Žurnalas "Sodo spalvos" 2023 m.Nr.1
Teko laimė su šiuo ypatingu žmogumi susitikti pačiame vidurvasaryje. Atvirai pasakysiu – dar bevažiuojant link Raguvos, kurios pakraštyje gyvena dr. Kęstutis Kazimieras Vilkonis, šiek tiek nerimavau, nes teko girdėti iš jo buvusių studentų, koks kartais griežtas jis gali būti. Po susitikimo tylomis pasidžiaugiau, kad gandai nepasitvirtino, nes buvau sutikta nuoširdžiai ir maloniai, o po praleistos dienos sodyboje, sužinojau daug naujų dalykų ir pamačiau įvairių nematytų augalų.
Tremtinio dalia
Sunku patikėti, kiek teko Kęstučiui Vilkoniui iškęsti nuo mažų dienų. Gimė jis 1935 m. per šv. Kalėdas Pušalote, Pasvalio rajone, bet nerūpestinga vaikyste džiaugėsi labai trumpai, nes prasidėjo karas ir būdamas vos pusšeštų metų, kartu su mama ir dviejų metukų sesute buvo ištremti į Sibirą. Tėvas trėmimo metu dirbo pas savo tėtį, atarinėjo sudygusias bulves, todėl tremties išvengė, vėliau mįslingai dingo. O mama Sibire, deja, tais pačiais metais susirgo ir mirė. Tad likę našlaičiais brolis su sese buvo išvežti į vaikų namus Altajuje, ten mokėsi vidurinėje mokykloje. Į Lietuvą Kęstutis sugrįžo jau paauglys. Iš pradžių bandė tapti jūreiviu, bet tremtinio praeitis trukdė siekti aukštojo mokslo, todėl pasirinko agronomijos studijas tuometiniame žemės ūkio technikume. Teko padirbėti ir Kazachstano platybėse plėšinių įsisavinimo vajuje, kuris buvo populiarus sovietų sąjungos laikais. Vėliau kelerius metus tarnavo sovietų armijoje, ten pramoko lėktuvų mechaniko specialybės, kurios įgūdžiai jam vėliau pravertė. Grįžus po kariuomenės svajojo studijuoti mediciną, bet ir vėl įrašas dokumentuose apie tai, kad buvo tremtinys, neleido siekti svajonės. O gal ir gerai, kad netapo mediku, todėl tapo žinomu mokslininku ekologu-botaniku. Baigęs studijas tuometinėje Lietuvos Žemės ūkio akademijoje Kaune įgijo agronomo specialybę. Po studijų likimo vėjai Kęstutį blaškė po įvairias darbovietes Lietuvoje: Klaipėdoje, Ukmergėje bei Joniškio rajone.
Pastangos nenuėjo veltui
Buvo gūdus XX amžiaus 7-as dešimtmetis, saugumiečiams vis užkliūdavo tremtinio žymė, tad jis buvo laikomas „antitarybiniu elementu“. Ypač kai paaiškėjo, kad jo tėvas karo metu nežuvo, o kalėjo konclageryje, vėliau pabėgo į Angliją, tad įsidarbinti ir siekti karjeros Kęstučiui buvo sudėtinga. Vis tik užgrūdintas gyvenimo negandų K.Vilkonis atkakliai ir sunkiai mokėsi bei dirbo. Dirbdamas Agrochemijos tarnybos laboratorijoje apsigynė mokslų daktaro disertaciją, o 1983 metais pradėjo dėstyti studentams botaniką ir ekologiją tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute (šiuo metu tai Vilniaus universiteto Šiaulių akademija). Šiame darbe pradirbo beveik 30 metų, buvo gamtos katedros vedėjas. 1992 m. Šiauliuose padėjo įkurti Botanikos sodą kaip mokymo bazę studentams, kuris iš pradžių vadinosi biologijos stotimi. Šio sodo pagrindinis įkvėpėjas ir įkūrėjas – šviesios atminties pedagogas Stasys Gliaudys.
Žiguliuku po Lietuvą
Kęstutis Kazimieras parašė ne vieną knygą ar mokslinį straipsnį, susijusį su gamta, ekologija ir augalais, bet žinomiausia ir vis dar neturinti sau lygių knyga yra „Lietuvos žaliasis rūbas“. Autorius prisimena šios knygos gimimą, kai tik pradėjo nuolat dėstyti Šiaulių universitete. Ten bedirbant nuolat trūko knygų ir kitos mokslinės informacijos lietuvių kalba apie augalus. Tad iš knygų ir žurnalų pats pradėjo rinkti, rašytis ir sisteminti informaciją. Kaip prisimena, nuo 1985 metų daugiau kaip 12 metų kiekvieną vasarą per atostogas sėsdavo į „žiguliuką“ ir važinėdavo po visą Lietuvą, fotografuodamas augalus ir rinkdamas informaciją apie juos. Sudėtingiausia buvo surasti retus ir saugomus augalus, tad čia daug padėjo pažįstami ir bičiuliai. Iki šiol didelį dėkingumą jaučia botanikui ir dabartiniam Anykščių merui Sigučiui Obelevičiui, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro darbuotojui dr. Vaclovui Stukoniui, mokslininkei prof. hab. dr.Vidai Motiekaitytei, kurie padėdavo ir patardavo, kur surasti kokį retesnį augaliuką. Augalų aprašymus ir nuotraukas klijuodavo ant popieriaus lakštų, o vėliau su šiuo rinkiniu mokydavo studentus pažinti Lietuvos florą. Kol vieną dieną V.Motiekaitytė, pamačiusi surinktus lakštus, patarė nevargti su popieriniu albumu, o verčiau išleisti knygą. Pirmoji knyga buvo išleista 2001 metais, po kurio laiko buvo išleistas antrasis ir trečiasis leidimai, kurie tik dar kartą patvirtino, kad knyga labai reikalinga ir populiari.
Tokių knygų vis dar trūksta
Kaip rašo pats autorius pirmo leidimo įžangoje, kad mokiniui, studentui, mokytojui ar tiesiog smalsiam gamtininkui tokios knygos padeda sužinoti tikruosius augalų vardus, turtina jų kalbą ir tai vienas iš būdų pažinti savo kraštą. Tad tokių leidinių vis dar trūksta, jie greitai ištirpsta knygų lentynose. Šioje knygoje vienai šeimai priklausantys augalai išdėstyti greta, juos galima lyginti, ieškoti panašumų ir skirtumų. Knygos pagrindinis tikslas yra ne tik mokyti identifikuoti augalus, bet ir kad besimokantys pastebėtų rūšių gausą, suprastų, jog ir augalai turi vardus bei „pavardes“ (gentis). Neretai „bendrapavardžių“ būna net šimtai ! Ir dar vienas iš siekiamų autoriaus tikslų buvo noras išmokyti botaninius augalų vardus perskaityti ir taisyklingai ištarti. Leidinys suteikia galimybę pažinti augalus jų neraunant, nekasant ir neskinant, taip padeda išlikti ne vienai mūsų krašte retai augalų rūšiai. Knygoje susipažinimui įdėta ir keletas kerpių, kurias dažnai matome. Tačiau kerpės nėra augalai, todėl pavadinti knygą Botanikos atlasu autorius nesiryžo ir parinko jam vardą „Lietuvos žaliasis rūbas“.
Visada su manimi
Aš pati beveik kasdien naudojuosi šia knyga nuo pat jos išleidimo pradžios, nuolat nešuosi ją į gamtą, ieškau ir lyginu panašias augalų rūšis, kartu su studentais ieškome augalų apibūdinimų ir slapčia tikimės, kad pavyks rasti kokią nors retenybę. Tad galite įsivaizduoti, koks tas maniškis „Lietuvos žaliasis rūbas“ suskaitytas ir apdriskęs, matęs šalto ir karšto, lietų ir sniegą ! Tiesą sakant, tai jau trečiasis egzempliorus, pirmųjų dviejų lapai vos vos laikosi, o tarp jų pilna džiovintų lapelių, šakelių ir žiedų. Todėl žvelgiant į knygoje gražius bei tvarkingus augalų aprašymus ir nuotraukas, sunku net įsivaizduoti, kokį titanišką darbą Kęstučiui pavyko atlikti, kiek daug nukeliauti, visko pamatyti, nufotografuoti ir aprašyti. Juk knygoje yra netoli 2000 augalų, kerpių ir dumblių !
Ką augina mokslininkas ?
Kaip ir priklausytų, mokslininko-botaniko kieme bei gėlyne auga įvairūs įdomūs augalai. Ne vien tik reti, bet ir įprastiniai, į kuriuos retas atkreipia dėmesį. Štai, regis, paprasčiausia miškinė varnalėša (Raudonosios knygos atstovė !), atklydusi iš miško ir įsitaisiusi pačiame daržo viduryje, darniai sutaria su valgomąja portulaka ir džiugina violetiniais žiedeliais. O vieną sklypo kampą baigia užkariauti žemuogių pievelė. Iš retųjų mūsų krašto augalų, kurių vardų daugelis net nėra girdėję, auga kampuotasis česnakas, dirvinė šerardija, pajūrinė pienažolė, plaukuotoji jonažolė, plačialapis begalis, miškinė lelija, baltasis čemerys (iš kurio gaminamas čemeryčių vanduo), iečialapė kalpokė, vaistinis kietagrūdis, žirnialapis vikis, paprastasis kardelis, dvispalvis raženis ir daugelis kitų. Kai kuriuos iš jų mokslininkas pasėjo, bet yra ir tokių retenybių, kurie nesėti patys atklydo. Matyt, ir augaliukai jaučia, nepriklausomai nuo jų grožio ar naudos, kad ras čia užuovėją ir mylinčią širdį. Iš retų medžių ir krūmų K.Vilkonio kieme puikuojasi reliktiniai augalai dviskiautis ginkmedis bei gelsvažiedis tulpmedis, skaniomis uogomis paukštelius vilioja alksnialapė medlieva ir valgomasis sausmedis, o netoliese tėčio sesers sodyboje žydi valgomasis kaštainis.
Ačiū, gerbiamas Kęstuti
Nors nuo susitikimo prabėgo ne vienas mėnuo, bet ligi šiol prisimenu malonų pokalbį tarp augalų, iš atminties iškyla naujai atrasti augalai ir jų vardai, akyse regiu kuklius ar puošnius žiedus, lapus, sėklų dėžutes. O mintyse skamba Kęstučio miela aukštaitiška šnekta. Nagi, o jūs ar žinote tokių žodžių, kaip „šienikas“ ir „kimarina“ reikšmę ?
Tad atsisveikinant dėkojau jam ne vien savo, bet ir studentų bei savo bičiulių vardu, tvirtai žinodama, kad gerbiamam dr. Kęstučiui Kazimierui Vilkoniui dėkingumą jaučia daugybė Lietuvos žmonių, kurie pažindinasi su mūsų krašto flora, kurie nuolat naudoja ir varto šią puikią knygą „Lietuvos žaliasis rūbas“, padedančia geriau pažinti nuostabią gamtą ir pasaulį.
Edita Medeina
