Švelnus kaip šilkas“, „ant sekminių reik šilkinių“, „vaikas šilkinis, o vyras šiaudinis“ – įvairių patarlių ir priežodžių lietuvių tautosakoje apie šilką sukurta nemažai. Šilkas mums asocijuojasi ne tik kaip švelnus ar lengvas, bet ir brangus audinys, nes jo pagaminimo procesas ilgas ir sudėtingas, o senaisiais laikais atgabenti iš tolimų kraštų būdavo labai pavojinga. Į Lietuvą šis audinys pradėtas gabenti viduramžiais iš už jūrų marių garsiuoju Šilko keliu. Prieš kelis šimtus metų Lietuvos dvaruose buvo bandymų išgauti šilką, bet nesėkmingai. Tad šį kartą istorija apie tai – kodėl šilkas yra brangus, kas suverpia tuos plonyčius siūlus ir kuo dar gali būti naudingi šilkmedžiai.

Šilko kelias prasidėjo Kinijoje

Kinijoje, kuri yra tikroji šilko tėvynė, apie jo atsiradimą sklando įvairios legendos. Pati žinomiausia pasakoja, kad viena kinų princesė, bevaikštinėdama sode, pamatė ant medžio lapų baltą kokoną, kurio viduje tūnojo vikšras. Visas kokonas buvo sudarytas iš baltų, blizgančių ir plonų siūlelių. Princesė liepė tarnams tuos siūlus išvynioti ir iš jų nuausti plonytį audinį. Kitoje legendoje teigiama, kad kinų princesė sode gėrė arbatą ir į jos puodelį įkrito drugio kokonas, o jį ištraukus pradėjo vyniotis siūlas. Kaip iš tikrųjų žmonės atrado šilką jau niekas nebesužinos, bet faktas tas, kad archeologai šilko gamybos liekanų randa pagamintų net prieš 4-5 tūkstančių metų. Nuo tada ir prasidėjo šilko epopėja – vienas iš didžiausių Kinijos atradimų.  Teisę puoštis rūbais, pagamintais iš šilko, turėjo tik Kinijos imperatoriai ir rūmų didikai. Vėliau kinų imperatoriai šilką pradėjo dovanoti patiems garbingiausiems kitų kraštų svečiams. Šilkas tapo viena iš geidžiamausių prekių, kurią norėdavo įsigyti kitų kraštų valdovai ir visi kiti, galintys sau tą leisti. Atsiradus paklausai, II-ame amžiuje prieš mūsų erą ir prasidėjo Šilko kelias.

Kinų imperatoriai kruopščiai stengėsi išsaugoti šilko gaminimo paslaptį, nes tai buvo didžiausia šios šalies vertybė, nešanti didžiulius turtus. Už paslapties atskleidimą grėsė mirties bausmė. Net kelis tūkstančius metų kinams pavyko išsaugoti šilko gamybos monopolį. Šilko kelias prasidėdavo Siano (Xian) mieste, senojoje Kinijos sostinėje. Iš pradžių brangusis krovinys keliaudavo tik į aplinkinius Kinijos miestus, vėliau nusidriekė ir į kaimynines šalis (Persiją, Indiją, kt.). Tai nebuvo vienas kelias, o daugybės kelių visuma, vingiavusi tūkstančius kilometrų ne tik sausuma, bet ir jūra. Šilką būdavo patogu gabenti, nes jis labai lengvas. Karavanai iš pradžių gabendavo tik šilką, bet vėliau prasidėjo prekyba ir kitomis prekėmis – arbata, prieskoniais, druska. Palei tą kelią pradėjo kurtis didieji miestai, kurie tebegyvuoja iki mūsų dienų. Įdomu tai, kad atstumai tarp jų yra maždaug viena diena kelio, kad senaisiais laikais karavanai spėtų nukeliauti nuo saulėtekio iki saulėlydžio.

Šilkas Europoje

Į Europą šilkas pirmą kartą atkeliavo dar prieš mūsų erą, pirmieji jį atrado romėnai. Iki šių dienų garsi romėnų filosofo Plinijaus I-ojo frazė, kad romėnės pernelyg myli šilką ir tai labai kenkia Romos imperijos finansiniams reikalams.  Šilko kelią ypač išgarsino žymus XIII a. keliautojas Marco Polo, pats tuo keliu keliavęs, viską matęs savo akimis ir tuos nuotykius išguldęs kelionių knygoje. Per kelis šimtus metų šilkas įsitvirtino Europos aukštuomenės garderobinėse. Sužinoję šilko išgavimo būdą, europiečiai taip pat pradėjo jį gaminti patys. Šiuo metu šilkas audžiamas įvairiose pasaulio šalyse tiek Europoje, tiek Azijoje. Pagrindinė šilko tiekėja tebėra Kinija, taip pat nemažai šilko iškeliauja ir iš Japonijos, Indijos bei kitų šalių. Yra išlikę duomenų ir apie lietuvių dvarininkus, kurie XVIII-XIX a. bandė auginti šilkverpio vikšrus ir pagaminti šilką. Deja, šilkverpiai Lietuvos klimato sąlygomis nežiemoja, tai ir lietuviško šilko išgavimas nebuvo sėkmingas. Tad iš kur šilkas atsiranda ir kaip vikšrai sugeba tai padaryti ?

Šilkverpiai

Šilkverpis (Bombyx mori) – toks balkšvas, 3–4 cm ilgio drugys. Jo gyvenimas trumpas: drugio patelė, pasibaigus poravimuisi sudeda ant medžio lapų šimtus 1-2 mm dydžio kiaušinėlius ir pati greitai žūsta. Iš kiaušinėlių po 2–3  savaičių išsirita miniatiūriniai vikšreliai. Vikšrai maitinasi šilkmedžio lapais ir per mėnesį neriasi 4 kartus, kas kartą vis padidėdami. Po paskutinio nėrimosi vikšras pasiekia savo maksimalų dydį apie 3-4 cm ir būna pasiruošęs šilko gaminimo misijai, t.y. verptis kokoną. Vikšrai turi dvi specialias verpimo liaukas, iš kurių leidžia ore greitai stingstančius siūlus, panašiai kaip vorai audžia voratinklį. Šilkinis siūlelis sudarytas iš baltymų, kurie surišami iš kitų liaukų išskiriamu baltymu sericinu. Sukinėdamas galvelę į šalis, vikšras suka tuos siūlus aplink save, ir per keletą dienų susisuka į kokoną. Siūlas gali būti nuo kelių šimtų metrų iki net 2–3 kilometrų ilgio. Kokone vikšras pragyvena dar kelias savaites, po to prasigriaužia skylę ir iš jos išsirita naujas drugys, prasideda nauja šilkverpių karta.

Toks šilkverpio gyvenimo ciklas natūraliai vykdavo gamtoje, bet žmonės nebūtų žmonės - jie išmoko „pagreitinti“ ciklą, kad vikšrai kaip įmanoma greičiau susuktų šilko kokoną. Pramoninėse šilko fermose, kai drugienės po meilės šokio sudeda miniatiūrinius kiaušinėlius, jie iš karto rūšiuojami: nekokybiški ir maži išmetami, nedidelė dalis kiaušinėlių paliekami tolesniam dauginimui, o tinkamiausi sudedami į inkubatorių, kur pagreitintu būdu iš jų išritinami vikšreliai. Toliau vikšrai maitinami šilkmedžių lapais, kol išsineria paskutinį kartą. Tada sudedami į atskirus gardelius, kuriuose per dvi-tris dienas susisuka šilkinį kokoną. Natūraliai gamtoje vikšras tūnotų kokone, kol pavirstų drugeliu ir prasigriaužęs kokoną galėtų skristi. Bet griauždamas skylę jis sugadintų šilko siūlelius. Deja, čia prasideda liūdniausia dalis, nes šilko fermose, kai tik vikšrai baigia sukti kokonus, jie užpilami verdančiu vandeniu ar nuplikomi karštais garais ir vikšreliai žūsta. O kokonų su vikšreliais reikia labai labai daug. Juk tam, kad pagaminti mažą šilko skarelę, reikia nudaigoti virš kelių šimtų mažųjų šilkverpių. Dėl karšto vandens poveikio taip pat suyra sericinas – lipni baltyminė medžiaga, tuomet šilko siūlai tampa švelnesni ir nebe tokie lipnūs.

Vėliau kokono siūlo galas užvyniojamas ant ritės ir specialiu įrenginiu išvyniojami šilko siūlai. Vienas siūlelis labai plonytis – net 4-5 kartus plonesnis už žmogaus plauką. Tvirtesniems ir storesniems audiniams, iš kurių bus audžiami viršutiniai drabužiai ar patalynė, suverpiamas siūlas iš 8-10 gijų, o plonesniems gaminiams, tokiems kaip lengvos skarelės - suverpiama iš 4-6 gijelių. Lietuvoje neteko matyti, bet Kinijoje ir Japonijoje gaminamos antklodės ir pagalvės šilkiniais užpildais, kurios labai vertinamos, nes yra lengvos, tvirtos, nesusimeta į gumulus, „kvėpuoja“, gerai išlaiko šilumą, yra nealergiškos, turi  antibakterinių savybių. Šilko audinys labiausiai vertinamas iš visų kitų natūralių audinių – vilnos, medvilnės, lino. Antklodėms ir pagalvėms gaminti paprastai naudojami ypatingi šilkverpių kokonai, kuriuose tūno ne po vieną, o net po du vikšrus. Gamtoje „dvynukų“ atvejai būna labai reti, bet žmonės išmoko „pakoreguoti“ gamtą, į vieną kokoną įterpdami dvi lervas. Jos vienu metu pradeda verpti bendrą kokoną, kuris užauga didesnis nei įprastinis ir su gausesniu šilko siūlelių kiekiu. Tik šie siūlai netinka audiniams, nes yra stipriai persipynę tarpusavyje, bet patalų užpildams tokie patys tinkamiausi.

Šilko gamyba turi ir daugiau tamsiųjų pusių. Kaip jau minėjau, kad pagaminti puikųjį šilką, reikia atimti „lopšelius“ ir nudaigoti didžiulį kiekį šilkverpio vikšrų. GMO (genetiškai modifikuoti organizmai) užima tvirtas pozicijas šilko pramonėje, kurioje naudojami genetiškai modifikuoti vikšrai. Pagrindiniam vikšrų maistui naudojami šilkmedžio lapai yra užauginami plantacijose, kuriose gausiai naudojami pesticidai. Sintetiniais dažais nuspalvinti šilkiniai audiniai gali alergizuoti jautrią odą. Štai kodėl veganai, t.y. tie, kurie nepritaria gyvūnų naudojimui maisto, rūbų ir kitoms reikmėms, jei tai sukelia jiems skausmą ir mirtį, nedėvi šilkinių rūbų. Šilkverpio vikšrai Kinijoje nuo seno buvo naudojami ir maistui – jie kepami, troškinami, iš jų gaminamos sriubos ar užpilai. Tiesa, šilkverpiai jau nebėra kasdienis kinų maistas ir miesto kavinėse jums jų tikrai nepatieks. Bet atokiose provincijose arba turgeliuose, skirtuose turistams, galima paragauti šių egzotiškų patiekalų.

Šilkverpiai negalės susukti brangiųjų kokonų, negaudami pagrindinio ir vienintelio savo maisto – šilkmedžio lapų. Baltojo šilkmedžio (Morus alba) medžiai tūkstančius metų Kinijoje vertinami ne tik kaip vikšrų maistas, jie naudingi ir dėl kitų įvairių savybių. O kuo dar gali būti naudingi šilkmedžiai žmonėms ir kaip juos užauginti ? Tuo labiau, kad jau kelis šimtus metų šilkmedžiai puikiai auga ir mūsų krašte.

Šilkmedžiai, augantys Lietuvoje

Šilkmedžių rūšių pasaulyje yra keliolika, Lietuvoje geriausiai auga baltasis, juodasis ir raudonasis. Savaime baltieji šilkmedžiai auga ne tik Kinijoje, bet ir kitose Centrinės ir Rytų Azijos šalyse. Savo tėvynėje jie pasiekia 15-18, o Lietuvoje – apie 10-12 m aukštį. Viena seniausių šilkmedžių kolekcijų, pradėtų sodinti 1924 m., auga VDU Kauno botanikos sode. Dažniausiai šilkmedžiai auga kaip dvikamieniai medžiai. Šakos būna plačiai pasklidusios, senesnių medžių nusvirusios žemyn. Nulaužus jauną šakelę, išsiskiria pieniškų sulčių lašelis. Lapai pasižymi įdomia savybe, vadinama heterofilija, t.y. kai ant to paties augalo auga skirtingų formų lapai. Dalis lapų būna paprasti ir kiek panašūs į liepų, o kiti – karpyti, panašūs į vynuogių lapus.

Šilkverpių vikšrai gali misti ne tik šilkmedžių lapais, kartais jie maitinami apelsinmedžių, makliūrų ar salotų lapais. Bet pats kokybiškiausias ir švelniausias šilkas išgaunamas, kai vikšrai minta baltojo šilkmedžio lapais. Šilko gijų spalva gali būti balta, gelsva ar žalsva - priklausomai nuo medžio rūšies ar dirvos, kurioje jis auga. Kinijoje jauni lapai ir ūgliai naudojami maistui – iš jų verdamos sriubos, jie troškinami su viduje įvyniota malta mėsa (kažkas panašaus į mūsų balandėlius) ir kt. Lapai skleistis pradeda vėlai, kai jau dauguma augalų būna sulapoję, tad kartais atrodo, kad medis per žiemą nušalo. Beje, įdomu tai, kad šilkmedinių šeimai priklauso ir mūsų kambarinis augalas fikusas.

Šilkmedžio lapų arbata turi gydomųjų savybių. Tradicinėje kinų medicinoje baltųjų šilkmedžių lapai bei žievė yra naudojami nuo įvairių negalavimų: peršalimui, uždegimui, diabetui gydyti ir kaip atsikosėjimą lengvinantys vaistai. Lapuose gausu naudingų mikroelementų: kalio, kalcio, fosforo, geležies, silicio, sieros, taip pat baltymų ir angliavandenių. Matyt, nebe reikalo mažieji šilkverpiai taip mėgsta užkandžiauti šilkmedžių lapais, nes jie žino, kad tai ne tik skanu, bet ir labai sveika.

Dar viena puiki šilkmedžių vertybė – tai jų uogos, kurių forma panaši į aviečių, todėl kartais jie dar vadinami avietmedžiais. Baltojo šilkmedžios uogos pradeda nokti birželio pabaigoje arba liepos mėnesį. Noksta ne vienu metu, pamažu byrėdamos. Tiesa, šilkmedžių uogas labai mėgsta paukščiai, tad ankstų rytą atskridęs špokų pulkas gali palikti medį švarutėlį. Pačios uogos būna baltos ar rausvos spalvos, kai kurių veislių gali būti ir tamsiai purpurinės arba beveik  juodos. Uogos saldžios, jose kaip ir lapuose gausu vertingų medžiagų, taip pat yra gydomųjų savybių. Džiovintų uogų skonis panašus į razinų, jų Lietuvoje galima įsigyti sveiko maisto krautuvėlėse. Azijoje iš šilkmedžio uogų spaudžiamos sultys, gaminamas vynas, likeris. Kai kuriuose literatūros šaltiniuose pažymima, kad nepatariama valgyti nesunokusių šilkmedžio uogų, kurios yra šiek tiek toksiškos, gali turėti haliuciogeninį poveikį. Šilko baltymai naudojami medicinoje, kosmetikoje ir higienos prekių gamybai.

Šilkmedžio mediena kieta, ryškios geltonos spalvos, iš jos gaminami baldai, detalės laivams, žemės ūkio padargai, muzikos instrumentai, teniso raketės, kriketo lazdos bei įvairūs dekoratyviniai dirbiniai. Buvusiose sovietinėse Vidurinės Azijos šalyse iš šilkmedžio medienos gamindavo tvirtas ledo ritulio lazdas. Iš žievės išgaunamas pluoštas naudojamas drabužių bei popieriaus gamybai.

Nors ir yra kilę iš šiltesnių kraštų, bet baltieji šilkmedžiai yra puikiai prisitaikę augti ir Lietuvos klimato sąlygomis. Kartais per šaltas ir besnieges žiemas apšąla jų šakos, bet paprastai greitai vėl atželia. Labiausiai mėgsta augti derlingose ir drėgnokose dirvose, tuomet ir uogų derlius būna didesnis. Bet gali augti ir sausose, ne itin derlingose vietose. Šilkmedžius retai puola kenkėjai, tik kaip minėta, uogomis labai mėgsta smaguriauti paukščiai. Sodinant šilkmedį, reikia neužmiršti, kad jų šaknys yra labai skvarbios, t.y. jei netoliese yra vandentiekio ar drenažo vamzdžiai, jos turi savybę „užuosti“ vandens šaltinį ir atkakliai į jį skverbtis, taip suardydamos komunikacijas ar pamatus. Tad geriau nesodinti arti pastatų ir požeminių inžinerinių tinklų.

Baltojo šilkmedžio veislės

‘Laciniata‘ medžiai užauga iki 10 m aukščio, lapai žymiai labiau karpyti nei įprastiniai, o ‘Macrophylla‘ veislės lapai – itin stambūs. ‘Pyramidalis‘ lajos forma siaura, koloniška. Jei savo sode labai norite auginti šilko medį, bet neturite jam pakankamai vietos, galite rinktis iš kai kurių žemaūgių veislių: ‘Pendula‘ neaukštas, apie 1-2,5 m aukščio (priklauso nuo skiepijimo) medelis svyrančiomis šakomis. Uogos nedidelės, tamsiai purpurinės, saldžiarūgštės. Kai svyrančios šakos pasiekia žemę, jas galima apkarpyti. Var. tatarica medeliai nedideli. Uogos taip pat nedidelės, bet šis varietetas ypač atsparus šalčiams. ‘Nana‘ kompaktiškos formos, auga itin lėtai.

Padėka šilkverpiams

Dėvėdami šilkinę suknelę ar marškinius, ryšėdami šilkinę skarelę ar kaklaraištį, mūvėdami šilkines kojines ar pirštines, apsisiausdami šilkiniu šaliu - vertinkime ne tik jo išskirtinumą, naudą, patogumą ir brangumą, bet ir tai, kiek daug mažųjų šilkverpių darbininkėlių vikšrų turėjo paaukoti savo gyvybes dėl šių puošnių daiktų. Ir nors mūsų laikais išgaunant šilko pluoštą, nebereikia sunkiai vergauti, daugelis darbų vyksta mechanizuotai, gamyboje taikomos šiuolaikinės technologijos, pats šilkas atkeliauja greitai ir nebe pavojingu senuoju Šilko keliu, bet tikrasis šilkas niekuomet nebus pigus, jis visuomet išliks kaip kokybiška prabangos prekė.