Lietuvos miškuose savaime auga paprastoji eglė, bet pasaulyje paplitę daugybė ir kitų eglių rūšių. Kai kurios iš jų auginamos ir mūsų dekoratyviuose želdynuose. Šį kartą pristatome BALTĄJĄ EGLĘ (Picea glauca), kuri savaime auga Šiaurės Amerikos miškuose ir kalnuose. Tai tikrai nelepus medis, paplitęs ne tik Aliaskoje, bet ir kituose šaltuose regionuose, tad gali ištverti net –40 C šaltį ! Savo gimtinėje ji paprastai pasiekia 15–30 m aukštį, bet gali ir daugiau – pats aukščiausias 55 m aukščio medis auga Kanados miškuose. Kuo baltoji eglė skiriasi nuo mūsų paprastosios ? Jos spygliukai yra kiek trumpesni, apie 1–1,5 cm ilgio, tankesni ir ne tokie dygūs, jie nėra visiškai žali kaip paprastosios eglės, o turi kiek melsvą atspalvį. Kankorėžiai žymiai mažesni, apie 3–6 cm ilgio ir 1 cm skermens, turi šiek tiek rausvumo. Sėklos atitinkamai taip pat mažesnės nei paprastosios eglės, bet irgi su sparneliu, kuris padeda mažai sėklytei nuskristi ir sudygti kuo toliau nuo „mamos“. Baltoji eglė sėklų subrandina tikrai daug, nes jomis mėgsta užkandžiauti daugelis paukščių ir miško žvėrelių, tad gamta pasirūpino, kad sėklų užtektų ir valgytojams, ir šios eglės rūšies išlikimui. Pavasarį baltoji eglė išleidžia miniatiūrinius kankorėžiukus, ir moksliškai tai vadinama sporifikavimu, o mums labiau suprantama kaip žydėjimas. Moteriški kankorėžiukai (makrostrobilai) būna simpatiškos rausvos spalvos, vyriški (mikrostrobilai) labiau panašūs į žirginius. Įvykus apdulkinimui, rudeniop kankorėžiai subręsta.

Baltoji eglė gali išgyventi iki 300–350 metų amžiaus. Lietuvoje garbaus amžiaus medžių auga senuose dvarų parkuose, Palangos botanikos ir Girionių parke, kai kuriose girininkijose. Didžiausi baltosios eglės privalumai yra tie, kad ji atspari šalčiui ir sausroms, mažiau reikli nei kitos eglės dirvos derlingumui, gali augti daliniame pavėsyje ir šlapiose vietose. Jos mediena naudojama statybose, baldams ir popieriui gaminti, iš sodinukų galima suformuoti tankią ir aukštą gyvatvorę, apsaugančią nuo stiprių vėjų. Želdynuose ši rūšinė eglė sodinama gan retai, vis labiau populiarėja jos žemaūgės veislės. Viena iš labiausiai žinomų yra ‘CONICA‘, kartais dar vadinama kanadine eglute. Ši nedidukė ir tanki eglutė buvo aptikta kaip savaime augantis mutantas Kanados miškuose daugiau nei prieš 100 metų ! Bet jos populiarumas nemažėja iki šių dienų, nes dėl savo gražios formos ir lėto augimo mėgstama ne tik gėlynuose, parkuose, kapinėse, alpinariumuose, bet ir kituose dekoratyviniuose želdynuose. Šis nedidelis medelis auga itin lėtai, per metus pasistiebdamas tik po keletą cm. Jo spygliukai ryškiai žali ir labai tankūs. Lietuvoje ‘Conica‘ gali pasiekti 2–3 m aukštį (bet tik per daugelį metų), šiltesnėse šalyse ji užauga kiek didesnė. Kartais medeliai nukenčia ankstyvą pavasarį, kai pakaitina saulė, o žemė dar būna įšalusi, ypač jei augalas auga labai saulėtoje ir sausoje vietoje. Vasarą medelis gali nukentėti nuo vorantinklinių erkučių antpuolio. Šios erkutės akimi nematomos, pastebime tik jų padarytą žalą, kai dėl neaiškių priežasčių pradeda džiūti ir byrėti spygliai. Jeigu nenorite naudoti savo kieme pesticidų atbaidant kenkėjus, tiesiog nupurkškite medelį stipria vandens sroves iš laistymo žarnos keletą kartų per dieną.

‘Sander‘s Blue‘ eglučių spygliukai būna melsvos spalvos, ‘Daisy‘s White‘ ir ‘Maigold‘ jauni spygliukai beveik balti, ‘Dendrofarma Gold‘, ‘Echiniformis‘ ir ‘Nana‘ medeliai auga rutulio formos, tik pirmojo spygliai geltoni, o kitų dviejų – melsvi. ‘Laurin‘ ir ‘Piccolo‘ veislės medeliai auga ypač lėtai ir būna siauros koloniškos formos, bei daugelis kitų veislių. Visos paminėtos baltosios eglės veislės auga lėtai, tad labai tinkamos auginimui mažose erdvėse (kapinėse, balkonuose, vazonuose ir pan.), jų trumpi, tankūs ir gan švelnūs spygliukai. Geriausiai jos jaučiasi, augdamos daliniame pavėsyje, drėgnokoje ir vidutiniškai derlingoje žemėje. Pavasarį galima patręšti spygliuočiams skirtomis trąšomis ar puse normos universalių trąšų. Mažųjų eglučių šaknų sistema negili, tad per sausras ar augančias vazonuose reikėtų stebėti ir esant reikalui palaistyti. Neužmirškite, kad jei šią eglutę auginate vazone, net ir žiemą žemė gali išdžiūti, ypač jei vazonas stovi lauke, apsaugotas nuo kritulių. Yra ne kartą tekę matyti, kaip šios mielos mažos eglutės, augančios vazonuose prie kavinių ar įstaigų durų dažnai skursta ir džiūsta, nes niekas nesusipranta jas tiesiog palaistyti.