Žiemą, kai lapuočiai medžiai ir krūmai numetę lapus ilsisi, pats tinkamiausias metas atkreipti dėmesį į tuos sumedėjusius augalus, kurie žaliuoja nuolat – tai spygliuočiai. Šį kartą – apie KĖNIUS, kurie mūsų krašte nors ir neauga savaime, bet gan dažnai sodinami parkuose ar sodybose. Tuo labiau, kad vietoje kalėdinės eglutės dažnai vazone puošiamas kėnis, o vėliau jis pasodinamas lauke.

Kėniai Lietuvoje auginami jau kelis šimtus metų ir pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau populiarėja, nes jie yra vieni puošniausių spygliuočių, galinčių pas mus augti. Selekcininkai sukuria vis daugiau miniatiūrinių kėnių veislių, kurias galima auginti itin mažose erdvėse arba kurios yra atsparesnės atšiauriam klimatui. Aktualu ir tai, kad kėniai paskutiniais metais vis dažniau puošiami vietoje įprastinės kalėdinės eglės. Pasaulyje randama virš 40 kėnių rūšių ir porūšių, nemažai iš jų tinka ir mūsų klimatui. Vienos kėnių rūšys užauga didžiuliais medžiais, o kitos būna nedidelės ir kompaktiškos. Tad pristatome tuos, kuriuos dažniausiai galime sutikti ir Lietuvoje.

Korėjinis kėnis (Abies koreana)  yra vienas iš populiariausių ir puošniausių kėnių pas mus. Jo spygliukai švelnūs, ryškiai žali ar sidabriški, o jų apačia padailinta baltais ruoželiais. Pats medelis užauga eglutės formos, tvarkinga ir plačia laja. Pavasario pabaigoje pradeda puoštis išskirtine grožybe – kankorėžiais. Visų kėnių kankorėžius lengva atskirti nuo kitų spygliuočių, nes jie prie šakelių prisitvirtina stačiai ir tarsi žvakutės kyla į viršų, o ne svyra žemyn. Korėjinių kėnių kankorėžiai ypač įspūdingi – ryškūs, melsvai violetiniai, su šviesiais žvynelių „nėriniais“. Sunku ir nupasakoti kokie jie žavūs, būtina juos savo akimis pamatyti, kad dar sykį įsitikinti, kad nuostabiausias kūrėjas ir dailininkas yra Gamta. Gaila tik, kad šie kankorėžiai trumpaamžiai, juos sunku išsaugoti kaip eglių ar pušų, nes rudenį sunokus sėkloms, jie subyra, išbarstydami sėklas ant žemės.

Vien pagal rūšies vardą nesunku atspėti, kur yra korėjinio kėnio tėvynė. Natūralios jų giraitės žaliuoja Pietų Korėjos Thebeko kalnuose, kuriuose vasaros būna drėgnos, dažnai lyja, o žiemą prisninga storos sniego pusnys. Korėjiniai kėniai užauga iki 10 – 17 metrų aukščio, panašaus ūgio kaip mūsų šermukšniai. Lietuvoje jie beveik niekada nepasiekia tokio ūgio, nes pas mus jiems vasaromis kartais būna per sausa, o šaltomis žiemomis trūksta sniego patalų, apsaugančių nuo šalčio. Tad mūsų krašte korėjiniai kėniai paprastai nukenčia šaltomis, besniegėmis, vėjuotomis ir permainingomis žiemomis, kurių metu dažnai po šalčių ateina atodrėkiai, o po šių vėl paspaudžia šalčiai. Nuo tokio kaitaliojimosi nukenčia daugelis svetimžemių augalų, tad korėjinį kėnį reikėtų sodinti užuovėjoje, kurioje nekoš žiemos vėjai. Geriausiai jis jausis daliniame pavėsyje. Gali augti ir saulėtoje vietoje, bet tuomet dirva turi būti pakankamai drėgna, bet ne šlapia; idealiausia būtų šalia vandens telkinio. Dirvožemį mėgsta derlingą ir purų, gali augti ir priemolyje. Pirmosiomis žiemomis vertėtų pridengti, ypač lepesnes veisles.

O korėjinio kėnio veislių yra tikrai nemažai, jų skaičius artėja prie 100 ir kiekvienais metais sukuriama dar po kelias naujas. Lietuvoje dažniausiai auginamos nykštukinės arba tos, kurių spygliukai įmantriai raityti. ‘Silberlocke‘ veislė – viena populiariausių jau kelis dešimtmečius, ji yra pelniusi ne vieną tarptautinį apdovanojimą, auga lėtai, pasiekdama 1,5 – 2 m, kamienas stiebiasi aukštyn zigzagu, spygliukai iš toliau atrodo sidabriškai balti ir susiraitę kaip garbanėlės. ‘Cis‘ medelis nepasiekia nei 0,5 m, panašus į žalią ir tankią pagalvėlę, ‘Aurea‘ veislės spygliukai geltoni, o ‘Blauer Dragoner‘ – melsvai žali. ‘Oberon‘ primena dubenėlį, o ‘Dennis‘ – mažą kamuoliuką.

Japoninio kėnio (A.veitchii), anksčiau vadinto Vičo gimtinė ir yra Japonija; botanikų buvo aptiktas XIX a. Fudzijamos kalno apylinkėse. Jis gan panašus į korėjinį, kankorėžiai tokie pat puošnūs, violetiniai ir augantys į viršų, tik jo spygliai kiek ilgesni ir platesni. Taip pat natūraliai auga drėgnuose kalnuose, tad poreikiai panašūs kaip ir korėjinio – mėgsta gan derlingas ir drėgnokas dirvas, geriausiai jaučiasi daliniame pavėsyje. Auga jis gan greitai ir užauga tikrai nemažas, pasiekdamas 25 m aukštį. Žinoma, Lietuvoje iki tokio aukščio neišsistiebs, bet gali pasiekti 5 – 10 m. Tiesa, jis atsparesnis šalčiams ir užterštam miestų orui nei korėjienis, tad japoninis kėnis dažniausiai pas mus auginamas ir parduodamas kaip kalėdinė eglutė. Japoniniai kėniai tikrai puošnūs, tad jau prieš kelis šimtus metų buvo auginami kai kuriuose Lietuvos dvarų parkuose, ten dar išlikę senų medžių. Yra išvesta keletas šio kėnio veislių: ‘Pendula‘ nesimetriška laja ir svyrančiomis šakų viršūnėmis; ‘Glauca‘ sidabriškos spalvos šakelėmis; ‘Kramer‘ – nykštukinis, lėtai augantis krūmelis, bei kiti.

Europinis kėnis (Abies alba) – vienas iš aukštųjų medžių Europoje, prieš ledynmetį augęs ir Lietuvoje. Dabar jis natūraliai paplitęs daugelyje Europos šalių, dažniausiai auga kalnuose. Šiaurinė jų paplitimo riba driekiasi visai netoli mūsų šalies sienos Belovežo girioje Baltarusijoje ir Lenkijoje. Paprastai europinis kėnis užauga iki 50 – 55 m aukščio, pats aukščiausias buvo pasiekęs 68 m. Išgyvena 400 – 600 metų. Lietuvoje europiniai kėniai prieš kelis šimtus metų pradėti sodinti dvarų parkuose. Įspūdingi medžiai auga Šateikių dvaro parke, Kauno botanikos sode bei kitur. Europinis kėnis – gan dažnas parkų medis, su tankiomis, plačiomis, puošniomis, paprastai žemę siekiančiomis šakomis, seni medžiai tikrai įspūdingi. Spygliai sodriai žali, plokšti, perskirti į dvi puses tarsi šukos. Kankorėžiai pilkai rusvi, ritiniški, kaip ir visų kėnių augantys į viršų. Lietuvoje europiniai kėniai žiemoja visai neblogai. Tiesa, gali apšąlti, ypač jei medelis atvežtas iš Vidurio ar Pietų Europos kraštų, o ne užaugintas iš Lietuvoje subrandintų sėklų. Bet kokiu atveju geriausia šiuos kėnius sodinti derlingesnėse ir ne sausose vietose, o pirmąsias žiemas pridengti. Gali augti ir daliniame pavėsyje. Nors yra išvesta apie 10 europinio kėnių veislių (‘Aurea‘ geltonais spygliukais, siauros formos ‘Pyramidalis‘, lėtai augantis ir nedidukas ‘King‘s Dwarf‘ bei kt.), bet Lietuvoje paprastai auginami rūšiniai augalai, o veislės retai kada sutinkamos tik kolekcininkų ar botanikos soduose.

Pilkasis kėnis (Abies concolor) – tarsi „sunkioji artilerija“ kėnių pasaulyje ir, ko gero, vienas dažniausiai Lietuvoje augančių kėnių. Savaime auga Šiaurės Amerikos kalnuose kartu su didžiaisiais mamutmedžiais ir geltonosiomis pušimis. Čia jis paprastai pasiekia apie 50 – 60 m aukštį, o rekordininkas, augęs Siera Nevados kalnuose siekė virš 75 m ! Nemažų medžių galima sutikti ir Lietuvoje, ypač dvarų ar kituose parkuose, kuriuose jie nuo seno buvo sodinami: Pakruojo, Vingio, Priekulės, Girionių bei kt. Gyvena apie 350–400 metų. Pilkojo kėnio populiarumą mūsų krašte, ko gero, lėmė jo mažesnis nei kitų kėnių reiklumas dirvos derlingumui ir oro drėgnumui, atsparumas šaltiems žiemos vėjams, pakantumas sausroms bei u