Lietuvoje amalai neturi tokių mistinių galių, bet tai vienas iš įdomiausių augalų mūsų krašte, nes jis auga ne ant žemės, o ant medžių šakų. Amalas yra pusiau parazitinis augalas, šaknimis iš savo šeimininko siurbiantis mineralines medžiagas, bet organines medžiagas pasigaminantis pats.

Amalo išvaizda

Šie augalai labiausiai pastebimi žiemą, nes jų lapeliai visžaliai ir gerai išryškėja belapėse medžių viršūnėse. Tankūs ir ryškiai žali amalų rutuliai panašūs į didelius paukščių lizdus. Amalų lapeliai nėra tradiciškos žalios spalvos, o su retu gelsvu atspalviu, nedideli, pailgi, stori, tvarkingai išsidėstę vienas priešais kitą. Žydi pavasarį gelsvais, smulkiais ir neišvaizdžiais žiedeliais. Baltos ir nedidelės uogos prinoksta rugsėjo mėn. Amalai paprastai auga aukštai medžių viršūnėse, retai kada galima pamatyti žemiau nei 2 m aukštyje, tad juos sunku pasiekti, nebent nulūžta medžio-šeimininko šaka.

Uogų lipnumas

Uogos yra neišpasakytai lipnios ir ko gero, tai vienos iš lipniausių uogų mūsų krašte. Jų nenuplauna nei stiprūs lietūs, nei sniegas. Augalas ne šiaip sau gamina tokius stiprius klijus - jie padeda sėklytėms gerai prilipti prie medžių šakų ir pavasarį sudygti. Seniau iš lipnaus uogų minkštimo gamindavo klijus graužikams, sodo kenkėjams ar smulkiems paukšteliams gaudyti.

Kaip amalas plinta

Uogas labai mėgsta lesti paukščiai, bet jų skrandyje suvirškinamas tik minkštimas, o nepažeistos sėklos kartu su išmatomis patenka ant medžio šakos. Tokiuose „pataluose“ sėkloms jokie žiemos šalčiai nebaisūs. Pavasarį jos išleidžia šakneles, kurios prasiskverbia pro medžio žievę ir pradeda siurbti maisto medžiagas iš medžio. Amalai auga lėtai, gali užaugti iki 0,8-1 m skersmens, o išgyvena iki 70 metų. Bet retai kada pasiekia tokį amžių ir dydį, nes jei medį apninka daug amalų, tai paprastai jie taip nualina savo šeimininką, kad šis nudžiūsta kartu su savo įnamiais.

Ne visa Lietuva amaluota

Mūsų krašte paprastieji amalai labiausiai paplitę pietvakariniuose ir vidurio Lietuvos rajonuose (Lazdijų, Varėnos, Alytaus, Kauno, Marijampolės, Prienų, Kaišiadorių ir kt.), kitur jie retoki. Anksčiau amalai visur buvo gan reti ir saugotini augalai, bet pastaraisiais dešimtmečiais jie taip smarkiai išplito, kad pradėjo daryti nemažą žalą miškams ir dekoratyviniams medžiams. Įdomu tai, kad ne ant visų medžių rūšių mėgsta augti šie parazitiniai augalai. Dažniausiai galima pamatyti ant minkštųjų lapuočių: tuopų, drebulių, klevų, liepų, obelų, gluosnių. Kartais sutinkami ir ant kietesnę medieną turinčių medžių: beržų, šermukšnių, kriaušių ir kt. Labai retai būna ant ąžuolų bei spygliuočių – pušų, eglių ar kėnių.

Kam amalai naudojami

Amalo šakelės visžalės ir puošnios, jas mėgsta naudoti floristai, ypač kalėdinėse puokštėse. Tik gaila, kad sudžiūvusios šakelės greitai subyra. Be to, reikia neužmiršti, kad augalas yra nuodingas. Iš lapelių yra gaminami vaistai nervų, kraujagyslių ir kt. ligoms gydyti. Anglijoje ir kai kuriose Europos šalyse amalai auginami specialiose plantacijose. Labiausiai yra vertinami amalai, augantys ant ąžuolų.