Mūsų soduose auga nemažai skirtingų augalų panašiais pavadinimais. Pavyzdžiui, ožerškis ir ožekšnis, bereinis ir bereinutis, cūga ir pocūgė, buksmedis ir bukas, bei kiti. Daugeliui, ko gero, yra girdėtas ir kedras, parduotuvėse galima nusipirkti skanių, bet nepigių kedro riešutų. Tiesa ta, kad tikrieji kedrai valgomų riešutų nenokina, jie sunoksta ant kedrinių pušų. Tai kaip yra iš tikrųjų ? Pirmiausiai, tai iš tiesų yra du skirtingi spygliuočiai augalai: kedras ir pušis. Kedrinė pušis (kartais dar rašoma kedrinė pinija) sunokina valgomus riešutus, o kedras – ne. Lietuvoje abu šie medžiai savaime gamtoje neauga, auginami sodybose arba parkuose.

cedrus atlantica glauca

Atlantiniai kedrai ‘Glauca’

Kedrinius riešutus Lietuvoje XX a. pabaigoje ypač išpopuliarino rusų rašytojo V.Megrė romanai „Anastasija“, kuriuose akcentuojama sibirinės pušies medienos bei riešutų nauda. Bet ir šiose knygose painiojami du skirtingi augalai – kedrai ir pušys. Tad trumpai pristatysime abi šias spygliuočių rūšis.

Kedras (Cedrus) – vienas įspūdingiausių medžių, pasižymintis ne tik savo aukščiu, bet ir plačia, galinga laja. Tokiais galiūnais dažnai susižavime, pamatę juos augančius Pietų ar Vakarų Europos šalyse. Gaila, bet mūsų krašte tokie dideli jie neužauga, geriausiu atveju vegetuoja maži, kartais ilgiau išgyvendami nebent pajūrio krašte. Pasaulyje kedrų yra tik keturios rūšys, jos tarpusavyje ir panašios, ir skirtingos.

 

HIMALAJINIS KEDRAS (Cedrus deodara) – tai ne tik vienas gražiausių kedrų, bet ir vienas puošniausių spygliuočių, kilęs iš Himalajų. Kai kuriose Amerikos ir Europos šalyse, kuriose yra tinkamos sąlygos jam augti, šis kedras – viena iš didžiausių parkų puošmenų. Pažvelgus į suaugusį medį, mintyse pirmiausia iškyla apibūdinimas – tikrai galingas ! Iš tiesų, tinkamomis sąlygomis jie gan sparčiai auga, pasiekdami 40 – 50 m aukštį, išskirtiniais atvejais net virš 60 m. Bet išskirtinumo suteikia ne tik aukštis, bet ir plotis – augalas būna plačiai išsikerojęs į šalis, o kamieno skersmuo gali siekti net 3 – 3,5 metrus.

Cedrus deodara

Tokio dydžio himalajinis kedras Leituvoje neužauga

Puošnų medžio įspūdį sustiprina jo spygliai, kurie yra kiek panašūs į maumedžių – švelnūs, tankūs, iki 5-6 cm. ilgio, o jų spalva melsvai pilka. Visi kedrai yra visžaliai augalai, rudenį spyglių kaip maumedžiai nenumeta. Labai puošnūs ir šio kedro kankorėžiai, kurie yra stambūs, o jų forma kaip kiaušinio. Kankorėžiai, panašiai kaip ir kėnių, auga ne nusvirę žemyn, o styro į viršų kaip žvakės. Be to, paukščiai ir voverės juos per žiemą lengvai išaižo, ieškodami sėklų. Taip, tų pačių kedrų sėklų, kurios yra smulkios, o žmonės maistui jų nevartoja.

Mokslinis augalo pavadinimas „deodara“ sanskrito kalba reiškia „dievų medis“. Induistai jį garbino kaip dieviškąjį medį. Ir dabar manoma, kad gyvenimas šalia šių medžių žmogui suteikia palaimą. Senovėje iš šio kedro medienos statydavo šventyklas, tiltus ir laivus, nes jo mediena tvirta ir atspari puvimui. Iš aromatingos medienos tebegaminami baldai, antiseptikai, eteriniai aliejai, smilkalai ir vabzdžius atbaidančios priemonės. Himalajinis kedras yra Pakistano nacionalinis medis.

Cedrus libani cone

Libaninio kedro kankorėžis

ATLASINIS KEDRAS (Cedrus atlantica) gavo pavadinimą iš savo kilmės vietos – Atlaso kalnų, besidriekiančių šiaurės Afrikoje. Nuo himalajinio kedro atlasinis skiriasi mažesniu ūgiu – paprastai jis užauga iki 30 – 35 m, labai retai pasiekia 40 m. Jo spygliai taip pat melsvai pilkos spalvos, bet trumpesni, siekia 1,5 – 2,5 cm. Kankorėžiai taip pat apvalūs, bet mažesni. Medžio lajos forma plati, dažnai senesnių medžių būna kaip nupjautas kūgis. Geriausiai jaučiasi kalnuose 1500 – 2500 m aukštyje virš jūros lygio. Natūraliose augavietėse sudaro giraites kartu su alžyriniu kėniu, kedriniu kadagiu ir akmeniniu ąžuolu. Visų šių medžių pavadinimai skamba taip pat gražiai, kaip ir jie patys atrodo, bet, Lietuvoje, deja, neauga. Šios Atlaso kalnų giraitės unikalios dar ir tuo, kad jose prieglobstį randa beždžionių makakų rūšis malgotai, kuriose paprastai ne mamos, o tėčiai rūpinasi jauniklių auginimu ir ugdymu, organizuodami kažką panašaus į vaikų darželius. Atlasiniai kedrai taip pat yra populiarūs medžiai pietų ir vidurio Europos parkuose. Dažniau auginamas ne pats rūšinis augalas, o veislė ‘Glauca‘, kuri, ko gero, yra viena iš „mėlyniausių“ iš visų spygliuočių, turinčių ryškius mėlynus spyglius. Kadangi atlasiniai kedrai kilę iš Afrikos, jie yra gan atsparūs sausroms.

Cedrus atlantica pendula

Atlantinis kedras ‘Pendula’ panašus į snaudžiantį mamutą

Atlasinių kedrų eterinis aliejus naudojamas išoriškai kvėpavimo ir kraujotakos sistemų stimuliavimui bei nervų raminimui, inhaliacijoms, masažams ir kosmetikoje, veikia diuretiškai ir antiseptiškai, naikina grybelius, pleiskanas. Mediena plačiai naudojama baldų pramonėje ir statybose.

LIBANINIS KEDRAS (Cedrus libani) natūraliai auga ne tik Libane, bet ir kitose kalnuotose Viduržemio jūros pakrantės šalyse: Izraelyje, Sirijoje, Turkijoje ir Jordanijoje. Senesniuose botaniniuose žinynuose atlantinis ir libaninis kedras buvo laikomi kaip vienas ir tas pats augalas, bet šiuo metu jie išskirti kaip dvi skirtingos rūšys. Iš tiesų, šie abu kedrai gan panašūs. Libaninis kedras užauga kiek aukštesniu ir platesniu medžiu, jo spygliai yra labiau žalesnio atspalvio, o kankorėžiai stambesni.

Libaninio kedro mediena labai kvapni kaip ir kitų kedrų, ir nors ji kiek minkštesnė nei kitų rūšių, bet taip pat nuo seno naudojama statybose. Per daugelį amžių natūralios šių kedrų giraitės buvo smarkiai iškirstos, tad šiuo metu augalas yra saugomas, daugelyje vietų atsodinami jauni sodinukai. Libaninis kedras Biblijoje yra paminėtas ne vieną kartą. Manoma, kad išmintingasis karalius Saliamonas iš šių kedrų pastatė garsiąją šventyklą Jeruzalėje. Šis medis – Libano nacionalinis medis, kuris pavaizduotas ir ant šalies vėliavos.

TRUMPASPYGLIS KEDRAS (Cedrus brevifolia) kartais dar vadinamas libaninio kedro trumpaspygliu porūšiu, nors iš tiesų tai atskira kedro rūši