Rudenį džiaugiamės savo sodo ir daržo derliumi, gausiomis obuolių ar kriaušių atsargomis, morkomis ar burokėliais, vaisių uogienėmis ar kompotais. Ir nors šiais laikais visų šių gėrybių lengviau nusipirkti nei pasigaminti, bet savo rankomis užaugintas derlius yra juk žymiai mielesnis. Įvairių vertingų gamtos gėrybių rudenį galima parsinešti ir iš gamtos. Tai grybai, uogos, riešutai, vaistažolės. O juk Lietuvos miškuose ir pievose auga ne vienas vertingas augalas, kuris yra ne tik maistas, bet ir puikus vaistas. Vienas iš tokių – gudobelė.

Įdomus pats augalo pavadinimas, kilęs iš žodžių „gudas“ ir „obelis“ junginio. Gudais lietuviai vadino pietryčių kaimynus, dažniausiai baltarusius. Senovėje gudobelę dar vadindavo kaulauoge, gružučiu, kauliniu, jovarėliu, vilkobele ar subinkauliu. Botaninis vardas yra Crataegus, kuris graikų kalba reiškia „stiprūs (aštrūs) dygliai“. Iš tiesų, beveik visos gudobelės yra apsiginklavę dygliais. Lietuvoje savaime auga trys gudobelių rūšys, dar kelios dešimtys yra auginamos želdynuose ir botanikos soduose. Žymus latvių dendrologas R.Cinovskis, ilgus metus tyręs gudobeles ir jų paplitimą Baltijos šalyse nustatė, kad mūsų kraštuose gali augti net keli šimtai gudobelių rūšių, jų varietetų bei formų. O mes pristatome šio kiek primiršto, bet vertingo augalo populiariausias rūšis, kurios nuo seno auga mūsų krašto pamiškėse ir upių šlaituose bei auginamos sodybose.

Vienapiestė gudobelė (Crataegus monogyna) viena dažnesnių gudobelių pas mus, auganti visoje Lietuvos teritorijoje. Ji užauga 8–10 m aukščio medeliu arba krūmu. Žali, nedideli ir karpyti lapeliai būna su prielapiais. Žydėti pradeda gegužės arba birželio mėn. Žiedai balti ir susitelkę į kekes, juos mėgsta lankyti bitės. Žiedai turi specifinį kvapą, kuris paprastai daugeliui žmonių nelabai patinka, nes šį nemalonų kvapą suteikia trimetilaminas, primenantis pūvančios žuvies kvapą. Bet šis kvapas yra skirtas ne žmonių uoslei, o vabzdžiams apdulkintojams. Šios gudobelės dygliai nedideli ir siekia iki 1 cm, bet yra tikrai aštrūs. Vaisiai vadinami obuolėliais, jie subręsta vasaros pabaigoje arba rugsėjį. Raudonos spalvos obuolėliai nedideli, 0,5-1 cm skersmens ir nėra itin gardūs, bet labai vertingi kaip vaistai. Vienapiestę gudobelę nuo kitų mūsų gudobelių lengva atskirti pagal sėklą, kuri vaisiuje yra tik viena ir ji gan stamboka. Paprastai raudoni gudobelių vaisiai kybo ant šakelių per visą žiemą, jei tik nenulesa paukščiai.

Yra sukurta keletas šios gudobelės veislių. ‘Variegata‘ lapeliai baltai marginti; ‘Pteridifolia‘ lapelių kraštai banguoti ir panašūs į garbanas; ‘Stricta‘ medeliai užauga siauros ir koloniškos formos, o ‘Compacta‘ – nedideli ir tankūs.

Glotnioji gudobelė (Crataegus laevigata) dar neseniai buvo vadinama grauželine, bet šiuo metu kalbininkai siūlo ją vadinti glotniąja. Lyginant su vienapieste gudobele, Lietuvoje ji retesnė, užauga kiek žemesnė, iki 6–8 m, taipogi gali augti medeliu arba krūmu. Ją galima rasti molingų kalvų viršūnėse, lapuočių miškuose, Nemuno pakrantėse. Lapeliai kiek smulkesni, mažiau karpyti bei apvalesnėmis skiaučių viršūnėmis. Žydi keliomis savaitėmis vėliau, paprastai birželio mėn. Jos tiesūs dygliai ilgesni, siekiantys iki 2 cm. Raudonuose obuolėliuose dažniausiai slepiasi dvi sėklos, nors retkarčiais gali būti ir viena ar trys. Sėklos kiek mažesnės ir lygesnės nei vienapiestės gudobelės. Yra sukurta apie 10 šios gudobelės veislių, o iš jų pati žinomiausia (ir ko gero, pati gražiausia) tarp visų gudobelių rūšių – tai ‘Paul‘s Scarlet‘. Pražydusi ši gražuolė traukia dėmesį iš toli savo sodriai rožiniais, pilnaviduriais ir gausiais žiedais. Tai iš tiesų labai puošnus augalas. Į ją panaši ‘Rosea Flore Plena‘, kurios žiedai taip pat pilnaviduriai ir rožiniai, tik šviesesni, o ‘Plena‘ žiedai – beveik balti arba vos rausvi. ‘Gireoudii‘ lapeliai būna išmarginti baltai rausvomis dėmelėmis.

Miškinė gudobelė (Crataegus rhipidophylla) taip pat paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje, bet ji dažniau auga lapuočių miškuose ir pamiškėse, be to, yra mažiau žinoma nei kitos dvi rūšys. Jos lapeliai giliai karpyti smailomis skiautėmis, jų apatinė dalis šiek tiek plaukuota – tuo ją galima atskirti nuo glotniosios ir vienapiestės gudobelių, be to, jos žiedai ir vaisiai yra kiek didesni. Vaisiai kaip ir daugumos gudobelių yra ryškiai raudoni, gali būti su žaliomis dėmelėmis.

Lietuvoje šias tris savaime augančias gudobelių rūšis sunkoka atskirti, jos gan panašios, be to, manoma, kad jos, augdamos šalia viena kitos, gali tarpusavyje kryžmintis. Be jau paminėtų gudobelių Lietuvoje auga daug ir kitų rūšių gudobelių, atkeliavusių iš kitų šalių. Ypač vertinamos tos, kurios sunokina skanius ir vitaminingus vaisius.

Švelnioji (C. mollis) ir pošvelnė (C. submolis) gudobelės panašios ne tik savo pavadinimais, bet išvaizda. Abi taip pat nokina skanius, sultingus ir stambokus vaisius. Raudoni obuolėliai sunoksta rugsėjo mėn., o sunokę gan greitai nubyra ant žemės. Skinant vaisius nuo medžio (arba krūmo), reikia būti itin atsargiems, nes augalai turi tvirtą gynybą, ypač pošvelnė gudobelė, kurios aštrūs, kieti ir lenkti dygliai yra ilgesni už pirštą. Taip pat gan gardžius vaisius sunokina sultingoji (C. succulenta), taškuotoji (C. punctata), vėduoklinė (C. flabellata), skiauterėtoji (C. crus-galli), slyvalapė (C. x prunifolia), raudonoji (C. sanquinea) bei dar kelios rūšys. Vaisiai skaniausi švieži, juos galima džiovinti ar šaldyti, virti uogienės ar kompotus, gaminti vyną.

Gudobelės vaisiai dažniausiai būna raudonos spalvos, bet yra ir juodomis uogomis, pvz., sibirinės (C. chlorosarca), juodosios (C. nigra) ar Duglaso (C. douglasii) gudobelių. Pietinės (C. azarolus), plaukuotosios (C. pubescens) ar taškuotosios gudobelės ‘Aurea‘obuolėliai – geltoni ar geltonai oranžiniai ir gan stambūs.

Gudobeles selekcininkai dažnai naudoja ne tik naujų veislių ar rūšių, bet net ir genčių kūrimui. Štai žinomas XIX-XX a. rusų selekcininkas I.Mičiurinas sukūrė šermukšnio ir gudobelės hibridą, kuris dabar geriau žinomas kaip šermukšnio veislė ‘Granatnaja‘, nokinanti tamsius ir sultingus vaisius. Taip pat yra sukurtas hibridas iš gudobelės ir šliandros (x Crataegusmespilus), nokinantis valgomus stambius vaisius.

Gudobelės ypač vertinamos dėl gydomųjų savybių. Nors daugelis gudobelių rūšių naudojamos farmaciniams preparatams gaminti, bet lyderės, turinčios daugiausiai naudingųjų savybių – tai vienapiestė ir glotnioji gudobelės. Apie širdies lašus, parduodamus vaistinėse, liaudiškai dar vadinamus „krategio tinktūra“, ko gero, yra girdėjęs daugelis. Tas vaistas – spirituotas tinktūra, gaminamas iš šių dviejų gudobelių vaisių. Gudobelės gydo hipertoniją, gerina medžiagų apykaitą, mažina kraujo spaudimą ir cholesterolio kiekį, reguliuoja širdies ritmą ir turi dar ne vieną puikią gydomąją savybę. Širdį stiprinančių gamtos vaistų galima pasigaminti ir patiems, prisirinkus jų vaisių, iš kurių verdama arbata. Gydomųjų savybių turi ne tik uogos, bet ir žiedai, o štai kinai gydomosioms arbatoms naudoja ir kai kurių rūšių gudobelių lapus. Vaisiuose taip pat yra įvairių vitaminų ir mineralų. Gudobelių mediena taip pat vertinga. Ji kieta ir patvari, rausva šerdimi, naudojama smulkiems medžio dirbiniams.

Gudobelės priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai, tad dažniausios ligos ir kenkėjai yra tie patys kaip ir obelų ar kriaušių. Gudobelių žiedais, lapais arba vaisiais mėgsta užkandžiauti obelinis amaras, kablelinis skydamaris, neporinis verpikas, gudobelinis baltukas bei kiti. Iš ligų žalos daugiausiai padaro miltligė, rūdys ir rauplės. Tiesa, jau ir Lietuvoje ant gudobelių ir kai kurių kitų erškėtinių šeimos augalų aptinkama baisioji bakterinė degligė. Ši liga bjauri tuo, kad ji plinta oru ar per vabzdžius, ji greitai numarina augalą, nuo jos nėra jokių apsaugos priemonių, susirgęs augalas lengvai gali užkrėsti kitus šalia augančius giminingus augalus, tad kelių dešimčių metrų spinduliu juos taip pat būtina išnaikinti – geriausia sudeginti. O ta liga serga daugelis vaisius nokinančių vaismedžių ir vaiskrūmių: obelys, kriaušės, šermukšniai, svarainiai bei kt. Bakterine deglige sergančių gudobelių buvo rasta ir Lietuvoje.

Gudobeles dažnai galima pamatyti auginamas karpomose gyvatvorėse. Ir iš tiesų, nėra geresnės gyvatvorės už gudobelės, nes dėl tankumo ir aštrių dyglių, pro ją nemėgsta landžioti ne tik šunys, bet ir katės. Bet už tai gudobelių gyvatvores labai mėgsta mažieji paukšteliai, kurie mielai joje slepiasi, suka lizdus ar skanauja uogas. Sparnuočiai labiausiai prisideda prie gudobelių plitimo gamtoje, nes dažnai, pasislėpę juodai dienai uogas žolėse ar žemėje, vėliau jas pamiršta, o šios pavasarį sudygsta.

Jei norėsite auginti gudobelę, geriausia ją sodinti į molingą ar pusiau molingą bei nerūgščią dirvą. Labiausiai tinkama – saulėta ir atvira vieta, nors gali augti ir daliniame pavėsyje, bet tuomet mažiau žydės. Paprastai gudobeles nesudėtinga auginti, jos gan nereiklios. Užtenka vieną kartą metuose šiek tiek patręšti, o augančias gyvatvorėse 1-2 kartus per metus nugenėti. Gudobelės nėra ilgaamžės, kartais išgyvena iki 200 ar net 300 metų, bet paprastai ilgiau 100 m. „netempia“. Derėti pradeda nuo 5–10 metų. Padauginti jas galima sėklomis, kurios gan gerai dygsta. Tik sėklas reikia sėti rudenį arba stratifikuoti. Margalapes ar kitas veisles reikėtų dauginti auginiais arba skiepijant.

Tad auginkime gudobeles – grožiui ir sveikatai, džiaukimės jų žiedais pavasarį ir uogomis rudenį, o paukšteliai gudobelių gyvatvore džiaugsis visais metų laikais.