Dažniausiai gėlynuose sodiname pirktas medelynuose arba iš bičiulių gautas gėles. Bet aplinkui pievose, laukuose ir miškuose savaime auga daug tikrai gražių lietuviškų gėlių ir jos puikiai tinka gėlių darželiuose šalia namų, kuriant įvairaus stiliaus gėlynus, ne tik etnografinius, bet ir natūralistinius ar „olandiškos bangos“. Jos paprastai būna nereiklios ir atsparios aplinkos sąlygoms, tad ir katu gali būti ekologiškas sprendimas, norintiems draugauti su gamta. Vienos iš šių gėlių yra aukštos, kitos vidutinio dydžio ar šliaužiančios pažeme. Kai kurios žydi pavasarį, kitos žiedus parodo tik vasaros viduryje ar rudeniop. Yra kurios geriausiai jaučiasi saulėtose vietose, o yra ir paunksmės mėgėjų. Vienu žodžiu, pasirinkimas nemažas. Taigi, kokias gamtos dovanas galime auginti šalia namų ?

PLUKĖ (Anemone) pražysta viena pirmųjų. Dažniausiai gamtoje sutinkama baltažiedė plukė (A. nemorosa), taip pat gan dažna geltonžiedė (A. ranunculoides) bei reta ir  saugotina lieknoji plukė (A. sylvestris). Baltažiedė plukė mėgsta drėgnesnes ir derlingesnes vietas, dažniausiai auga pamiškėse, šalia vandens telkinių. Pražysta balandžio mėnesį, po žydėjimo dar kurį laiką žaliuoja, o vėliau nunyksta iki kito pavasario. Jai baigus žydėti, galima prisirinkti sėklų. Tik neužmirškite, kad kaip ir daugelis vėdryninių šeimos augalų baltažiedė plukė yra šiek tiek nuodinga.

PAVASARINĖ RAKTAŽOLĖ (Primula veris). Ši, švento Petro rakteliais vadinama gėlė pražysta balandį. Ji dažna kaip plukė ir neaukšta. Bet yra nenuodinga, o vaistinis augalas, jauni lapeliai dar kartais naudojami salotoms. Galima pasidauginti sėklomis, ar atsargiai išsikasti nedidelį kerelį iš ten, kur jų gausu.

PAVASARINĖ ŽILĖ (Senecio vernalis) žydi vėlyvą pavasarį arba antrą kartą vasaros pabaigoje. Tai jau kiek aukštesnė gėlė, užauganti iki 50 cm. aukščio ir žydinti geltonai. Dažnai ji tampa piktžole daržuose, nes yra nereikli, gali augti įvairiomis, kad ir nederlingomis sąlygomis, yra atspari sausrai. Tad šios žilės net nereikia sėti, dažnai ji pati pasisėja darže ar gėlyne.

PAUPINIS JONPAPARTIS (Matteuccia struthiopteris) nėra įprastinė žydinti gėlė, bet ne ką mažiau puošnus savo žaliais ir vešliais lapais. Jis gali augti ir mažiau derlingesnėse ar smėlingose vietose, tuomet jo aukštis nebus didelis, sieks apie 30-50 cm., o derlingesnėse ar drėgnose dirvose gali pasiekti net 1,2 m aukštį. Net ir nudžiūvęs žiemą šis jonpapartis žavus rudai aksominėmis šakelių stiebais.

TŪBĖS (Verbascum) gėlynuose galėtų būti kaip ypatingas akcentas, nes tai aukštos ir įspūdingos gėlės. Tiesa, tūbės yra dvimečiai augalai, kurie pirmaisiais metais užaugina lapų skrotelę, antraisiais metais nužydi, o po to nunyksta, išbarsčiusios sėklas. Tad dažniausiai tūbės pačios pasisėja daržuose ir gėlynuose. Gamtoje dažniausiai auga juodoji tūbė, kuri žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais, dar galima pamatyti retesnes smulkiažiedę ar didžiažiedę  tūbes. Juodoji tūbė žydi geltonais žiedais, bet kartais gamtoje pasitaiko ir baltažiedė forma. Tūbės gali siekti iki 1,6 m aukščio.

RUSMENĖ (Digitalis) taip pat yra iš aukštesnių gėlių kaip ir tūbė, užauganti iki 1,3 m aukščio. Didžiažiedė tūbė (V. grandiflora) yra savaiminis Lietuvos augalas, ji žydi gelsvai kreminės spalvos žiedais, kitos rūšys nėra savaiminės mūsų krašte, o adventyviniai augalai. Puošniausia yra paprastoji rusmenė (D. purpurea), žydinti rožiškai violetiniais žiedais-varpeliais. Sodybose kaip dekoratyvinis augalas dar kartais auginama gauruotoji rusmenė (D. lanata), žydinti originalios spalvos ir formos žiedynais. Visos rusmenės yra nuodingos.

PAPRASTOJI SUKATŽOLĖ (Leonurus cardiaca) labiau žinoma dėl savo vaistinių savybių, kurios padeda esant aukštam kraujospūdžiui, ramina nervų sistemą, gydo skrandžio ir žarnyno ligas. Bet suktažolė gali būti auginama ir kaip dekoratyvinis gėlyno augalas. Ūgio ji nemažo, siekia apie 1 m aukštį ir žydi originaliais baltais žiedeliais, aplipusiais stiebą. Lapeliai sidabriškai žalios spalvos, styrantys į šonus. Gali augti nederlingose dirvose, nors labiau mėgsta drėgnesnes vietas, bet puikiai jaučiasi ir sausose dykvietėse. Suktažolę lengva užsiauginti iš sėklų.

MELSVOJI MELVENĖ (Molinia caerulea) žolinis augalas, arba liaudiškai tiesiog vadinama smilga. Kadangi pastaraisiais metais ypač populiarėja natūralistiniai arba vadinamieji „olandiškos bangos“ gėlynai, tad tokios žolės kaip melvenės yra vienos iš svarbiausių augalų tokio tipo gėlynuose. Melvenės savo grožį geriausiai atskleidžia augdamos kupstais viena šalia kitos. Jų lapeliai siauri ir ilgi, melsvai žalios spalvos. Vasaros antroje pusėje pražysta gelsvomis šluotelėmis-žiedynais. Žydintis augalas siekia 90-120 cm aukštį. Mėgsta drėgnesnes ir derlingesnes dirvas, gamtoje savaime auga pamiškėse ir krūmynuose.

ŠLIAUŽIANČIOJI ŠILINGĖ (Lysimachia nummularia) – tai pažeme šliaužiantis augalas. Žali lapeliai tarsi kilimas padengia žemės paviršių, o geltoni žiedai gali žydėti visą vasarą. Jeigu šią šilingę pasodinsite į pakabinamą vazoną, tai bus puošnus svyrantis augalas. Labiausiai ji mėgsta drėgnas ir derlingas dirvas bei dalinį pavėsį. Gali augti ir saulėtose vietose, bet tuomet dirvoje  turi netrūkti drėgmės. Dekoratyviniuose želdynuose dažnai auginama šliaužiančiosios šilingės geltonlapė veislė ‘Aurea“, tad derinant šalia rūšinį žalialapį augalą kartu su šia veisle, galima sukurti puošnią kompoziciją. Šliaužiančiąją šilingę lengva padauginti, tiesiog nuskynus ir pasodinus drėgnoje vietoje keletą jos šakelių.

NAŠLAIČIŲ (Viola) gamtoje auga įvairių rūšių, iš jų dauguma yra dekoratyvios: dirvinė (V. arvensis), trispalvė (V. tricolor), šuninė (V. canina), miškinė (V. reichenbachiana) bei kitos. Visos jos auga neaukštos, apie iki 15-30 cm aukščio, dauguma žydi mėlynais, violetiniais ar baltais žiedeliais, pradėdamos nuo gegužės mėn. iki rudens. Vienos našlaitės mėgsta sausas ir smėlingas dirvas, kitos puikiai jaučiasi daliniame pavėsyje, derlingus ir drėgnesnius dirvožemius. Beveik visas našlaites lengva pasidauginti iš sėklų.

LIPIKŲ (Galium) Lietuvoje galima rasti daugiau nei 10 rūšių, ir nors jie retai auginami gėlynuose kaip dekoratyviniai augalai, tik kiek populiaresnis yra kvapusis lipikas (G. odoratum), kuris naudojamas kaip prieskoninis ar vaistinių medžiagų turintis augalas. Bet vis labiau populiarėjant natūralistiniams gėlynams, kuriuose svarbiausia yra ne vien augalo žiedų ryškumas ar stambumas, lipikai pamažu atranda savo nišą, kur vertinamas paprastumas ir subtilus žydėjimas. Lipikai žydi baltais arba geltonais žiedeliais, yra kvapnūs, krūmeliai būna besidriekiančios ar šliaužiančios formos, o kai kurie ir besivejantys ar limpantys. Geriausiai auga drėgnesnėse vietose, daliniame pavėsyje.

SNAPUČIAI (Geranium) gamtoje gali sudaryti ištisas pievas, o jų žiedai mėgstami drugelių ir kamanių. Puošniausiai yra pieviniai (G. pratense), miškiniai (G. sylvaticum), pelkiniai (G. palustre) bei raudonžiedžiai (G. sanquineum) snapučiai, kurių žiedų paletė nuo raudonos iki rožinės ar violetinės spalvos. Augalai užauga iki 30-80 cm aukščio ir žydi nuo vėlyvo pavasario iki rudens.

Paprastoji raudoklė (Lythrium salicaria) paprastai pražysta vasaros antroje pusėje. Augalas gali siekti 1-1,2 m aukštį, žydi rožiškai violetiniais žiedais, kurie susitelkę į aukštus tarsi žvakės žiedynus. Raudoklės mėgsta drėgnesnes vietas, tad paprastai auga pagrioviuose, paupiuose, šalia pelkių ar kitų vandens telkinių. Augalas yra vaistinis, o žiedais medingi, tad mėgstami bičių.

Yra dar grupė augalų, kurie pas mus atsirado su žmogaus pagalba ir tapo tikra dievo rykšte mūsų krašto savaiminei florai. Tai invaziniai augalai, kurie užkariauja pievų ir miškų plotus, išstumdami vietines rūšis. Tai gausialapiai lubinai, didžiosios ir kanadinės rykštenės, bitinės  sprigės, dygliavaisiai rykšteniai bei kiti. Nors jie ir gražiai žydi ar sunokina įdomius vaisius, bet tikrai nepatariama ir netgi įstatymiškai draudžiama juos platinti, t.y. parsinešti jų į gėlynus. Tad nedarykime žalos savo gamtai ir sau patiems.

Iš tiesų mūsų gamtoje galima rasti šimtus įvairiausių gėlių ar dekoratyvinių augalų, kurie puikiai papuoštų gėlynus. Tai katilėliai, nakvišos, aguonos, neužmirštuolės, gaisrenos, smaliukės, sidabražolės, putokšlės, šilagėlės, kudlės, rasakilos, aitrieji šilokai, bajorės, kemerai, austėjos, liucernos, dobilai, eraičinai, bobramuniai, buožainės ir daugybė kitų. Tik svarbu, kad norėdami jų parsinešti į savo gėlyną, neraukite tiesiai iš augavietės ir neskriauskite gamtos, palikdami joje skylę. Daugumą šių gėlių subrandina daigias sėklas, tad galima jų prisirinkti; kai kurios pačios pasisėja daržuose ar gėlynuose, o kai kurių, kaip pvz., šilingių, užtenka tik nusiskinti kelias šakeles. Rauti ir kasti galima tik ten, kur dirva bus suarta ar sukasta. Jeigu pamatėte gražią, bet jums nepažįstamą gėlę – jokiu būdu nepulkite jos skinti ar kasti, pirmiausiai sužinokite, koks tai augalas. Juk jis gali būti retas ir saugomas, tad gyvenkime darnoje su aplinka.