Paskutinę lapkričio dieną prasidės Adventas. Tai prieškalėdinis laukimo ir susikaupimo laikas krikščioniškajame pasaulyje, kai laukiama šv. Kalėdų ir Jėzaus gimimo. Vienas iš šio laikotarpio simbolių – tai adventinis vainikas, ant kurio, belaukiant šv. Kalėdų, uždegamos žvakelės. Šis ritualas atspindi Kristaus pergalę prieš tamsą ir blogį, gyvybės, šviesos ir šilumos laukimą. Advento vainiko simbolis, kaip ir daugelis kitų krikščioniškųjų simbolių greičiausiai kilo iš pagonybės laikų. Vainikas yra rato formos, o ratas – tai Saulės ir amžinojo judėjimo simbolis. Ilgiausią metų naktį krikščionys mini Kūčias, o pagonys – Saulėgrįžą, kai dienos pradeda ilgėti ir Šviesa nugali Tamsą. Kuo bebūtume – krikščionys, pagonys ar laisvamaniai, adventinį vainiką lengvai galime pasigaminti patys ir juo pasipuošti namus ar darbo vietą – tai bus smagus ir kūrybingas užsiėmimas.
Adventiniai vainikai būna dviejų rūšių – dedami ant stalo ir kabinami ant durų. Mūsų tikslas – su kuo paprastesnėmis priemonėmis namų sąlygomis pasidaryti puošnų vainiką. Pirmiausia reikės pasidaryti apvalų vainiko karkasą. Karkasas reikalingas, kad ant jo galėtume tvirtinti šakeles, puošmenas ar žvakes. Karkasą patogiausia pasidaryti iš šieno ar šiaudų, bet jeigu gyvenate mieste, žinoma, bus sudėtinga gauti šių medžiagų, tad paprasčiausia pasigaminti iš senų laikraščių – popierius susukamas į pailgas gniūžtes ir stipriai apvyniojamas siūlais ar vielute, išgaunant rato formą. Tiesa, dabar galima pamatyti įvairių adventinių vainikų variacijų – kvadratinių ar išvis sunkai nenusakomos formos, bet šį kartą laikysimės tradicinio apskritimo. Jeigu taupote laiką ir turite galimybių, sodo prekių parduotuvėse galite nusipirkti gatavą karkasą, pagamintą iš specialių floristinių putų oazės. Jei vainiką kabinsite ant lauko durų, kur jis gali sušlapti nuo lietaus ar sniego, tai popierinis karkasas netiks, nes jis sušlaps ir suplyš. Vietoj popieriaus taip pat galima naudoti lanksčias krūmų šakeles.
Kai turite vainiko karkasą, tada jį visą reikės kažkuo dekoruoti. Tradiciškiausias būdas – kai puošiama spygliuočių šakelėmis (eglės, pušies, kėnio, tujos), bet siūlau nepatingėti ir pasivaikščioti po parką ar mišką, ten prisirinkti kokių nors įdomesnių gamtinių medžiagų: sausų žolių ar šakelių, samanų, kankorėžių, gražesnių lapų, kerpių, žievės ar pan., ir iš jų pasigaminti savo unikalų ir nepakartojamą adventinį vainiką. Visos šios medžiagos prie vainiko karkaso tvirtinamos siūlu arba vielute. Sunkiau besilaikančias medžiagas – ąžuolo giles, riešutus, smulkius kankorėžius ar pan. geriausia priklijuoti su klijais. Galima su lipalu arba idealiausia – su karštu klijų pistoletu, jeigu tokį turite.
Vėliau puošiama įvairiais priedais – blizgučiais, žaisliukais, karoliukais, sagomis, riešutais, dažytomis detalėmis ir kt., ką turite. Dažniausiai iš natūralių medžiagų (samanų, kerpių) pagaminti vainikai jau savaime būna gražūs, tad jų net nebereikia puošti papildomai.
Jeigu vainiką kabinsite lauke, jį reikės perrišti kaspinėliu ar dekoratyvine virvute, už kurio ir pakabinsite. O jeigu vainikas bus dedamas ant stalo, reikės priklijuoti 4 žvakutes. Geriausia naudoti arbatines žvakutes metaliniuose skridinėliuose, nes jos tvirčiau laikosi nei ilgos žvakės. Žvakės priklijuojamos taip, kad būtų lygioje horizontalioje padėtyje, nepasvirusios. Žvakutės paprastai uždegamos vakarais Advento pirmą dieną, po vieną kas savaitę, kai visa šeima susirenka prie stalo. Kūčių vakarą uždegamos visos keturios žvakutės. Žinoma, jokiu būdu nepalikite degančių žvakučių be priežiūros, kad adventinis vainikas nesukeltų problemų. Ir būtinai rinkdami natūralias medžiagas savo vainikui – samanas, kerpes ar žievę – neplėškite jų augančių, o imkite nuo nukirstų medžių ir po truputį iš keleto vietų, neskriauskite Gamtos.
