Belaukdami kvepiančių Kalėdų, gaminame gardžius patiekalus, komponuojame kvapnių augalų kompozicijas ar ruošiame kitus įvairius kvapnius dalykėlius. Yra gausybė krūmų, kurių žiedai, lapai, žievė ar vaisiai taip pat labai gardžiai kvepia. Tad kada, jei ne dabar žiemą tas metas, kai galime planuotis, ką naujo ir įdomaus sodinsime savo sode ateinantį pavasarį ? Jazminai, alyvos ar bijūnai labai maloniai kvepia, bet šį kartą norisi prisiminti ne šiuos visiems gerai žinomus kvapnius augalus, o pristatyti kitus, dar mažai girdėtus arba primirštus 3 krūmus, kurie jus pavasarį pradžiugintų ne tik puošniais žiedais, bet ir paskleistų naujų aromatų. Tiesa, tai tikrai ne tie augalai, kurie nereikalaus papildomos priežiūros, bet mes, kaip užkietėję sodininkai, turbūt ir neieškome lengvų kelių į grožį, ar ne ? Taigi, štai tie „kvapų fabrikėliai“, kuriais galime papildyti savo sodo kvapų paletę.
Labai įdomus krūmas yra VIRGININIS KALIKANTAS (Calycanthus floridus), nes žydi itin originaliais žiedais – tamsiai bordo spalvos. Jeigu tokios spalvos žiedais žydinčių gėlių įmanoma gamtoje rasti ne taip jau ir mažai, tai tarp medžių ar krūmų tokių beveik nėra. Lietuvoje auga tik ši viena kalikantų rūšis. Tiesa, kartais dar galima rasti ją ir kitu pavadinimu – tai derlusis kalikantas, bet pastaruoju metu manoma, kad tai tik virgininio kalikanto varietetas (Calycanthus florida var. glaucus).
Šis krūmas natūraliai auga tik Šiaurės Amerikoje. Angliškai jis vadinamas spicebush („prieskoninis krūmas“) arba sweetshrub („saldus krūmas“). Pas mus užauga nedidelis, iki 2–2,5 m aukščio. Jo lapai gan stambūs, ovalios formos, ryškiai žali, blizgančiu paviršiumi, gysloti ir šiek tiek plaukuoti. Nuostabieji burgundinio vyno spalvos žiedai pradeda skleisti birželio mėnesį. Jie stamboki, iki 5 cm skermens, pilnaviduriai ir kvepiantys, savo forma panašūs į lotoso žiedus. Žiedai skleidžiasi pamažu vienas po kito ir žydi gan ilgai. Net ir nužydėję dar ilgai nenukrenta nuo krūmo, o tik pamažu paruduoja. Tad jei vasarą nekepina dideli karščiai, žydėjimas gali trukti nuo kelių savaičių iki mėnesio. Kalikantų tėvynėje žiedus apdulkina žvilgavabaliai. Rudeniop užsimezga labai įdomios formos vaisių dėžutės su sėklomis. Ko gero, lietuviški vabalai apdulkinimo misijos neįstengia atlikti, nes kiek teko sėti kalikanto sėklas, jos nei karto nesudygo.
Kvapniausia šio krūmo dalis yra ne vien žiedai, bet ir šakelės, kurias pajudinus, pasklinda stiprus kamparo aromatas. Tiesa, jose yra alkaloido kalikantino, kuris šiek tiek nuodingas, tad krūmą geriau sodinti ten, kur jo nepasieks naminiai gyvūnėliai ir vaikai. Net ir išdžiūvusios šakelės ar jų žievė ilgai išlaiko stiprų kvapą, tad naudojamos kambariams aromatizuoti ar kandims atbaidyti, o kartais net ir maistui kaip prieskonis, bet tik labai mažomis dozėmis dėl nuodingumo. Senovėje indėnai kalikantais gydėsi širdies, odos ir kitus negalavimus.
Kalikantą sodinkite į saulėtą vietą arba nedideliame pavėsyje, drėgnokoje ir derlingoje dirvoje. Žiemomis gali apšalti, tad geriausiai jaučiasi apsaugotoje nuo šaltų žiemos vėjų vietoje, o pirmąsias žiemas, kaip ir daugelį lepesnių augalų reikėtų pridengti.
Norėjau rašyti apie abelijos krūmą, nes šitu vardu dendrologai taip jį vadina, bet pasirodo, kad jau nuo 2007 m. kalbininkai rekomenduoja šią gentį vadinti VYTMENIU (Abelia). O tos rūšies, apie kurią norėčiau papasakoti vardas įrašytas taip: trižiedė vytmenys (Abelia triflora). Taip ir parašyta – trižiedė vytmenys. Na, vytmenys tai vytmenys, tebūnie, nors abelijos vardas maloniau skambėjo. Kai kuriuose literatūros šaltiniuose dar galima rasti ir šio augalo sinonimą – Zabelia triflora.
Vytmenio rūšių pasaulyje auga kelios dešimtys, keletas – ir Lietuvoje, bet paprastai mūsų krašte sodinamas minėtasis vytmenys dėl didesnio nei kitos rūšys atsparumo šalčiui ir dėl ypač kvapnių žiedų. Vienos vytmenio rūšys natūraliai auga Azijoje, kitos – Šiaurės Amerikoje, o trižiedė(-is) vytmenys randamas Himalajų kalnuose. Šis krūmas gali užaugti iki 3–3,5 m aukščio ir panašaus pločio. Jauni stiebai gan liauni, o storesnių šakų žievė būna giliai rievėta, kas būdinga ir kai kuriems kitiems sausmedinių (Caprifoliaceae) šeimos augalams. Ryškiai žali lapai šiek tiek blizga, pailgi ir su smailu galu. Vėlyvą pavasarį arba vasaros pradžioje krūmas apsipila gausybe žiedų, nuo jų svorio net šakos išlinksta. Žiedai sukrauti po tris, o tie trejetukai dar susitelkę į puokšteles, tad iš toliau krūmas atrodo tarsi apkibęs gausybe bumbuliukų – ir tai labai žavingas vaizdas.
Lyg vien žiedų grožio ir gausumo būtų negana, jie dar ir labai maloniai kvepia, tiesiog viliote vilioja prieiti arčiau ir tuo mėgautis. Tas aromatas, be abejo yra skirtas ne žmogaus nosiai, o vabzdžiams apdulkintojams. Patys žiedeliai nedideli, baltai rausvos spalvos. Trižiedė vytmenys retai auginama ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse. Neteko pamatyti nei vienos šio augalo veislės, nes galbūt, selekcininkai nusprendė, kad augalas ir taip gražus bei kvapnus, kad nėra reikalo jo tobulinti.
Sodinkite šį krūmą saulėtoje vietoje arba nedideliame pavėsyje. Jis nemėgsta užmirkusios dirvos, labiau patinka sausesnės. Tinkamiausia dirva yra vidutinio derlingumo, priesmėlis arba priemolis. Pirmąsias žiemas rekomenduočiau mažą augaliuką pridengti, o paskui – tegu kapstosi pats. Pasodintas netinkamoje vietoje šaltomis žiemomis jis gali apšalti.
LEUKOTOJOS (Leucothoe) krūmas priklauso erikinių šeimai (Ericaceae) kaip ir rododendras, viržis, šilauogė bei kiti, tad mėgsta rūgščią dirvą kaip ir dauguma jos giminaičių. Lietuvoje auginamos kelios leukotojų rūšys, kai kurių lapai yra visžaliai, t.y. žaliuoja visus metus. Mus labiausiai domina kvapioji leukotoja (L. racemosa, sin. Eubotrys racemosa) dėl savo kvapnių žiedelių, kurie pradeda skleistis vėlyvą pavasarį arba vasaros pradžioje. Ši rūšis natūraliai auga Šiaurės Amerikoje, kur vietiniai ją vadina swamp sweetbells („kvapieji pelkės varpeliai“), nes auga drėgnose pakrančių lygumose.
Balti ir kvapnūs žiedeliai iš tiesų yra tarsi miniatiūriniai varpeliai, 0,5–1 cm ilgio, gausūs ir susitelkę į šakelių galuose. Nužydėjusių žiedų vietoje rudeniop užsimezga rudos ir apvalios sėklų dėžutės, iš kurių vėliau pabyra smulkutės sėklos. Leukotojos lapai paprasti, žalios spalvos ir pailgos formos, blizgantys, vasaržaliai, t.y. žiemą nukrenta. Pats krūmas užauga iki 3,5–4 m aukščio, bet pas mus paprastai tepasiekia 1–1,5 m. Amerikos čiabuviai leukotojos lapus naudodavo gydymo tikslais nuo niežų, reumato, atsikosėjimui lengvinti bei gydantiems kompresams ruošti. Augalas yra šiek tiek nuodingas, tad savarankiškai su juo geriau nesigydyti.
Kvapiąją leukotoją reikėtų sodinti saulėtoje vietoje, skirtingai nuo kitų jos visžalių giminaičių, kurios mėgsta pavėsį. Kaip jau minėta, ji mėgsta rūgščią, drėgną ir derlingą dirvą. Pirmąsias žiemas galbūt reikėtų pridengti nuo šaltų vėjų, nes augalas yra jautrus šalčiui, tad, žinoma, kad gali apšalti. Galbūt dėl to jautrumo šalčiui ir retokai pas mus auginama, bet tiems sodininkams, kurie rūpinasi ir lepina savo leukotojas, pavasarį šios atsidėkoja kvapniais ir baltais žiedų varpeliais.
