VELYKOS – labai sena pagoniška šventė, simbolizuojanti Gamtos atbudimo šventę. Pats žodis „Velykos“ yra kilęs iš žodžio „vėlė“, nes šiuo laikotarpiu, kaip ir per daugelį didžiųjų švenčių, mūsų protėviai lankydavo artimųjų kapus, nes buvo tikima, kad mirusiųjų vėlės kartu su atgimstančia Gamta pasidaro aktyvesnės. Po pirmojo nugriaudėjusio Perkūno vėlės vėl aprimdavo. Dažnas kapų lankymas nebuvo tarsi mirusiųjų pasaulio garbinimas, nes mirtis pagonybės laikais buvo priimama kaip natūralus dalykas ir buvo tikima, kad mirusieji gyvena tarpe gyvųjų, jie dalyvauja bendrame gyvenime. Į kapus per šventes nunešdavo vaišių, pasakodavo mirusiems artimiesiems apie savo rūpesčius ir džiaugsmus. Per Velykas ten nunešdavo margučių.
Krikščionybė perėmė pagoniškas Velykų tradicijas, palikdama net šventės kilnojimą, tai kad ji švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.
Dar prieš kelis šimtus metų vištų niekas nelaikė kaimo tvartuose, tai buvo dvarų prabanga. Tad kiaušinių eidavo į mišką, ieškodami laukinių paukščių lizdų. Kiaušiniaudavo paprastai vaikai ir jaunimas. Buvo labai svarbu, kokios spalvos rasdavo kiaušinius, nes su tuo buvo susiję įvairūs burtai: jeigu rasdavo mėlynus – tai simbolizavo giedrą dangų ir gerą orą, jei juodus – žemę, jei rausvus – tai gyvybingumą bei pan. Tik vėliau kiaušinius pradėta marginti papildomai su natūraliais gamtiniais dažais. Patys seniausi marginimo būdai – skutinėjimas ir dažymas vašku bei žolelėmis.
Kiaušinis pagonių religijoje simbolizavo kosmosą ir vaisingumą. Manoma, kad labiausiai archaiškas kiaušinio garbinimas buvo net ne paukščio, o gyvatės ir žalčio, nes tai buvo šventi gyvūnai, gyvenę požemiuose ir turėję artimiausią ryšį su mirusiųjų vėlėmis bei globoję visą derlių (o geras derlius tuomet buvo pats būtiniausias išgyvenimui dalykas). Dar viena labai sena pagoniška tradicija – kiaušinio daužymas, kai vienas kiaušinį laiko, o kitas jį daužia su kitu kiaušiniu. Taip mušant bei ridinėjant žeme kiaušinį, žadinami kirmiai (žalčiai bei gyvatės), kurie pradeda lįsti iš požemių ir prikelia žydėjimą ir vaisingumą.
