Senovės keltai amalus vertino kaip ypatingus augalus, turinčius stebuklingų galių. Dar ir dabar tose šalyse yra išlikęs paprotys, kai mylimieji nori, kad jų meilė tęstųsi amžinai, reikia po juo pasibučiuoti; nukirstas amalas negali nukristi ant žemės, kad neprarastų savo stebuklingų galių
