Mūsų soduose ir kiemuose sodiname vis įvairesnius ir įdomesnius augalus, tad kartais net sunku išsirinkti, kai yra toks didžiulis asortimentas. Vieni augalai tampa labai populiarūs ir puošia vos ne kiekvieną sodą, kiti kažkodėl būna reti ir mažai vertinami. Mes gi savo žurnalo puslapiuose stengiame pristatyti kuo įvairesnius augalus, papasakoti apie jų priežiūrą, gerąsias savybes bei trūkumus. Tad patikėkite, tai tikrai nelengva užduotis kiekvieną sykį tarp žinomų dalykų atrasti kažką mažai žinomą ar visai neatrastą. Bet ieškome ir būna ypač malonu, kai gauname laiškus – popierinius ir elektroninius – iš savo skaitytojų. Todėl ir toliau labai laukiame jūsų klausimų, pasiūlymų ir, žinoma, kritikos (o kaip gi be to). Šio karto temą apie cūgas mums irgi pasiūlė viena mūsų skaitytoja iš Kauno. Savo laiške ji klausė, kodėl niekada neparašome apie šį spygliuotį. Ir nors daugeliui cūgos pavadinimas yra mažai girdėtas, bet Lietuvoje ji buvo auginama dar prieš II-ąjį pasaulinį karą, todėl nėra visiška naujokė, tad laikas ją vėl “reabilituoti“.
CŪGA (Tsuga) priklauso tai pačiai pušinių šeimai (Pinacea) kaip ir eglė, tad turi ir daug panašumų. Botaninis vardas tsuga yra kilęs iš japonų kalbos, o anglai ją vadina Hemlock Fire. Kaip rašoma dr. L.Januškevičius knygoje „Lietuvos parkai“, Vilkėnų dvaro parke Šilutės r. augo įspūdinga, net 25 m aukščio ir 1,2 m kamieno skersmens cūga. Deja, prieš 13 metų ją išvertė vėtra, bet iki šių dienų tebeišlikę senų cūgų kituose dvarų parkuose.
Cūgų rūšių pasaulyje randama apie dešimt, iš jų Lietuvoje dažniausiai auginama ir geriausiai žinoma yra kanadinė cūga, kitos rūšys labai retos ir beveik neauginamos.
KANADINĖS CŪGOS (Tsuga canadensis) kilmę nesunku atspėti pagal pavadinimą. Tiesa, savaime ji auga ne tik Kanadoje, bet ir JAV rytinėje dalyje. Miškingose vietovėse, augdama jai tinkamose sąlygose kartu su eglėmis, bukais ir kitais medžiais, gali pasiekti net 50–60 m aukštį. Dešimties metų amžiaus šie medžiai užauga iki 15–16 m aukščio ir 6–8 m pločio. Kaip ir daugelis medžių, Lietuvoje tokio aukščio nepasiekia, o kaip jau minėta, aukščiausia mūsų krašto kanadinė cūga buvo 25 m aukščio.
Šios cūgos lajos forma panaši kaip ir eglės, t.y. piramidės formos tik kiek platesnė. Šakos į šalis skleidžiasi horizontaliai, o šakų viršūnėlės nusvyra. Cūgą nuo paprastosios eglės lengviausia atskirti pagal spyglius, nes cūgų jie būna trumpesni, apie 1–1,5 cm ilgio ir suploti. Jie išsidėstę dviem eilėmis, viršutinė pusė sodriai žalia kaip ir eglių, o apatinė su baltais ruoželiais. Tie balti ruoželiai – tai žiotelės, pro kurias patenka fotosintezei reikalingas anglies dioksidas. Spygliukai dažnai būna ne vienodo ilgio, o siaurėjantys link galiukų ir švelnesni nei eglių.
Gegužės mėnesį kanadinė cūga pradeda žydėti, tik jos žiedai, kaip ir visų spygliuočių vadinasi ne žiedais, o strobilais, kurie būna dviejų rūšių: mikrostrobilai – tai vyriški žiedai, o makrostrobilai – moteriški. Rudenį prinoksta kankorėžiai. Jie apvalūs ir visai nedidukai, tik 1,5–2 cm skermens, ir labiau panašūs į maumedžio, o ne į eglės kankorėžius. Kankorėžiukai laikosi ant šakelių per žiemą, bet mažos, apie 2 mm dydžio sėklos iš jų greit išbyra.
Kanadinė cūga auga gan greitai (lyginant spygliuočių tarpe), kaip ir paprastoji eglė. Per metus ji pasistiebia apie 30–35 cm. Natūraliose augavietėse kanadinės cūgos ilgaamžiai medžiai, ten jos pasiekia 500–600 m. amžių. Mediena būna šviesi ir vertinama taip pat kaip ir eglės, ji plačiai naudojama statybose tiek gaminant lentas grindims, tiek įvairiausiems baldams bei kt. Iš sakų gaminami klijai, pramoninė guma, lakas, smilkalai, jie naudojami kosmetikos pramonėje. Cūgos žievė turi sutraukiančių ir antiseptinių savybių, tad Šiaurės Amerikos indėnai ją naudodavo ne tik išoriniam gydymui – žaizdų kraujavimui stabdyti ir burnos skalavimui, reumato ar įvairių odos ligų gydymui, nuoviru dar gydė ir įvairias vidines ligas: viduriavimą, inkstų negalavimus, šlapimo pūslės uždegimą bei kt. Čiabuviai cūgos žievę sumaldavo į miltus ir naudodavo maistui – duonos tešlos mišiniui kartu su grūdais. Tiesa, dėl sakingumo ir aitrumo cūgos žievė buvo bado maistas, ypač kai pavasarį pradėdavo trūkti maisto atsargų. O arbata iš jaunų ūglių tebevartojama iki šiol.
Lietuvoje iš kanadinės cūgos kartais sodinamos gyvatvorės, nes augalas pakantus karpymui, gyvatvorės būna tankios, jas užtenka vieną kartą metuose nugenėti, ir kadangi yra spygliuotis, tai žaliuoja visus metus. Pasaulyje yra sukurta nemažai šios cūgos veislių, kai kurias iš jų galima rasti ir pas mus: ‘Jeddeloh‘ – viena iš dažniausiai sodinamų veislių, nes užauga nedideliu, iki 1–1,2 m aukščio krūmu, savo forma panašiu į lizdą. Į ją gan panaši, bet dar labiau kompaktiška ir turinti šviesiai žalius spygliukus veislė ‘Beehive‘. ‘Pendula‘ šakelės svyrančios žemyn, medelis siauras ir užauga iki 2–3 m aukščio. ‘Curley‘ spygliukai susiraitę tarsi garbanos, o ‘Everitt Golden‘ spygliai yra geltonos spalvos.
Kanadinės cūgos poreikiai panašūs kaip ir paprastosios eglės. Ji geriausiai auga vidutinio drėgnumo ir derlingumo dirvose, tad skurs ir prastai atrodys, augdama nederlinguose, sausose ir smėlingose dirvose. Gerai jaučiasi tiek saulėtose vietose, tiek daliniame pavėsyje. Kartais žiemomis apšąla cūgų šakų galiukai, bet jei augalas yra užaugintas mūsų krašte ar panašiomis klimato sąlygomis, tai šalčiui paprastai būna atsparus.
Iš kitų cūgų rūšių Lietuvoje kartais dar auginamos įvairiaspyglė (T. diversifolia), karolininė (T. caroliniana), kaliforninė (T. heterophylla), juodoji (T. mertensiana) bei kitos. Bet jos mažai atsparios mūsų klimatui, tad yra itin retos ir sutinkamos tik dendrologinėse kolekcijose.
