Vaikystėje mokėjau tokią dainelę: "Boružėlė septyntaškė, panaši į mažą braškę". Boružės yra lengviausiai atpažįstamas vabalas pasaulyje. Nors dažniausiai įsivaizduojame raudoną boružę su juodais taškais, iš tikrųjų jų įvairovė daug didesnė. Būdama maža aš irgi buvau įsitikinusi, kad kiek boružėlė turi metų, tiek pas ją taškelių. Bet tai tik mitas, nes suaugusios boružės visada turi vienodą taškelių skaičių.

Boružių rūšys

Pasaulyje žinoma net apie 4000 boružių rūšių, priklausančių Coccinellidae šeimai. Lietuvoje jų priskaičiuojama apie 50–60. Jos ne visos raudonos, yra oranžinių, geltonų, juodų, rudų. Taškeliai gali būti ne tik juodi, bet ir balti, geltoni ar raudoni. Ir jų forma gali būti ne apvali, o kvadratėliais ar net kaip šachmatų lenta. Be abejo, taškų skaičius visiškai nerodo boružės amžiaus. Mažiausiai taškelių turi dvitaškė adalija, o daugiausiai turi net 24, kuri taip ir vadinasi - dvidešimtketurtaškė boružė! Tai viena iš mažesnių boružėlių, siekia tik 3-4 mm ilgio. Bet pati mažiausia yra skydamarinė boružė, siekianti tik 1,5 mm dydį. Nors nėra reta, bet dėl savo mažumo sunkiai pastebima, be to, ji nepanaši į daugumą boružėlių, nes neturi taškelių, yra juoda ir net šiek tiek plaukuota, maitinasi voratinklinėmis erkutėmis, tad sodininkams šios mažylės yra labai naudingos. Didžiausia boruže laikoma akiuotoji boružė, siekianti apie 10 mm. Palyginimui - įprastinė septyntaškė boružė paprastai siekia 7-8 mm ilgį.

Ką jos ėda?

Dauguma boružių yra tikros plėšrūnės. Dažniausiai minta amarais, skydamariais, baltasparniais, erkutėmis, kitų vabzdžių kiaušinėliais. Tad galima sakyti, kad boružės yra sodininkų ir daržininkų svajonės, nes sunaikina daug augalų kenkėjų. Viena boružė per gyvenimą gali suėsti kelis tūkstančius amarų. Kenkėjus ėda tiek suaugusios boružės, tiek jų rajūnės lervos, tikros besotės. Ką tik išsiritusi lerva pirmiausia suėda savo kiaušinio lukštą; jei šalia yra neišsiritusių kiaušinėlių, ji gali suėsti ir juos, vėliau pradeda medžioti amarus. Žmonėms tai gali atrodyti žiauru, tačiau gamtoje toks elgesys padeda išgyventi stipriausiems individams, ypač tada, kai maisto ištekliai yra riboti. Kai kurios boružių rūšys minta žiedadulkėmis, nektaru, grybais ar šiek tiek augalų lapais.

Boružių gyvenimo ciklas

Kaip ir dauguma vabzdžių boružės vystosi keturiais etapais (visiška metamorfozė). Suaugusi boružės patelė padeda kiaušinėlius šalia amarų kolonijos, o po 4-7 dienų iš jų išsirita plėšriosios lervos ir vos išsiritusios pradeda medžioti amarus. Lervutės sparčiai auga apie 2-4 savaites ir per tą laiką gali suėsti šimtus amarų. Vėliau jos virsta lėliukėmis, bet būdamos šioje stadijoje nesimaitina; po maždaug savaitės laiko lėliukė virsta suaugusia boruže ir vėl aktyviai medžioja amarus. Taip gyvybės ratas sukasi toliau. Lerva visai nepanaši į suaugusią boružę – ji pailga, tamsi, dažnai su oranžinėmis ar geltonomis dėmėmis, ir yra net godesnė amarų medžiotoja už suaugėlę. Man asmeniškai boružių lervos primena mažus drakoniukus. Suaugusi boružė gali gyventi apie vienus metus, kai kurios išgyvena du, bet retai. Laboratorijos sąlygomis buvo išgyvenusių tris metus. Rudenį daugelis boružių ieško sausų ir šiltų vietų, kartais įskrenda į namus. Gamtoje jos žiemoja po medžių žieve, lapų paklotėje, samanose, akmenų plyšiuose ir taip praleidžia žiemą. Septyntaškės boružės dažniausiai žiemoja jau būdamos suaugusios, jos nesiveisia rudenį ir nežiemoja kiaušinėlių ar lervų pavidalu.

Kaip jos ginasi?

Jeigu paimtume boružę į ranką, ji gali išskirti gelsvai oranžinį skystį, tai hemolimfa, kuri yra kartaus skonio, nemalonaus kvapo, atbaido paukščius ir kitus plėšrūnus. Boružės hemolimfoje yra alkaloidų ir kitų apsauginių medžiagų, tad kai kuriems žmonėms gali sukelti alerginę reakciją arba odos sudirginimą. Dažniausiai pasitaiko paraudimas toje vietoje, kur ant odos pateko hemolimfa, niežėjimas ar nedidelis bėrimas. Ryškios boružės spalvos tarsi perspėja: „Manęs geriau neliesk ir neėsk" ! Ar jos kanda žmonėms ? Lietuvoje gyvenančios boružės žmogui nepavojingos, kartais didesnės rūšys gali lengvai žnybtelėti, kai ginasi ar nori patikrinti ar nesate maistas, bet tai nėra pavojinga.

Azijinė boružė

Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje paplito azijinė boružė (Harmonia axyridis). Ji buvo įvežta biologinei kenkėjų kontrolei ir Europoje pradėta naudoti nuo 1980-ųjų, o komerciniams šiltnamiams buvo plačiai pardavinėjama nuo 1990-ųjų, ypač Prancūzijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose. Deja, greitai tapo invazine rūšimi. Ji konkuruoja su vietinėmis boružėmis, kartais būriais renkasi namuose žiemoti, dažniausiai iš boružių gali sukelti žmogui alergines reakcijas ir, deja, išstumia vietines rūšis. Invazinė azijinė boružė garsėja tuo, kad dažnai suėda kitų boružių rūšių kiaušinėlius ir lervas. Tai viena iš priežasčių, kodėl ji daugelyje Europos šalių mažina vietinių boružių gausą. Ši boružė atsparesnė šaltoms žiemoms, plėšresnė ir gali būti įvairiausių spalvų, tai viena labiausiai spalvomis kintančių boružių pasaulyje, mokslininkai yra aprašę daugiau kaip 200 jos spalvinių formų ! Pagrindinė priežastis yra genetika, spalvą ir piešinį lemia keli genai, todėl gali atsirasti labai daug skirtingų derinių, tai padeda rūšiai lengviau prisitaikyti prie skirtingų klimato sąlygų ir aplinkų. Žmonės ne kartą bandė biologinei kontrolei įvežti naudingus organizmus, tačiau kai kurie jų vėliau patys tapo problema. Azijinė boružė yra vienas geriausiai žinomų tokių pavyzdžių.

Dar keletas įdomių faktų apie boružes

• Raudoni ar kitos spalvos sparnai, kuriuos matome, nėra sparnai. Tai sukietėję antsparniai, saugantys tikruosius skraidymo sparnus. Prieš pakildama boružė juos pakelia, o ploni skraidymo sparnai išsiskleidžia tarsi vėduoklė.
• Boružės skraido puikiai, nes jų tikrieji sparnai išskleidžiami iš po kietų antsparnių per mažiau nei sekundę.
• Jos gali nuskristi gana toli ir nors atrodo mažytės, boružės yra geros skraiduolės. Vėjo nešamos jos gali nukeliauti dešimtis kilometrų, o kartais – net dar toliau.
• Jos orientuojasi ne tik rega, bet ir pagal augalų kvapus.
• Patelė apskaičiuoja, kur dėti kiaušinėlius, ji stengiasi juos padėti ten, kad maisto pakaktų jos lervutėms. Jei amarų kolonija maža, patelė padeda mažiau kiaušinėlių.
• Boružės geria vandenį - rasos lašelius arba lietaus vandenį nuo lapų. Karštomis vasaros dienomis vanduo joms labai svarbus.
• Žiemą jų širdis sulėtėja, kai pereina į ramybės būseną. Medžiagų apykaita labai sulėtėja, todėl jos gali kelis mėnesius beveik nesimaitinti.
• Skruzdėlės nėra boružių draugės, nes jos saugo amarus ir minta jų išskiriamu saldžiu lipčiumi, todėl jos gali pulti boružes, bandančias medžioti amarus. Suaugusios boružės sugeba apsiginti.
• Boružės ne visada minta tik amarais, nes kai jų trūksta, jos gali maitintis gėlių nektaru ar prinokusių vaisių sultimis. Tai padeda išgyventi, kol atsiranda daugiau grobio.
• Boružių kiaušinėliai nėra balti, jie dažniausiai būna geltoni arba oranžiniai, pailgos formos ir sustatyti grupelėmis.
• Ne visi paukščiai jų vengia, nors ryškios spalvos ir karti hemolimfa atbaido daugumą paukščių, tačiau kai kurie paukščiai vis tiek kartais lesa boružes, ypač jei kitokio maisto trūksta, pvz., žvirbliai, kregždės, čiurliai, didžiosios zylės.
• Viena boružė gali išgelbėti visą augalą, pvz., jei ant jo apsigyvena septyntaškė boružė ir jos lervos, tai per kelias dienas smarkiai sumažina amarų koloniją be jokios žmogaus pagalbos.
• Ir pats įdomiausias ! Mokslininkai nustatė, kad boružės neieško amarų atsitiktinai. Jos gali užuosti augalus, kuriuos puola amarai, nes kai jie pradeda siurbti augalo sultis, augalas išskiria į orą lakiąsias medžiagas. Boružės jas užuodžia ir skrenda patikrinti, ar ten yra maisto. Vadinasi, jos ieško ne tik pačių amarų, bet ir „augalo pagalbos šauksmo“.

Taigi, niūniuodami dainelę apie boružes, būkime joms dėkingi už sodui teikiamą naudą, o įskridusią į namus žiemoti globokime ir saugokime 🐞🐞

P.S. Daugumos boružėlių nuotraukos tekste yra gan neryškios, nes jos visada kažkur skuba ir yra sunku jas nufotografuoti !