Privačiose sodybose ir viešuose parkuose rododendrai tampa vis labiau mėgiamais krūmais. Jie sodinami grupėmis arba pavieniui, kaip pagrindinis želdyno akcentas arba įkomponuojami į gėlyną. Rododendrų rūšių ir veislių pasirinkimas didžiulis, Lietuvoje kai kurie iš jų visai neblogai auga, dauguma iš jų puošnūs ir įspūdingi augalai.  Gegužės ir birželio mėnesį skleidžiasi ankstyvųjų rododendrų žiedai, vėliau pražysta ir vėlyvesni.

Daug kas painioja pavadinimus „rododendras“ ir „azalija“. O iš tiesų, tai yra vienas ir tas pats augalas, kurio botaninis vardas yra Rhododendron. Tiesiog tie krūmai, kurie yra visžaliai ir žiemą lapų nenumeta, vadinami rododendrais, o kurie numeta – azalijomis. Dauguma iš jų mėgsta augti pavėsingesnėse vietose, bet yra ir nemažai tokių, kurie puikiai jaučiasi saulės atokaitoje, ypač azalijos.

Lietuvoje didžiausios rododendrų kolekcijos yra Kauno ir Vilniaus Botanikos soduose. Dar yra keletas nemažų privačių kolekcijų Kauno, Vilniaus ir Švenčionių rajonuose. Tad kokie rododendrai dažniausiai auga mūsų krašte ?

Turime vienintelį rododendro atstovą, savaime augantį Lietuvoje, tai PELKINIS GAILIS (Rhododendron tomentosum). Tiesa, dar ne taip seniai prieš kokį dešimtmetį gailis buvo priskiriamas Ledum genčiai, bet atlikus genetinius tyrimus, mokslininkai gailį „paaukštino“ į rododendrus. Augančių gailių Lietuvoje galima rasti tik pelkėtuose vietose, kuriose dirvožemis rūgštus, paprastai aukštapelkėse arba užpelkėjusiuose pušynuose. Šis krūmas neaukštas, siekia apie 0,6-1 m aukštį. Lapeliai gan siauri ir kieti, jų viršus tamsiai žalias, o apatinė pusė apaugusi rudais plaukeliais. Mūsų krašte gailiai nuo gilios senovės naudojami gydymui. Bet būkite atsargūs juos vartodami, nes tai nuodingas augalas, lengva apsinuodyti nežinant vartojimo dozių. Namuose džiovinti gailiai buvo dažnai naudojami kovojant prieš rūbų kandis, kurios nemėgsta aštraus gailių kvapo. Pelkėse šalia gailių dažniausiai auga vaivorai, mėlynių giminaičiai, kurių uogas senovėje žmonės mėgdavo rinkti. Bet nuo specifinio kvapo uogų rinkėjams dažnai apsvaigdavo galva ir būdavo manoma, kad vaivorai taip svaigina, todėl jie gavo liaudišką „girtuoklės“ vardą. Tik vėliau buvo išsiaiškinta, kad galvos svaigimą sukelia ne vaivorų, o gailių žiedų kvapas.