Gegužės ir birželio mėnesiais pas mus žydi tiek įvairiausių medžių, krūmų ir gėlių, kad akys greitai apsipranta prie įvairovės ir atrodo kad taip turi būti nuolat. Tad kiek gaila, kad žiedų fiesta kunkuliuoja taip trumpai, tik 1,5–2 mėn., nes ankstyvą pavasarį ir vasaros antroje pusėje nedaug kas bedžiugina žiedais, ką jau bekalbėti apie rudenį ir žiemą. Dažnai pro alyvų, bijūnų, jazminų ar kitas grožybes nepastebime kiek retesnių augalų žiedų, o juk tikrai turime ir daugiau kuo  pasidžiaugti. Tad norime šį kartą prisiminti mūsų želdynuose nors ir ne dažną, bet įdomų ir puošnų augalą pupmedį.

PUPMEDIS  (Laburnum) jau savo pavadinimu sufleruoja, kad tai medis, kuris augina pupas. Ir iš tiesų jis priklauso gausiai pupinių šeimai (Fabaceae), tik, skirtingai nuo mūsų mėgstamo žirnio ar pupelės, šio augalo pupos tikrai nevalgomos, o netgi atvirškčiai – nuodingos, bet apie tai – kiek vėliau. Natūraliai gamtoje randamos tik dvi pupmedžių rūšys ir abi jos auga Centrinės ir Pietų Europos šalyse, tad tai tikrai europietiškas medis (nes dažnai išgirstame iš skaitytojų, kad pasakojame vien apie dekoratyvinius augalus, kurių didžioji dauguma iš jų yra kilę iš Azijos ar Amerikos). Dar yra viena hibridinė pupmedžio rūšis, kurią sukūrė selekcininkų rankos. Taigi, pristatome kiekvieną rūšį  atskirai ir kiek išsamiau.

PAPRASTASIS PUPMEDIS (L. anagyroides) savaime auga Vokietijos, Ispanijos, Čekijos, Austrijos, Italijos, Prancūzijos ir kt. šalyse, jų pamiškėse ir priekalnėse. Labiausiai jam patinka lengva, kalkinga, drėgna ir nerūgšti dirva. Paprastai jis užauga nelabai dideliu medeliu arba krūmu, siekiančiu apie 7–9 m aukštį ir plotį, panašiai kaip mūsų gudobelė. Gegužės mėnesį pradeda skleistis žali trilapiai lapeliai, kurie labai panašūs į dobilo (juk abu priklauso tai pačiai pupinių šeimai). Lapeliai ovalūs, piršto ilgumo, sukibę ant ilgoko kotelio. Jų viršutinė pusė būna ryškiai žalia, o apatinė – šviesesnė ir šiek tiek plaukuota. Šiek tiek vėliau už lapelius, gegužės pabaigoje arba birželį pasirodo ir gražuoliai žiedai, dėl kurių puošnumo ir norime rekomenduoti šį augalą dažniau auginti želdynuose.

Pupmedžio žiedai iš tolo šviečia ryškiai geltona spalva. Jie nedidukai, tik apie 2 cm ilgio, bet jų daug ir būna sukibę į pailgą ir galinčią siekti 25–30 cm ilgio kekę, tad atrodo taip įspūdingai ! Iš toliau žydintis medis panašus į auksinį fontaną, nes liaunos šakelės būna nusvirusios lyg tekantis vanduo, o pažiūrėjus iš arčiau žiedynas primena geltonais nykštukų bateliais apkibusį kokoną – ir tai žavingas vaizdelis, tikrai. Jei pupmedžio žydėjimo metu pavasario dienos nėra labai karštos, tai žydėjimas gali tęstis ne vieną savaitę.

Baigdami žydėti auksiniai žiedeliai pradeda blukti, o jų vietoje, sėkmingai pasidarbavus vabzdžiams, užsimezga nedidelės apie 5 cm ilgio ankštys, kurios būna apaugusios švelniais pūkeliais. Rudeniop ankštys paruduoja ir atsiveria, ant žemės paberdamos tamsias sėklas, panašias į miniatiūrines pupeles.

Paprastasis pupmedis Lietuvoje buvo auginamas dar prieš I-ąjį Pasaulinį karą kai kuriuose dvarų parkuose, bet retokai. Mūsų krašte anksčiau jis būdavo linkęs apšalti, ypač šaltomis ir besniegėmis žiemomis. Bet pastaraisiais dešimtmečiais sodinant pupmedį, ypač kuris yra kilęs iš Lietuvoje augusio motininio augalo, bus maža tikimybė, kad jis apšals; be to, ir mūsų žiemos vis labiau švelnėja. Paprastai želdynuose auginamas rūšinis augalas, bet kartais galima pamatyti ir veislių. ‘Quercifolium‘ ir ‘Incisum‘ būna su kiek giliau nei įprastai karpytais lapais. ‘Bullatum‘ lapeliai būna garbanoti, o ‘Aureum‘ – vasarą geltoni, bet vėliau pažaliuoja. ‘Autumnale‘ dažnai pražysta pakartotinai vasaros pabaigoje; bei kitos veislės.