Kada Lietuvoje buvo pradėta užsiimti dekoratyvine sodininkyste, kokios jos ištakos ? Pačia dekoratyvinės sodininkystės užuomazga gal būtų galima laikyti pagonybės laikais puoselėjamas šventas ąžuolų giraites su jose esančiais alkais. Bet, ko gero, tikrąja pradžia laikomi LDK laikai, kai XV a. Vytautas Didysis iš kelionių po Europą pradėjo atgabenti dekoratyvinių augalų ir vaismedžių. Taip pat panašiu laikotarpiu į Lietuvos vienuolynus atėjo tradicija iš kitų šalių vienuolynų auginti „naudingus“ augalus – vaistažoles, prieskonius, vaiskrūmius ir vaismedžius, dauguma iš šių augalų yra ir dekoratyvūs. XVI amžiuje, Renesanso įtakoje, šalia dvarų buvo pradėti kurti parkai ir sodai.

Kokios tendencijos vyrauja dabar – žmonės linkę daugiau užsiimti dekoratyvine sodininkyste ar vaismedžių ir daržovių auginimu ? Visais laikais pirmoje vietoje buvo ir bus daržovės, vaismedžiai, vaiskrūmiai. Dekoratyviniais augalais labiau susidomima, kai pagerėja materialinė žmonių gerovė. Visada pirmiau reikia duonos, o paskui žaidimų ir grožio. Šiais laikais, iki 2008 metų, kai prasidėjo krizė, Lietuvos medelynai  „naudingų“ augalų parduodavo panašiai tiek pat ir kiek „nenaudingų“, t.y. tokių, kurie tik puošia aplinką. Prasidėjus krizei, visiems labai parūpo augalai, kurie gali duoti derlių arba kažkokią kitą apčiuopiamą naudą. Dekoratyviniai augalai mažai kam berūpėjo. Dabar vėl sugrįžta prieškrizinės augalų tendencijos.

Kaip bėgant metams keitėsi Lietuvoje auginamos gėlės ir kokios mados seniau vyravo? Paprastai gėlynėliai, vadinamieji „rūtų darželiais“, nuo  XVII amžiaus augo šalia kaimo sodybų. Tada nebuvo madų, o gaudavo tik tokių gėlių sėklų ar kero dalių, kuriuos mainydavosi su kaimynėmis ar tiesiog atsinešdavo iš pievų ir miškų gėlių sėklų. Į dvarus atkeliaudavo atvežtinės iš kitų kraštų gėlės – bijūnai, rezetos, rūtos, žioveiniai ir kt., pamažu jos atsirasdavo ir prie kaimo sodybų. Tarybiniais laikais gėlių pasirinkimo irgi nebuvo didelio. Gėlių įvairovė „pasipylė“ jau atgavus Nepriklausomybę. Dabar Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje yra keletas tendencijų: prancūziškas (griežtos linijos, tvarkingos lysvės ir takeliai, suderinti gėlių spalvos ir aukščiai, karpomi ir genimi augalai – šitą stilių labiausiai ir mėgsta lietuviai), angliškas (beveik natūrali pievelė, daug smilgų, paprastų bei neįmantrių gėlių ir kad kuo natūraliau), mišrus (sodinamos įvairiausių spalvų ir dydžių gėlės, beveik jų tarpusavyje nederinant), rytietiškas (minimalistinis: akmuo-vanduo-augalas) ir kitokie.

Kokia buvo gėlių paskirtis ir kokios pasaulyje vyravo tendencijas – nuo simbolinės iki praktinės reikšmės pasaulyje ir Lietuvoje ? Viduramžiais augalus šalia vienuolynų sodino tik gydymo arba maisto pagardinimo tikslais (iš tiesų, visos prieskoninės žolės yra ir gydančios). Dvaruose dažniau sodino medžius ir krūmus – dėl pavėsio, dėl mados (atėjusios iš Europos), dėl medžioklės patogumo; gėlynai paprastai būdavo tik priešais rūmus. Etnografiniuose gėlynėliuose paprastai sodindavo augalus gyduolius ir dar dėl augalo kvapnių žiedų (pasimerkti, vainikėliui nusipinti, berneliui į atlapą įsegti). XVII amžius buvo tikrų nevalų amžius. Tais laikais buvo norma, kad net didikai rūmuose tuštindavosi už užuolaidų, o galvos netrinkdavo mėnesių mėnesius; tais laikais nelabai kuo daugiau ir turėjo kvėpinti namus – tik gėlėmis arba iš jų išgautais aliejais ir esencijomis.

Kurios gėlės laikomos etnografinėmis, kokia jų kilmė ? Beveik visos vadinamos etnografinės gėlės ir krūmai (alyvos, bijūnai, jazminai, ramunės, piliarožės, rūtos, rezetos, žioveiniai, astrai ir kiti) yra ne lietuviškos kilmės, o kilę iš įvairių kitų regionų (pvz., rūta į Lietuvą atėjo iš Balkanų pusiasalio). Savaiminių, Lietuvoje natūraliai augančių etnografinių gėlių ir krūmų labai nedaug: paprastosios aguonos, diemedžiai, žibuoklės, ievos, žiemės ir kt.).

Kokios dabar yra populiariausios gėlės lietuviškuose soduose? O jų be galo daug, nes viskas, kas auga Europoje, Amerikoje ir Azijoje bei nebijo šalčių, auga ir mūsų gėlynuose. Dabar populiarios ne gėlių rūšys, o įvairios jų veislės – neįprastais margais lapais, karpytais žiedais, raitytais stiebais ir pan. Vienas didžiausių šiais laikais gėlės privalumų – jos nedidelis aukštis, nes gėlynų ir sodybų plotai turi tendenciją mažėti. Be to, kuo mažiau augalui reikia priežiūros, tuo jis vertingesnis; labai nedaug žmonių turi didelius plotus, skirtus gėlynams ir turi laiko juos prižiūrėti (neskaitant kolekcininkų).

Kas madinga iš egzotiškesnės augmenijos ? Yra dabar tokia tendencija (o gal ir seniau taip buvo), kad kuo augalui sunkiau mūsų krašte pritapti – dėl šalčio, dėl drėgmės pertekliaus ar trūkumo), tuo sodininkas labiau didžiuojasi, kad tas augalas pas jį auga. Juk jau ir mūsų gėlynuose jau auga šilumamėgiai Pietų kraštų augalai: jukos, kaktusai ir kt. Tai specialiai sukurtos veislės, pritaikytos tokiam klimatui kaip lietuviškas. Arba medžiai ir krūmai, kurie taip pat labai sunkiai auga lietuviškame klimate: kamelijos, sekvojos, japoninės sedulos ir kt.

Interviu žurnalui „Prie kavos“, 2015 m. Nr.18