Gerai tai, kad mūsų gamtoje ir soduose yra nemažai augalų, kurie savo gydomuosius turtus dovanoja būtent šaltuoju metų laiku, nes tuomet vaistams vartojamos jų dalys būna pačios veiksmingiausios. Juk žiemą galima pasirinkti šermukšnio, kadagio ar putino uogų, jeigu tik nenulesę paukščiai. O ir žoliniai augalai – kiaulpienė, ežiuolė, sidabražolė bei kiti patys tinkamiausi, nes jų šaknys kasamos vėlyvą rudenį ar žiemą. Be to, yra nemažai medžių ir krūmų dalių, kurios renkamos vaistams būtent šaltuoju metų laiku. Tad šį kartą ne apie žoles, o apie medžius ir krūmus
PAPRASTASIS ĄŽUOLAS (Quercus robur)
Jį tiesiog būtina paminėti ne vien todėl, kad tai mūsų miškų galiūnas, bet ir dėl žievės, turinčios vaistinį poveikį. O žievė turi sutraukiančių ir priešuždegiminių savybių. Žievės nuoviru nuo senų laikų lietuviai (ir ne tik jie) gydė įvairius gerklės ir burnos uždegimus. Tuo nuoviru skalaudavo skaudančius dantis ir dantenas, odos pūlinius, pragulas, nudegimus, nušalimus ar hemorojų, trinkdavo galvą ir mirkydavo kojas. Žievė yra lupama nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario, nuo jaunesnių ir ne storesnių nei 10–15 cm skersmens kamienų arba šakų. Žievėje padaromi kelių mm gylio įpjovimai, su peiliu atsargiai pakeliamas kraštas ir nuimamas žievės ruoželis. Surinkta žievė susmulkinama nedideliais gabalėliais ir gerai išdžiovinama. Džiovinama ne saulėtoje vietoje, kad prarastų kuo mažiau vaistingų savybių. Ruošiant nuovirą, 2–3 šaukštai smulkintos žievės užpilama 0,3–0,5 litro vandens ir pavirinama apie 10–15 min. Nuoviru skalaujant burną, tą reikėtų daryti ne rečiau kaip 5 kartus per dieną, o galvą patariama juo skalauti 2–3 kartus per mėnesį. Neužmirškite, kad ąžuolo žievės nuovirai vartojami tik išoriškai. Senovėje žieve taip pat dažydavo tamsia spalva audinius ir velykinius margučius. Dar viena ąžuolo dovana, kurios galima prisirinkti rudenį ir žiemą, kol jos nepaslepia nukritę lapai yra gilės. Kodėl jas taip mėgsta šernai ir kiti laukiniai gyvūnėliai ? Nes gilės yra maistingos, jose daug vitaminų ir mineralų, iš jų galima pasiruošti sveikos kavos arba kartokų miltų.
PAPRASTOJI PUŠIS (Pinus sylvestris)
Gydomųjų ir maistinių savybių turi jos pumpurai ir spygliai. Pumpurai renkami žiemos pabaigoje, geriausia – vasario mėnesį, spyglius galima skinti bet kuriuo metų laiku. Pumpurai skinami sausu oru, nuo apatinių ir šoninių šakų, jie turi būti neišsiskleidę. Džiovinami vėsesnėje patalpoje, nes nuo šilumos pradės tekėti sakai. Tiek pumpurai, tiek spygliai vartojami tiek išoriniam, tiek vidiniam gydymui. Juose gausu vitamino C, tad gilioje senovėje, kai žmonės dar nesivertė žemdirbyste, tai būdavo vienas iš pagrindinių šio vitamino šaltinis žiemą. Pušų preparatai slopina uždegimus, lengvina kvėpavimą ir atsikosėjimą peršalus, gerina medžiagų apykaitą. Susmulkintų pušų pumpurų ir spyglių galima įdėti į kasdieninį maistą (salotas, sriubas, uogienes ir pan.), gaminti arbatas kartu su kitomis žolelėmis. Taip pat patariama ilgai vaikštinėti pušyne, kvėpuojant pušų aromatu.
BALTALKSNIS (Alnus incana)
Jo pristatinėti nereikia, nes tai labai dažnas drėgnesnių miškų ir paežerių medis. Gydomųjų savybių vasarą turi jo lapai, bet įdomūs ir jo vaisiai, t.y. tai, ką galime rinkti šaltuoju metų laiku. Maži ir tamsiai rudi kankorėžiukai skinami švarūs, jie gali būti ir su koteliais, o surinkus gerai išdžiovinami. Iš jų vėliau galima pasigaminti nuoviro, kuris vartojamas išoriškai. Saują vaisių užpilame 1–2 litrais vandens ir palaikome keletą valandų, po to užviriname ir naudojame atvėsusį. Baltalksniu nuo nuo seno gydėsi reumatą ir podagrą, burnos ir ir odos uždegimus bei pažeidimus, stabdydavo išorinį kraujavimą, mirkydavo pavargusias ir linkusias gausiai prakaituoti kojas. Panašių vaistinių savybių turi ir baltalksnio žievė. Taip pat gydymui naudodavo ir juodalksnio (A.glutinosa) kankorėžius, bet labiau buvo vertinamas baltalksnis.
PAPRASTOJI AVIETĖ (Rubus idaeus)
Gydančių savybių turinčių krūmų Lietuvoje nemažai, tad paminėtini patys dažniausi. Viena iš tokių yra avietė. Įdomu tai, kad gydymui mėgstame naudoti šių krūmų vaisius, žiedus ar lapus, bet dažniausiai visų tų savybių turi ir jų žievė, šaknys ar šakelės. Tad jeigu vasarą nespėjote prisirinkti, drąsiai galite tą padaryti vėlyvą rudenį ar žiemą. Vasarą uogas ir lapus vertiname kaip vitaminų šaltinį ir vaistą nuo įvairiausių ligų. O sumedėjusiuose stiebuose viso to gėrio yra ne ką mažiau. Jie taip pat slopina uždegimus, skatina prakaitavimą, veikia antibakteriškai, mažina skausmą. Visos avietės dalys – tai natūralus gamtinis aspirinas. Surinktus avietės stiebus reikėtų sukarpyti kelių cm ilgio gabalėliais ir išdžiovinti. Prieš vartojant stiebai pamerkiami kelioms valandoms ir užvirus dar paverdami ~15 min. Saujos stiebų užtenka 1-am litrui vandens.
PAPRASTASIS RAUGERŠKIS (Berberis vulgaris)
Jis auga mūsų pamiškėse, krūmynuose ar auginamas sodybose. Iš jo vitaminingų uogų gaminami ne tik vaistai, bet ir saldainiai „Barbarisai“. Šaltuoju metų laiku vaistinei žaliavai galima prisirinkti raugerškio šaknų arba žievės. Iškastos šaknys gerai nuplaunamos šaltame vandenyje, susmulkinamos į 5–10 cm ilgio gabalėlius ir išdžiovinamos. Gaminant arbatą iš šaknų ir žievės, kaip ir daugelį sumedėjusių dalių, kad jos išbrinktų, reikia kurį laiką pamirkyti, o vėliau pavirinti. Raugerškio nuoviru gydomi virškinimo sutrikimai, ypač pučiant pilvą, taip pat egzemos, kepenų ir inkstų ligos, esant dantenų uždegimui.
ŽILVITINIS KARKLAS (Salix viminalis)
Ko gero, esame visi girdėję salicilo spiritą, jis yra gaminamas iš žilvičio žievės. Dar nuo akmens amžiaus žmonės žinojo, kad žievės nuoviras padeda greičiau gyti žaizdoms, mažina uždegimus ir karščiavimus, skatina prakaitavimą, gelbsti nuo reumato ir galvos skausmo. Vėlesniais amžiais juo gydydavo maliariją, skalaudavo burną nuo stomatito. Žilvičio žievė lupama žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, vėliau džiovinama vėsioje vietoje. Gaminant žievės užpilą, gabalėliai užpilami vandeniu (1–2 šaukšteliai žievės 0,5 litro vandens) ir pamirkomi per naktį. Jį galima naudoti išoriškai ir vidiniam vartojimui. Tomis pačiomis gydomosiomis savybėmis pasižymi ir kiti Salix genties augalai – blindė ir trapusis bei baltasis gluosniai.
DVISKIAUTIS GINKMEDIS (Ginkgo biloba)
Nors tai ir nėra lietuviškas augalas, bet auginamas parkuose ar privačiose sodybose, o jo vaistinės savybės Rytuose žinomos jau tūkstančius metų. Spalio pabaigoje arba lapkritį dar galima suskubti prisirinkti jo lapų. Vėlyvą rudenį, kai lapus pakanda šalnos ir jie pageltę nukrenta ant žemės – būtent tada juos reikia rinkti. Rudenį ginkmedžio lapai būna nepaprastai gražūs, ryškūs ir auksiškai geltoni. Renkant lapus, jie turėtų būti sausi ir švarūs. Ginkmedžio arbatą ruošiant 1 šaukštelis džiovintų lapų skiriamas 1-ai stiklinei vandens. Ją reikėtų pavirti ne trumpiau kaip 10–15 min., o vėliau dar palaikyti 20–30 min. (galima ir termose). Gerti 3–5 kartus per dieną, bet ne ilgiau kaip 4 savaites. Japonijoje ir Kinijoje, kur ginkmedis auga savaime, jis vadinamas gyvybės arba jaunystės medžiu. Iš jo lapų gaminami preparatai gerina smegenų kraujotaką, tad naudojami atminčiai ir klausai gerinti, arteriniam kraujospūdžiui bei centrinės nervų sistemos reguliavimui. Padeda ir esant senatvinei demensijai, peršalimo ligoms, lengvina atsikosėjimą bei astmą. Ginkmedis – išskirtinis didelių parkų ir erdvių medis, nors pas mus galima įsigyti ir žemaūgių veislių, skirtų mažiems sodams.
KITI VAISTINIAI MEDŽIAI IR KRŪMAI
Visus vaistinguosius medžius ir krūmus, kurių žaliavą galima rinkti ir šaltuoju metų laiku, sunku ir išvardinti. Tai ir paprastasis šaltekšnis (žievė), beržas (pumpurai), paprastasis amalas (šakelės; tik atsargiai - nuodingas), kininis citrinvytis (šakelės), gebenė lipikė (lapai; irgi nuodinga), paprastasis kadagys (vaisiai), juodasis serbentas (pumpurai ir šakelės), kaštonai (vaisiai; šiek tiek nuodingas), juoduogis šeivamedis (šaknys), paprastasis uosis (žievė ir šakelės), mėlynės ir bruknės (šakelės), vakarinė tuja (šakelės; šiek tiek nuodinga), drebulė (žievė ir pumpurai), bruknuolė (sin. gaulterija – visžaliai lapeliai) bei daugelis kitų. Kai kurie iš jų yra retesni, o kai kurie turi ir nuodingų savybių, tad reikia būti atsargiems ir pasitarti su nusimanančiu žmogumi. Bet kokiu atveju, renkant šias gamtos dovanas, ypač jei neturima patirties, geriau pasitarkite su gydytoju ar vaistininku, nes kai kurie gydantys augalai turi ir pašalinį poveikį.
Dar labai svarbu, kur ir kaip rinksime vaistines žaliavas. Juk nerinksime šalia intensyvios gatvės ar kito taršos šaltinio, ar ne ? Be gailesčio ištisai lupti žievę ar rinkti kitas augalo dalis galima tik būsimose kirtavietės arba jei tikrai artimiausiu metu tas medis ar krūmas bus iškirstas. Kitu atveju žievę reikia lupti tik mažais ruoželiais ir ne nuo vieno augalo, nepadarant žymesnės žalos. Lygiai tas pats ir su pumpurais, spygliais ar šakelėmis – nuo vieno augalo reikia nuskinkite jų tik keletą ir iš įvairių pusių. Jei kasamos šaknys, tai reikėtų kasti tik iš vienos pusės ir atskirkite ne daugiau kaip ¼ dalies, kad augalas nenusilptų ir nežūtų. Imant šias gamtos dovanas, mintyse ar balsu reikia padėkokite už jas ir neužmiršti, kad jeigu gydymui rinkdami augalo dalis nuskriausite patį augalą, tai tas gydymas bus menkavertis.
