Vienas iš smagiausių vasaros malonumų yra švieži vaisiai ir daržovės ant mūsų stalo. Kokie jie bebūtų – nuskinti iš savo daržo ar atvežti iš kitų kraštų, vis tiek skanu ir sveika juos valgyti. Beveik visi vaisiai ir daržovės turi sėklas, kurios paprastai daugelį valgytojų erzina, kad tenka valgyti su sėklomis arba reikia jas išrinkti, išrakinėti ar kitaip nuimti, kad netrukdytų mėgautis skoniu. Bet patikėkite, nemažos dalies vaisių ir daržovių sėklas valgyti yra sveika ir naudinga, kartais net naudingiau nei pačius vaisius. Taigi, kokias sėklas patartina valgyti, o kurias geriau išspjauti ?

Pirmiausiai – apie valgomas sėklas. Pavyzdžiui, AVIEČIŲ ir GERVUOGIŲ (Rubus). Vieniems nepatinka, kai valgant šias uogas sėklos nemaloniai trakši tarp dantų arba jų prilenda į tarpdančius, o kiti tiesiog nekreipia dėmesio. Žinoma, niekas šių smulkių sėklyčių iš uogų nekrapšto, bet jeigu jos valgant nervina, tai galite pasiguosti, kad valgyti jas yra sveika. Jos turi priešuždegiminių savybių, veikia kaip natūralus antioksidantas, skatina ląstelių atsinaujinimą, tuo pačiu ir randų gijimą. Sveiko maisto krautuvėlėse galima nusipirkti aviečių sėklų aliejaus, tad galite įsivaizduoti, kiek reikia surinkti šių sėklelių, kad iš jų išspaustų kelis lašus aliejaus ? Tad, be abejo, jis tikrai nėra pigus. Išoriškai tepamas aliejus ne tik gydo odą, bet ir apsaugo odą kaip natūralus filtras, apsaugantis nuo kenksmingų ultravioletinių spindulių. Tad valgykite daugiau aviečių bei gervuogių ir ilgiau kramtykite jų sėklytes – papildysite organizmą natūraliais gamtos vaistais.

Yra visa grupė augalų, priklausančių moliūginių šeimai, kurių sėklos juos pačius suvalgius, deja, dažniausiai išmetamos. O juk jos tokios sveikos ir visai skanios. Tai agurkinių šeimos augalų sėklos: moliūgo, cukinijos, aguročio, patisono, arbūzo ir meliono. Moliūgų sėklos, ko gero, yra žinomiausios, jos dažnai naudojamos, gaminant duoną ir konditerijos gaminius. Iš šių sėklų taip pat gaminami įvairūs vaistai bei aliejus, jos stiprina imuninę sistemą, padeda prieš įvairius uždegimus, gelbsti nuo diabeto, jose gausu įvairių vitaminų bei mineralų ir šiaip yra labai sveikas maistas. Nemažai naudingų medžiagų galima rasti cukinijų ir patisonų sėklose. Arbūzo ir meliono sėklos taip pat vertingos, bet jos dažniausiai keliauja į šiukšliadėžę ar geriausiu atveju į kompostą. Tad valgydami šiuos vaisius ir daržoves, neišmeskite jų sėklų, o išėmę apdžiovinkite ant lėkštelės ir išgliaudę valgykite – jos maistingos, vitaminingos, teikia naudą odai ir plaukams. Jei neturite kantrybes jų gliaudyti, tai galite išdžiovę sumalti. Žymiai sveikiau gliaudyti ir valgyti šviežias cukinijų, moliūgų ar arbūzų sėklas nei kepintas ir sūdytas saulėgrąžas.

VYNUOGES (Vitis vinifera) galima užsiauginti patiems, o ne tik nusipirkti, atvežtas iš šiltų kraštų. Vynuogių uogos yra mėgstamos, sveikos ir skanios, jų būna įvairiausių spalvų, dydžių ir poskonių. Bet štai sėklos, suvalgius uogas, paprastai išmetamos, kaip ir arbūzų. O gaila. Nes sėklos yra net vertingesnės nei pačios uogos. Maltos sėklos (kauliukai) arba iš jų išspaustas aliejus dažnai naudojamas vaistinių preparatų arba maisto papildų gamyboje. Aliejus ir milteliai pasižymi įvairiomis geromis savybėmis, ypač sprendžiant odos problemas bei laikantis dietos. Vynuogių kauliukų aliejus vartojamas tiek išoriškai, tiek į vidų, galima naudoti ir kaip maistą, gardinant salotas, padažus ar kitus patiekalus. Tad kai valgysite vynuoges, neskubėkite išspjauti sėklų. Tiesa, pačios sėklos nėra itin gardžios, pasižymi kartoku, kiek sutraukiančiu skoniu. Bet žmogaus organizmui kartumai labai reikalingi, nes ir taip per dažnai saldinamės gyvenimą. Tad nebūtina daug tų sėklų suvalgyti, bet vieną kitą tikrai bus į sveikatą.

Lietuvoje augančių krūmų SERBENTŲ (Ribes) sėklas irgi paprastai valgome kartu su uogomis, nors daugelis mielai jas išspjautų, nes nemaloniai trakši tarp dantų arba prilenda į tarpdančius. Sėklose yra naudingųjų riebalų, tokių kaip omega-3 ir omega-4, vitamino E ir C, jos turi antivėžinių ir priešuždegiminių savybių. Kaip ir iš daugelio naudingųjų sėklų yra spaudžiamas aliejus, kuris išgaunamas, kai iš uogų išspaudus sultis lieka išspaudos. Tiesa, patys naudingiausi yra juodieji serbentai, bet ir raudonųjų bei baltųjų tiek uogos, tiek sėklos taip pat vertingi. Tad valgydami serbentus, kuo ilgiau ir kruopščiau sukramtykite jų sėklytes, taip gausite dvigubos naudos.

Dar galima paminėti ir kitus vaisius bei uogas, kurių sėklas verta valgyti. Tai: mėlynių, granatų, ožerškių (go-ji), avokadų, kivių, mango, kukurūzų, šaltalankių (jos ypač vertingas), erškėtuogių, pasiflorų, apelsinų bei citrinų.

O dabar – apie NUODINGAS SĖKLAS. Nuodingų sėklų gamtoje yra nemažai, bet tik nedaugelis augalų, kurie sunokina valgomus vaisius, turi nuodingas sėklas. Paprastai tai ne mirtinai nuodingos sėklos, nuo vienos ar keleto nieko ir neatsitinka, bet nuo didesnio kiekio gali skaudėti ir pūsti pilvą, pykinti, skaudėti galvą, išberti odą ir pan.

Tas sėklas „blogietes“ dažnai nokina daugelis mūsų mėgstamų kaulavaisių iš Prunus genties. Tai abrikosai, persikai, nektarinai, slyvos, vyšnios, trešnės. Jei išaižysite abrikoso ar slyvos sėklos kauliuką, pamatysite, kad viduryje esanti sėkla labai panaši į migdolo, tad daugelis žmonių pagalvoja, kad irgi turėtų būti valgoma. Bet neapsigaukite – šių paminėtų vaisių sėklose randama cianidų. Nelabai didelis kiekis, bet žmogui jie kenksmingi. Cianidai turi specifinį kvapą, primenantį migdolų riešutus; pabandykite pauostyti marcipaninę masę, pagamintą iš migdolų ir cukraus arba alkoholinio gėrimo „Amareto“ – tai ir yra malonus uoslei cianido kvapas. Bet ir mūsų mėgstami migdolai taip pat turi šiek tiek cianidų, juk ne veltui patariama per dieną nevalgyti jų daugiau nei saujelės, ypač šviežių. Net ir Lietuvoje yra buvę atvejų, kai iš šiltų kraštų į mūsų rinką atveždavo labai pigių migdolų iš neaiškių šalių, o vėliau paaiškėdavo, kad tai abrikosų kauliukai, kurie yra nuodingi. Neužmirškite, kad gamindami uogienes ar kompotus iš šių vaisių, būtinai išimkite iš jų kauliukus, nes per ilgesnį laiką cianidai iš kauliukų pasklis ir po visą turinį.

Prie nevalgomų ir turinčių nuodingų savybių sėklų yra priskiriami obuolių, kriaušių, svarainių, šermukšnių, cidonijų (Cydonia) bei šliandrų (Mespilus) sėklos. Juk šie augalai taip pat priklauso tai pačiai erškėtinių šeimai kaip ir migdolai. Tad juos valgydami stenkitės nenuryti jų sėklų. Žinoma, nuo vienos ar kelių sėklų gal nieko ir nenutiks, bet nuo didesnio kiekio galite pasijusti blogai. Beje, neužmirškite, kad ir kai kurie naminiai gyvūnai mėgsta obuolius, pavyzdžiui, šunys, arkliai ar ožkos. Tad jie taip pat neturėtų ėsti didesnio šių vaisių kiekio su sėklomis. Žinoma, nereikia labai gąsdintis su tuo obuolių sėklų nuodingumu, juk žmonės tūkstančius metų valgė šiuos vaisius, o sėklas paprastai išspjaudavo. Bet yra nemažai ir tokių liūdnų istorijų, kai vaikai arba gyvūnai nusinuodijo, nes jiems juk užtenka mažesnio kiekio, kuris nepaveikia suaugusiojo. Be to, neužmirškite konservuodami šiuos vaisius (gamindami kompotus, uogienes ar raugdami) išimti sėklas, tai ir neturėsite bėdų.

Raugerškio uogos ir sėklos

Dar gamtoje arba želdynuose auga RAUGERŠKIS (Berberis), liaudiškai vadinamas barbarisu. Jo uogos yra valgomos, iš jų net gaminami barbarisų saldainiai, o štai sėklos yra šiek tiek nuodingos. Na, apsinuodyti raugerškio sėklomis yra labai maža tikimybė, nes šį augalą mažai kas pažįsta, jo uogos yra rūgščios ir smulkios, o sėklytės dar smulkesnės, tad retas kuris jas valgo. Tad geriausia laikytis auksinės taisyklės, kuri tinka daugeliui gyvenimo atvejų – jei nepažįsti gerai uogų ar vaisių (grybų, žolių ar bet kokių kitų augalų) ir nežinai jų savybių, tai geriau ir nekišk jų į burną, o išsiaiškink ir paklausk pas žinančius.

Edita Jakubauskaitė

www.manonamai.lt/lt/kiemas/g-56900-kuriu-uogu-seklas-patartina-valgyti-o-kurias-geriau-isspjauti