Prasidėjo pati metų kulminacija, senoji lietuvių saulėgrįžos šventė. Daugelis painiojasi jos pavadinime, kaip reikia vadinti – Joninėmis ar Rasomis ? Iš tiesų, tikrojo šio šventės pavadinimo iki mūsų dienų neišliko, nors manoma, kad ši šventė buvo švenčiama dar akmens amžiuje buvusiame matriarchate (40-10 tūkst. m. prieš mūsų erą). Krikščionybės laikais šventė buvo vadinama Kupolių vardu, kuris atėjo iš rytų slavų žodžio „kupala“. Rasomis (reikia vartoti daugiskaita) ją pavadino lietuvių istorikas T.Narbutas XIX a., ir šis vardas galbūt susijęs su romėnišku pavadinimu „rožių diena“. Krikščionybės laikais šventė buvo sutapatinta su švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis. Tad krikščionys ją vadina Joninėmis, o prijaučiantys pagoniškajai pasaulėžiūrai – Rasomis. Istorijos eigoje ši šventė dar buvo vadinama Saulėmis, Krešėmis ir kt. vardais.

    Senosios Rasų apeigos išlikę iki šių dienų, jų esmė susijusi su augmenijos klestėjimu, vandeniu ir ugnimi. Papročiai, susiję augmenija – tai vainikų pynimas, paparčio žiedo kaip išminties simbolio ieškojimas bei kupoliavimas. Kupoliavimas – tai žolynų rinkimas, kuris turi magiškos galios. Ugnies simboliai – laužų kūrenimas ir šokinėjimas per juos, tai apsivalymas ugnimi. Vanduo taip pat labai svarbus, tad einama praustis, maudytis, plukdomi vainikai, voliodavosi rasoje.

   Senovėje per Rasų šventę buvo aukojamas aukos, buriami įvairūs burtai, renkamos vaistažolės, pinami vainikai, šokama ir linksminamasi iki paryčių. Prieš patekant Saulei, visi užkopdavo į aukštesnę kalvą ir pasitikdavo ją dainomis.