Gegužę ir birželį žydi gausybė augalų, žydi ne tik gėlės, bet ir krūmai bei medžiai. Kartais svaiginantis žiedų kvapas atsklinda iš viršaus, ir kas gi tai gali būti ? Žydintys ant aukštų medžių tokiu laiku dažniausiai kvepia robinijų žiedai. Lietuvoje šiuos medžius vieni vadina robinijomis, kiti - akacijomis, o kaip iš tiesų jie vadinasi ? Tad apie viską iš eilės.
BALTAŽIEDĖ ROBINIJA (Robinia pseudoacacia) – tai medis, apie kurį galima pasakyti, kad jis yra atsparus ir ištvermingas augalas. Lietuvoje savaime neauga, o atkeliavęs iš Šiaurės Amerikos, bet pas mus savaime jau tiek išplitęs, kad paskelbtas invaziniu. Robinija užauga nemaža, gali pasiekti 25 ar net 30 m aukštį, auga greitai. Balti žiedai susitelkę į kekes, o žydėti pradeda gegužės gale ar birželio mėnesį, kai tuo metu ir taip gausu kitų žydinčių medžių bei krūmų, tad kvapnusis žydėjimas kartais lieka nepastebėtas. Robinijos šakelės apsiginklavę aštriais dygliukais, tad šalia jų reikia būti atsargiems. Dirvožemiui tai beveik nereiklus augalas – gali augti nederlingose, sausose, smėlinguose ar žvyringose vietose. Ši robinijos savybė pritaikoma, norint apželdinti buvusius sąvartynus, smėlio ar žvyro karjerus bei kitas nederlingas vietoves. Tiesa, kaip ir dažnai būna, lazda turi du galus – robinijos greitai plinta atžalomis, tad jei sodinsite savo kieme (nors šiuo metu pagal įstatymą yra uždrausta jas dauginti ir platinti), reikės pasaugoti, kad šaknimis po žeme nenukeliautų nepageidaujama kryptimi, pvz., pas kaimynus. Tad geriausia baltažiedžių robinijų nesodinti, o puoštis kitomis jų rūšimis, kurios nėra tokios agresyvios ir gamtoje neplinta. Taip pat robinijų sėklos yra kiek nuodingos, tad jų nereikėtų ragauti. Vienintelis nereikliųjų robinijų poreikis – tai saulėta vieta. Kartais robinijos šaltomis žiemomis apšąla, bet retai, o ir atželia greitai, nes yra labai gyvybingos.
Kvapniuosius žiedus labai vertina bitininkai (o tiksliau bitės), nes jie medingi. Kieta ir patvari robinijos mediena vertinama, gaminant baldus ar įvairius smulkius dirbinius. Senos ir išraiškinga žieve baltažiedės robinijos auga senuose Lietuvos dvarų parkuose, botanikos soduose ir miesto parkuose. Kartais želdynuose auginamos ir kai kurios baltažiedės robinijos veislės: ‘Purple Robe’ rožiniais žiedais; ‘Umbraculifera‘ yra nedidelė, jos lajos forma apvali, tik beveik nežydi. ‘Frisia‘ ir ‘Aurea‘ lapeliai būna geltonos spalvos, o ‘Pyramidalis‘ lajos forma būna koloniška. Iš kvapniųjų žiedų yra gaminamas eterinis aliejus, kuris naudojamas kosmetikoje.
Želdynuose dar kartais auginamos ir kitos retesnės rūšys: plaukuotoji (R. hispida) žydi rožinės spalvos žiedais, o šakelės apaugusios liaukingais plaukeliais. Puošniosios arba meksikinės (R. neomexicana) robinijos žiedai stambūs ir rožiškai violetiniai; lipnioji (R. viscosa, sin. R. luxurians) bei kitos rūšys.
O kaip gi su akacija ? Iš tiesų, akacija yra visiškai kitas augalas. Su robinija turi šiek tiek bendro: abi priklauso pupinių šeimai (Fabaceaea) ir abi nužydėjusios sunokina ankštis su sėklomis-pupelėmis. Be to, botaniniame robinijos varde yra žodis „acacia“ (Robinia pseudoacacia), nes senais laikais robinijos ir akacijos buvo priskirtos vienai genčiai, tad greičiausiai tai ir įnešė painiavos iki šių dienų. Bet tai ir visas panašumas. O atskirti jas visai lengva, nes akacijos žydi geltonai, o svarbiausia, kad jos Lietuvoje neauga, mūsų žiemos joms per šaltos. Kaip teigia https://wikipedia.org, kad akacijos simbolis įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose yra įgijęs alegorinę ar simbolinę reikšmę. Na, liaudiškai robinijos vis dar vadinamos akacijomis, gal, kad tas žodis skamba žymiai romantiškiau, pvz., „Akacijų alėja“.
