Šias gėlytes daugelis tikrai pažįsta, tik dauguma jas geriau žino ne serenčio, o gvazdikėlio ar tagetės vardu. Serenčiai labai dažnai sodinami visuomeniniuose gėlynuose – miestų ir miestelių aikštėse, parkuose, tad po tokio masinio „tiražavimo“ (ir dažnai nevykusio) daugeliui gėlių mylėtojų serentis asocijuojasi kaip atsibodusi ir neįdomi gėlė. Bet tik nedaug kas žino, kad serentis yra labai naudingas augalas tiek sode, tiek virtuvėje, o viešuose gėlynuose kažkodėl dažnai sodinami tie atsibodę oranžiniai, bet juk jų yra įdomesnių ir puošnesnių.
Serenčių kilmė ir paplitimas
Nors serenčiai yra kilę iš Meksikos bei Pietų Amerikos, bet šiuo metu itin populiarios gėlės Indijoje, Nepale, Tailande ir kitose Azijos šalyse, kuriose labai dažnai serenčių žiedais puošiami rūbai ir namai, o serenčių girliandomis pasitinkami svečiai ir jaunavedžiai. Net rengiami specialūs gėlių festivaliai ar religinės šventės, kuriose karaliauja tūkstančiai serenčių žiedų. Ir pas mūsų netolimus kaimynus ukrainiečius serenčiai yra minimi liaudies kūryboje. Manote, kad tokio dėmesio serenčiai nusipelnė dėl žiedų grožio ? Kažin, nes žiedai, kad ir ryškūs, bet už juos yra daug gražesnių ir ryškesnių. Serenčiai pasaulyje labiau yra vertinami dėl kitų savo savybių, apie kurias Lietuvoje mažai žinome.
Serenčių nauda
Rytų šalyse serenčiai labiausiai mėgstami dėl aštroko kvapo, kuris atbaido geliančius vabzdžius, kas karštuose kraštuose ypač aktualu bei dėl gydomųjų ir antibakterinių savybių. Iš serenčių išgaunamas specifinio kvapo eterinis aliejus, naudojamas parfumerijoje, kosmetikoje bei gydomiesiems masažams. Iš serenčio žiedų gaminami vaistiniai preparatai, kurie gydo įvairius akių ir odos susirgimus, reumatą, virškinimo ir šlapinimosi problemas bei kt.
Taip pat serenčio žiedai dažnai naudojami ir maisto pramonėje: jie dedami į gaiviuosius gėrimus, kuriems suteikia muskusinį skonį bei kvapą. Bet ypač populiarūs serenčiai yra kaip geltonasis arba oranžinis maisto dažiklis. Jeigu ant maisto pakuotės rasite užrašą E161 (b), žinokite, kad tai natūralus maistinis dažas luteinas, kuris dažniausiai pagamintas iš serenčių žiedų ir lapų. Serenčiai taip pat naudojami gaminant margariną, majonezą, padažus, konditerinius gaminius bei daugelį kitų produktų, siekiant jų natūralumo.
Soduose ir namuose serenčiai gali būti nepamainomi ir natūralūs pagalbininkai, kovojant su nepageidaujamais įnamiais. Jau seniai žinoma, kad serenčių kvapo nemėgsta tarakonai, žiurkės, kai kurie šliužai ir sraigės, baltasparniai, amarai, skruzdėlės. Serenčiai lakiuosius junginius išskiria ne tik į orą, bet ir į dirvožemį, tad juos patariama sodinti ten, kur dirvoje gausu nematodų (tai parazitinės kirmėlės, mintančios javų, bulvių, morkų bei kitų augalų šaknimis ir sugadinančios šakniavaisių derlių), taip pat atgrasant grambuolių lervas, kurklius ar kurmius. Serenčių kvapo nemėgsta ir daugelis laukiniai žvėrys – stirnos, šernai, elniai, zuikiai, tad serenčius galima sodinti sodo pakraštyje, jeigu netoliese yra miškas ir žvėreliai mėgsta ateiti pasmaližiauti sodo augalais. O jeigu namuose šuo mėgsta graužti stalo koją ir negalite jo atpratinti nuo šio įpročio – įtrinkite baldą serenčių aliejumi.
Daržui bus labai sveika, kai šalia daržovių eilučių į tarpus pasodinsite serenčių. Ypač patariama sodinti šalia bulvių, pomidorų, paprikų, baklažanų, petunijų ir kitų bulvinių šeimos augalų. Tik nepatariama sodinti šalia žirnių ar pupelių – serenčiai su šiais augalais „nedraugauja“. Augdami šalia kitų augalų, serenčiai šiems padeda kovoti su grybinėmis ligomis – puviniais, miltligėmis, maru, rauplėmis ir kt.
Serenčių rūšys
Serenčių pasaulyje yra kelios dešimtys rūšių. Lietuvoje jos savaime neauga, bet gėlynuose dažniausiai yra auginamos šios:
Gvazdikinis serentis (Tagetes patula), ko gero, pati populiariausia tarp serenčių rūšių. Būtent jos ryškiaspalves raudonas, geltonas ar rudas veisles dažniausiai galima pamatyti miesto gėlynuose, privačiose sodybose ar kapinėse. Kažkada savaime gvazdikinis serentis augo tik Pietų Amerikoje, kurioje nuo senų laikų buvo naudojamas indėnų liaudies medicinoje ir šamanų ritualuose. Bet jau šimtus metų šis augalas yra paplitęs visame pasaulyje. Užauga iki 20–60 cm. aukščio, žydi nuo gegužės mėn. iki šalnų. Rudenį subrandina sėklas, kurias galima kitąmet pasėti. Spustelėjus pirmoms šalnoms – nušąla.
Didysis serentis (Tagetes erecta) iš tiesų yra didesnis, galintis pasiekti 1 m aukštį ir žydintis stambesniais žiedais. Actekai jį naudodavo maistui, o iš augalo pagamintais dažais dažydavo kūną ritualinių apeigų metu bei norėdami apsisaugoti kūną nuo parazitų. Rūšinis augalas natūraliai augantis gamtoje, žydi ryškios oranžinės spalvos žiedynais, bet gėlynuose dažnai auginamos selekcininkų sukurtos veislės – baltos, kreminės, rudos, raudonos bei dvispalviais žiedais.
Mūsų gėlynuose dar galima pamatyti smulkiažiedį (T. tenuifoilia), blizgujį (T. lucida), smulkiagraižį (T. micrantha) ir kitas rūšis bei veisles. Visos jos pasižymi aštriu ir specifiniu kvapu, karpytais žaliais lapeliais bei įvairių atspalvių geltonai-raudonos paletės žiedais. Serenčiai paprastai mėgsta drėgnesnes ir saulėtas vietas, nors gali augti ir daliniame pavėsyje, bet tada mažiau žydės. Beje, jeigu kam nors nepatinka serenčio kvapas ar yra jam alergiškas, bet vis tiek nori auginti šias gėles – gali rinktis tarp selekcininkų sukurtų bekvapių serenčių veislių.
