Kiekvienas net ir mažiausias daržo ar gėlyno augalėlis turi įdomią istoriją – kaip jis atsirado mūsų soduose, kuo jis naudingas žmogui, kodėl mėgsta augti tik tam tikroje vietoje, ir dar daug kitų įdomių dalykų. Tad pupinių šeimos atstovai puikiai tinka įdomioms augalų istorijoms.

Pupinių šeima (Fabaceae)

Manote, kad jai priklauso tik žirniai, pupos ir pupelės ? Štai ir ne, nors gal sunku patikėti, bet joje priskaičiuojama virš 450 skirtingų augalų genčių ir daugiau kaip 12000 rūšių! Jie auga visoje planetoje išskyrus Antarktidą. Ir tai ne vien žoliniai augalai, tokie kaip žirniai ar pupos, bet ir gausybė krūmų, medžių bei vijoklių. Nemažai iš jų auga ir Lietuvoje. Norint atpažinti, kad augalas tikrai priklauso pupinių šeimai, reikėtų atkreipti dėmesį į šiuos jam būdingus požymius: lapai paprastai prie stiebo būna prisisegę pražangiai, t.y. ne vienas priešais kitą, o po vieną atskirai ir aplink stiebą išsidėstę spirale. Jie dažnai būna trilapiai arba plunksniški (t.y. sudėtiniai), lygiais krašteliais ir kartais su prielapiais. Žiedą paprastai sudaro 5 vainiklapiai, kurie primena miniatiūrinį laivelį arba drugelį: vienas iš jų panašus į valtelę, du – į laivo bures, o du – kaip irklai. Žiedus paprastai mėgsta lankyti bitės ir kiti vabzdžiai, susivilioję nektaru. Dauguma pupinių šeimos atstovų sunokina vaisius jiems būdingoje dėžutėje – ankštyje, kuri gali būti nuo kelių milimetrų iki net vieno metro ilgio.

Pupinių šaknys

Tai viena įdomiausių šios šeimos augalų dalis. Jei kada teko matyti išrautos pupelės arba žirnio šaknis, tai turbūt pastebėjote, kad jos būna apkibę tokiais nedideliais gumbeliais. Juose gyvena bakterijos, kurios fiksuoja ir kaupia azotą, esantį atmosferoje. Tai unikali savybė, nes taip augalai apsirūpina azotu ne iš dirvos kaip dauguma, o iš oro. O juk azotas – tai vienas iš reikalingiausių augalui cheminių elementų, reikalingas augimui. Tad pupinių šeimos augalų praktiškai nereikia tręšti azotinėmis trąšomis (nebent kol jie dar būna maži). Be to, tokie pupinukai kaip lubinai, dobilai, vikiai, žirniai, liucernos ir kiti yra labai puiki žalioji trąša, praturtinanti dirvą ne tik azotu, bet ir fosforu, taip pat stabdantys dirvos eroziją ir ją supurenantys. Tad jeigu vasarą darže auginote žirnius, pupeles ar pupas, nuėmę derlių, neišraukite jų šaknų, o nukirpę palikite dirvoje – tai bus natūrali trąša jūsų daržui. Ne veltui ekologinės vejos sudėtyje būna dobilų sėklų (juk dobilas – taip pat pupinis !) ir tokią veją reikia žymiai mažiau tręšti. Juk pertręšus dirvą azotinėmis trąšomis, joje kaupiasi kenksmingi nitratai ir nitritai.

Lietuvoje savaime augantys pupiniai augalai

Jų yra apie 50 pupinių šeimos rūšių augalų. Jie visi yra žoliniai ir daugelį jų galime sutikti pievose ar pamiškėse – tai jau minėto dobilo (Trifolium), vikio (Vicia) ir pelėžirnio (Lathyrum) ir dar kelatas augalų. Taip pat dažna kulkšnė (Astragalus), perluotis (Anthyllis), gargždenis (Lotus), barkūnas (Melilotus) ir liucerna (Medicago). Iš savaiminių pupinių šeimos augalų net 9 yra įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą kaip nykstantys. Štai ilgagalvis dobilas (Trifolium rubens) yra labai gražus ir retas augalas, pasipuošiantis ilgomis ir rožinėmis žiedų galvutėmis. Šį retuolį galima pamatyti augantį sausose pamiškėse, o norintys tokį turėti savo gėlyne, galima sodo prekių parduotuvėse įsigyti sėklų arba sodinukų. Iš žolinių pupinių augalų dar galima paminėti saldžialapę kulkšnę (A.glycyphyllos), kurios lapai iš tiesų turi speficinio saldumo ir anksčiau buvo naudojami gydymui.

Tiesa, su ankštiniais augalais reikia būti ir atsargiems, nes nors ir nemažai iš jų naudojami maistui ar pašarui – pupelės, žirniai, pupos, sojos, lęšiai, avinžirniai, dobilai, asparcetai, liucernos, ožragės, vikiai, pupuolės bei kiti, bet tarpe jų gali būti ir nuodingų, kai kurie iš jų kaupia toksines medžiagas. Tad jeigu gerai nepažįstate augalo, neskubėkite jo ragauti.

Svetimžemiai pupiniai augalai

Anksčiau paminėtos savaiminės Lietuvos krašto pupinių šeimos gentys, bet daug ir įvairių yra atkeliavę iš kitų kraštų kaip dekoratyviniai, maistiniai ar pašariniai augalai. Kalbant apie svetimžemius pupinius augalus, būtina paminėti gausialapį lubiną (Lupinus polyphyllus). Kažkada į Lietuvą jis buvo atvežtas kaip labai naudingas, nes buvo dekoratyvus, mėgstamas bičių, tiko kaip pašarinis ir sideratinis augalas. Bet su laiku žala pradėjo nustelbti naudą, nes jis nevaržomai išplito gamtoje, užstelbdamas ir išstumdamas mūsų savaiminius augalus, daug žalos padarydamas, pakeisdamas natūralias augavietes, kurioms kintant, keičiasi visa ekosistema – grybai, kerpės, kiti augalai, vabzdžiai, smulkieji gyvūnai ir t.t. Tad šiuo metu jis įrašytas į invazinių augalų sąrašą kaip ir Sosnovskio barštis, yra draudžiama prekiauti jo sėklomis, nerekomenduojama auginti dekoratyviniuose želdynuose. Tiesa, lubinų yra ir kitų rūšių, kurios nėra agresyvios, tad jeigu mėgstate lubinus, auginkite geltonąjį (L.luteus) arba kurį nors kitą puošnų hibridą.

Robinija ir karagana

Lietuvoje neauga nei vienas savaiminis pupinių šeimos medis arba krūmas, nors kai kurie pas mus apsigyvenę taip seniai, kad regis čia nuolat buvę. Štai baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia), kuri anksčiau buvo vadinama akacija ir toks pavadinimas šnekamojoje kalboje išlikęs iki šiol. Nors irgi laikoma agresyviai plintančiu augalu, bet ji bent atneša naudos ten, kur paprastai niekas nenori augti – dykvietėse ir kitose nederlingose vietose, nebenaudojamuose savartynuose, karjeruose ar norint sutvirtinti šlaitus. Jos žiedai medingi ir mėgiami bičių, tik intensyvus plitimas turėtų būti kontroliuojamas, tad dekoratyviniuose želdynuose geriau sodinti geltonalapes arba spalvingais žiedais bei kitų rūšių robinijas. Želdynuose dar dažnai sodinama karagana (Caragana), anksčiau vadinta žirnmedžiu ir paprastai auginama kaip nereiklus gyvatvorių augalas.

Pupmedis ir visterija

Neretas ir pupmedis (Laburnum), apie jį rašyta anksčiau. Štai šis geltonų žiedų savininkas, nors ir labai gražus, bet yra nuodingas augalas, tad prieš jį sodindami savo kieme, gerai apgalvokite, ar nepakenks  mažiems vaikams arba naminiams gyvūnams. Iš rečiau auginamų ir įdomių sumedėjusių pupinių šeimos atstovų būtų galima paminėti visteriją (Wisteria). Tai vijoklinis augalas, kuris vėlyvą pavasarį pakvimpa žiedais, susitelkusiais į violetines kekes (būna baltai žydinčių). Lietuvoje dažniausiai auginama kininė (W. sinensis), dar kartais gausiažiedė (W.floribunda) visterija bei įvairūs hibridai.

Apskritalapis cercis (Cercis siliquastrum)

Pastaraisiais dešimtmečiais mūsų krašte galima pamatyti ir nuostabų cercio (Cercis) žydėjimą. Tai gan neaukštas medelis, gausiai apsipilantis rožinės ar violetinės spalvos žiedais prieš pat skleidžiantis lapams. Kam yra tekę būti pietų ir vidurio Europos šalyse pavasarį, greičiausiai yra atkreipę dėmesį į šiuos užburiančius žiedų debesis miestų želdynuose. Žydinčių cersių jau galima pamatyti ne tik Lietuvos botanikos soduose, bet ir privačiuose kiemuose.

Tridyglė gledičija (Gleditsia triacanthos)

Tai didelis, kelių dešimčių metrų aukščio parkų medis. Ir tie dygliai būna tikrai įspūdingi, tad artinantis prie augalo su jais geriau būti atsargesniems ! Vasaros pabaigoje medis pasipuošia įspūdingomis ankštimis – tamsiai vyšninės spalvos, net iki 50 cm ilgio. Amerikos indėnai jaunas ankštis kartu su sėklomis valgydavo.

Retesni pupiniai medžiai ir krūmai

Pupinių šeimos medžių Lietuvoje auginama ir kitokių, bet jie reti. Dar paminėtinas geltonžiedis posnis (Cladrastis lutea) – gan atsparus šalčiui neaukštas medis, vėlyvą pavasarį žydintis baltomis ir maloniai kvepiančiomis žiedų kekėmis. Iš pupinių šeimos krūmų želdynuose kartais dar auginama krūminė amorfa (Amorpha fruticosa), raipstas (Cytisus), šluotinis sausakrūmis (Sarothamnus scoparius), prožirnis (Genista), juodasis palėpštis (Lembotropis nigricans) ir paraipstis (Chamaecytisus). Tiesą sakant, visi šie dažniausiai geltonai žydintys krūmai, išskyrus amorfą, kuri skleidžia violetines žiedų žvakeles, yra tokie panašūs, kad ir botanikai kartais nesutaria, ar tai atskiros gentys, ar tik varietetai. Tiesa, želdynuose pastaraisiais metais populiarėja įvairios veislės, žydinčios įvairiaspalviais žiedais.

Pupinių šeima tikrai gausi ir visų jų, galinčių augti Lietuvos klimato sąlygomis net  neišvardinsime. Nelabai ir verta, nes dauguma ne mūsų krašto kilmės augalų yra linkę apšąlti, tad vėliau skursta ir nebūna dekoratyvūs. Jeigu jau planuojate, kokius naujus augalus sodinsite savo sode, tai iš pupinių šeimos geriau auginkite tuos, kurie yra prisitaikę prie nepastovių lietuviškų žiemų, yra nereiklūs ir puošia aplinką ryškiu žydėjimu.