Pavasarį ir vasaros pradžioje mus džiugina daugelio augalų žiedai, tad akys greitai įpranta prie tos žiedų gausybės. O štai vasaros pabaigoje jau vos viena kita gėlė ar krūmas pasipuošia žydėjimu. Viena iš tokių augalų – ląstūnė. Kam dar neteko jos matyti ar auginti, kviečiame į pažintį su ja, galbūt ir jūs pamėgsite šią įdomią lianą ir jau kitą vasarą ji papuoš jūsų kiemą.

STAMBIAŽIEDĖ LĄSTŪNĖ (Campsis radicans) anksčiau lietuviškai dar buvo vadinama kampsiu pagal savo botaninį vardą. Tai daugiametis vasaržalis (žiemai numetantis lapus) vijoklis, priklausantis bignonijinių (Bignoniaceae) šeimai, kuriai priklauso įvairūs augalai, bet iš jų Lietuvoje gali augti tik tokie reti kaip katalpa ar inkarvilėja, o kiti beveik nežinomi. Ląstūnės gentyje yra keletas rūšių, bet tik stambiažiedė gali augti Lietuvos sąlygomis. Ji kilusi iš Šiaurės Amerikos kraštų, o į Europą atkeliavo prieš gerus 300 metų. Pats botaninis ląstūnės vardas campsis kilęs iš graikų kalbos ir reiškia lenktas, kreivas, o radicans reikšmė lotynų kalba reiškia „įsišaknyti, šaknys“. Anglų kalba ląstūnė dažnai yra vadinama trimitiniu vijokliu.

Stambiažiedės ląstūnės lapas yra plunksniškas ir sudėtinis, t.y. ant vieno pagrindinio stiebo auga keliolika smulkesnių lapelių, kurie yra sodriai žalios spalvos, blizgantys, elipsės formos ir dantytais krašteliais. Ląstūnė auga sparčiai kaip ir dauguma vijoklinių augalų, per vienus metus paaugdama po kelis metrus. Šakodamasi į visas puses ir ieškodama atramų, ląstūnė gali pasiekti 15–20 m aukštį, bet Lietuvoje paprastai tiek nepasiekia.

Nuo vasaros vidurio iki rudens pradeda skleistis ląstūnės žiedai. O jie iš tiesų dideli, juk ne veltui augalas vadinasi stambiažiedžiu, vamzdelio formos, ryškiai oranžiniai arba raudoni, gali siekti 5–10 cm ilgį. Pražydę žiedai ilgai nenuvysta, augalas vis pasipildo naujais trimitėliais, tad visas žydėjimas gali tęsti net kelis mėnesius. Yra sukurta keletas stambiažiedės ląstūnės veislių, besipuošiančių įvairių atspalvių raudonais, oranžiniais ar geltonais žiedais.

Rudeniop žiedų vietoje užsimezga stambios ankštys, kuriose sunoksta sėklos. Sėklos gerai dygsta, tik jas reikėtų stratifikuoti, t.y. 1,5–2 mėn. palaikyti vėsiai ir drėgnai. Lietuvoje stambiažiedės ląstūnės sėklas sunokina retai, nes mūsų vasaros būna per trumpos ir per vėsios, be to, lietuviškiems vabzdžiams jų ilgų vamzdelinių žiedų piesteles pasiekti sunku, nes gimtinėje ląstūnių žiedus dažniausiai apdulkina kolibriai. Sėklų galima prisirinkti vidurio ir pietų Europos šalių parkuose, retkarčiais galima rasti mūsų sėklų parduotuvėse arba atsisiųsti internetu. Bet geriausia jas pasidauginti atžalomis ar atlankomis – tokiu būdu ląstūnes dauginti labai lengva. Žinoma, jei trokštate ląstūnės, bet nenorite ar neturite sąlygų jų pasidauginti, galima įsigyti jau paaugusį augalą medelyne. Ląstūnių šaknys skvarbios ir ilgos, todėl jos nelabai mėgsta persodinimo, tad geriausia jas iš karto sodinti į nuolatinę vietą arba auginti erdviame vazone.

Dažniausia stambiažiedžių ląstūnių b