Migdolai žinomi nuo seno, jie minimi Biblijoje ir kituose senoviniuose raštuose. Posakis „dangiški migdolai“ – tarsi dangaus, kaip rojaus, laimės ir siekiamybės simbolis. Kalbant apie migdolus, paprastai turima galvoje jų riešutai. Bet kai migdolas pražysta, tą žydėjimą taip pat norisi vadinti dangiškuoju – taip kerinčiai gražu. Ar Lietuvoje įmanoma mėgautis migdolų žiedais ? Taip, dvi migdolų rūšys žydi ir pas mus, bet valgomų riešutų, deja, neužsiauginsime. Migdolai priklauso erškėtinių šeimai. Tai pačiai, kuri mums dovanoja daugybę valgomų vaisių: obuolius, kriaušes, slyvas, vyšnias ir trešnes, persikus ir abrikosus, braškes ir žemuoges, avietes ir gervuoges, svarainius, šermukšnius, gudobeles ir kt.
TRISKIAUTIS MIGDOLAS (Prunus triloba) kartais dar vadinamas triskiaute luizianija, o angliškai – „žydinčiuoju migdolu“ (Flowering Almond). Jis visai neblogai auga ir žydi mūsų kraštuose, tad dažnai sodinamas kiemuose. Kai jis pražysta – nustelbia visus augalus aplinkui. Žiedai rožiniai (kartais pasitaiko ir beveik baltų), beveik be kotelių prisisegę prie šakelių. Jie apie 2 – 3 cm skersmens ir būna labai gausūs. Lietuvoje pražysta balandžio pabaigoje arba gegužės mėn. Pietų ir vidurio Europos šalyse jų žiedai pasirodo jau kovo mėn. Žydi prieš skleidžiantis lapams. Šie būna žali, ovalūs, forma kiek panašūs į trešnių, tik labiau dantyti ir, kaip sufleruoja pavadinimas – su triskiaute viršūne. Rūšinis medelis natūraliai auga kalnuotose Kinijos vietovėse, pasiekdamas 3 – 4 metrų aukštį, bet želdynuose paprastai auginamos dekoratyvinės veislės. Žiedus apdulkina įvairūs vabzdžiai, tad savo tėvynėje ir kitose šiltesnėse šalyse vasaros pabaigoje šis migdolas sunokina nedidelius, pūkuotus, vėliau nusidažančius tamsiai raudona spalva nevalgomus kaulavaisius. ‘Multiplex‘ – pati populiariausia veislė. Jos žiedai stambūs, pilnaviduriai ir labai gausūs, iš visų pusių aplipę šakeles, būna medelių įskiepytų ir su svyrančia laja; ‘Rosamund‘ veislės lajos forma apvali, ji užauga nedidelė, tik iki 1 – 1, 5 m; bei kt.
KERUŽINIS MIGDOLAS (Prunus tenella, sin. P.nana, Amygadalus nana) rečiau auginamas nei triskiautis, galbūt todėl, kad yra kiek mažiau dekoratyvus. Anglakalbiai jį vadina „nykštukiniu rusišku migdolu“ (Dwarf Russian Almond). Šis mažas migdoliukas auga kaip krūmelis, tepasiekdamas 1 – 1,5 m aukštį. Jo žiedeliai tamsiai rožiniai, panašaus dydžio kaip triskiaučio, bet siauresniais žiedlapiais ir ne tokie gausūs. Žydi kiek vėliau, gegužės – birželio mėnesiais, tad skleidžiasi kartu su lapais. Lapai tamsiai žali, blizgantys, pailgi, panašūs į persikų, jie priklauso tai pačiai genčiai. Jo šakelės plonos, bet stačios. Vasaros antroje pusėje sunokina nedidelius, 2 – 2,5 cm skersmens pūkuotus kaulavaisius, kurių viduje yra stambokos ir kartaus skonio sėklos. Visas augalas šiek tiek nuodingas, jame, kaip ir kituose migdoluose randami nedideli cianidų kiekiai (beje, šio toksino taip pat yra obuolių sėklose bei daugelyje ir kitų erškėtinių šeimos augalų vaisių kauliukuose ir sėklose). Tinkamai apdirbtos sėklos anksčiau būdavo valgomos, bet dėl toksinio poveikio neberekomenduojamos, tad geriau neauginti šio augalo ten, kur yra maži vaikai. Iš kauliukų gaminami vėžiui gydyti ir kiti vaistiniai preparatai bei migdolų aliejus, bet jis laikomas prastesnės kokybės nei kvapnusis paprastojo migdolo aliejus. Iš vaisių senovėje būdavo išgaunami pilki, o iš lapų – žali dažai.
Keružinis migdolas natūraliai auga Rytų Europoje, bet Lietuvos jo paplitimo riba nesiekia, taip pat dar Kaukaze, Sibire ir Centrinėje Azijoje. Yra išvestas keletas šio migdolo veislių: ‘Fire Hill‘ („Ugnies kalnelis“) – dažniausiai auginama šio migdolo veislė. Jos žiedai gausūs, tamsiai rožinės, beveik raudonos spalvos. ‘Alba‘ žiedeliai visiškai balti, o ‘The Bride‘ („Nuotaka“) žiedai irgi balti, bet jų viduriuke liepsnoja ryškiai raudonos kuokelės, pats krūmelis labai tankus.
Migdolus auginti nebus sunku, jei tik bus išpildyti jų pageidavimai, kuriuose jie paveldėjo iš natūralių augaviečių sąlygų. Kaip ir visi kaulavaisiai, migdolai mėgsta derlingą, purią, drėgną, bet nešlapią dirvą. Skursta rūgščiuose dirvožemiuose, tad jei dirva, kurioje sodinsite šį augalą yra rūgšti – o tą nesunku atspėti pagal joje augančius rūgščiamėgius augalus: įvairias viksvas, rūgtis ir rūgštynes, samanas, sidabražolės ir kt., ją galima nurūgštinti pelenais, sauja dolomitmilčių ar gesintomis kalkėmis (tik tą reikia padaryti ne prieš pat sodinant). Vietą migdolams reikėtų parinkti kuo saulėtesnę ir apsaugotą nuo šaltų žieminių vėjų. Šaltomis ir besniegėmis žiemomis gali apšąlti, tad jei turite noro ir laiko, galima vėlyvą rudenį apšiltinti eglišakėmis ar balta agrodanga. Šiuos augalus, ypač keružinį migdolą galima genėti, jie nebijo karpymo. Taip galima šiek tiek patrumpinti šakas, kad sutankėtų arba kad krūmas įgautų apvalią formą. Bet be reikalo geriau nekarpyti, nes tada jie mažiau žydės. Migdolus puola tie patys kenkėjai kaip ir slyvas bei vyšnias – amarai, vaisėdžiai, pjūkleliai ir kt., bet jie žymesnės žalos nepadaro. Dažniau pas mus auginami migdolai nukenčia nuo grybinių ligų ir ypač nuo bakterinio vėžio, kai augalo šakelėse ir kamiene atsiranda įtrūkimai, iš jų pradeda tekėti sakai – eksudatas. Ši liga pamažu nualina augalą, po kiek laiko nudžiūsta lapai ar visa užkrėsta šakelė. Sergančias šakas reikėtų išgenėti ir sudeginti. Geriausias gydymas – tai profilaktika, kai augalas auginamas jam tinkamomis sąlygomis, jam netrūksta šviesos, trąšų, drėgmės, bet ir nemirksta; taip pat svarbu, kad šalia nebūtų kitų sergančių medelių.
Daugiausia liaupsių būtų galima skirti PAPRASTAJAM MIGDOLUI (Prunus dulcis), auginančiam skanius, sveikus ir visame pasaulyje populiarius kaulavaisius, kuriuose mes vadiname migdolų riešutais. Botaninis šio augalo pavadinimas keitėsi ne kartą, tad literatūroje dar vis galima rasti įvairius lotyniškus jo vardų sinonimus – Prunus amygdalus, Amygdalus communis, Amygdalus dulcis ir kt.
Paprastasis migdolas natūraliai kilęs iš Pietų ir Vidurio Azijos kalnuotų vietovių, bet jau tūkstančius metų kaip kultūrinis augalas auginamas ir kituose šiltuose kraštuose, ypač Europos ir Viduržemio jūros regione, o pastaraisiai šimtmečiais – ir Amerikoje. Į tolimas nuo savo tėvynės šalis pirmiausiai jis atkeliavo garsiuoju Šilko keliu, nes keliauninkai juo maitindavosi kaip sočiu, maistingu ir ilgai negendančiu užkandžiu. Vėliau sėklos kartu su žemių atradėjų laivais buvo nuplukdytos ir už Atlanto. Manoma, kad paprastasis migdolas, kaip ir baltasis šilkmedis, yra vienas pirmųjų žmonių sukultūrintų vaismedžių prieš daugiau kaip 3000-2000 m.pr.m.e.
Savaiminis paprastojo migdolo medelis užauga vidutinio dydžio ir siekia iki 10 metrų. Jo lapai žali, blizgūs, pailgi ir siauri, 8 – 12 cm ilgio, smaila viršūne, savo forma panašūs į persiko ar keružinio migdolo lapus. Jaunos šakelės būna rausvos. Pražysta anksti pavasarį – vasario, kovo ar balandžio mėnesiais – priklausomai nuo vietovės – baltais arba švelniai rožiniais žiedais. Žiedeliai būna 2 – 4 cm skersmens, su 5 vainiklapiais; jie medingi, tad mėgstami bičių. Apdulkinti žiedai vasaros antroje pusėje sunokina kaulavaisius. Migdolų vaisiai atrodo unikaliai: viršutinis kaulavaisio sluoksnis (egzokarpas) yra mėsingas, aksominis, pilkai žalios spalvos. Bebaigdamas nokti jis prasiveria, pasirodo šviesiai rudas ir gruoblėtas endokarpas, t.y. tai, ką mes vadiname kevalu. O jau to kevalo viduje slepiasi valgoma sėkla-riešutas. Migdolo riešuto išvaizdos pristatinėti nereikia, jis puikiai pažįstamams visiems. Dažnai apie rytietiškos išvaizdos merginos akis sakoma, kad jos tokios gražios kaip migdolai. Derėti jis pradeda 3 – 6 augimo metais. Šie nedideli medžiai gali išgyventi ne taip jau ir mažai, iki 130 – 150 metų.
Laukinių migdolų (P.dulcis var.amara) riešutus nepatartina naudoti maistui, nes jie yra labai kartūs. O svarbiausia – kad juose yra cianidų, ciano vandenilio rūgšties junginių, mirtinai nuodingų toksinų, galinčių paralyžuoti kvėpavimą ir širdį; mirtina dozė gali būti ir kelios saujos laukinių migdolų riešutų. Sukultūrintų arba „saldžiųjų“ migdolų (P.dulcis var. dulcis) riešutuose kartumo ir kitų blogybių beveik nėra, nors jų riešutus vis tiek reikėtų vartoti saikingai. Iš „karčiųjų“ migdolų dažniausiai gaminami vaistiniai preparatai bei aliejus išoriniam naudojimui.
Daugiausiai paprastojo migdolų riešutų šiuo metu užauginama JAV, ypač Kalifornijos valstijoje – apie 1/3 visos pasaulinės rinkos, ir tai viena iš pagrindinių šios valstijos žemės ūkio produkcijų. Europoje plačiausios sukultūrintų migdolų plantacijos plyti Ispanijoje. Taip pat nemažai auga Italijoje ir Graikijoje. Pastaraisiais metais šių riešutų kaina visame pasaulyje pamažu kyla.
Dažniausiai migdolų riešutus valgome šviežius ar paskrudintus. Jie gali būti tiek saldūs, tiek sūrūs. Iš jų taip pat gaminami įvairiausi maisto produktai ir papildai: migdolų miltai, aliejus, sviestas, pienas, chalva, marcipaninė masė, ledai, nuga, įvairūs gaivieji ir alkoholiniai gėrimai, tokie „Amaretto“ ir kt. Daugelį saldžiųjų kepinių mes net neįsivaizduojame be migdolų. Tik labai svarbu nevalgyti senų ir pelėsiais užteršų riešutų, nes galima apsinuodyti. Lietuvoje yra buvę ir keletas atvejų, kai vietoje migdolų riešutų buvo pardavinėjami abrikosų kauliukai, kurie yra nuodingi ir labai panašūs į migdolus. Kai kuriose šalyse maistui naudojamas ir mėsingas migdolo išorinis egzokarpas. Migdolo riešuto sudėtis tikrai įspūdinga: jame yra kelios dešimtys žmogui naudingų vitaminų, mineralų, baltymų ir kitokių gėrybių.
Migdolai naudojami ne tik maistui. Jų aliejus bei malti kevalai taip pat populiarūs kosmetikos bei parfumerijos gaminiuose. Iš migdolų riešutų gaminami įvairūs vaistai, sergantiems inkstų ir tulžies akmenlige, vidurių užkietėjimu, onkologinėmis ligomis, gerinantys virškinimą ir prostatos veiklą.
Dauguma paprastojo migdolo veislių sukurta specialiai žemės ūkio plantacijoms. Be jau minėtųjų, kurios nokina nekarčius vaisius, taip pat yra žemaūgių, atsparių kai kuriems kenkėjams ir ligoms, vedančių nedaug, bet labai stambius kaulavaisius bei kt. Yra keletas ir dekoratyvinių veislių: ‘Alba‘ visiškai baltais žiedais; ‘Roseoplena‘ žiedai švelniai rožiniai ir pilnaviduriai; ‘Erecta‘ laja siaura ir aukšta, o ‘Praecox‘ pražysta 2 savaitėmis anksčiau už kitas veisles.
Kad ir koks būtų gražus ir naudingas paprastasis migdolas, deja, turi vieną didelį trūkumą – jis Lietuvoje auga labai sunkiai arba visai neauga. Nors jis nebijo šalčių, gali augti ir ten kur žiemomis būna iki –15 C, bet Lietuvoje, net jei ir žiemai gausiai apklostytume, vis tiek skurstų, apšąltų arba po kelių metų kankinimosi visai nušąltų. Be to, net jei augalas ir peržiemotų, pavasarį greičiausiai visus jo žiedus nukandžiotų pavasarinės šalnos.
Tad auginkime tuos migdolus, kurie gali augti Lietuvoje – triskiautį ir keružinį, gėrėkimės jų gražiu žydėjimu, o skanaukime ir gydykimės iš kitų šalių atvežtais paprastojo migdolo riešutais.
„Sodo spalvos“ (2015 Nr.4)
