Sodo istorija
Kanarų salose Atlanto vandenyne, esančiose labai toli nuo Europos, bet netoli Afrikos krantų, yra ne vienas botanikos sodas. Bet pats seniausias ir turintis gausiausią kolekciją yra Jardín de Aclimatación de La Orotava netoli sostinės Santa Cruz de Tenerife. Jis įkurtas net 1788 metais pagal Ispanijos karaliaus Karolio III steigimo įsakymu ir šiuo metu yra vienas seniausių Ispanijoje. Pagrindinis šio sodo tikslas XVII amžiuje buvo auginti ir išbandyti egzotinius augalus, atgabentus iš Amerikos, Afrikos ir Azijos. Vėliau juos perkelti į žemyninę Ispaniją, į karališkuosius sodus Madride ir Aranjueze. Sodas kasmet sulaukia beveik 0,5 milijono lankytojų. Nuo 1994 m. jis įtrauktas kaip kultūrinės svarbos objektas ir priskirtas istorinio sodo kategorijai. Sodo plėtra vykdoma architektūriniu projektu, jame siūlomas maršrutas per skirtingas erdves, kuriose telpa ir saugoma įvairi sodo aplinka, subtiliai sujungiant miesto ir gamtinę aplinką. Vanduo šiame sode įgauna ypatingą reikšmę - yra didelis krioklys, prie kurio susilieja per skirtingas atogrąžų miškų zonas tekančios upeliai ir jis tampa vienu pagrindiniu sodo lankytinu objektu.
Augalų įvairovė
Nors sodas nedidelis ir užima tik apie 2 ha (20 000 m²), bet jame gausu įvairiausių šilumamėgių augalų, kurie Lietuvoje paprastai auga tik kaip kambarinės gėlės. Sode auga labai įvairūs augalai - daugiau kaip 5000 rūšių augalų iš penkių žemynų, daug palmių, taip pat gausios bromelijinių, aroninių ir šilkmedinių šeimų kolekcijos, įspūdingoji tikroji dracena, gausybė atogrąžų ir paatogrąžų medžių. Yra ne vienas labai senas egzempliorius, pasodintas dar XVIII–XIX a.
Patys garsiausi ir įspūdingiausi augalai
Didžialapis fikusas (Ficus macrophylla) yra tiesiog milžiniškas, tai tarsi vieno medžio miškas. Jis pasodintas XIX a. viduryje, yra kilęs iš Australijos. Nuostabiausia jo dalis ta, kad medis turi milžinišką lają ir orines šaknis, kurios leidžiasi žemyn ir sudaro papildomus kamienus kaip atramas. Jo lajos plotas siekia kelis šimtus kvadratinių metrų. Šis medis laikomas sodo simboliu, nes jis geriausiai parodo, kaip tropiniai medžiai gali išaugti Tenerifės subtropiniame klimate.
Tikroji dracena (Dracaena draco) - vienas garsiausių Kanarų salų augalų. Šie medžiai auga labai lėtai. Nors po teisybe, dracens nėra tikri medžiai, Po žydėjimo kamienas pradeda šakotis ir formuoja skėtinę lają. Dracenos sakai arba sultys, pažeidus žievę ir paveikti deguonies, nusidažo kraujo spalva, todėl vadinami „drakono krauju“ ir anksčiau buvo naudojami medicinoje bei lakams. Nors garsiausia dracena Tenerifėje auga Icod de los Vinos, botanikos sode esantys egzemplioriai taip pat yra labai seni ir vertingi mokslui.
Dvielis taksodis (Taxodium distichum) kilęs iš Šiaurės Amerikos pelkių. Botanikos sode jis pasodintas XIX a. Kadangi natūraliai auga pelkėse, tad gali formuoti kvėpuojančias šaknų išaugas. Botanikos sode jis pasodintas prie drėgnesnės vietos, kad imituotų natūralias sąlygas. Tai vienas seniausių atvežtinių medžių sode ir puikus pavyzdys, kaip egzotinės rūšys buvo aklimatizuojamos Europoje. Beje, nors Lietuvoje fikusai ir dracenos lauke nežiemoja, bet taksodžiai auga visai neblogai ir kai kur užaugę nemažais medžiais. Taksodis yra spygliuotis, bet ne visžalis, jis žiemą numeta spygliukus. Tad besilankant šiame sode vasario mėnesį, medis buvo be spyglių, bet jų trūkumą kompensavo įspūdingos kedeninės tilandsijos "barzdos", apaugusios visas taksodžio šakas. Šios tilandsijos neturi įprastinių šaknų, kuriomis įsitvirtina žemėje, jos auga ore ir visas maisto medžiagas bei drėgmę ima iš oro.
Tikroji araukarija (Araucaria heterophylla) yra vienas keisčiausių ir lengviausiai atpažįstamų medžių Tenerifės Jardín de Aclimatación de La Orotava sode. Šio medžio architektūra labai neįprasta, nes kamienas visiškai tiesus, šakos auga tobulais horizontaliais aukštais (menturiais), kiekvienas šakų aukštas sudaro lygų ir apskritą tarsi skėtį. Iš tolo medis atrodo tarsi didelė žalia geometrinė konstrukcija arba milžiniškas skėtis. Natūraliai gamtoje šios araukarijos auga Norfolko saloje Ramiajame vandenyne, tarp Australijos ir Naujosios Zelandijos. XVIII–XIX a. ji buvo itin populiari botanikos soduose, nes europiečiams atrodė labai egzotiška. Jauni medžiai būna beveik tobulai simetriški, todėl dažnai auginami ir kaip kambariniai augalai. Lietuvoje ji irgi populiari kaip kambarinis augalas. Gamtoje gali užaugti iki 50–70 m aukščio, o mediena anksčiau buvo naudojama laivų stiebams, nes kamienas labai tiesus.
Berteloto garždenis (Lotus berthelotii) yra Kanarų endemikas, augantis tik Kanarų salose ir gamtoje labai retas, o gal net ir išnykęs, kurį botanikai stengiasi išsaugoti nuo išnykimo. Tai šliaužiantis ar pusiau svyrantis puskrūmis, turintis labai neįprastus lenktus, ryškiai raudonus žiedus, kurie primena papūgos snapą. Botanikai mano, kad laukinėje gamtoje jis nyksta dėl buveinių nykimo, atvežtinių gyvūnų (ožkų, triušių) ir galbūt dėl išnykusių natūralių apdulkintojų, nes manoma, kad seniau jį galėjo apdulkinti nektarą geriantys paukščiai, vabzdžiai ar driežai, kurių Kanarų salose šiuo metu labai sumažėję.
