STAMBIAŽIEDĖS LĄSTŪNĖS ŽYDI RUDENIOP

Pavasarį ir vasaros pradžioje mus džiugina daugelio augalų žiedai, tad akys greitai įpranta prie tos žiedų gausybės. O štai vasaros pabaigoje jau vos viena kita gėlė ar krūmas pasipuošia žydėjimu. Viena iš tokių augalų – ląstūnė. Kam dar neteko jos matyti ar auginti, kviečiame į pažintį su ja, galbūt ir jūs pamėgsite šią įdomią lianą ir jau kitą vasarą ji papuoš jūsų kiemą.

STAMBIAŽIEDĖ LĄSTŪNĖ (Campsis radicans) anksčiau lietuviškai dar buvo vadinama kampsiu pagal savo botaninį vardą. Tai daugiametis vasaržalis (žiemai numetantis lapus) vijoklis, priklausantis bignonijinių (Bignoniaceae) šeimai, kuriai priklauso įvairūs augalai, bet iš jų Lietuvoje gali augti tik tokie reti kaip katalpa ar inkarvilėja, o kiti beveik nežinomi. Ląstūnės gentyje yra keletas rūšių, bet tik stambiažiedė gali augti Lietuvos sąlygomis. Ji kilusi iš Šiaurės Amerikos kraštų, o į Europą atkeliavo prieš gerus 300 metų. Pats botaninis ląstūnės vardas campsis kilęs iš graikų kalbos ir reiškia lenktas, kreivas, o radicans reikšmė lotynų kalba reiškia „įsišaknyti, šaknys“. Anglų kalba ląstūnė dažnai yra vadinama trimitiniu vijokliu.

Stambiažiedės ląstūnės lapas yra plunksniškas ir sudėtinis, t.y. ant vieno pagrindinio stiebo auga keliolika smulkesnių lapelių, kurie yra sodriai žalios spalvos, blizgantys, elipsės formos ir dantytais krašteliais. Ląstūnė auga sparčiai kaip ir dauguma vijoklinių augalų, per vienus metus paaugdama po kelis metrus. Šakodamasi į visas puses ir ieškodama atramų, ląstūnė gali pasiekti 15–20 m aukštį, bet Lietuvoje paprastai tiek nepasiekia.

Nuo vasaros vidurio iki rudens pradeda skleistis ląstūnės žiedai. O jie iš tiesų dideli, juk ne veltui augalas vadinasi stambiažiedžiu, vamzdelio formos, ryškiai oranžiniai arba raudoni, gali siekti 5–10 cm ilgį. Pražydę žiedai ilgai nenuvysta, augalas vis pasipildo naujais trimitėliais, tad visas žydėjimas gali tęsti net kelis mėnesius. Yra sukurta keletas stambiažiedės ląstūnės veislių, besipuošiančių įvairių atspalvių raudonais, oranžiniais ar geltonais žiedais.

Rudeniop žiedų vietoje užsimezga stambios ankštys, kuriose sunoksta sėklos. Sėklos gerai dygsta, tik jas reikėtų stratifikuoti, t.y. 1,5–2 mėn. palaikyti vėsiai ir drėgnai. Lietuvoje stambiažiedės ląstūnės sėklas sunokina retai, nes mūsų vasaros būna per trumpos ir per vėsios, be to, lietuviškiems vabzdžiams jų ilgų vamzdelinių žiedų piesteles pasiekti sunku, nes gimtinėje ląstūnių žiedus dažniausiai apdulkina kolibriai. Sėklų galima prisirinkti vidurio ir pietų Europos šalių parkuose, retkarčiais galima rasti mūsų sėklų parduotuvėse arba atsisiųsti internetu. Bet geriausia jas pasidauginti atžalomis ar atlankomis – tokiu būdu ląstūnes dauginti labai lengva. Žinoma, jei trokštate ląstūnės, bet nenorite ar neturite sąlygų jų pasidauginti, galima įsigyti jau paaugusį augalą medelyne. Ląstūnių šaknys skvarbios ir ilgos, todėl jos nelabai mėgsta persodinimo, tad geriausia jas iš karto sodinti į nuolatinę vietą arba auginti erdviame vazone.

Dažniausia stambiažiedžių ląstūnių bėda, dėl kurios jos vis dar retai pas mus auginamos – tai jų atsparumas šalčiui. Visos nors kiek didesnės ląstūnės yra nukentėjusios žiemą, jos linkę apšąlti arba net visiškai nušąlti. Stambiažiedė ląstūnė – tikrai gražus vijoklinis augalas ir nėra lengvai auginamas, bet kai pražysta įspūdingais, stambiais, raudonai oranžiniais žiedais, tai atperka visus priežiūros vargus. Tiesą pasakius, tų vargų nėra ir tiek daug. Nors anksčiau ląstūnės kažkaip sunkiai mūsų krašte žiemodavo, dažnai nušaldavo, bet paskutiniu metu vis dažniau galima pamatyti žydinčias ne tik privačiose sodybose, bet ir šalia įstaigų ar parkuose. Galbūt ištvermingesnėmis tapo, o gal kad žiemos jau nebe tokios šaltos. Ląstūnę geriausia auginti saulėtoje vietoje, derlingoje ir drėgnokoje dirvoje, šalia pastato ar kur kitur, kur ji galės lipti ir vyniotis. Jei sodinsite šalia vienas kito kelis augalus, palikite 2–2,5 m tarpus tarp jų. Atramas ląstūnei reikėtų padaryti tikrai tvirtas, nes nuo svorio šios gali nuvirsti su visu augalu. Jau geriau neleisti kopti į elektros stulpus ar gyvus medžius, nes vėliau ji gali pridaryti bėdos. Žiemą šaknis reikėtų pridengti, o patį augalą geriau sodinti apsaugotose nuo vėjų vietose. Dirvą ląstūnės mėgsta derlingą ir vidutinio drėgnumo. Kai kuriose šiltesnėse šalyse ląstūnės tampa įkyriomis piktžolėmis, sparčiai užkariaunančiomis naujus plotus, bet mūsų kraštui tai negresia.

Nors ląstūnės nėra nuodingi augalai, bet jautresniems žmonėms jų lapai ir žiedai gali sudirginti odą, tad jas prižiūrėdami geriau mūvėkite sodo pirštines. Savo gimtinėje ląstūnių šaknys anksčiau buvo vartojamos gydymo tikslais kaip prakaitą varantys preparatai, bet šiais laikais beveik nenaudojamos dėl pašalinio poveikio.

Stambiažiedžių ląstūnių veislių įvairovė nėra didelė, paprastai auginamas rūšinis augalas arba šios veislės: ‘Ursynow‘ sukūrė lenkų selekcininkai, ji labiau atsparesnė šalčiui nei kitos. Žydi sodrios oranžinės spalvos žiedais. ‘Flamenco‘ ir ‘Atropurpurea‘ (sin. ‘Atrosanquinea‘) žiedai ryškiai raudoni, o pirmosios kiek stambesni nei kitų. ‘Indian Summer‘ žiedai aukso geltonumo su oranžiniu viduriuku. ‘Judy‘ žydi šviesiai geltonais žiedais tamsiu žiedo viduriuku.

Stambiažiedė ląstūnė gan dažnai painiojama su dar vienu vijokliniu augalu, turinčiu panašius lapus, tai visterija. Jas abi galima atskirti pagal žiedus ir lapus: visterijos žydi birželio mėn. kvapniais mėlynais, violetiniais arba baltais žiedais, kurie susitelkę pailgose kekėse, o ląstūnių žiedai, kaip jau minėta, yra vamzdeliniai, raudonos arba oranžinės spalvos ir jie žydi vėliau. Ląstūnės lapelių krašteliai dantyti ir sodriai žali o visterijos – lygūs ir šviesiai žalios spalvos. Be to, visterija priklauso kitai šeimai – pupinių.

Žurnalas „Rasos“ Nr.17, 2015 m.

2015-09-07T20:45:39+00:00 rugsėjo 7, 2015|GĖLĖS IR ŽOLĖS, MEDŽIAI IR KRŪMAI|3 Comments