Nuo liepos mėnesio iki rudens pakelėse, dykvietėse ar visokiuose nederlingose vietose iš tolo šviečia ryškiai mėlyni žiedai ant stačių šakelių. Jie tokie dažni ir įprasti, kad dažniausiai nekreipiame dėmesio į šitą augalą. O juk tai įdomus ir naudingas augalas PAPRASTOJI TRŪKAŽOLĖ (Cichorium intybus). Trūkažolės vardas daugeliui nelabai girdėtas, o cikorija ? Šitas žinomas labiau, juk tai tas pats augalas. Liaudiškai trūkažolės dar buvo vadinamos maciukais arba bambažolėmis.

Sovietiniais laikais cikorijų kava buvo puikiai žinoma. Juk tikros kavos, o ypač kokybiškos būdavo nelengva gauti, tai ir plito įvairūs kavos pakaitalai – cikorijų, miežių, gilių ir kitų. Po to cikorijos buvo užmirštos, o paskutinį dešimtmetį vėl atgimsta. Ir ne todėl, kad trūksta kavos, o dėl sveikuoliškų savybių. Be abejo, cikorijose nėra kofeino, bet juose netrūksta daug kitų gėrybių.

Taigi, trūkažolės-cikorijos botaninė dosjė:

Šis daugiametis žolinis augalas priklauso astrinių šeimai (Asteracea), kaip ir astrai, pienės, ramunės ir daugelis kitų, graižus turinčių gėlių. Trūkažolės užauga iki 1-1,2 metrų aukščio, jei auga kiek derlingesnėje dirvoje, bet kai jau minėta, jos nėra išrankios, gali augti ir ne itin derlingoje vietoje, tai tada bus žemesnės. Žiedai skleidžiasi nuo vasaros vidurio iki rudens ant aukštų ir mažai lapų turinčių stiebų. Palietus augalo stiebus jaučiasi šiurkštūs plaukeliai. Žiedai paprastai būna mėlyni, bet gali būti ir melsvi ar visiškai balti. Nužydėjęs augalas sunokina daugybę sėklų, kurių gali būti net virš 20 tūkst. ! Jos visos gerai dygsta, taip trūkažolė ir plinta į naujas teritorijas. Beje, trūkažolės nemėgsta rūgščios dirvos, joms mielesnis kalkingesnis dirvožemis, tad pagal tai galima sužinoti ar dirva nėra rūgšti.

Visas augalo gerumas slypi šaknyse, kurios būna stambios ir tvirtai įsikabinusios į žemę, tad reikia jėgos, kad jas išrauti, todėl geriausia vaistams kasti su kastuvu. Derlingesnėse dirvose jos šaknų derlius bus didesnis, bet paprastai manoma, kad kuo dirva nederlingesnė, tuo daugiau augalas sukaupia naudingųjų medžiagų. Šaknis kaip vaistinę žaliavą geriausiai kasti vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį, kol augalas nevegetuoja ir šaknyse sukaupta daugiausiai vertingų medžiagų.

Trūkažolių šaknimis žmonės gydėsi nuo seniausių laikų ir ne tik Lietuvoje. Jos pasižymi prieš mikrobinėmis, šlapimo ir tulžies varomosiomis savybėmis, mažina prakaitavimą, slopina įvairius uždegimus. Ramina ir sutraukia, gerina virškinimą, mažina nervų jautrumą, stiprina organizmą, gydo kepenų, skrandžio ir žarnyno bei inkstų akmenligės ligas. Išoriškai trūkažolių nuoviras padeda gydyti odos išbėrimus, pūlinius, spuogus. Va kokia gausi gydančių savybių puokštė, ir net ne visos išvardintos ! Bet trūkažolės ir žiedai geri, jų užpilas veikia raminamai, stiprina širdį, padeda sergant mažakraujyste. Jaunus trūkažolės ūglius ir lapelius galima naudoti kaip vitaminingas salotas. Beje, prekybos centruose galima nusipirkti iš kitų šalių atvežtas cikorijos gūžes – tai ta pati trūkažolė-cikorija, tik salotinis porūšis.

Jeigu iš surinktų ir sudžiovintų trūkažolės šaknų norėsite pasiruošti arbatos, tai receptas toks: šaukštelį žaliavos reikia užpilti stikline karšto vandens ir ant silpnos ugnies dar pakaitinti apie 10 min. Po to atvėsinti ir nukošti. Jeigu gersite kaip vaistą, tai po 0,5 stiklinės tris kartus per dieną prieš valgį.

Jeigu norite – pabandykite pasigaminti kavos pakaitalo. Džiovintas trūkažolės šaknis sumalkite ir trumpai apskrudinkite ant sausos keptuvės arba orkaitėje. Jeigu tokia kava jums kartoka, įpilkite šiek tiek pieno ar grietinėlės.

Džiovintus trūkažolių žiedus tiesiog užpilkite verdančiu vandeniu ir palaikykite kol pritrauks apie 10-15 min. Vienai stiklinei vandens užtenka 1 šaukštelio džiovintų žiedų.

Jeigu turite lėtines kepenų ligas, skrandžio opas ar sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas – tai prieš vartodami trūkažolės preparatus, būtinai pasitarkite su gydytoju ar vaistininku