Lietuvos parkuose ir sodybose auga iš įvairių šalių atkeliavę augalai. Sunku patikėti, bet tokie įprasti medžiai kaip kaštonai, maumedžiai ar alyvų krūmai nėra savaiminiai mūsų krašto augalai. Kaip ir daugelis kitų, jie prieš kelis šimtus ar keliasdešimt metų atkeliavo į mūsų šalį iš įvairių pasaulio kampelių. Ne vienas populiarus ir puošnus „atvykėlis“ yra iš tolimosios Japonijos. Ir nors augalų, kilusių iš Japonijos yra tikrai nemažai, bet šį kartą istorijos apie krūmus ir medžius, kurių pavadinime yra žodis „japoninis“ ar „japoninė“.

Japoninė magnolija (Magnolia kobus) – ko gero, vienas iš puošniausių pas mus žydinčių medžių. Jos balti ir dideli žiedai pražysta balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, kai medis dar būna be lapų. Ir atrodo tikrai įspūdingai ! Lapai irgi gražūs – sodriai žali, stamboki, šiek tiek blizgantys. Rudenį sunokina puošnius raudonus vaisius – tarsi uogas kekėse. Japoninė magnolija – reliktinis augalas, t.y. evoliucijos eigoje išliko nepakitusi nuo labai senų laikų, ji – tarsi išlikęs dinozauras augalijos pasaulyje. Japoninės magnolijos Lietuvoje užauga virš 10 metrų aukščio, tad jei planuojate sodinti savo kieme, pagalvokite, ar ateityje šis „dinozauras“ neužgoš jums viso kiemo. Šiuos augalus reikėtų sodinti saulėtoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje, o jaunus medelius pirmąsias žiemas pridengti. Lietuvoje japoninių magnolijų sostine yra tituluojama Šilutė, nes ten šie medžiai auga jau ne vieną dešimtmetį.

Japoninės vyšnios arba sakuros vardas nėra mokslinis augalo pavadinimas, juo apibendrintai vadiname kelias vyšnių rūšis. Šiuo metu jos kaip tik pradeda žydėti. Tai smailiadantė (Prunus serrulata), rausvoji (P. subhirtella) ir kitos, neturinčios lietuviškų pavadinimų vyšnios – P. sargentii, P. speciosa, P. yedoensis, P. nipponica ir kt. Visos jos pasižymi puošniais ir gausiais, baltais arba rausvais žiedais. Kaip ir daugelį japoniškų augalų sodinti jas reikėtų šiltose ir saulėtose, apsaugotose nuo atšiaurių vėjų vietose. Pirmąsias žiemas geriau pridengti. Mėgsta purią, derlingą ir nerūgščią dirvą. Populiariausios veislės – ‘Amanogawa‘ koloniškos formos laja ir pusiau pilnaviduriais rožiniais žiedais. ‘Kanzan‘ žydinti ryškiai rožiniais pilnaviduriais žiedais ir užauga aukštesnė už ‘Amanogawa‘.

Japoninės lanksvos (Spiraea japonica) krūmai gerai visiems pažįstami, augantys daugelyje sodybų, nes jie neįnoringi ir gražūs. Kartais po labai šaltų žiemų apšąla šakelių galai, bet greitai vėl atželia. Gali augti ir daliniame pavėsyje, tik mažiau žydės. O žydi kone visą vasarą. Veislių įvairovė tokia, kad įtiks bet kurio augintojo skoniui – ir pagal krūmo aukštį, ir pagal žiedų ar lapų spalvą. Populiariausios veislės: ‘Golden Princess‘ lapeliai ryškiai geltoni, o rožiniai žiedai gausūs ir ilgai žydi. ‘Macrophylla‘ veislės lapai stambūs, šakų viršūnėse jauni lapai būna raudoni. ‘Shirobana‘ įdomi tuo, kad vienu metu ant to paties krūmo gali augti dviejų spalvų – rožiniai ir balti žiedai atskirose kekėse. ‘Alpinaviena iš žemiausių lanksvų, dažniausiai nesiekianti ir 0,5 m, krūmukas tankus ir kompaktiškas. ‘Crispa‘ veislė išsiskiria banguotais lapeliais, kurie būna žaliai-baltai-raudonai išmarginti. Labai originali ir dar retai auginama veislė ‘Bullata‘, visai nepanaši į kitas lanksvas. Jos lapeliai mažiukai, tamsiai žali, stori ir garbiniuoti, o pats krūmelis nedidukas. Žemaūges lanksvas galima auginti gėlynuose ir alpinariumuose, o aukštesniąsias – kaip žydinčias ir nekarpomas gyvatvores. Labiausiai jas tiks sodinti ten, kur reikalingi spalvingi ir linksmi krūmai, suteikiantys kiemui gyvybingumo.

Japoninis puošmedis (Cercidiphyllum japonicum) – dar vienas reliktinis medis kaip ir magnolija, atskleidžiantis žmonėms daug paslapčių apie augalų evoliuciją. Jo lapų nei su vienu medžiu nesumaišysi, nes yra tikros širdelės formos. Nors medžiai auga lėtai, bet Lietuvoje gali užaugti iki 10-15 m aukščio, tad į 6 arų sklypą, vargu, ar derėtų jį įkalinti. Nebent galima pasirinkti veislę ‘Pendula‘, kuri bus svyranti ir neaukšta. Puošmedžiai turi ne vieną įdomią savybę, pvz., rudenį, kai jų lapai nusidažo ryškiai geltona ar raudona spalva ir ruošiasi kristi, kelias savaites viskas aplinkui pakvimpa…karamele, nes augalas išskiria tam tikrus kvapnius junginius. Be to, šie augalai būna skirtingų „lyčių“, tad norint, kad subrandintų sėklas, šalia „merginos“ turi augti „vyrukas“. Pačiu seniausiu, virš 80 metų amžiaus ir labai įspūdingu puošmedžiu galima pasigrožėti Kauno botanikos sode.

Japoninį rododendrą (Rhododendron japonicum) pas mus dažniausiai vadina azalija. Bet pagal botaninę nomenklatūrą jį vis tik derėtų vadinti rododendru. Tai apie 1-1,5 m aukščio krūmas, rudenį numetantis lapus. Visas jo grožis – žieduose. Balandžio pabaigoje arba gegužę krūmas kelioms savaitėms tiesiog suliepsnoja, visas pasipuošia ryškiais geltonais, oranžiniais ar raudonais žiedais – spalva priklauso nuo veislės. Šie augalai nėra labai reiklūs, šalčiams atsparūs, bet geriau auginti saulėtoje vietoje ar nedideliame pavėsyje – tuomet daugiau žydės, o žemę, kaip ir visi rododendrai, mėgsta purią ir rūgščią. Pati populiariausia veislė yra ‘Aureum‘ saulės geltonumo žiedais.