Ricinos aliejus parduodamas vaistinėse nuo įvairių negalavimų, o gėlynuose auginamos šios gėlės, kurių sėklų galima įsigyti sodo prekių parduotuvėse. Ir nors augalas lietuviškai vadinasi ricinmedis, bet iš tiesų tai ne medis, o žolė. Tiesa, gan aukšta žolė, galinti pasiekti apie 1,5-2 metrų aukštį. Pas mus šis augalas dažnai auginamas kaip dekoratyvinis, bet daugelyje pietų Europos šalių tai įkyri piktžolė, ne vienoje šalyje paskelbta invazine. Laimei, pas mus ricinmedis nežiemoja, o ir sėklų iki rudens nespėja sunokinti, tad Lietuvoje jis nėra piktžolė ir gamtoje neplinta.
Bet ar tikrai ricinmedis toks grėsmingas sveikatai ir kada jo reikėtų pasisaugoti ? Visas augalas yra nuodingas – lapai, stiebai, žiedai. Pati nuodingiausia dalis yra sėklos. Suvalgyta viena sėkla gali būti mirtina dozė mažam vaikui ar naminiam gyvūnėliui. Kažkada sovietų KGB su ricinmedžio sėklų milteliais nunuodydavo savo priešus. O tos sėklos atrodo gražiai ir puošniai, visiškai kaip margaspalvės pupelės, todėl jas lengva supainioti su margomis valgomosiosiomis pupelėmis. Įdomu tai, kad kiekvienos sėklos raštas yra unikalus, kaip ir žmonių pirštų antspaudai.
Nuodingosios sėklos yra labai aliejingos, riebalai gali sudaryti net apie 50 proc. Laimei, išspaustame ricinų sėklų aliejuje nuodingųjų medžiagų neišlieka, tad jį saugiai galima naudoti tiek išoriniam, tiek vidiniam gydymui. Išlikę žinių, kad ricinų aliejus buvo naudojamas gydymui daugiau kaip prieš 2000 metų. Išoriškai naudojant ricinų aliejų, jis skatina plaukų augimą ir stabdo ne tik galvos plaukų, bet ir antakių bei blakstienų slinkimą. Suteikia plaukams blizgesio, maitina, drėkina ir minkština plaukus bei odą – tiek galvos, tiek veido. Sumažina pleiskanų atsiradimą. Taip pat tinka lūpų priežiūrai ir apsaugai nuo skilinėjimo bei išdžiūvimo. Tepant veidą ricinų aliejumi, kurio sudėtyje yra ricinoleino rūgšties gliceridų, kurie naudojami kaip UV filtras odos apsaugai nuo pigmentinių dėmių atsiradimo. Kartais naudojamas kaip medicininių tepalų ir kremų sudėtinė dalis, gydant neuždegimines odos ligas, taip pat nuo egzemų ir dermatito. Tibeto liaudies medicinoje mažais kiekiais naudodavo lapų ir šaknų nuovirą, slopinant kosulį ir lengvinant atsikosėjimą, malšinant galvos skausmą.
Vidiniam vartojimui skirtas ricinų aliejus dirgina žarnyno receptorius, skatindamas raumenų veiklą ir laisvindamas vidurius. Labai dažnai ricinų aliejus vartojamas žarnynui ištuštinti prieš radiologinį tyrimą ar prieš žarnyno operacijas. Tinka ir apsinuodijus maistu, kad išvalyti virškinamąjį traktą. Tai va kiek naudingų savybių turi tas ricinų aliejus, o jų yra dar daugiau. Svarbu tik neragauti pačių ricinų sėklų-pupelių. Ir nerekomenduojama šio aliejaus naudoti nėštumo metu, nes gali sukelti persileidimą. Iš džiovintų stiebų anksčiau dar vydavo virves, naudodavo popieriui gaminti.
Spėjama, kad savaime paprastasis ricinmedis kažkada augo Afrikoje, bet jau nuo seniausių laikų jis paplito pietų ir centrinėje Europoje, kur puikiai jaučiasi, užgoždamas vietines rūšis. Ricinmedis yra žolinis augalas, žaliuojantis visus metus. Žydi ilgai, Lietuvoje nuo liepos mėn., sėklų pas mus nesubrandina, bet šiltesnėse šalyse tai įvyksta rugsėjo-lapkričio mėn. Augalą dažniausiai apdulkina ne vabzdžiai, o vėjas. Sėklų būna nemažai ir jos puikiai dygsta. Mėgsta augti derlingesniuose priemoliuose ar priesmėliuose, bet kaip tikra piktžolė auga bet kur. Tik nederlingose dirvose bus menkesnė, o ir greičiausiai nežydės, tad auginant gėlyne geriau parinkti jai derlingesnį ir drėgnesnį dirvožemį.
Gėlynuose paprastai auginamas ne rūšinis augalas, kurio lapai žalios spalvos, o veislės, pasižyminčios sodriai vyšninės spalvos lapais ir žiedais. Teigiama, kad augantis augalas turi insekticidinių savybių, t.y., atbaido muses ir uodus, taip pat išveja iš sodo kurmius.
Prisiminiau, kai buvau vaikas, man močiutė pasakojo, kad jos jaunystės laikais merginos prieš eidamos į vakarėlius į akis įsilašindavo po lašą ricinų aliejaus, kad vyzdžiai išsiplėstų, nes taip, jų manymu, atrodydavo patrauklesnės kavalieriams. Bet močiutė prisipažino, kad pati taip elgėsi tik vieną kartą, nes po to akis labai perštėjo ir kurį laiką prastai matė. Brrr, ko tik nepadaro žmonės, kad tik būtų gražesni...
Tad auginkite ricinmedį kaip gėlyno puošmeną, bet būkite atsargūs – nelieskite jo plikomis rankomis ir nebandykite kramtyti, nusipirktas sėklas padėkite saugiai, kad nepasiektų vaikai ar namiškiai nesupainiotų su maistinėmis pupelėmis. O jeigu šalia gėlyno sukinėjasi maži vaikai ar žiopli augintiniai – tai geriau ricinmedžio visai neauginti, nes pasaulyje yra buvęs ne vienas mirtinas atvejis, kai paragaudavo ricinmedžio sėklų. Laimei, Lietuvoje to dar neteko girdėti.
