Daugelis mano, kad kambarinėms gėlėms lauke ne vieta, bet juk visos kambarinės gėlės kažkur tai auga kaip lauko gėlės, tad net lietuviškos vasaros daugeliui tinka, kad jos galėtų vasaroti lauke. Jos žiemą savo žaluma puošė namus ir jeigu jomis tinkamai pasirūpinsime, tai vėliau atsidėkos gražiais žiedais arba vešliu augimu.
Atostogos lauke
Daugelis kambarinių augalų puikiai auga ne tik kambaryje, bet ir lauke, atėjus vėlyvam pavasariui, kai baigiasi šalnos. Kai kurie iš jų netgi pakenčia nedideles rudenines šalnas (oleandrai, aukubos, lauramedžiai, skimijos). Tad pavasarį „kambarinukus“ pamažu galima užgrūdinti ir pripratinti prie lauko sąlygų. Tam reikia juos išnešti į balkoną ar kiemo terasą, kasdien vis labiau ilginant buvimo lauke trukmę, bet nakčiai nepalikti, kol yra šalnų pavojus. Jeigu saulėta diena – iš pradžių pasaugoti lapus, kad jie neapdegtų. Reikėtų pasidomėti jūsų augintinio įnoriais, nes pvz., krotonai, vaškuolės, aspidistros, marantos, vėzdūnės, paparčiai, ciklamenai ar bromeliniai augalai geriausiai jausis daliniame pavėsyje. O štai kalankės, storlapiai, dracenos, jukos, citrinmedžiai, bugenvilijos, miniatiūriniai granatmedžiai ar rožės gali būti visiškoje saulėkaitoje. Kai kurios gėlės tampa nebedekoratyvios, kai ant jų patenka lietaus lašai, tad geriausia jas laikyti lauke po stogeliu (sanpaulijos, siningijos, begonijos, pelargonijos).
Pirmas darbas, parsinešus augalą iš lauko
Pirmiausiai lauke pabuvusius augalus atidžiai apžiūriu - ar po lapais nesislepia kokie kenkėjai, nes į vidų mėgsta atkeliauti baltasparniai, amarai, tripsai, skydamariai ir kiti niekadėjai. Jeigu jų nenaikinsime, tai labai greitai apkrės ir kitus augalus. Todėl, jei tik pamatau kokį nors rėpliojantį ar skraidantį sutvėrimą ant augalo, tai tučtuojau jį izoliuoju nuo kitų augalų ir pirmiausiai nuprausiu su drungno vandens srove duše. Jei tai nepadeda, tada reikia imtis kitų priemonių. Paprastai stengiuosi nenaudoti cheminių preparatų, tad pradedu nuo naminio savo gamybos purškalo: 1 litras vandens + šlakelis skysto ūkinio muilo + šaukštelis aliejaus + 1 šaukštelis spirito arba degtinės. Su tokiu mišiniu nupurškiu visą augalą - pradedant nuo pačio vazono, toliau žemės paviršiaus ir purškiu augalo ne tik viršutinius lapus, bet ir jų apačią bei šakeles, kad augalas būtų tarsi išmaudytas. Ten kur nepasiekiu - nuvalau sumirkytu vatos gumulėliu. Dauguma kenkėjų nemėgsta tokio purškalo ir išnyksta, bet kartais skydamariai ar tripsai nepasiduoda, tada naudoju pirktinį preparatą "NeemAzal", kuris pagamintas iš augalų koncentrato ir padeda naikinti kenkėjus.
Persodinimas
Tai ne tik pavasarinis darbas, juk dažnai pavasarį būna tiek darbų darbelių, kad nėra kada persodinti kambarines gėles, tam puikiai tinka ir ruduo, prieš parnešant jas iš lauko į vidų. O kaip sužinoti, kada reikia persodinti kambarinį augalą ? Yra keletas požymių, kuriais gali remtis nepatyrę kambarinių augalų augintojai. Vėliau pamažu ateina patirtis ir būna savaime aišku. Pirmas požymis, kai augalui vazonas darosi per ankštas, kada jo šaknys pradeda lįsti pro vazono apačią ir pro drenažines skylutes. Kai kurios gėlės, kurios turi greitai augančias šaknis (pvz., zamiokulkas, filodendras, krotonas, klivija) ir jų šaknynas tiesiog nebetelpa vazone, tada jos deformuoja plastikinius vazonus, o keramikiniai nuo spaudimo gali net suskilti. Persodinti taip pat reikia, kai žemė vazone išsieikvoja, nebederlinga, ji atrodo tarsi pelenai, negyva. Tada augalui pradeda trūkti maisto medžiagų, sulėtėja jo augimas, nebesukrauna naujų žiedų arba lapų, esami lapai tampa blyškesni ir smulkesni. Taip pat reikėtų persodinti į erdvesnį vazoną, kai augalas išsikeroja ir akivaizdžiai netelpa vazone, kartais nuo savo svorio net nuvirsta. Jeigu kambarinis augalas yra didelis ir nėra galimybių jo persodinti, tuomet bent jau pakeiskite vazone viršutinį žemių sluoksnį: rankomis atsargiai nukaskite kiek galima nuo vazono paviršiaus nederlingo žemės sluoksnio. Kaskite tiek, kiek tai leidžia padaryti šaknys, kad jų nepažeistume. Po to pripilti derlingos žemės sluoksnio storį tokį patį, koks buvo prieš tai. Tik reikėtų nepersodinėti kambarinių augalų karštomis dienomis, ypač jeigu nusimato ilgas ir karštas metas. Aš dažniausiai dar persodinu rudenį kambarines gėles todėl, kad vasaros metu lauke į jų vazonus prilenda sliekų, skruzdžių ar kitų gyvių. Tad kad jie žiemą nesikuistų tame vazone, jas persodinu į naują substratą, o persodinto augalo buvusias žemes tiesiog išpilu į kompostą.
Prausimas
Galima iki pat rudens šalnų lauke augalus 1–2 kartus per mėnesį išmaudyti: su drungnu vandeniu bei nestipria dušo srove jį nuprausti: tiek lapų paviršių, tiek apačią. Maudynių tik nemėgsta gėlės, turinčius plaukuotus ir švelnius lapus. Nuplauname ne tik dulkes, bet ir dalį kenkėjų. Augalui bus lengviau kvėpuoti, jis atsigaus ir už rūpestį jums atsidėkos žydėjimu arba vešlesniais lapais. Be abejo, kai jau lauko temperatūra nukrenta žemiau nei +10+12 C, maudynių lauke nebereikėtų.
TRĘŠIMAS
Jis reikalingas toms gėlėms, kurios atsigauna rudenį arba žiemą ir pradeda krauti žiedus ar naujus lapus. Tai orchidėjos falenopsiai, meileniai (amariliai), ciberžolės, kalijos bei kitos. Idealiausia, jei tręšiama su specialiomis trąšomis: orchidėjas su orchidėjų trąšomis, žydinčias – su joms tinkamomis, lapines – su lapinėmis ir t.t. Nes jose paprastai būna subalansuotas trąšų kiekis būtent tai augalų grupei. Paprastai mažai tręšimo reikalauja kaktusai ir kiti sukulentai, kalankės, zamiokulkai, kambariniai spygliuočiai, palmės, cykai, dracenos, karpažolės, chlorofitai bei kt. Dažnesnio tręšimo reikia daugeliui gražiai žydinčių bei drėgnesnę dirvą mėgstančių gėlių: paparčiams, kinrožėms, pėdlapiams, difenbachijoms, sanpaulijoms, peperomijoms ir kt. Todėl prieš tręšiant reikėtų perskaityti trąšų instrukcijas, kurios būna parašytos ant pakuotės, nes pertręšdami augalą jūs ne padėsite jam, o atvirkščiai – padarysite meškos paslaugą, nes pertręštas augalas gali nebežydėti, padidėja tikimybė susirgti įvairiomis ligomis bei tapti neatspariu kenkėjams. Tad niekada netręškite daugiau, nei parašyta trąšų norma.
