Kiekvieną pavasarį Č. Sugiharos parke Vilniuje pražysta japoninės vyšnios. Pasigėrėti šiuo kerinčiu vaizdu ir grakščiai plevenančiais rausvais žiedlapiais susirenka gausybė žmonių. Ir nors jau ne pirmą pavasarį tai kartojasi, bet šis vaizdas visada žavus ir neatsibostantis. Tad jeigu ant jūsų niekada nelijo vyšnių žiedų lietus – patikėkit, nuostabus jausmas. Ne kartą teko girdėti apie tai, kad vyšnių žydėjimo metu japonai „išsikrausto iš proto“, juos apima tikras žiedlapių svaigulys, kad tuo metu žmonės ten būna tarsi apimti euforijos, kad po žydinčiomis vyšniomis vyksta meilės prisipažinimai, susižadėjimai ar vestuvės, atleidžiamos senos nuoskaudos ar susitinka daug metų nesimatę artimieji bei draugai. Kadangi ilgai svajojau pati pamatyti, ar tikrai gali egzistuoti tokia žiedų magija, tad kai atsirado proga aplankyti Japoniją ir gyvai savo akimis pamatyti japoniškų vyšnių žydėjimo fiestą, buvo kažkas tooookio nerealaus…

Prieš keliaujant į šią tolimą šalį pirmiausiai reikėjo surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos apie patį kraštą ir apie japoniškų vyšnių žydėjimą, tad galvoje sukosi įvairūs klausimai. Ar iš tiesų tos vyšnios žydi ten visur, o gal reikės jų kažkur ieškoti ? Ar tiesa, kad kiekvienoje vietovėje žydėjimas būna skirtingu laiku ir galime net nepataikyti į tinkamą vietą ? Ar šalia šių vyšnių japonai laikosi kažkokių ritualų, tad ir mums, lietuviams reikės taip elgtis ? Ar tiesa, kad kone visa Japonija tuo laiku išeina atostogauti, tai bus neįmanoma rasti laisvos vietelės ne tik po vyšniomis bet ir apsistoti nakvynei ? Ir kaip geriau jas vadinti – japoniškomis vyšniomis ar sakuromis ? Ir daugybė kitų klausimų.

Juk iš tiesų japoniška vyšnia vadinama net ne viena, o keletas vyšnių rūšių. Jos bendros tuo, kad yra kilusios iš Japonijos ar kitų Tolimųjų Rytų šalių ir pasižymi nuostabiu žydėjimu. Tai smailiadantė vyšnia (Prunus serrulata), taip pat hokaidinė (P. nipponica), ankstyvoji (P. incisa), tibetinė (P. serrula), rausvoji (P. x subhirtella), sachalininė (P. sargentii) bei kitos. O kur dar gausybė dekoratyvinių vyšnių hibridų, sukurtų selekcininkų rankomis, stengiantis sukurti kuo puošnesnius žiedus bei atsparesnius aplinkos veiksniams medelius. Japonai šias vyšnias vadina žodžiu „sakura“, reiškiantį „žydinti vyšnia“, tad man jis atrodo pats tinkamiausias.

Japonija yra unikali šalis, ją sudaro net tūkstančiai salų. Prieš keliaujant baugino tai, kad šalis įsikūrusi seismiškai aktyvioje zonoje, todėl čia dažnokai įvyksta žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai ar cunamiai, todėl kelionės metu beliko tik patyliukais melstis, kad to neįvyktų. Beveik 80 proc. šalies ploto yra neapgyvendintas, jį užima kalnai ir miškai, tad visi 128 milijonai gyventojų tankiai susispietę miestuose. Sostinė Tokijas yra pats didžiausias miestas pasaulyje pagal gyventojų skaičių, jame virš 13 mln. Tad Japonija pasižymi vienu didžiausiu apgyvendinimo tankumu, čia viename kvadratiniame kilometre gyvena net 337 žmonės. Palyginkite su Lietuva, kur tokiame pat plote gyvena tik 45 žmonės, tad galime laikyti save bajorais, turinčiais daug laisvos vietos.

Japonija tęsiasi iš šiaurės į pietus net kelis tūkstančius kilometrų, tad atitinkamai ir klimatas čia labai kontrastingas, apimantis net šešias klimato zonas nuo paatogrąžių iki vidutinių platumų ar snieguotų kalnų. Tokie skirtumai lemia ne tik ilgalaikį japoniškų vyšnių žydėjimą, bet ir unikalią augalų įvairovę. Pirmosios sakuros pradeda skleistis jau vasario pabaigoje arba kovo pradžioje piečiausiame regione, Okinavos salose, vėliau šiaurės kryptimi keliauja link Kiūšiū ir į kitas salas. Kovo pabaigoje arba balandį sakurų žiedų fiesta pasiekia Tokiją, Kiotą bei kitus didžiuosius miestus. Paskutiniai sakurų žiedai skleidžiasi šiauriausioje Japonijos dalyje – Hokaido saloje, ir tai paprastai vyksta gegužės pradžioje ar viduryje.

Tradicinį žydėjimo laiką ir šią šventę japonai vadina hanami, kuri išvertus iš japonų kalbos reiškia „žiedų žiūrėjimas“. Tuo metu visi stengiasi kuo daugiau laiko praleisti po žydinčiomis sakuromis. Miestų parkuose arba gatvėse ir visur, kur pasodintos sakuros jau iš pat ryto renkasi žmonės ir įsitaiso po žydinčiais medžiais: kloja patiesalus, kai kurie atsineša mažus staliukus ar kėdutes bei užkandžius. Teko ne kartą matyti, kai darbo kolektyvai atsiunčia savo atstovą, kuris nuo pat ryto užima kuo geresnę vietą po sakuromis ir iki vakaro laukia kol po darbo susirinks visas kolektyvas. Vakarop ir savaitgaliais laisvų vietų po žydinčiais medžiais nebelieka, visą plotą padengia patiesalai ir žmonės.

Ką jie ten veikia ? Tiesiog būna ir tuo mėgaujasi: šnekučiuojasi, juokiasi, užkandžiauja, geria žalią arbatą, fotografuojasi, snaudžia, medituoja, svajoja ar tiesiog tyliai stebi žiedus. Džiaugiasi tos akimirkos jėga, būna „čia ir dabar“. Labiausiai mane nustebino pamačius, kaip dažnai paklotai tiesiami net ne ant žolės, o tiesiog ant trinkelių ar asfalto. Vis tik šioje šalyje žmonių tokia gausybė, kad visiems miestiečiams neužtenka žydinčių sakurų ir žalios vejos. Nuostabu ir tai, kad japonai yra dideli švaruoliai ir labai saugo savo gamtą, jie nešiukšlina. Beje, viešuose vietose retai kur pamatysi šiukšliadėžes, nes kiekvienas privalo pasiimti savo šiukšles, kurias atsinešė į parką ar kitą viešą vietą.

Pati didžiausia kulminacija hanami šventės metu – kai pradeda kristi žiedlapiai. Net ir dabar, jau grįžus po kelionės ir rašant šiuos žodžius vis apima jaudulys ir pakylėjimas, prisiminus tas akimirkas. Kai krenta gausybė baltai rausvų žiedlapių, jie tarsi sniegas padengia takus, tvenkinius ir viską aplinkui, prikrenta į plaukus ar rūbus, tada pasijunti tarsi pasakoje. Atrodo nerealiai, o nuotraukomis ar pasakojimu to jausmo, deja, neįmanoma perteikti.