Rugpjūtį ir rugsėjį augalams dar užtenka drėgmės ir saulės šilumos. Pievose, miškuose ir paežerėse dar žydi įvairios  gėlės. Daugelis iš šių gėlių tinkamos auginti ir gėlynuose, nes paprastai būna nereiklios, puošnios ir be didesnių pastangų prisitaiko augti kieme. Iš šių gėlių galima kurti puošnius gėlynus, jos tinka etnografiniams, natūralistiniams ar vadinamos „olandiškos bangos“ gėlynams. Kai kurios iš jų pačios savaime gali kieme pasisėti, kai kurias galima išsikasti iš pievos ar miško – tik žinoma, negalima kasti svetimoje teritorijoje ar rauti, suardant miško paklotę, galima prisirinkti sėklų.

Taigi, 10-ukas dažnų mūsų krašto gėlių, savaime augančių gamtoje ir kurios žydi vasaros antroje pusėje.

PAPRASTOJI RAUDOKLĖ (Lythrum salicaria) – gan aukšta, iki 1 m užauganti, mėgstanti drėgnesnes ir gan derlingas vietas, žydinti ryškiais, rožiniai violetiniais žiedais.

PAPRASTOJI ŠILINGĖ (Lysimachia vulgaris) žydi geltonais, su tamsiu viduriuku žiedais. Gali užaugti net iki 150 cm aukščio, mėgsta drėgnokas ir dalinai užpavėsintas vietas. Beje, gamtoje auga ir šliaužiančioji šilingė – žaliais lapeliais, geltonai žydinti ir pažeme šliaužianti gėlytė.

KANAPINIS KEMERAS (Eupatorium cannabinum) – dar viena aukšta gėlė, pasiekianti 150 cm aukštį. Žydi pilkšvai alyvinės spalvos žiedais. Taip pat mėgsta drėgnas ir dalinai pavėsingas vietas, dažniausiai auga šlapiuose upių ar ežerų krantuose, pakrūmėse ar pamiškėse. Ši gėlė geriausiai atrodo auginama ne po vieną, o didesniais masyvais ar kaip fonas kitoms žemesnėms gėlėms.

PAPRASTOJI BALTAGALVĖ (Leucanthemum vulgare) geriau žinoma ramunės vardu. Užauga iki 50-90 cm aukščio. Auga įvairiose vietose – pievose, miškuose, dykvietėse, pakelėse, gan derlingose ir nelabai derlingose dirvose. Per daug derlingose vietose stiebai gali ištįsti ir išsikraipyti, lapai susirgti miltlige. Tai viena iš etnografinių mūsų krašto gėlių.