Kiekvieną pavasarį Č. Sugiharos parke Vilniuje pražysta japoninės vyšnios. Pasigėrėti šiuo kerinčiu vaizdu ir grakščiai plevenančiais rausvais žiedlapiais susirenka gausybė žmonių. Ir nors jau ne pirmą pavasarį tai kartojasi, bet šis vaizdas visada žavus ir neatsibostantis. Tad jeigu ant jūsų niekada nelijo vyšnių žiedų lietus – patikėkit, nuostabus jausmas. Ne kartą teko girdėti apie tai, kad vyšnių žydėjimo metu japonai „išsikrausto iš proto“, juos apima tikras žiedlapių svaigulys, kad tuo metu žmonės ten būna tarsi apimti euforijos, kad po žydinčiomis vyšniomis vyksta meilės prisipažinimai, susižadėjimai ar vestuvės, atleidžiamos senos nuoskaudos ar susitinka daug metų nesimatę artimieji bei draugai. Kadangi ilgai svajojau pati pamatyti, ar tikrai gali egzistuoti tokia žiedų magija, tad kai atsirado proga aplankyti Japoniją ir gyvai savo akimis pamatyti japoniškų vyšnių žydėjimo fiestą, buvo kažkas tooookio nerealaus...

Prieš keliaujant į šią tolimą šalį pirmiausiai reikėjo surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos apie patį kraštą ir apie japoniškų vyšnių žydėjimą, tad galvoje sukosi įvairūs klausimai. Ar iš tiesų tos vyšnios žydi ten visur, o gal reikės jų kažkur ieškoti ? Ar tiesa, kad kiekvienoje vietovėje žydėjimas būna skirtingu laiku ir galime net nepataikyti į tinkamą vietą ? Ar šalia šių vyšnių japonai laikosi kažkokių ritualų, tad ir mums, lietuviams reikės taip elgtis ? Ar tiesa, kad kone visa Japonija tuo laiku išeina atostogauti, tai bus neįmanoma rasti laisvos vietelės ne tik po vyšniomis bet ir apsistoti nakvynei ? Ir kaip geriau jas vadinti – japoniškomis vyšniomis ar sakuromis ? Ir daugybė kitų klausimų.

Juk iš tiesų japoniška vyšnia vadinama net ne viena, o keletas vyšnių rūšių. Jos bendros tuo, kad yra kilusios iš Japonijos ar kitų Tolimųjų Rytų šalių ir pasižymi nuostabiu žydėjimu. Tai smailiadantė vyšnia (Prunus serrulata), taip pat hokaidinė (P. nipponica), ankstyvoji (P. incisa), tibetinė (P. serrula), rausvoji (P. x subhirtella), sachalininė (P. sargentii) bei kitos. O kur dar gausybė dekoratyvinių vyšnių hibridų, sukurtų selekcininkų rankomis, stengiantis sukurti kuo puošnesnius žiedus bei atsparesnius aplinkos veiksniams medelius. Japonai šias vyšnias vadina žodžiu „sakura“, reiškiantį „žydinti vyšnia“, tad man jis atrodo pats tinkamiausias.

Japonija yra unikali šalis, ją sudaro net tūkstančiai salų. Prieš keliaujant baugino tai, kad šalis įsikūrusi seismiškai aktyvioje zonoje, todėl čia dažnokai įvyksta žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai ar cunamiai, todėl kelionės metu beliko tik patyliukais melstis, kad to neįvyktų. Beveik 80 proc. šalies ploto yra neapgyvendintas, jį užima kalnai ir miškai, tad visi 128 milijonai gyventojų tankiai susispietę miestuose. Sostinė Tokijas yra pats didžiausias miestas pasaulyje pagal gyventojų skaičių, jame virš 13 mln. Tad Japonija pasižymi vienu didžiausiu apgyvendinimo tankumu, čia viename kvadratiniame kilometre gyvena net 337 žmonės. Palyginkite su Lietuva, kur tokiame pat plote gyvena tik 45 žmonės, tad galime laikyti save bajorais, turinčiais daug laisvos vietos.

Japonija tęsiasi iš šiaurės į pietus net kelis tūkstančius kilometrų, tad atitinkamai ir klimatas čia labai kontrastingas, apimantis net šešias klimato zonas nuo paatogrąžių iki vidutinių platumų ar snieguotų kalnų. Tokie skirtumai lemia ne tik ilgalaikį japoniškų vyšnių žydėjimą, bet ir unikalią augalų įvairovę. Pirmosios sakuros pradeda skleistis jau vasario pabaigoje arba kovo pradžioje piečiausiame regione, Okinavos salose, vėliau šiaurės kryptimi keliauja link Kiūšiū ir į kitas salas. Kovo pabaigoje arba balandį sakurų žiedų fiesta pasiekia Tokiją, Kiotą bei kitus didžiuosius miestus. Paskutiniai sakurų žiedai skleidžiasi šiauriausioje Japonijos dalyje – Hokaido saloje, ir tai paprastai vyksta gegužės pradžioje ar viduryje.

Tradicinį žydėjimo laiką ir šią šventę japonai vadina hanami, kuri išvertus iš japonų kalbos reiškia „žiedų žiūrėjimas“. Tuo metu visi stengiasi kuo daugiau laiko praleisti po žydinčiomis sakuromis. Miestų parkuose arba gatvėse ir visur, kur pasodintos sakuros jau iš pat ryto renkasi žmonės ir įsitaiso po žydinčiais medžiais: kloja patiesalus, kai kurie atsineša mažus staliukus ar kėdutes bei užkandžius. Teko ne kartą matyti, kai darbo kolektyvai atsiunčia savo atstovą, kuris nuo pat ryto užima kuo geresnę vietą po sakuromis ir iki vakaro laukia kol po darbo susirinks visas kolektyvas. Vakarop ir savaitgaliais laisvų vietų po žydinčiais medžiais nebelieka, visą plotą padengia patiesalai ir žmonės.

Ką jie ten veikia ? Tiesiog būna ir tuo mėgaujasi: šnekučiuojasi, juokiasi, užkandžiauja, geria žalią arbatą, fotografuojasi, snaudžia, medituoja, svajoja ar tiesiog tyliai stebi žiedus. Džiaugiasi tos akimirkos jėga, būna „čia ir dabar“. Labiausiai mane nustebino pamačius, kaip dažnai paklotai tiesiami net ne ant žolės, o tiesiog ant trinkelių ar asfalto. Vis tik šioje šalyje žmonių tokia gausybė, kad visiems miestiečiams neužtenka žydinčių sakurų ir žalios vejos. Nuostabu ir tai, kad japonai yra dideli švaruoliai ir labai saugo savo gamtą, jie nešiukšlina. Beje, viešuose vietose retai kur pamatysi šiukšliadėžes, nes kiekvienas privalo pasiimti savo šiukšles, kurias atsinešė į parką ar kitą viešą vietą.

Pati didžiausia kulminacija hanami šventės metu – kai pradeda kristi žiedlapiai. Net ir dabar, jau grįžus po kelionės ir rašant šiuos žodžius vis apima jaudulys ir pakylėjimas, prisiminus tas akimirkas. Kai krenta gausybė baltai rausvų žiedlapių, jie tarsi sniegas padengia takus, tvenkinius ir viską aplinkui, prikrenta į plaukus ar rūbus, tada pasijunti tarsi pasakoje. Atrodo nerealiai, o nuotraukomis ar pasakojimu to jausmo, deja, neįmanoma perteikti.

Kadangi sakurų žydėjimo laikas toks trumpas ir trunkantis vos 1–2 savaites (esant prastam orui ir dar trumpiau), tai japonai stengiasi šiomis akimirkomis pasidžiaugti kiek įmanoma ilgiau. Todėl daugelyje vietų net ir sutemus gėrėjimasis sakuromis nesibaigia. Vakarais prasideda yozakura arba „naktinės sakuros“ šventė. Žydintys medžiai apšviečiami įprastais gatvių arba japoniško stiliaus žibintais, kai kur skamba tyli muzika ar vyksta meno pasirodymai, o žmonės vaikštinėja ir gėrisi naktiniu žydėjimu. Yra nemažai tokių sakurų mylėtojų, kurie paskiria tam savo atostogas ir gali džiaugtis sakurų žiedais kuo ilgiau, nes keliauja per visą šalį nuo pietinių iki šiaurinių regionų, sekdami paskui žydėjimą ir tuo mėgaudamiesi net mėnesį ar kelias savaites.

Sakurų žydėjimas Japonijoje yra labai svarbus, o hanami šventė švenčiama ir išliko nepakitusi jau tūkstančius metų. Juk po žiemos niūrumos visi žmonės trokšta džiaugtis pavasariu ir gyvenimu, kur jie begyventų – Lietuvoje ar Japonijoje. Japonams sakurų žydėjimas simbolizuoja ne tik pavasarį, bet ir atgimimą, besikeičiantį gyvenimo ciklą, trapumą ir džiaugsmą, jiems tai reiškia tą patį ką mums Velykos. Sakurų žiedai įkūnija grožio trapumą, žydėjimo emociją, džiaugsmą tamsos ir šviesos priešybėje. Dalyvaudami hanami šventėje japonai jaučia prasmingą ryšį su savo protėviais ir juos prisimena.

Sakurų medžiais japonai ne tik gėrisi. Yra populiarios žiedlapių arbatos ir kiti gėrimai, taip pat žiedai naudojami gaminant įvairius patiekalus, dažniausiai desertus: saldainius, pyragus, japoniškus saldėsius wagashi bei kt. Iš troškintų sakurų lapų gaminami saldūs arba sūrūs suktinukai su įdarais. Kadangi sakura yra vyšnia, tai po žydėjimo ji sunokina uogas – juodas arba tamsiai raudonas. Uogos valgomos, bet dažniausiai būna nelabai skanios ir sprangios. Lietuvoje augančios sakuros taip pat kartais sunokina uogas, tad galite jų paragauti, tik nereikėtų praryti kauliuko, nes kaip ir daugumos Prunus genties augalų kaulavaisiuose yra šiek tiek cianidų. Be abejo, iš sakurų sodinukų yra dažnai formuojami bonsai, tai tradicinis japonų medelių formavimo ir puoselėjimo menas. Yra nemažai sakurų, kurios turi labai gražios spalvos kamienus, tad jos vertinamos ir žiemą, kai gamtoje trūksta spalvų. Be to, Japonijoje dar vienas svarbus sakurų lankymo metas yra ruduo, kuomet ugninėmis spalvomis nusidažo jų lapai.

Jeigu mylite augalus bei gamtą ir kada nors turėsite galimybę apsilankyti Japonijoje – tai pats nuostabiausiais laikas ten nuvykti yra pavasaris, kai žydi sakuros. Galima žiedų reginiu gėrėtis ir Lietuvoje, nes pastaraisiais metais jau ne tik Vilnius ar Kaunas turi sakurų parkus, jais dabinasi ir daugelis kitų miestų, miestelių bei privačių kiemų. Tad kai tik pražys sakuros – įsitaisykite po žydinčiais medžiais, bet nesistenkite pajusti kažko ypatingos ir nors trumpam pamiršti kasdieninius rūpesčius bei tiesiog būti „čia ir dabar“ su savimi ar draugais; mėgautis visomis juslėmis ir sakurų žydėjimu - juk jis toks trumpas, bet tikrai nuostabus.

Edita Jakubauskaitė

Žurnalas „Sodo spalvos“, 2019 m. Nr.4