Dažniausiai gėlynuose sodiname pirktas medelynuose arba iš bičiulių gautas gėles. Bet aplinkui pievose, laukuose ir miškuose savaime auga daug tikrai gražių lietuviškų gėlių ir jos puikiai tinka gėlių darželiuose šalia namų, kuriant įvairaus stiliaus gėlynus, ne tik etnografinius, bet ir natūralistinius ar „olandiškos bangos“. Jos paprastai būna nereiklios ir atsparios aplinkos sąlygoms, tad ir katu gali būti ekologiškas sprendimas, norintiems draugauti su gamta. Vienos iš šių gėlių yra aukštos, kitos vidutinio dydžio ar šliaužiančios pažeme. Kai kurios žydi pavasarį, kitos žiedus parodo tik vasaros viduryje ar rudeniop. Yra kurios geriausiai jaučiasi saulėtose vietose, o yra ir paunksmės mėgėjų. Vienu žodžiu, pasirinkimas nemažas. Taigi, kokias gamtos dovanas galime auginti šalia namų ?

PLUKĖ (Anemone) pražysta viena pirmųjų. Dažniausiai gamtoje sutinkama baltažiedė plukė (A. nemorosa), taip pat gan dažna geltonžiedė (A. ranunculoides) bei reta ir  saugotina lieknoji plukė (A. sylvestris). Baltažiedė plukė mėgsta drėgnesnes ir derlingesnes vietas, dažniausiai auga pamiškėse, šalia vandens telkinių. Pražysta balandžio mėnesį, po žydėjimo dar kurį laiką žaliuoja, o vėliau nunyksta iki kito pavasario. Jai baigus žydėti, galima prisirinkti sėklų. Tik neužmirškite, kad kaip ir daugelis vėdryninių šeimos augalų baltažiedė plukė yra šiek tiek nuodinga.

PAVASARINĖ RAKTAŽOLĖ (Primula veris). Ši, švento Petro rakteliais vadinama gėlė pražysta balandį. Ji dažna kaip plukė ir neaukšta. Bet yra nenuodinga, o vaistinis augalas, jauni lapeliai dar kartais naudojami salotoms. Galima pasidauginti sėklomis, ar atsargiai išsikasti nedidelį kerelį iš ten, kur jų gausu.

PAVASARINĖ ŽILĖ (Senecio vernalis) žydi vėlyvą pavasarį arba antrą kartą vasaros pabaigoje. Tai jau kiek aukštesnė gėlė, užauganti iki 50 cm. aukščio ir žydinti geltonai. Dažnai ji tampa piktžole daržuose, nes yra nereikli, gali augti įvairiomis, kad ir nederlingomis sąlygomis, yra atspari sausrai. Tad šios žilės net nereikia sėti, dažnai ji pati pasisėja darže ar gėlyne.

PAUPINIS JONPAPARTIS (Matteuccia struthiopteris) nėra įprastinė žydinti gėlė, bet ne ką mažiau puošnus savo žaliais ir vešliais lapais. Jis gali augti ir mažiau derlingesnėse ar smėlingose vietose, tuomet jo aukštis nebus didelis, sieks apie 30-50 cm., o derlingesnėse ar drėgnose dirvose gali pasiekti net 1,2 m aukštį. Net ir nudžiūvęs žiemą šis jonpapartis žavus rudai aksominėmis šakelių stiebais.

TŪBĖS (Verbascum) gėlynuose galėtų būti kaip ypatingas akcentas, nes tai aukštos ir įspūdingos gėlės. Tiesa, tūbės yra dvimečiai augalai, kurie pirmaisiais metais užaugina lapų skrotelę, antraisiais metais nužydi, o po to nunyksta, išbarsčiusios sėklas. Tad dažniausiai tūbės pačios pasisėja daržuose ir gėlynuose. Gamtoje dažniausiai auga juodoji tūbė, kuri žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais, dar galima pamatyti retesnes smulkiažiedę ar didžiažiedę  tūbes. Juodoji tūbė žydi geltonais žiedais, bet kartais gamtoje pasitaiko ir baltažiedė forma. Tūbės gali siekti iki 1,6 m aukščio.

RUSMENĖ (Digitalis) taip pat yra iš aukštesnių gėlių kaip ir tūbė, užauganti iki 1,3 m aukščio. Didžiažiedė tūbė (V. grandiflora) yra savaiminis Lietuvos augalas, ji žydi gelsvai kreminės spalvos žiedais, kitos rūšys nėra savaiminės mūsų krašte, o adventyviniai augalai. Puošniausia yra paprastoji rusmenė (D. purpurea), žydinti rožiškai violetiniais žiedais-varpeliais. Sodybose kaip dekoratyvinis augalas dar kartais auginama gauruotoji rusmenė (D. lanata), žydinti originalios spalvos ir formos žiedynais. Visos rusmenės yra nuodingos.