Ankstyvas šiemet tas pavasaris ir pirmųjų lauko gėlių žydėjimas pasideda žymiai anksčiau. Štai pirmosios pavasario gėlės snieguolės (Galanthus) visu mėnesiu anksčiau pradėjo kelti savo baltus žiedelius. Panašu, kad ir viena ryškiausių pavasarinių gėlių KROKAS (Crocus) taip pat pražys gerokai anksčiau nei visada, nors įprastai Lietuvoje jų žydėjimas prasidėdavo kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje.
Krokų rūšys Lietuvoje
Lietuvoje dažniausiai auginamos trys krokų rūšys. Dvi iš jų – tai tie ryškūs pavasariniai geltoni arba violetiniai žiedeliai, žydintys palei pat žemę. O kitą taip pat daugelis žino, bet jau prieskonio šafrano pavadinimu. Taip, tai irgi kroko rūšis, kurio žiedo dalys naudojamos maistui. Kuo jos skiriasi ir kuo įdomios – apie tai šį kartą.
PAVASARINIS KROKAS
Mūsų gėlynuose paprastai auginamas pavasarinis krokas (Crocus vernus). Laukinis šio kroko protėvis yra kilęs iš kalnuotų Balkanų, Alpių ir Pirėnų vietovių. Tas laukinukas ten žydi mažais ir blyškiai melsvais žiedeliukais, nelabai krintančiais į akis. Tai, ką mes auginame gėlynuose – yra įvairiausios šio kroko veislės, sukurtos selekcininkų dėka, todėl jų žiedai gerokai puošnesni nei laukinio protėvio. Žydi jie žymiai ryškesniais, stambesniais ir gausesniais žiedais. Pačios dažniausios spalvos yra geltona, mėlyna, violetinė ir balta arba su įvairiausiais jų atspalviais. Dar būna augalų, žydinčių su dvispalviais ar net trispalviais žiedais.
Pavasarinis krokas žydi kovo pabaigoje – balandžio pradžioje. Iš pradžių pasirodo siauri lapeliai, o vėliau ir žiedai. Augalas yra nedidukas, net ir žydintis nesiekia daugiau kaip 10-20 cm aukščio. Nužydėję žiedai ir lapai pamažu nunyksta iki kito pavasario. Tokie augalai – kaip ir tulpės, narcizai bei kiti svogūniniai – dar vadinami augalais efemerais, t.y. trumpam sužaliuojantys ir pražystantys, o po to ilgam nunykstantys. Ši savybė gamtoje išsivystė dėl nepalankių augimo sąlygų, kai skubama pasinaudoti trumpam pasirodžiusiais krituliais ar saulės spinduliais, kad kuo greičiau sukaupti atsargų iki kito sezono. Krokus labai tinka sodinti po medžiais ar tarp kitų daugiamečių gėlių, kol konkurentai dar nesužaliavę. Tuomet krokams dar pakanka saulės šviesos, kol jos neužstoja sulapoję medžiai, o jų ryškūs žiedeliai užpildo tuščius gėlynų tarpus, kol šie irgi dar nesubujojo.
Pavasarinis krokas yra lengvai auginamas augalas, jam mažai reikia priežiūros. Kai pavasarį nutirpsta sniegas ir pradeda lįsti krokų lapeliai, juos galima šiek tiek patręšti. Geriausiai tinka specialiai svogūninėms gėlėms skirtos trąšos. Bet jeigu jūsų krokai auga pakankamai derlingoje žemėje, kur rudenį prikrenta lapuočių medžių lapų sluoksnis, vėliau virstantis puikia trąša, tai nebūtina tręšti. Krokų svogūnėliai smulkūs ir jų net nereikia po iškasti po žydėjimo, kaip pvz., tulpes. Jie visai neblogai peržiemoja net nedengiami ir kitais metais vėl pasipuošia ryškiais žiedeliais. Naujai įsigytus krokų svogūnėlius geriausia sodinti rugsėjo pabaigoje iki spalio vidurio (nors man pačiai yra tekę sodinti sausio mėnesį per atlydį ir pavasarį krokai kuo puikiausiai pražydo). Norint pasidauginti, tereikia nuo motininio svogūnėlio atskirti „vaikučius“. Daugiausiai žalos krokams padaro grybiniai susirgimai ir vabzdžiai kenkėjai.
GELTONASIS KROKAS
Į pavasarinį brolį labai panašus geltonasis krokas (Crocus flavus). Tiesą sakant, svogūninių augalų ne specialistams jų net neįmanoma atskirti. Jis taip pat žydi tuo pačiu laiku ir yra tokio pat aukščio. Na, tik žiedai visada būna geltoni, nebūna kitokių spalvų kaip pas pavasarinį kroką. Jų žiedeliai maloniai kvepia. Laukinių šių augalų tėvynė driekiasi panašiose vietose kaip ir pavasarinio kroko – Balkanuose, Graikijoje ir Turkijoje.
DARŽINIS KROKAS
Crocus sativus ir yra tas krokas, iš kurio išgaunamas šafranas, bet Lietuvoje jis deja, neauginamas (galbūt auginamas tik privačiose augalų kolekcijose). Jis žydi rudenį, rugsėjo-spalio mėnesiais, o ne pavasarį, todėl kartais ir vadinamas rudeniniu kroku. Ūgio taip pat nedidelio kaip ir kiti gentainiai, t.y. apie 10-15 cm, žiedeliai melsvai violetinės spalvos. Pražydusiame žiedelyje pasirodo tik trejetas ryškių oranžinių purkų, kurios išdžiovintos virsta šafranu. Kad pririnkti 1 kg. džiovintų purkų, reikia apskabyti apie 200 tūkstančius krokų žiedų ! Štai kodėl šafranas yra vienas brangiausių prieskonių pasaulyje ir todėl masiškai gaminami šio prieskonio falsifikatai. Falsifikatus paprastai išduoda kaina, nes 1 kilogramas tikro šafrano kainuoja apie 17-20 tūkst. eurų, o falsifikatai pigesni. Tad jei norite paragauti tikro šafrano, pirkdami atkreipkite dėmesį į kainą. Na, kilogramais šio prieskonio niekas neperka, bet 0,5 ar 1 gramą galime sau leisti. Tuo labiau, kad gaminant maistą užtenka vos 1 ar 2 šio augalo siūlelių-purkų. Didesnis kiekis padarys patiekalą per aitrų ir neskanų. Šafrano pakaitalai gaminami iš medetkų, dygminų, ciberžolės bei kitų augalų miltelių, turinčių identišką spalvą. Šitie augalai irgi yra žmonėms naudingi, tik apmaudu, jei juos parduoda brangia kaina vietoje šafrano.
Naudingosios šafrano savybės
Beje, šafranas maistą nudažo nuostabia ryškiai geltona spalva. Tad Rytų šalyse anksčiau šafranas buvo naudojamas ir audinių dažymui. Šafranas vertinamas ne vien dėl savo brangumo ar gurmaniško skonio, bet ir dėl gydomųjų savybių – pasižymi kaip natūralus antidepresantas, veikiantis tonizuojančiai, priešuždegimiškai, gydantis migreną ir stimuliuojantis lytines funkcijas (afrodiziakas). Šafranu galima gardinti įvairų maistą: mėsos ir žuvies patiekalus, makaronus, ryžius, gėrimus bei įvairiausius desertus. Neteko nei karto matyti Lietuvoje auginamus daržinius krokus – galbūt jiems per šaltos mūsų žiemos, o gal per trumpos vasaros ir jie nespėja iki rudens pražysti, sunku pasakyti.
Tai tiek šį kartą apie krokus ir šafranus. Svarbiausia – mėgautis ateinančio pavasario žiedais ir vis dažniau pasirodančia saulute bei nesusirgti visokiais bjauriais virusais.
