Paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum)

Tai, ko gero, yra nuodingiausias Lietuvoje savaime augantis krūmas. Jis neaukštas, pasiekia 1,2 – 1,5 m, paprastai auga pamiškėse. Išskirtinė savybė – puošnūs rožiniai žiedeliai, pražystantys anksti pavasarį, kartais net kai dar būna nenutirpęs sniegas. Visas augalas labai labai nuodingas, ypač sėklos, kurių ir 10 vnt. užtektų mirtinai vaiko dozei, o užtiškęs sulčių lašelis ant odos gali sukelti dermatitą. Senais laikais į Angliją atėjo paprotys iš Rusijos, kai damos, kurioms įsigyti kosmetiką buvo per brangu, žalčialunkio uogomis įtrindavo skruostus ir šie ilgai švytėdavo rožine spalva. Istorija nutyli, kokie tie skruostai tapdavo vėliau.

Laimė, žalčialunkiai mūsų miškuose gan reti, ir tuo metų laiku kai jie žydi, mažai dar kas po miškus maklinėja. Vasarą jų nedideli ir pailgi lapeliai prapuola miško žalumoje, tik rudenį, anksti nukritus lapams, išryškėja nuodingos raudonos uogos. Kaip ir dauguma nuodingų augalų, žalčialunkiai naudojami farmacijoje – iš žievės gaminami priešvėžiniai, antireumatiniai ir kt. preparatai, taip pat gaminami dažai ir aliejai. Šių augalų patartina jokiu būdu ne tik kad neskinti, bet liesti, kad ir kokia didelė pagunda parsinešti namo pasimerkti šakeles su gražiaisiais žiedais arba su ryškiaspalvėmis uogomis. Kartais jie sodinami gėlynuose, yra net išvesta keletas baltažiedžių ar pilnaviduriais žiedais veislių (‘Alba‘, ‘Plena‘, kt.). Taip pat retsykiais auginamos ir kitos žalčialunkių rūšys - šilinis, kaukazinis, alpinis, kt. Prieš sodindami savo kieme šį augalą labai gerai pamąstykite, ar neatneš jis jums didelės bėdos, ypač jei auginate vaikus arba jus aplanko anūkai, gal kaimynų vaikai atbėga į jūsų kiemą, o gal laikote smalsius augintinius.

Europinis kukmedis (Taxus baccata)

Diagnozė ta pati: visas augalas labai labai nuodingas ! Jo sudėtyje yra visa „puokštė“ nuodingų alkaloidų. Vienintelės dalys, kurios nenuodingos ir netgi valgomos – tai raudonos uogos, tiksliau apysėkliai. Bet geriau neeksperimentuoti, nes uogos viduje esanti sėkla – taip pat labai nuodinga. Iš europinio kukmedžio spyglių ir žievės gaminami priešvėžiniai preparatai. Išlikusi sena ir šiurpoka anglų legenda, kad kukmedį reikia sodinti ant mirusiojo kapo, nes tada jo šaknys peraugs per negyvėlio akiduobes ir jis negalės pamatyti kelio atgal į gyvųjų pasaulį.

Kažkada Lietuvoje žaliavo ištisos kukmedžių giraitės, tai buvo savaiminis mūsų krašto augalas. Kukavines pypkes būtent ir gamindavo iš kukmedžio (nors keista, kaip tokio nuodingo augalo medieną naudodavo rūkaliai, galbūt, kažkaip ją apdorodavo). Šis spygliuotis yra įtrauktas į Lietuvos Raudonąją knygą, priklauso O (Ex) kategorijai, tai reiškia, kad visiškai išnykęs, nes paskutiniai krūmai buvo nukirsti Rūdninkų girioje XIX amžiuje. Kukmedis gali užaugti iki 10-15 m aukščio (šiltesniuose kraštuose ir iki 30 m), plačiu krūmu arba medžiu. Auga lėtai, gyvena ilgai. Manoma, kad Škotijoje tebeaugančiam seniausiam pasaulio kukmedžiui gali būti net 9500 metų ! Kukmedžių spygliukai tamsiai žali, švelnūs; moteriški augalai raudonas uogas sunokina vasaros pabaigoje, jeigu netoliese auga vyriškas augalas. Kukmedžiai gan populiarūs, jie auginami sodybose ir parkuose, iš jų formuojamos gyvatvorės, karpomos žaliosios skulptūros, nes jie pakantūs genėjimui. Yra išvesta įvairių kukmedžių veislių: geltonais ar margais spygliukais, kolonos, kilimo ar kt. formos. Retkarčiais auginamos ir kitos kukmedžių rūšys: dygusis, tarpinis bei kt. Kaip ir su visais nuodingais kiemo augalais būkite atsargūs juos prižiūrėdami, o jeigu turite vaikų – geriau visai neauginti kukmedžių. Mažos dozės gali paralyžiuoti, o didesnės – būti mirtinos.

Ožekšnis (Euonymus)

Lietuvos miškuose savaime auga europinis (E. europaeus) ir karpotasis (E. verrucosus), o želdynuose dažniausiai auginami vijoklinis (E. fortunei), kartais dar vadinamas fortūno bei sparnuotasis (E. alatus) ožekšniai. Europinis ožekšnis užauga 5–7 m aukščio medeliu, karpotasis ir sparnuotasis – kaip krūmai iki 3–5 m aukščio, o vijoklinis šliaužia pažeme. Nors ir ne mirtinai, bet visi ožekšniai yra nuodingi. Kaip ir daugelio nuodingų augalų, ožekšnių labai gražūs vaisiai, tiksliau – sėklų dėžutės, panašios į ryškius miniatiūrinius žibintus. Rudenį augalams apkibus šiomis dėžutėmis, rankos taip ir tiesiasi jas paliesti, nuskinti ar net paragauti. Geriau to nedaryti, nes sudėtyje esantys alkaloidai ir taninai gali sukelti stiprų pykinimą, vėmimą, širdies sutrikimą, kepenų nepakankamumą ir kitokias blogybes. Seniau, kai dar nebuvo žinomas neigiamas ožekšnių poveikis, iš medienos gamindavo dantų krapštukus ir iešmus, ant kurių kepdavo žvėrieną. Šiuo metu iš ožekšnių žievės bei šaknų gaminami utėles, erkes bei kitus odos parazitus naikinantys preparatai, mažomis dozėmis stimuliuojamas apetitas, gaminami dažai. Gydomosios ožekšnių savybės nėra dar galutinai ištirtos.

Pupmedis (Laburnum)

Tai tikrai gražus medis arba krūmas, ypač kai žydi. Jį galima pamatyti ne vienoje sodyboje, kartais net pasodintą šalia vaikų darželių. Mėgiamas dėl savo puošnių, gausių, kvapnių ir ryškiai geltonų žiedų, besiskleidžiančių gegužės ir birželio mėn. Užauga iki 5-10 m aukščio. Visas augalas nuodingas, o ypač sėklos, vienas krimstelėjimas gali sukelti stiprų pykinimą. Pupmedžių sudėtyje yra alkaloido citizino, quinolizidino ir kt. Vaistams naudojamos sėklos ir lapai. Lietuvoje savaime neauga, sodybose ir parkuose auginamos trys pupmedžių rūšys: paprastasis, alpinis ir Vatererio, bei jų veislės. Geriau šio augalo žiedų neskinti, o gėrėtis juo iš tolėliau.

Paprastasis buksmedis (Buxus sempervirens)

Tai nedidelis, smulkiais visžaliais lapeliais krūmas, kuris dažnai auginamas želdynuose ir ypač kapinėse. Auga labai lėtai ir jeigu jis nekarpomas, gali užaugti iki 5-6 metrų, bet tik po daugelio metų. Paprastai iš buksmedžių auginamos neaukštos gyvatvorės arba bordiūrai gėlynams, kaip ir iš kukmedžių formuojamos žaliosios skulptūros. Visas augalas labai nuodingas, tiek visžaliai lapeliai, tiek žievė. Apsinuodyti galima prarijus kelis buksmedžio lapelius (svaigs galva, pykins, gali prasidėti traukuliai ir dusulys), patekus sultims ant odos sukels uždegimą. Senais laikais džiovintus buksmedžių lapelius mažomis dozėmis naudodavo kaip prieskonius alaus gamybai arba suteikiant maistui aštrumo. Vėliau dėl didelio toksiškumo atsisakyta. Šiaurės Anglijoje buvęs paprotys, kad mirus žmogui, prie jo namų durų padėti indą su buksmedžio šakelėmis, ir kai gedintys išlydėdavo velionį iš namų, paimdavo tas šakeles ir mesdavo į jo kapą. Šiuo metu buksmedžių mediena naudojama smulkiems medžio dirbiniams bei dažams gaminti. Reikia būti itin atsargiems tiems, kurie prižiūri arba geni buksmedžius, būtina dėvėti apsaugines pirštines.

Gebenė lipikė (Hedera helix)

Ji įdomi tuo, kad Vidurio ir Pietų Europoje šis vijoklinis, nuolatos žaliuojantis augalas masiškai išplitęs pakelėse, miškuose, parkuose, su juo kovojama kaip su agresoriumi, užsmaugiančiu medžius ir užstelbiančiu kitus augalus. O pas mus gi gebenė lipikė kaip ir europinis kukmedis yra įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą, nes mūsų krašte jai šaltoka, trūksta pavėsingų, drėgnų ir derlingų augaviečių. Nors natūraliai gamtoje ji reta, bet dažnai auginama sodybose, kapinėse ir kartais kaip kambarinis augalas. Gebenė nėra mirtinai nuodinga, bet sukramčius keletą jos lapų ar vaisių, pradeda veikti kaip ir visi panašūs augalai – pykina, svaigsta galva, sutrinka kvėpavimas, o patekusios ant odos sultys sukelia niežtėjimą, paraudimą, pūsles. Net ir sudžiūvę augalai gali sudirginti odą. Beje, gamtoje yra vabzdžių, kuriems gebenių lapai yra pagrindinis maistas. Senovės romėnai tikėjo, kad priglaudę gebenės lapą prie antakio, jie apsisaugos nuo nuodų, nes tokiu būdu nuo apsinuodijimo apsisaugojo jų vyno dievas Bakchas.

Gebenės turi ir naudingų savybių, iš jų gaminami vaistai, pvz., „Hedelix“ lašai, kurie lengvina atsikosėjimą peršalus, padeda sergant lėtiniu bronchitu. Žinoma, patiems gydytis gebenės lapais jokiu būdu nerekomenduojama. Nuodingajame Alnwick sode Anglijoje nuodingomis gebenėmis apželdintos tunelio sienos, pro kurį būtina praeiti, norint išeiti iš šio sodo. Tunelio lubos gan žemos ir einant tenka gerokai pasilenkti, tarsi nusižeminant. Tai tarsi priminimas, kad ne žmogus valdo Gamtą ir kad jam dar reikia labai daug žinių jai pažinti.

Karklavijas (Solanum dulcomara)

Jį pažįstantys daugelis laiko žole, bet iš tiesų tai yra puskrūmis, savaime augantis mūsų paežerėse, prie upių ir kitose drėgnose vietose. Šakos šliaužia pažeme, pakelyje apsivydamos ir kopdamos į kitus aukštesnius augalus. Vasaros pradžioje žydi bulviniais violetiniais žiedeliais (juk priklauso bulvinių šeimai), o rudeniop pačiame augalo viršuje sunokina ryškiai raudonas uogas, kurias radę, ko gero, norėsite paragauti ? Žinoma, tai tik pokštas, nes juk rašoma apie nuodingus augalus, tad jokiu būdu neragaukite karklavijų ! Visos augalo dalys yra nuodingos. Jis turi visą arsenalą alkaloidų ir saponinų, sukeliančių daug blogų pasekmių - ne tik pykinimą ir vėmimą, bet ir konvulsijas, paralyžių ar net mirtį. Medicinoje iš karklavijų ekstraktų gaminami alerginiams odos uždegimams ir niežams gydyti skirti preparatai.

Kadagys (Juniperus)

Taip, taip – nesuklydote, tikrai kadagys. Bet ne tas mūsų  krašto spygliuotis, kurio šakeles dedame į verbas ir kurio uogos naudojamos maistui, o  Kazokinis kadagys (J. sabina) – neaukštas, pusiau šliaužiantis pažeme krūmas. Tas pats, kuris kaltas, kad mūsų kriaušės serga rūdimis – tomis geltonai rudomis karpomis ant lapų. Šis kadagys yra visas nuodingas, geriau jo iš viso neauginti, nes kaip minėta, jis ne tik platina kriaušių ligą, bet pakliuvus jo sultims ant odos, gali išberti pūslėmis, o netyčia nurijus – smarkiai apsinuodyti. Senovėje šiuo augalu sukeldavo abortus esant nepageidaujamam nėštumui. Bet, deja, dažnai mergina ir pati likdavo neįgali visam gyvenimui. Dar išoriškai gydydavo karpas. Beje, nereikėtų piktnaudžiauti ir paprastojo  kadagiu, augančiu mūsų miškuose, nes didesni kiekiai gali sukelti ilgalaikį viduriavimą ir inkstų nepakankamumą, o nėščiosioms geriau visai nenaudoti kadagio maistui.

Raganė (Clematis)

Tai dar vienas vijoklinis augalas, gan dažnas mūsų sodybose. Lietuvoje auginamos įvairios raganių rūšys: mėlynžiedė (C.viticella), tangutinė (C. tangutica), hibridinės (C. x hybrida) bei kitos. Jos visos yra šiek tiek nuodingos, nes priklauso vėdryninių šeimai, kurioje dauguma augalų yra nuodingi. Pati nuodingiausia raganė – gelsvoji (C. vitalba). Augalas visas nuodingas – tiek lapai, tiek žiedai, tiek vaisiai. Augale randama glikozidų, toksinų ir saponinų, kurie išoriškai gali suerzinti odą arba prarijus veikti narkotizuojančiai. Viduramžių senuose vienuolių raštuose pažymima, kad elgetos tyčia įsitrindavo šio augalo sultimis savo odą, ant kurios iškildavo bjaurios vandeningos pūslės,  liežuvį nusėdavo kraujuojančios žaizdelės, visas žmogus atrodydavo baisiai (gal iš čia ir kilęs raganių pavadinimas ?..). Ir visa tai darydavo tam, kad iš gailesčio žmonės jiems daugiau aukotų. Iš raganių šiuo metu gaminami vaistai artritui, reumatui bei įvairiems odos uždegimams gydyti. Pati gelsvoji raganė yra nereiklus augalas, puošnus žydėjimo metu, kuris gali trukti visą vasarą. Gražiai atrodo ir nužydėjusi, kai apkimba pūkuotais vaisiais.

Galima būtų vardinti dar daug nuodingų medžių ir krūmų, kuriuos galime rasti mūsų miškuose ar kiemuose. Tai parazitinis, mistinis augalas paprastasis amalas (Viscum album), kuris auga ne ant žemės, o medžių šakose; vijokliniai augalai kartuolė (Aristolochia) ir mėnuliasėklis (Menispermum); europinis pūkenis (Cotinus coggygria), su kurio žieve seniau raugindavo odas; bugienis (Ilex) – kalėdinio atviruko augalas; vaistinė lauravyšnė (Prunus laurocerasus), iš kurios išgaunamas mirtinas nuodas cianidas; kai kurie gražiai žydintys rododendrai (Rhododendron ponticum, R. arboreum ir kt.), meškytės (Symphoricarpus), šliandros (Mespilus) ir daugelis kitų augalų. O kur dar daugybė augalų, kuriuos auginame kambariuose ir vasarai išnešame į lauką – oleandrai, kamelijos, brugmansijos bei kiti.

Tad eidami į pievas ar miškus, ar sodindami naują augalą savo kieme, laikykitės pagrindinės taisyklės, kurios privalo laikytis ir visi grybautojai: jei nepažįstate augalo (grybo), ir jei nors truputį dėl abejojate – neskinkite, nelieskite, nedėkite jo į burną, ir ypač prižiūrėkite mažuosius smalsučius. Nes Gamta augalams tam ir sukūrė jų nuodus – kaip apsaugą apsiginti nuo skriaudėjų. Bent kartą gyvenime esame patyrę neaiškios kilmės negalavimą, pykinimą ar galvos skausmą. O juk tai galėjo būti ir kontakto su nuodingais augalais pasekmė.