Paprastoji ieva (Prunus padus)
Tai savaiminė ir vienintelė mūsų krašto ieva, dažniausiai auganti kaip medis arba kartais kaip aukštas krūmas ir pasiekianti 10-15 m aukštį. Lapus paprastai pradeda skleisti balandžio pabaigoje arba gegužę beveik kartu su žiedais. Tai vienas iš anksčiausiai žydinčių sumedėjusių augalų. Balti žiedynai susitelkę apie 10 cm ilgio kekėse. Vėliau sunoksta juodos ir karčiai salsvos uogos, turinčios stambius kauliukus. Uogas galima valgyti, tik turi sutraukiantį skonį ir nereikėtų praryti kauliukų, nes juose yra šiek tiek nuodingo ciano vandenilio, kurio yra ir lapuose bei žieduose. Senovėje paprastosios ievos vaisiai ir lapai buvo naudojami gydant virškinimo ligas, be to, ievos buvo vienas iš svarbiausių fenologinių augalų - kai pradėdavo žydėti ir lapoti ievos, tuomet kaime žinodavo, kad jau galima sėti morkas, burokus, pupas, krapus bei sodinti svogūnų ropeles, ankstyvųjų kopūstų ar salierų daigus. Žiedus mėgsta lankyti bitės, pasiilgusios vieno iš pirmųjų nektarų šaltinio. Lietuvoje paprastoji ieva visur dažna, ypač mėgsta augti drėgnesnėse vietose, paežerėse, pamiškėse, auginama ir sodybų kiemuose, mėgsta gan derlingus dirvožemius. Sodybose kartais auginama paprastosios ievos veislė 'Colorata', kuri žydi rausvos spalvos žiedais, o ir lapai turi rausvą atspalvį.
Vėlyvoji ieva (Prunus serotina)
Paskutiniais dešimtmečiais ji smarkiai išplito Lietuvos gamtoje ir tapo invaziniu augalu, t.y. išstumia savaiminę Lietuvos florą. Į Europą buvo atvežta iš natūralių augaviečių Šiaurės Amerikoje. Ši ieva pradeda lapoti ir žydėti vėliau keletu savaičių nei paprastoji. Lapai sodriai žali ir blizgūs, žiedai balti ir kiek ilgesni už paprastosios ievos, o uogos taip pat juodos, jos skanesnės, iš jų galima gaminti kompotus ar uogienes (tik be kauliukų). Mažai reikli, gali augti ir nederlingose vietose, atspari šalčiui, sausroms ir užterštam miesto orui. Dažnai sėklas išplatina paukščiai, tad ši atėjūnė atkaklesnė ir gyvybingesnė už lietuviškąją ievą.
Virgininė ieva (Prunus virginiana)
Taip pat atkeliavusi pas mus iš Šiaurės Amerikos žemyno, bet yra lepesnė, tad tokios grėsmės gamtai nekelia kaip vėlyvoji ieva. Užauga nedideliu, iki 10 m aukščio medeliu, žiedai taip pat baltose kekėse. Želdynuose paprastai auginamas ne rūšinis augalas, o veislė 'Shubert', kuri pasižymi įdomia savybe - iš pradžių lapai skleidžiasi žali, o vėliau pradeda spalvintis purpurine spalva, kol tampa tamsiai vyšninės spalvos.
Makio ieva (Prunus maackii), amūrinė vyšnia
Tai viena iš žaviausių ievų, tik žavinti ne tiek žiedais, o savo kamieno spalva. Natūraliai auga Tolimuosiuose Rytuose. Lietuvoje auga neblogai, žydi gegužės pabaigoje arba birželį, geriausiai jaučiasi drėgnesnėse ir nuo šaltų žiemos vėjų apsaugotose vietose. Nors mėgsta derlingesnes ir drėgnesnes dirvas, bet pakenčia ir neilgalaikes sausras ar prastesnį dirvožemį, bet tuomet būna mažiau dekoratyvi. Po žydėjimo sunokina juodas uogas. Labiausiai savo ypatybes atskleidžia žiemą, kai nukrenta lapai ir pasimato vyšninės spalvos blizgus kamienas.
Vaistinė ieva (Prunus laurocerasus), lauravyšnė
Ilgus metus vadintą lauravyšne, kalbininkai nurodo šiuo metu ją vadinti vaistine ieva. Natūraliai auga Vidurio ir Pietų Europoje kaip aukštokas krūmas arba kaip nedidelis medis. Lietuvoje auginama, bet retokai, nes tai visžalis augalas, mėgstantis pavėsį ir sunkiai pakeliantis mūsų žiemas, dažnai apšąlantis. Lengvesnio klimato šalyse lauravyšnes dažnai augina karpomose gyvatvorėse. Augalas nuodingas, nors ir naudojamas kaip vaistinė žaliava, bet savo nuožiūra gydymui geriau nevartoti.
Mažalapė ieva (Prunus lusitanica)
Lietuvoje auginama labai retai, nebent dendrologinėse kolekcijose arba botanikos soduose. Natūraliai auga Pietų Europos šalyse kaip medelis arba krūmas. Tai visžalis augalas, sunkiai pas mus žiemojantis, natūraliose augavietėse nykstantis. Augalų medelynuose galima įsigyti jos veislių - smulkiais lapeliais ar koloniška laja.
