Augalai gali žmogui suteikti ir naudą, ir žalą. Gėlynuose gan dažnai auginame gėles, kurios yra nuodingos, bet paprastai to nesužinome, kol jos nesukelia kokių nors problemų. Deja, ne tik gėlės gali būti nuodingos, bet ir darže auginami prieskoniniai augalai. Paprastai jie sukelia problemų tada, kai vartojami per dažnai ar dideliais kiekiais, kai žmogus, pats to nežinodamas, yra jiems alergiškas. Tad šį kartą pristatome prieskoninių augalų penketuką, kuriuos augindami ir naudodami su maistu, turėtumėte būti atsargesni.

KARTUSIS KIETIS (Artemisia absinthium), dar vadinamas pelynu, savaime auga Lietuvoje, paprastai randamas nederlingose ir sausose vietose, dykvietėse ar pakelėse. Dažnai auginamas ir prieskonių darželiuose. Nuo senų laikų pelyno antžeminė dalis buvo naudojama apetitui gerinti, apsinuodijus maistu ir įvairiems virškinimo bei kitiems sutrikimams gydyti ar  norint patiekalams suteikti kartumą. Deja, didelės pelynų dozės vietoj gydančio poveikio gali pavirsti nuodu. Jau nuo XIX a. Europos pasiturintys miestiečiai pradėjo dažnai gurkšnoti alkoholinį gėrimą absentą, pasižymintį kartumu ir skirtą apetitui pagerinti prieš valgį. O jeigu kas nors padaugindavo šio žalsvo gėrimo, pradėdavo matyti haliucinacijas, regimi vaizdai nusidažydavo geltona spalva, prasidėdavo nemiga, psichozė.

Per didelis pelynų kiekis taip pat gali sukelti pykinimą, vėmimą, traukulius, skrandžio ir žarnyno opas. Manoma, kad net garsusis olandų tapytojas Van Gogas nutapė ne vieną žymų savo paveikslą, paveiktas absento, kurį jis labai mėgo. Yra išlikusi legenda, kad kai velnias po Adomo ir Ievos sugundymo bėgo iš Rojaus sodų, jo paliktuose pėdsakuose sudygo pelyno žolė. Geriant pelyno arbatą, 1 šaukštelį žaliavos reikėtų užpilti 2 stiklinėmis verdančio vandens ir gerti ne daugiau kaip ¼ arbatos stiklinės tris kartus per dieną. Vartoti pelynų arbatą reikėtų ne ilgiau kaip vieną mėnesį ir tik pasitarus su vaistininku, nusimanančiu apie vaistažolių poveikį.

KVAPUSIS ROZMARINAS (Rosmarinus officinalis), regis, yra toks įprastas ir dažnas augalas ne tik Pietų šalių, bet ir mūsų virtuvėse. Švieži ir džiovinti rozmarinai naudojami kaip prieskoniai mėsai, žuviai, sriuboms, salotoms, daržovių, grybų patiekalams ir picoms gardinti. Eterinis aliejus dažnai naudojamas parfumerijoje ir kosmetikoje. Tačiau tiems, kurie ypač mėgsta gausiai paskaninti maistą rozmarino šakelėmis, reikėtų būti atsargesniems, nes dideli rozmarino kiekiai gali sukelti spazmus, vėmimą ir komą; užsienio spaudoje yra aprašyti net keli mirties atvejai. Tiesa, daugiau žalos rozmarinas gali padaryti tada, kai žmogus yra alergiškas šiam augalui, o dažniausiai – jo aliejui. Rozmarinai gali alergizuoti odą, sukelti bėrimus, paraudimą. Rozmarinų preparatais gydomos įvairios ligos ir negalavimai: sąnarių, širdies, nervų, menopauzės bei kt. Eterinis aliejus naudojamas gaminant higienos ir kosmetikos prekes.

Rozmarinai Lietuvoje nežiemoja, jiems čia per šalta, ištveria ne didesnį nei -5-10 C šaltį. Tad žiemą augalą galima auginti erdviame vazone kambaryje ar šiltnamyje, o šiltuoju metų laiku išnešti į lauką. Tiesa, kambario sąlygomis rozmarinai paprastai skursta, nes jie mėgsta saulėtas vietas.

PAPRASTOJI KATŽOLĖ (Nepeta cataria) irgi atrodo toks „nekaltas“ augalas, dažnai auginamas darželiuose kaip aromatinis ir prieskoninis augalas. Maži jos kiekiai turi gydančių savybių ir veikia raminančiai, bet didesni kiekiai gali sukelti haliucinacijas, euforiją, odos bėrimus, sutrikdyti orientaciją, tad patariama katžolės arbatos negerti prieš vairuojant. Katžolių eterinį aliejų taip pat patariama nevartoti žmonėms, kurie alergiški notrelinių šeimos augalams.

O kodėl ši žolė pavadinta katės vardu ? Nes ją paprastai mėgsta katės, jos trinasi į augalą ar kramsnoja lapelius, nes svaiginantis poveikis panašus kaip valerijono, tik silpnesnis. Panašiai katžolės svaiginančiai veikia ir žmones, jeigu jie dažnai ir dideliais kiekiais jas vartoja. Beje, sakoma, kad katžolės kvapas nepatinka žiurkėms, tad jas galima naudoti šių graužikų atbaidymui. Štai viduramžiais buvo manoma, kad nuo katžolių žmogus tampa irzlus ir piktas, tad budeliams prieš darbą patardavo užkrimsti katžolių, kad būtų blogos nuotaikos ir be gailesčio atliktų savo darbą.

Gėlynuose dažnai auginamos ir kitos, dekoratyvinės katžolės rūšys, kurios pasižymi panašiomis vaistinėmis savybėmis kaip ir paprastoji katžolė, bet yra silpnesnio poveikio. Katžolės mėgsta augti saulėtoje vietoje arba daliniame pavėsyje, lengvoje ir vidutiniškai derlingoje dirvoje, paprastai gerai žiemoja lietuviškomis sąlygomis.