Klivija – nuostabaus grožio kambarinė gėlė, kuri pradeda skleisti žiedus kaip tik šiuo metų laiku žiemą arba pavasario pradžioje. Pasaulyje randamos 6 klivijų rūšys ir jos visos yra kilusios iš Pietų Afrikos. Į Europą pirmosios klivijos atkeliavo dar XIX-ame amžiuje, o Lietuvoje kaip kambariniai augalai dažniausiai auginamos raudonoji (Clivia miniata) ir kilnioji klivijos (Clivia nobilis).


Klivijos nemėgsta per daug šlapios žemės, žydėjimo metu dirva turėtų būti drėgnoka, bet ne šlapia, o nužydėjusį augalą reikėtų laistyti labai minimaliai, žemės paviršius turėtų visiškai išdžiūti. Nužydėjusiam augalui reikia duoti ramybę – mažai laistyti ir nebetręšti, laikyti šviesioje ir vėsioje vietoje. Paprastai auksinė taisyklė būna tokia: kuo vėsiau laikome augalą, tuo mažiau jį reikia laistyti. Nužydėjusį augalą vasarą galima išnešti į lauką su visu vazonu arba persodinti į gėlyną, tik reikia nepamiršti, kad šalčiui klivija visiškai neatspari, prieš šalnas reikėtų įnešti į vidų. Be to, ši gėlė nelabai mėgsta tiesioginių saulės spindulių, todėl tai idealus kambarinis augalas tamsokiems kambariams.

Jei nuspręsite auginti kliviją, neužmirškite kelių pagrindinių taisyklių. Pirmoji: tam, kad augalas suformuotų žiedynus ir gražiai žydėtų, jam būtinas ramybės periodas. Tad nuo rudens pradžios laistoma po mažiau ir vis rečiau, o po paliejimo stovintis vanduo nepaliekamas lėkštutėje po augalo vazonu. Reikia leisti išdžiūti vazono grunto paviršiui, bet visa žemė neturėtų būti perdžiūvusi, kaip mėgsta kaktusai. Idealiausias variantas – kai viršutinė žemės pusė vazone būna išdžiūvusi, o apatinė – ne, nors žinoma, tai nėra lengva nustatyti.
Kai augalo šaknys pradeda lįsti pro skylutę vazono apačioje, tai ženklas, kad gėlę reikia persodinti. Tinkamiausias substratas – purus ir derlingas. Persodinant reikėtų stengtis nepažeisti storų šaknų ir išlaikyti nesubyrėjusį senų žemių gumulą, nes augalas nemėgsta persodinimo, dažnai būna, kad po persodinimo kitais metais nebežydi. Tad jei nėra būtino reikalo ir augalas „nesprogdina“ šaknimis vazono, tai geriau neskubėti persodinti. Žinoma, persodinti reikėtų tada, kai jau augalas būna nužydėjęs, idealiausias tam laikas – pavasaris.

Klivijas geriausia dauginti „vaikučiais“, t.y. kai šalia motininio augalo išdygsta mažos atžalėlės. Kai jos šiek tiek paauga, gan lengvai atsiskiria nuo „mamytės“, ypač kai ši persodinama į naują vazoną. Selekcininkai yra sukūrę įvairių klivijų veislių ir hibridų, besiskiriančių žiedyno spalvomis, dydžiu ar forma. Tad pabandykite auginti šią Afrikos gražuolę, kuri puoš jūsų namus ne vieną dešimtmetį.