Ruduo vis labiau įsibėgėja, vis dažniau augaluose išryškėja nebe žalia, o geltona arba raudona spalva, mažai kas bežydi tokiu laiku. Todėl džiaugiamės net ir mažiausiu rudens žiedeliu, suspindusiu gėlyne ar pievoje. Tad tik rudenį iš naujo įvertiname tuos augalus, kurie puošiasi žiedais ne pavasarį ar vasarą, kai gamtoje ir taip viskas klesti, o vėlyvuoju laiku – vasaros pabaigoje ar rudenį. Jeigu rudeniop žydinčių gėlių dar galima surasti ne taip ir mažai, tai krūmų ar net medžių tokių yra retenybė. O katalpa – viena iš tokių. Tiesa, dažniausiai katalpos savo kvapnius žiedus parodo jau vasaros viduryje, bet šiemet, esant tokiai nenuspėjamai ir kaitriai vasarai, nemažai jų pražydo rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį. Tad kviečiame pasidžiaugti šiuo įdomiu ir retu medžiu, kuris, galbūt, nusipelnė vietos ir jūsų sode.

Katalpa priklauso mažai girdėtai bignonijinių šeimai (Bignoniaceae), tai pačiai kaip ir neseniai mūsų puslapiuose minėta ląstūnė. Pats vardas „katalpa“ kilęs iš Š.Amerikos čiabuvių kalbos ir reiškia „sparnuota galva“. Katalpos gentyje yra jų apie 30 rūšių, savaime augančių Šiaurės Amerikoje ir Azijoje, bet Lietuvoje paprastai auginamos tik 4–5 iš jų. Tad trumpai – apie įdomiąsias katalpas.

Paprastoji katalpa (Catalpa bignonioides) natūraliai auga tik vienoje ir nedidelėje Š.Amerikos pietrytinėje vietovėje. Ten ji pasiekia 16–19 m aukštį, bet pas mus paprastai tokia nebūna. Medžių laja gan plati ir panaši į didelį rutulį. Lapai išsprogsta gan vėlai, bet kai jie tampa įprastinio dydžio, juos pamačius paprastai norisi pasakyti „vau!“, nes yra ypač dideli ir labai dekoratyvūs. Stambių lapų forma panaši į širdį, jie išraiškingai gysloti, kartais dar turi dvi nedideles šonines skiautes. Ryškiai žalių lapų dydis gali siekti net iki 30 cm ilgio. Kai atsidžiaugiame lapais, vasaros viduryje arba pabaigoje pasirodo gražuoliai žiedai. Žiedo forma panaši į varpelį arba į trimitą, su penkiomis banguotomis lūpomis. Nors pats žiedas būna baltos arba kreminės spalvos, bet visas vidus gausiai dekoruotas margomis dėmelėmis, taškeliais ir juostelėmis – nuo geltonos iki rudai raudonos spalvos. Vienas žiedelis yra nedidelis, apie 3-4 cm skersmens, bet jų būna nemažai, jie susitelkę į dideles ir puošnias kekes, tad atrodo tikrai įspūdingai. O dar taip skaniai kvepia, tad gali lengvai „nupirkti“ ne vieną augalų mėgėją ar kolekcionierių.

Lyg to būtų negana, nužydėjusius žiedus rudenį pamažu pakeičia itin originalios sėklų dėžutės – siauros ir ilgos ankštys, galinčios pasiekti net 35-40 cm ilgį. Šios ilgos „pupelės“ ant medžių grakščiai kyburiuoja visą žiemą, tik pavasariop prasiverdamos ir išbarstydamos ant žemės smulkias sparnuotas sėklytes. Selekcininkai yra sukūrę keletą šios katalpos veislių: ‘Nana‘ medelis užauga nedidelis ir kompaktiškas, ‘Aurea‘ lapai būna auksiškai geltoni, o ‘Variegata‘ – su baltai margomis dėmėmis.

Geltonžiedė katalpa (C. ovata) ganėtinai panaši į paprastąją, tik jos tėvynė kitoje pasaulio pusėje – Kinijoje. Turi ji ir daugiau skirtumų: užauga mažesnė, natūralioje augavietėje pasiekdama 8–12 m aukštį. Jos lapai taip pat stambūs ir širdies formos, bet dažniau būna su šoninėmis skiautėmis. Žiedai šiek tiek stambesni ir mažiau primarginti tamsių dėmių, bet su labiau išryškėjusios geltonai oranžinėmis juostelėmis. Žydi panašiu laiku, o sėklos – tokios pat ilgos ir siauros ankštys kaip ir paprastosios katalpos. Nors ir nėra aukšta, bet jauna geltonžiedė katalpa auga gan greitai, vėliau augimas sulėtėja, medelis labiau tankėja. Ji puošni ir pavasarį, kai skleidžiasi jauni lapai, kurie tuo metu būna tamsiai raudonos arba purpurinės spalvos, tik vėliau pažaliuoja. Dekoratyvios katalpų sėklų dėžutės dažnai naudojamos floristų darbuose. Nauja šios katalpos veislė ‘Slender Silhouette‘ pasižymi siaura ir aukšta laja bei violetinės spalvos lapo gyslomis.

Puošnioji katalpa (C. speciosa) išvaizda panaši į savo seses, taip pat su stambiais širdies formos lapais, medis gali pasiekti 30 m aukštį. Lapai būna šiek tiek ilgesni ir siauresni nei kitų katalpų, rečiau turi šonines skiautes. Žiedai labai panašūs į paprastosios katalpos žiedus, taip pat maloniai kvepia. Tiesą sakant, katalpas sunkoka atskirti net ir specialistams, tad daugelis gali tiesiog mėgautis šiais gražiais medžiais. Yra išvestos dvi puošniosios katalpos veislės ‘Pulverulenta‘ su nepaprastai įdomiais, tarsi pienu aptaškytais lapais bei ‘Frederik‘, nedidelė ir lėtai auganti bei žydinti ypač gausiai.

Dar kartais pas mus auginamos žemaūgė (C. bungei), rausvoji (C.x erubescens), ilgavaisė (C. longissima) bei kitos katalpos, bet labai retai, nes jos yra jautresnės šalčiams.

Visos katalpos mėgsta derlingas, vidutinio drėgnumo ir purias dirvas. Katalpų šaknys nėra gilios, tad jautrios drėgmės trūkumui. Tinkamiausia joms augti vieta – saulėta ir apsaugota nuo šaltų žiemos vėjų. Žiemomis gali apšalti, tad jaunus augalus geriausiai pridengti. Medeliai būna savidulkiai, tad net ir auginant ir vieną augalą, jam nužydėjus, užsimegs ilgosios ankštys. Katalpas galima sodinti miestų parkuose, šalia judrių gatvių, nes jos atsparios užterštam orui. Angliakalbiai katalpas vadina „cigarų“ ar „indiškų pupelių“ medžiais.

Savo gimtinėse kai kurios katalpos naudojamos liaudies medicinoje. Iš paprastosios katalpos žievės ir sėklų ruošiama arbata turi priešuždegiminį ir raminantį poveikį, gydo gyvačių įkandimus, tik šaknys yra nuodingos. Geltonžiedės katalpos kepti ir virti žiedai bei ankštys naudojamos maistui, jos taip pat veikia kaip diuretikai (skatina šlapimo susidarymą). Kai kuriose šalyse katalpų mediena naudojama smulkiems dirbiniams gaminti.

Žurnalas „Rasos“ Nr.19, 2015 m.