SERENČIAI: APIE JŲ NAUDĄ GĖLYNE, GYDANTIS IR VIRTUVĖJE

Šias gėlytes daugelis tikrai pažįstate, tik daug kas geriau jas žino ne serenčio, o gvazdikėlio ar tagetės vardu. Serenčiai labai dažnai sodinami visuomeniniuose gėlynuose – miestų ir miestelių aikštėse, parkuose, tad po tokio masinio (ir dažniai nevykusio) „tiražavimo“ daugeliui gėlių mylėtojų serentis asocijuojasi kaip atsibodusi ir neįdomi gėlė. Bet tik nedaugelis žino, kad serentis yra labai naudingas augalas tiek sode, tiek virtuvėje, o viešuose gėlynuose dažniausiai sodinamas skurdus ir „išėjęs iš mados“ pasirinkimas, o juk jų yra daug įdomesnių ir puošnesnių.

Serenčiai yra itin populiarios gėlės Indijoje, Nepale, Tailande ir kitose Azijos šalyse, kuriose labai dažnai puošiami serenčių žiedais rūbai ir namai, serenčių girliandomis pasitinkami svečiai ir jaunavedžiai, net rengiami specialūs gėlių festivaliai ar religinės šventės, kuriose karaliauja tūkstančiai serenčių žiedų. Net pas mūsų netolimus kaimynus ukrainiečius serenčiai yra minimi liaudies kūryboje.

Manote, kad tokio dėmesio serenčiai nusipelnė dėl žiedų grožio ? Kažin, nes žiedai, kad ir gan ryškūs, bet yra už juos daug gražesnių ir ryškesnių. Nes serenčiai labiau yra vertinami dėl kitų savo savybių, apie kurias Lietuvoje mažai žinome.

Rytų šalyse serenčiai labiausiai vertinami dėl aštroko kvapo, kuris atbaido geliančius vabzdžius (karštuose kraštuose tai ypač aktualu), dėl gydomųjų bei antibakterinių savybių. Iš serenčių išgaunamas specifinio kvapo eterinis aliejus, naudojamas parfumerijoje, kosmetikoje bei gydomiesiems masažams. Iš serenčio žiedų gaminami vaistiniai preparatai, kurie gydo įvairius akių ir odos susirgimus, reumatą, virškinimo ir šlapinimosi problemas bei kt.

Taip pat serenčio žiedai dažnai naudojami ir maisto pramonėje: jie dedami į gaiviuosius gėrimus, kuriems suteikia muskusinį skonį bei kvapą. Bet ypač populiarūs serenčiai yra kaip geltonasis arba oranžinis maisto dažiklis. Jeigu ant maisto pakuotės rasite užrašą E161 (b), tai žinokite, kad tai natūralus maistinis dažas luteinas, kuris dažniausiai pagamintas iš serenčių žiedų ir lapų. Serenčiai taip pat naudojami gaminant margariną, majonezą, padažus, konditerinius gaminius bei daugelį kitų.

Mūsų soduose ir namuose serenčiai gali būti nepamainomi ir natūralūs pagalbininkai, kovojant su nepageidaujamais įnamiais. Nuo seno žinoma, kad serenčių kvapo nemėgsta tarakonai, žiurkės, šliužai, sraigės, baltasparniai, amarai, skruzdėlės. Serenčiai lakiuosius junginius išskiria ne tik į orą, bet ir į dirvožemį, tad juos patariama sodinti ten, kur dirvoje gausu nematodų (tai parazitinės kirmėlės, mintančios javų, bulvių, morkų bei kitų augalų šaknimis ir sugadinančios šakniavaisių derlių), taip pat atgrasant grambuolių lervas, kurklius ar kurmius. Serenčių kvapo nemėgsta ir laukiniai žvėrys – stirnos, šernai, elniai, zuikiai, tad serenčius sodinkite sodo pakraštyje, jeigu netoliese yra miškas ir žvėreliai mėgsta ateiti pasmaližiauti jūsų augalais. O jeigu namuose šuo mėgsta graužti stalo koją ir negalite jo atpratinti nuo šio įpročio – įtrinkite baldą serenčių aliejumi.

Tad daržui bus labai sveika, kai šalia daržovių eilučių į tarpus pasodinsite serenčių eilutes. Ypač patariama sodinti šalia bulvių, pomidorų, paprikų, baklažanų, petunijų ir kitų bulvinių šeimos augalų. Tik nepatariama sodinti šalia žirnių ar pupelių – serenčiai su šiais augalais „nedraugauja“. Augdami šalia kitų augalų, serenčiai šiems padeda kovoti su grybinėmis ligomis – puviniais, miltligėmis, maru, rauplėmis ir kt.

Serenčių (Tagetes) pasaulyje yra kelios dešimtys rūšių. Lietuvoje jos visos savaime neauga, bet dažniausiai yra auginamos šios:

GVAZDIKINIS SERENTIS (T. patula) yra, ko gero, pati populiariausia tarp serenčių. Būtent šios rūšies ryškiaspalves raudonas, geltonas ar rudas veisles dažniausiai galima pamatyti miesto gėlynuose, privačiose sodybose ar kapinėse. Kažkada savaime gvazdikinis serentis augo tik Pietų Amerikoje, kurioje nuo senų laikų buvo naudojamas indėnų liaudies medicinoje ir šamanų ritualuose. Bet jau šimtus metų šis augalas yra paplitęs visame pasaulyje. Užauga iki 20–60 cm. aukščio, žydi nuo gegužės mėn. iki šalnų. Rudenį subrandina sėklas, kurias galima kitąmet pasėti. Spustelėjus pirmoms šalnoms – nušąla.

DIDYSIS SERENTIS (T. erecta) iš tiesų yra didesnis, galintis pasiekti 1 m aukštį ir žydintis stambesniais žiedais. Actekai jį naudodavo maistui, o iš augalo pagamintais dažais dažydavo kūną ritualinių apeigų metu bei norėdami apsisaugoti kūną nuo parazitų. Rūšinis augalas natūraliai augantis gamtoje, žydi ryškios oranžinės spalvos žiedynais, bet gėlynuose dažnai auginamos selekcininkų sukurtos veislės – baltos, kreminės, rudos, raudonos bei dvispalviais žiedais.

Mūsų gėlynuose dar galima pamatyti smulkiažiedį (T. tenuifoilia), blizgujį (T. lucida), smulkiagraižį (T. micrantha) ir kitas rūšis bei veisles. Visos jos pasižymi aštriu ir specifiniu kvapu, karpytais žaliais lapeliais bei įvairių atspalvių geltonai-raudonos paletės žiedais. Serenčiai paprastai mėgsta drėgnesnes ir saulėtas vietas, nors gali augti ir daliniame pavėsyje, bet tada mažiau žydės. Beje, jeigu kam nors nepatinka serenčio kvapas ar yra jam alergiškas, bet vis tiek nori auginti šias gėles – gali rinktis tarp selekcininkų sukurtų bekvapių serenčių.

2018-06-21T21:48:49+00:00 gegužės 31, 2018|GĖLĖS IR ŽOLĖS, MAISTAS IR VAISTAS|0 Comments