Yra keletas būdų kaip to išvengti. Pirma – tai drėkinti kambario orą. Tą galima padaryti su purkštuvu drėkinant orą ar tiesiog purkšti ant pačių augalų bent kelis kartus per dieną. Galima ant radiatorių pakabinti specialius keramikinius drėkintuvus, kurie pripildomi vandens. Parduodami ir elektriniai oro drėkintuvai. O paprasčiausias būdas – tai į gilesnį vazono padėkliuką pridėti akmenėlių ar keramzito granulių, ant kurių pastatomas augalo vazonas ir į padėklą pripilama vandens. Vazono apačia to vandens neturėtų siekti. Vanduo iš padėklo pamažu garuos, sudarydamas drėgnesnį mikroklimatą augalui.

Antra kambarinių augalų bėda būna šviesos trūkumas. Ypač tai pasijunta lapkričio, gruodžio ir sausio mėn., kai dienos tokios trumpos, o ir tos pačios dažniausiai dar būna apniukusios. Tuomet augalai beveik nustoja augti, o jeigu ir išleidžia kokį lapelį ar stiebelį, tai tas būna ištįsęs ir pablyškęs. Vienintelė galimybė padėti augalui, tai pastatyti vazoną ant pačios šviesiausios palangės. Tiesa, kai kurie gėlių mylėtojai savo augintinius papildomai apšviečia lempomis, bet tik retas kuris turi laiko ir galimybių taip „žaisti“ su kambarinėmis gėlėmis, tad joms tiesiog teks prakentėti tą laikotarpį.

Dar viena sauso ir šildomo oro bėda kambariniams augalams, kad daugelį iš jų apninka voratinklinės erkutės. Tai ne tos erkės, kurios mums įsisiurbia miške ar pievoje, šios žmonėms nepavojingos ir plika akimi net neįžiūrimos, nes nesiekia nė 1 mm dydžio. Voratinklinės erkės paprastai įsitaiso lapų apačioje ir po truputį siurbia augalo sultis. Augalui pakenkia smarkiau tuomet, jei jų apninka daug. Tada lapai pradeda geltonuoti ir kristi. Kad kambarinį augalą apniko voratinklinės erkutės galima pažinti, atidžiai apžiūrėjus lapus, nes jų apačioje matosi nedideli, vos nago dydžio voratinkliai. Geriausios priemonės prieš šias kenkėjas – tai oro drėkinimas, lapų purškimas vandeniu ir bent kartą per savaitę augalo išmaudymas, kai visas augalas su vazonu duše nuprausiamas stiproka drugno vandens srove.

Tiesa, šitos priemonės visiškai neišnaikins kenkėjų, tik sumažins. Visiškai erkutes, kaip ir kitus kambarinių augalų kenkėjus (baltasparnius, skydamarius ir kt.) išnaikintų pesticidai, bet kambariuose juk taip nesinori naudoti cheminių preparatų, kurie vėliau pasklis kambario ore ir kuriuos patys sukvėpuosime. Yra vienas toks ekologiškas preparatas „Neemazal“, pagamintas iš augalo ekstrakto, kuriuo patarčiau purkšti kambarinius augalus.

Dar svarbus veiksnys augalams žiemą, tai jų laistymas. Daugelį kaktusų ir sukulentų, kurie užaugina storus ir mėsingus lapus ar stiebus, žiemą laistyti beveik nereikia. O ir kitus laistome žymiai mažiau, žemės paviršius geriau tegu būna sausas nei šlapias. Žiemos laikotarpiu laistydami kambarinius augalus stenkitės, kad vandens nepakliūtų ant lapų, nes tai gali sukelti puvinius. Paliejus, po 0,5-1 val. likusį vandenį iš lėkštelės reikia išpilti, nes stovintis vanduo pūdo šaknis.

Rudenį ir žiemą visiškai nebetręšiame augalų, kad jie ilsėtųsi, nebeleistų naujų lapų ar nebekrautų naujų žiedų. Tręšiami tik tie augalai, kurie šiuo metu žydi, tai plokštenis (Schlumbergera) dar vadinamas kalėdiniu kaktusu, puošnioji karpažolė (Euphorbia pulcherrima) arba puansetija, orchidėjos bei kt.

Daugelis kambarinių augalų nemėgsta ir skersvėjų, ypač kai pastatomi ant palangės, o langas kartais atidaromas vėdinant kambarį. Taip pat augalai nemėgsta, kai jų lapai liečiasi prie šalto stiklo. Dažnai žiemą kambariniai augalai nukenčia, kai nuo lango pusės ateina šalto oro masė, o iš kitos pusės juos kaitina radiatorius, tada augalas atsiduria kontrastiniame mikroklimate.

Visas netinkamas sąlygas ir negalavimus kambarinės gėlės parodys savo išvaizda – jų lapai gali nuleipti, pagelsti ir kristi, pradėti džiūti lapų galiukai. Tad norint džiaugtis gyvybingais kambariniais augalais, teks skirti jiems šiek tiek daugiau dėmesio, kad išvengti neigiamų aplinkos padarinių.