Jau rašėme apie dauginimą atlankomis, kaip apie vieną iš paprasčiausių sumedėjusių augalų dauginimo būdų. Šį kartą – apie dauginimą auginiais, nes jau prasideda tam tinkamas metas. Šis dauginimas taip pat nėra sudėtingas, tik jam reikia paruošti specialų plotą–lysvę arba šiltnamį ir žinoti, kokius ir kada augalus taip galima dauginti.

Auginiais dauginame tokius augalus, kurių negalime padauginti sėklomis, nes sėklos paprastai neišsaugo dekoratyvinių formų savybių – lapų margumo, koloniškos arba apvalios lajos formos, pilnavidurių žiedų ir pan. Dauginimas auginiais suteikia greitesnį rezultatą, nei dauginant sėklomis. Be to, yra nemažai augalų, ypač kilusių iš tolimų kraštų, kurie mūsų klimato sąlygomis nesunokina sėklų. Taip pat toks būdas tinka sumedėjusiems augalams, tokiems kaip karklai, gluosniai, krūminės sidabražolės, sedulos ir pan., kuriuos labai lengva padauginti auginiais, jiems net nereikia jokių specialių sąlygų. Daugumą sumedėjusių augalų galime dauginti auginiais, tik nepadauginsime pušų, lazdynų, magnolijų ar dar keleto retesnių augalų. Dauginti galima dviem būdais – sumedėjusiais arba žaliaisiais auginiais.

Dauginimas sumedėjusiais auginiais. Dauginti tokiais auginiais yra paprasčiau nei žaliaisiais, nes jiems reikia mažiau priežiūros, juos galima auginti lauke. Trūkumas – kad nemaža dalis neprigis. Šiam dauginimui ypač tinka augalai, kurie išaugina ilgus ūglius, pvz., dauguma vijoklinių augalų, tuopos, gluosniai, karklai, serbentai, avietės bei daugelis kitų.

Dauginimui auginiais patys tinkamiausi jauni sumedėję ūgliai – pirmamečiai arba antramečiai. Sumedėjusių augalų šakelių galime pradėti ruoštis net nuo vėlyvo rudens, nukritus lapams. Taip pat juos galima ruošti ir žiemą, kai nėra stiprių šalčių bei ankstyvą pavasarį. Pačios tinkamiausios tos šakelės, kurios yra storesnės nei 0,5 cm storio. Jei ką tik nupjautų auginių iš karto nesodiname, tai juos reikėtų surišti į pundelius, užrašyti etiketes su augalo pavadinimu, įvynioti į drėgną popierių (arba į audinį, smėlį, kiminus), po to – į celofaninį maišelį, bet aklinai neužvynioti, ir padėti vėsiame rūsyje arba šaldytuve. Laikas nuo laiko vis patikrinti, ar neišdžiūvo medžiaga, į kurią suvynioti auginiai, ir esant reikalui sudrėkinti. Likus savaitei iki sodinimo, pamerkite į vandenį vėsioje patalpoje. Auginius galime sodinti į dirvą anksti pavasarį, kai tik galima pradėti dirbti dirvą.

Prieš dauginant reikia pasiruošti vietą, į kurią smeigsime auginius – lysvę arba dėžutę. Patogiau sodinti dėžutėse, kurias, esant reikalui, galima perkelti į kitą vietą. Taip pat galima sodinti ir vazonuose, kitose induose. Dirva turi būti puri, lengva, derlinga, drėgna, be piktžolių. Lapuočiams geriausia terpė – neutralios durpės, sumaišytos su smėliu, spygliuočiams – rūgščios durpės. Paruoštą dirvos paviršių galima užpilti 2-3 cm storio smėlio sluoksniu. Dauguma sumedėjusių auginių neblogai prigyja lauko sąlygomis, tik turi būti apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių ir stipraus vėjo.

Prieš pat dauginant, aštriu sekatoriumi šakeles susikarpykite į 5-15 cm ilgio gabalėlius, t.y. auginius; kiekviename iš jų turėtų būti 2-3 pumpurai. Jei norima užsiauginti vienstiebį medelį, reikėtų palikti 1 pumpurą. Viršutinis auginio pjūvis daromas tiesus, apatinis – įstrižas. Pačio auginio negalima besti tiesiai į žemę, reikia padaryti duobutę su pagaliuku, nes kitaip nubrozdinsime jam žievę. Pasodinus 1 eilutę, žemė aplink augalus apspaudžiama ir atsargiai paliejama purškiant. Reikėtų sodinti įstrižai pasvirusius į šiaurinę pusę, ypač sunkesniuose dirvožemiuose. Priklausomai nuo augalo stambumo, atstumai tarp auginių turėtų būti ne mažesni kaip 3-5 cm., o tarp eilučių apie 10-15 cm. Jei po pasodinimo nebus lietaus, dirvą nuolat reikia palaikyti drėgną, kol auginiai gerai įsišaknys. Vėlų rudenį auginių lysvę nuo šalčio apsaugokite, apdengdami eglišakėmis arba balta agrodanga. Sumedėjusiais auginiais galima dauginti: gluosnius, karklus, sedulas, lanksvas, krūmines sidabražoles, šilauoges, serbentus, ožekšnius, pūslenius, forsitijas, rožes, šaltalankius, svarainius, šeivamedžius ir daugelį kitų sumedėjusių augalų.

Dauginimas žaliaisiais auginiais. Tai pats efektyviausias dekoratyvinių augalų dauginimo būdas, tik jam paprastai reikalingas šiltnamis, kuriame reikės nuolat palaikyti drėgmę ir tinkamą temperatūrą. Taip dauginti galima nuo vėlyvo pavasario iki rudens, kai jau augalai būna išleidę naujus ūglius. Tinkamiausias tam laikas – vasara, kai pats augalas gaminasi natūralius augimo skatintojus – auksinus. Auginiai ruošiami iš stiebų, kurių apačia jau būna pradėjusi ruduoti, t.y. medėti. Motininiai augalai, iš kurių numatoma imti ūglius, turi būti sveiki. Ruošiant auginius, reikia iš anksto pasiruošti etikečių, kad vėliau nesumaišyti auginių. Auginius geriau imti iš augalo žemutinių šakų ir iš labiau apšviestos pusės; geriau šaknijasi ūglio pagrindas nei viršūnė. Tinkamiausias laikas ūglių ėmimo metas – rytas. Ūglio medienos dalis turi būti storesnė už šerdį. Kai pjaunamo ūglio žievelė pradeda truputį ruduoti, tai ženklas, kad medėjimas prasidėjo (paprastai tai birželio pabaiga-liepos pradžia). Jei turite daug augalų ir nespėjate, geriau pradėkite nuo medžių, o vėliau – nuo krūmų.

Kaip ir prieš dauginant sumedėjusiais auginiais, pirmiausiai reikia pasiruošti jiems plotą, t.y. lysves šiltnamyje. Tinkamiausias gruntas auginiams – durpės, sumaišytos su smėliu. Kartais dar naudojami vermikulitas, perlitas ir kt. Paviršius taip pat užpilamas 2-3 cm storio švariu smėliu. Prisipjovus šakelių dauginimui, jas reikia kuo greičiau sukarpyti į 5-15 cm ilgio auginius; kiekviename turėtų būti po 2-3 pumpurai. Jei negalime auginių sodinti iš karto, juos laikykite vėsiai ir drėgnai (pvz., celofaniniame maišelyje šaldytuve). Galima pamerkti į nedidelį vandens kiekį. Kaip ir sumedėjusiems auginiams, viršutinis pjūvis daromas tiesus, apatinis – įstrižas. Žalieji auginiai jau būna su lapais, tad reikia nuskinti lapus arba spyglius nuo apatinės auginio dalies, kuri smeigsis į žemę, nes jie tik sukels puvinį. Viršutiniai lapai ar spygliai sumažinami pusiau arba trečdaliu, kad negarintų drėgmės. Visų lapų pašalinti negalima, nes nebus kam vykdyti fotosintezės. Tujoms, kėniams, raugerškiams auginio šakelė lupama su „pėdele“, t.y. su ankstesnių metų mediena. Paruoštus auginius galima apdoroti specialiomis priemonėmis (milteliais, tirpalu ar pasta), skatinančiomis įsišaknijimą, kurių galima įsigyti sodo prekių parduotuvėse. Galima pasigaminti ir natūralių skatintojų iš gluosnio šakelių antpilo, ragų miltų, vitaminų B ir C bei kt.

Paruoštos gyvašakės sodinamos į kelių cm gylį taip, kad lapai vos liestųsi, tokiais pat atstumais kaip ir sumedėję auginiai. Jei susodinsime per tankiai, augalai labiau sirgs grybinėmis ligomis. Pačio auginio negalima besti į žemę, jam reikia padaryti duobutę su pagaliuku. Pasodinus žemė suspaudžiama ir atsargiai paliejama purškiant. Auginiai sodinami, pasvirę į šiaurinę pusę. Auginių neturėtų apšviesti tiesioginiai saulės spinduliai. Sėkmingam įsišakniimui labai svarbi didelė oro drėgmė. Idealiausia – dirbtinas rūkas, bet tokius paprastai gali įsirengti tik profesionalūs augalų daugintojai. Namų sąlygomis, ypač jei lauke šilta ir saulėta, auginių dirvą teks laistyti keletą kartų per dieną. Tik negalima purkšti stipria srove tiesiai į auginius, reikia laistyti smulkiais lašeliais. Jei norite įsitikinti, ar šiltnamyje tinkamas oro drėgnumas, galima atlikti klevo šakos testą, t.y. šalia auginių į lysvę įsmeigti klevo šakelę su lapais. Jei klevo lapai leipsta, reiškia oro drėgnumas nepakankamas.

Šaknydinant auginius, taip pat svarbi ir šiltnamio dirvos temperatūra, kuri turi būti apie +21+24 C, kad auginiai intensyviai augintų šaknis. Oro temperatūra turėtų būti keliais laipsniais žemesnė. Po kurio laiko nuo auginių pradės kristi lapai, tai natūralu. Tas nuokritas reikia surinkti, kad jos nepūtų. Jeigu norite pasidauginti tik keletą auginių ir neturite šiltnamio, galite pasidaryti mikrošiltnamiuką: pasodintus auginius vazone arba lysvėje, apvožkite erdvesniu stiklainiu ar skaidria plastikine dėžute. Tik tokį „šiltnamiui“ reikia nuolat pradaryti stiklainį, kad įeitų oro.

Dauguma auginių įsišaknija per 3-4 savaites, tada liejama vis rečiau, šiltnamis vėdinamas, galima šiek tiek patręšti. Sunkiausiai šaknijasi rododendrai ir spygliuočiai, ypač eglės bei kėniai. Lapuočiai šiltnamyje paprastai auginami 1-2 metus, o spygliuočiai 2-3 metus. Įsišaknijusius auginius reikia patręšti, vėliau jie persodinami į lauką. Žiemai plėvelinius šiltnamius galima ir nudengti, o augaliukus apkloti ti eglišakėmis arba balta agroplėvele.

Žurnalas „Sodo spalvos“ 2015 m. Nr.6