis patikėta ne vien akmeniui ar užrašytam vardui – ją saugo ir gyvas kraštovaizdis. Augdami medžiai, kasmet sužydinčios pievos, bręstantys vaisiai ir nuolat besikeičianti augmenija primena nenutrūkstantį gyvenimo ciklą. Bėgant metams parkas keisis kartu su augalais, tačiau jo pasakojama istorija išliks – apie bendruomenę, kurios nebėra, ir būtinybę išsaugoti jos atminimą ateinančioms kartoms. Šis muziejus ir aplink jį plytintis parkas mane asmeniškai giliai sukrėtė. Dar norėsiu čia sugrįžti, kad atrasčiau jį dar kartą ir dar kartą. Nes atmintis yra gyva.