{"componentChunkName":"component---node-modules-gatsby-theme-try-ghost-src-templates-post-js","path":"/saremos-sala/","result":{"data":{"ghostPost":{"id":"Ghost__Post__6a81e2985f08b323af4e6538","title":"Saremos sala Estijoje","slug":"saremos-sala","featured":true,"feature_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8389.JPG","excerpt":"Saremos sala Estijoje yra tikras lobynas gamtos mylėtojams, besidomintiems paukščiais, augalais, geologija ir istorija ar tiesiog mėgstantiems atrasti įdomias vietas","custom_excerpt":"Saremos sala Estijoje yra tikras lobynas gamtos mylėtojams, besidomintiems paukščiais, augalais, geologija ir istorija ar tiesiog mėgstantiems atrasti įdomias vietas","visibility":"public","created_at_pretty":"16 Aug 2026","published_at_pretty":"20 Aug 2026","updated_at_pretty":"20 Aug 2026","created_at":"2026-08-16T19:17:28.000+03:00","published_at":"2026-08-20T21:41:40.000+03:00","updated_at":"2026-08-20T22:28:36.000+03:00","meta_title":null,"meta_description":null,"og_description":null,"og_image":null,"og_title":null,"twitter_description":null,"twitter_image":null,"twitter_title":null,"authors":[{"slug":"medeina","url":"https://valdymas.medeinos.lt/autorius/medeina/","name":"Edita Medeina","bio":"Esu Edita Medeina (Jakubauskaitė) mokiausi ir užaugau Rumšiškėse. Medeinos vardas man prilipo savaime, kai kartu su draugais pradėjome švęsti Medeinos šventę, o man tekdavo įsikūnyti į šią deivę.","cover_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2020/05/DSC_1708.JPG","profile_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2022/01/zEdita-Medeina.jpg","location":null,"website":"https://www.medeinos.lt","twitter":"@EditaDitule","facebook":"medeinos","meta_title":null,"meta_description":null,"coverImageSharp":null,"profileImageSharp":null}],"primary_author":{"slug":"medeina","url":"https://valdymas.medeinos.lt/autorius/medeina/","name":"Edita Medeina","bio":"Esu Edita Medeina (Jakubauskaitė) mokiausi ir užaugau Rumšiškėse. Medeinos vardas man prilipo savaime, kai kartu su draugais pradėjome švęsti Medeinos šventę, o man tekdavo įsikūnyti į šią deivę.","cover_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2020/05/DSC_1708.JPG","profile_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2022/01/zEdita-Medeina.jpg","location":null,"website":"https://www.medeinos.lt","twitter":"@EditaDitule","facebook":"medeinos","meta_title":null,"meta_description":null,"coverImageSharp":null,"profileImageSharp":null},"primary_tag":{"slug":"parkai-ir-sodai","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/parkai-ir-sodai/","name":"PARKAI IR SODAI","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null},"tags":[{"slug":"parkai-ir-sodai","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/parkai-ir-sodai/","name":"PARKAI IR SODAI","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null},{"slug":"aplinkosauga","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/aplinkosauga/","name":"APLINKOSAUGA","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null}],"plaintext":"Saremos istorija\nSaaremaa yra didžiausia Estijos sala ir ketvirta pagal dydį sala Baltijos\njūroje. Jos plotas apie 2 700 km², tad šiek tiek didesnė už didžiausią Lietuvoje\nVarėnos rajoną. Nuo vakarinio iki rytinio salos krašto yra maždaug 90 km, o iš\nšiaurės į pietus – apie 60 km. Nuolatinių gyventojų virš 30 tūkst. Gyventojų\ntankumas labai mažas – tik apie 12 žmonių viename km², kai lyginant su Lietuva\nvidurkis yra apie 45 žmones km². Todėl net ir ne gamtos vietovėse Sarema atrodo\nlabai erdvi ir mažai apgyvendinta. Tiesa, vasaros metu per vieną mėnesį salą\naplanko apie 20-30 tūkst. turistų. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis tikras\nsalos miestas yra Kuresarė (Kuressaare). Joje gyvena maždaug 40 % visų salos\ngyventojų. Kiti Saremoje pažymėti miesteliai iš tiesų yra labai maži, dažnai\nkeliasdešimt ar kelių šimtų gyventojų gyvenvietės. Saremos savivaldybei\npriklauso ne tik pagrindinė sala, bet ir daug mažesnių aplinkinių salelių, o\nkartu su jomis suskaičiuojama 417 kaimų. Nuo žemyninės Estijos Sarema atskirta\nsąsiauriu. Įprastas kelias automobiliu yra per Muhu salą: iš Virtsu keltu per\n0,5 val. persikeliama į Muhu salą, o iš Muhu į Saremą važiuojama pylimu ir tiltu\nper Väike väin sąsiaurį. Tas kelias pastatytas dar XIX a. pabaigoje, taigi\ntechniškai keltas atplukdo ne tiesiai į Saremą, nors keliaujant automobiliu to\nbeveik nepajunti. Sala istoriškai buvo gana izoliuota. Estiškai jos pavadinimas\nlabai paprastas: saar reiškia „sala“, o maa – „žemė, kraštas“, tad Saaremaa\nmaždaug reiškia „salos kraštas“. Senesniuose europietiškuose šaltiniuose sala\nbuvo vadinama Ösel (vokiškai), Eysýsla (senąja norvegų kalba) arba Osilia\n(lotyniškai). Sarema ilgus amžius buvo strategiškai svarbi, nes kontroliavo jūrų\nkelius į Rygos įlanką. Iki XIII a. Saremoje gyveno vietiniai estų protėviai –\nsaremiečiai, garsėję kaip jūrininkai ir kariai. Jie turėjo savo politinę\norganizaciją ir gana ilgai priešinosi krikščionybės atsiradimui. Viduramžiais\nčia įsitvirtino vokiečių kryžiuočiai ir katalikų vyskupai. Vėliau sala priklausė\nDanijai, Švedijai, Rusijos imperijai, o 1918 m. tapo Estijos dalimi. Dėl savo\npadėties ji buvo svarbi ir abiejuose pasauliniuose karuose. Sovietmečiu sala\nbuvo pasienio zona, kadangi ji yra Baltijos jūros pakraštyje, tad patekimas į\nkai kurias jos dalis buvo ribojamas, veikė sovietų kariniai daliniai, radarų ir\npakrančių apsaugos objektai. Net patiems estams kelionė į salą nebuvo tokia\nlaisva kaip dabar. Dėl to Sarema ilgiau nei daugelis kitų Estijos vietų išliko\ngana uždara.\n\nKeltas iš žemyninės Estijos į Saremos salą plaukia beveik kas pusvalandį,\natvyksta turistai iš įvairiausių šaliųSaremos klimatas\nJis gan ryškiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nes salą iš visų pusių veikia\nBaltijos jūra. Klimatas jūrinis, švelnesnis ir ne toks kontrastingas. Žiemos\nSaremoje paprastai šiltesnės nei Estijos žemyninėje dalyje. Sausį ir vasarį\nvidutinė temperatūra pakrantėse laikosi maždaug apie 0 °C. Jūra rudenį ir žiemą\nlėtai atiduoda sukauptą šilumą, todėl stiprūs šalčiai čia retesni, panašiai kaip\nir pas mus Klaipėdoje ar Palangoje. Pavasaris, priešingai, vėsesnis ir vėluoja.\nPo žiemos Baltijos jūra dar ilgai būna šalta, todėl balandį ir gegužę ji vėsina\nsalą. Tai viena iš priežasčių, kodėl pavasarinė augalų vegetacija Saremoje\nprasideda vėliau nei panašiose vietose žemyne. Vasaros nėra karštos. Liepos\nvidutinė temperatūra maždaug 17–18 °C, dienomis prie pat jūros dažnai būna\nvėsiau dėl brizo. Ruduo Saremoje ilgas ir palyginti šiltas. Čia jūros poveikis\ntampa priešingas pavasariui: vasarą įšilęs vanduo rudenį šildo orą. Todėl\npirmosios rudens šalnos saloje, ypač pakrantėse, paprastai ateina vėliau negu\nžemyninėje Estijoje. Sarema taip pat yra viena saulėčiausių Estijos vietų.\nKritulių nėra labai daug – maždaug 550–700 mm per metus (panašiai ir Lietuvoje),\npriklausomai nuo salos vietos. Dar salai labai būdingas vėjas, kurį pakrantėse,\no taip - teko pajusti visu smarkumu. Atvirose vakarinėse ir pietvakarinėse\npakrantėse jis gerokai stipresnis nei salos gilumoje. Rudens ir žiemos audrų\nmetu Baltijos jūros vakariniai vėjai gali būti labai smarkūs.\n\nRugpjūčio 12 dieną Saremo saloje irgi vyko dalinis Saulės užtemimas. Saremos\npakrantė Saremos dirvožemis\nJis labai susiję su tuo, kad sala guli ant palyginti negiliai esančių\npaleozojaus karbonatinių uolienų – pirmiausia silūro klinčių ir dolomito. Daug\nkur jos yra visai prie paviršiaus, o kai kur net atsidengia. Todėl daug Saremos\ndirvožemių yra kalkingi, jų pH gana aukštas, šarmingas, juose gausu kalcio.\nDažni labai seklūs dirvožemiai, vos keliolikos cm dirvos sluoksnis, o po juo jau\nklintis ar dolomitas. Tai plonos dirvos ant kalkakmenio buveinės, po kuriomis\nslūgso klintis ar kita karbonatinė uoliena. Būdingos žemų žolių pievos, reti\nkrūmai, o vietomis beveik atvira uoliena. Svarbią įtaką padarė ir ledyninės\nnuogulos. Ledynmečiu sala buvo padengta ledyno, todėl virš klinties daug kur yra\nmoreninių nuogulų: priemolio, smėlio, žvyro ir įvairaus dydžio riedulių. Dar\nkitokios dirvos susidarė buvusiame jūros dugne, nes Sarema poledynmečiu kilo iš\nBaltijos jūros, ir įdomiausia, kad šis procesas dar nesibaigė, nes Sarema ir\ndabar labai lėtai kyla, maždaug 2–3 mm per metus. Kai kur gruntinis vanduo labai\narti paviršiaus, todėl dirvožemis užmirksta, o įdubose ir pelkėtose vietose\nkaupėsi durpės. Tad sala nėra vien klintys ir plona dirva – nedideliame plote\ngali labai greitai keistis seklus kalkingas dirvožemis ant klinties, kalkinga\nmorena, smėlingos senųjų krantų nuogulos ir durpiniai dirvožemiai. Būtent\nkalkingo pagrindo ir labai plono dirvožemio derinys yra viena ryškiausių Saremos\nypatybių. Dėl jo ten taip paplitę alvarai – Baltijos regione tai labai savitos\nbuveinės, o didžiausi jų plotai telkiasi Estijos salose ir Vakarų Estijoje. Štai\nkodėl Saremos sala yra išskirtinė ir joje auga tokie augalai, kurių nerasi\nniekur kitur pasaulyje.\n\nSkirtingose Saremos dalyse dirvožemis ir augmenija gali būti labai skirtingi,\ndaugelis vietų akmeningosSaremos pelkės ir gyvūnai\nGamta čia gana smarkiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nors sala nėra toli nuo\nžemyno. Didžiausią savitumą jai suteikia kalkingas pagrindas, jūrinis klimatas\nir atskyrimas. Dirvožemio paviršiuje labai svarbios ordoviko ir silūro\nkarbonatinės uolienos – daugiausia klintys ir dolomitas. Būtent tokiomis\nsąlygomis susidarė alvarai – atviros ar krūmais apaugusios pievos ant labai\nplono dirvožemio virš klinčių. Kitas ryškus bruožas, kad sala turi ilgą ir\nįvairią pakrantę. Saremoje yra žemų pajūrio pievų, nendrynų, akmenuotų krantų,\npaplūdimių, mažų įlankų ir pusiasalių. Visai kitoks kraštovaizdis yra šiaurinėje\npakrantėje, kur Panga skardis atidengia silūro karbonatines uolienas ir vietomis\niškyla daugiau kaip 20 m virš jūros. Kadangi sala vis dar tebekyla dėl\npoledyninio žemės plutos kilimo, tad jūra nuolat palieka naujus sausumos plotus,\no seklumos ilgainiui tampa salelėmis, salelės susijungia su krantu, buvusios\nįlankos virsta lagūniniais ežerėliais ar pelkėmis. Saremoje puikiai galima\n„skaityti“ šį sausumos formavimosi procesą. Dar vienas įdomus Saremos bruožas -\ntai pelkių įvairovė. Yra ir aukštapelkių, ir žemapelkių, bet botaniškai ypač\nvertingos kalkingos žemapelkės, kurias maitina mineralinių medžiagų turtingi\nšaltiniai. Paukščiams labai svarbi salos padėtis jų migracijos kelyje. Sarema ir\naplinkinės mažos salos yra didžiulė migruojančių vandens bei pakrančių paukščių\npoilsio ir maitinimosi teritorija, panašiai kaip Lietuvoje Ventės ragas.\nPakrantėse galima stebėti žąsis, antis, gulbes, tilvikinius ir kitus paukščius,\no pakrančių vandenyse, be pilkojo ruonio pasitaiko ir žieduotųjų ruonių, juos\ngalima pamatyti besiilsinčius ant uolų. Iš stambesnių žinduolių gyvena\nbriedžiai, stirnos, šernai ir taurieji elniai, kurių Saremoje ypač gausu, tad\nsala laikoma viena svarbiausių jų teritorijų Estijoje. Iš plėšrūnų yra lapių,\nmangutų, barsukų, kiaunių, žebenkščių, ūdrų. Gyvena ir lūšys, nors jos retos.\nVilkai taip pat pasiekia Saremą ir kartais čia gyvena. Būna ir meškų, nors\nnuolat negyvena, bet kiekvienais metais vis užklysta viena kita - atplaukia arba\nateina ledu. Štai ir 2026 gegužės mėn. apie 3 metų amžiaus lokys buvo\nnufotografuotas netoli Länga kaimo ir visą vasarą reguliariai pasirodydavo\nmiškuose, tad panašu, kad jis Saremoje įsikūrė. Yra kiškių, voverių, bebrų,\nįvairių pelinių graužikų, šikšnosparnių, angių, driežų, žalčių, įvairių varlių\nir rupūžių. Seklūs pakrančių vandens telkiniai ir mažos kūdros kai kurioms\nvarliagyvių rūšims yra labai svarbios buveinės. Vieną Saremos gamtos įdomybę\nverta išskirti, tai europinė medvarlė, užlipanti ant krūmų ar ant aukštų žolių\nsu savo lipniais pirštukais. Neįtikėtina, bet Saremoje tikrai nepamatysi kurmių,\njų taip pat nėra ir kitose Estijos salose.\n\nTakas per pelkę ir joje augančios gražuolės orchidėjosSaremos augmenija ir\nypatingieji augalai\nSaloje ir kitose aplinkinėse Estijos salose aptinkama net 80 % visų Estijoje\nregistruotų augalų rūšių, viso virš 1200. Ypač turtinga vakarinė salos dalis,\nkur kalkingi dirvožemiai, karbonatinių smėlynų pievos, pajūrio pievos, pelkės ir\nšvelnesnis klimatas sudaro sąlygas nepaprastai floros įvairovei. Net 36 iš 38\nEstijos laukinių orchidėjų rūšių auga Saremoje, jos visos yra retos ir saugomos.\nŠiaip Saremos miškai labai nevienodi. Sausesnėse kalkingose vietose auga\npušynai, kitur eglynai ir mišrūs miškai, o drėgnose vietose – juodalksnynai. \nKadagynai – vienas būdingiausių Saremos kraštovaizdžių. Jie ypač susiję su\nkalkingomis sausomis buveinėmis – plonu dirvožemio sluoksniu dengiamomis klinčių\nlygumomis. Dalis dabartinių kadagynų nėra vien laukinės gamtos rezultatas, nes\njų išvaizdą šimtmečius formavo gyvulių ganymas bei šienavimas. Nutraukus ganymą,\njie gana greitai apauga kadagiais, o vėliau tankiu mišku. \n\nKadagiai auga beveik visur - pelkėse, jūros pakrantėse, miškuose. Rugpjūtį jau\nnoko skanios ir sveikuoliškos kadagio uogosO štai šie augalai yra ypatingieji\nSaremos saloje:\n\nSaremos barškutis (Rhinanthus osiliensis), estiškai Saaremaa robirohi\nIš tiesų tai ypatingas augalas, nes yra Saremos endemas. Endemas – tai augalo ar\ngyvūno rūšis, natūraliai gyvenanti tik tam tikroje ribotoje teritorijoje ir\nniekur kitur pasaulyje savaime neaptinkama, tad šis barškutis savaime auga tik\nSaremo saloje ir daugiau niekur kitur pasaulyje. Lietuvoje nėra nei vieno\nendeminio augalo ar gyvūno. Augalas nedidukas, maždaug 20–50 cm aukščio,\nvienmetis. Žiedai ryškiai geltoni, o nuo kitų barškučių jį galima atskirti pagal\nliaukingus plaukelius, kuriais apaugusi taurelė ir kitos augalo dalys; žydi gan\nvėlai – liepą ir rugpjūtį. Kaip ir kiti barškučiai yra pusiau parazitinis\naugalas, t.y., fotosintezę atlieka pats, tačiau savo šaknimis prisitvirtina prie\nkitų žolinių augalų šaknų ir iš jų pasiima dalį vandens bei mineralinių\nmedžiagų. Tai viena priežasčių, kodėl barškučiai gali keisti pievų augalijos\nstruktūrą – slopindami stiprias žoles, taip sudarydami daugiau galimybių kitoms\nrūšims. Auga tik kalkingose šaltiniuotose žemapelkėse ar šlapiose pievose. Ypač\ngarsios Viidumäe rezervato šaltiniuotos pelkės, kuriose šis augalas ir buvo\natrastas. Šį barškutį 1933 m. vasarą aptiko gydytojas ir botanikos mėgėjas\nBernhard Saarsoo. Iš pradžių augalas buvo palaikytas žinoma kito barškučio\nrūšimi, o savarankiškos rūšies statusą gavo tik 1955 m. Ir pats pavadinimas \nosiliensis prasmingas, jis kilęs iš žodžio Ösel – senojo vokiško Saremos\npavadinimo. Taigi Rhinanthus osiliensis iš esmės reiškia Saremos barškutis. Buvo\nmanoma, kad toks pats augalas auga ir Gotlando saloje. Tačiau genetiniai tyrimai\nparodė, kad Gotlando ir Saremos barškučiai yra skirtingos evoliucinės linijos,\nsusiformavusios kaip atskiros rūšys. Saremo rūšis labai pažeidžiama dėl savo\nspecifinės buveinės, nes per XX a. daug kalkingų žemapelkių buvo nusausinta arba\njos apaugo krūmais ir medžiais. Genetiniai tyrimai parodė, kad tirtos Saremos\npopuliacijos praeityje patyrė didelį individų skaičiaus sumažėjimą. Estijoje jis\nsaugomas ir įtrauktas į Raudonąją knygą nuo 1958 metų. Mokslininkai mano, kad\nSaremos barškutis galbūt palyginti jaunas, tik po paskutinio ledynmečio\nsusiformavęs endemas, o ne kažkokios labai senos floros reliktas. Todėl jis yra\npuikus pavyzdys, kaip izoliuotoje Baltijos jūros saloje ir labai specifinėje –\nkalkingoje šaltiniuotoje pelkėje – gali formuotis savita augalo rūšis.\n\nŠtai jis - gražuolis saremo barškutisEuropinis kukmedis (Taxus baccata),\nestiškai harilik jugapuu\nTai dar vienas išskirtinis augalas Saremo saloje. Kažkada kukmedžiai savaime\naugo ir Lietuvoje, bet deja, jie buvo išnaikinti. Šiek tiek kukmedžių dar galima\nrasti ir Latvijos miškuose. Tai visžalis spygliuotis medis arba krūmas su\nšvelniais spygliais ir raudonomis uogomis (kurios iš tiesų yra netikri\nkankorėžiai). Saremos saloje jų auga nemaži plotai po keliasdešimt hektarų, bet\nnei viename žemėlapyje jų nerasi pažymėtų, nes Estijoje labai griežtai saugomi.\nDėl švelnesnio ir jūrinio klimato kukmedžiui palankiausios būtent Saremos ir\nHiumos salos bei vakarinė žemyninės Estijos dalis. Saremoje jis dažniausiai auga\ndrėgnuose, ūksminguose miškuose, neretai kalkinguose dirvožemiuose. Įdomu tai,\nkad Saremos kukmedžiai dažnai nėra tokie, kokius įsivaizduojame, matydami seną\nkukmedį Vakarų Europos parke. Gamtos sąlygomis jie gali būti žemi, kreivi,\nkrūmiški, augti po kitų medžių lajomis. Tačiau palankiose vietose susiformuoja\nkaip tikri medžiai. Kukmedžio retumą Estijoje lėmė ne vien klimatas. Kadangi\nmediena labai kieta, elastinga, dekoratyvi ir patvari, tad nuo seno buvo\nvertinama, todėl medžiai buvo smarkiai kertami ir istoriškai jį labai paveikė\nkirtimas dėl itin vertingos medienos. Būtent dėl medienos kukmedžiai buvo beveik\nišnaikinti Latvijoje ir visiškai iškirsti Lietuvoje. Be to, kukmedis auga labai\nlėtai, o jo populiacijos sunkiai atsikuria.\n\nKukmedžius Saremoje sunku pastebėti miškuose, nes jie dažniausiai auga tankmėje,\nužgošti kitų medžių ir krūmųPajūrinis sotvaras (Myrica gale), estiškai harilik porss\n\nSaremos salos ypatingajam augalų trejetukui reikėtų priskirti ir pajūrinį\nsotvarą. Saloje jam labai patinka drėgnos, pelkėtos ir šaltiniuotos vietos.\nPavyzdžiui, Viidumäe gamtiniame rezervate sotvarai auga pelkėse kartu su kitais\nšlapių kalkingų buveinių augalais. Estijoje sotvaras yra retas ir saugomas, nors\nnėra toks retas kaip Lietuvoje. Pats augalas užauga kaip 0,5–1,5 m aukščio\naromatingu krūmu, patrynus lapus juntamas stiprus sakų ir prieskonių kvapas.\nDažniausiai jis dvinamis – vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant skirtingų\nkrūmų. Šaknyse gyvena Frankia bakterijos, todėl sotvaras geba fiksuoti\natmosferos azotą ir gali augti labai maisto medžiagų neturtingose šlapynėse.\nGarsiajam \"Rygos balzamui\" būtent sotvaras suteikia ypatingą aromatą ir skonį.\nLietuvoje sotvaro lapelių XIX a. kartais dėdavo ir į \"Trejas devynerias\", bet\njau keli dešimtmečiai, kai jis paskelbtas saugomu ir retu, tad skinti negalima.\nPas braliukus latvius ir estus sotvaras nėra toks retas, bet ir ne dažnas,\nleidžiama skinti tik vyriškus žiedų pumpurus. Pajūrinį sotvarą alaus gamyboje\npradėta naudoti dar gerokai prieš plačiai paplintant apyniams, archeologiniai\nduomenys rodo, kad Šiaurės Vakarų Europos aludarystėje jis naudotas maždaug\nprieš 2000 metų. Dėl stipraus kvapo augalas nuo seno naudotas ir kaip vabzdžius\natbaidanti priemonė. \n\nKvapnusis pajūrinis sotvarasVilsandi nacionalinis parkas (Vilsandi rahvuspark)\nJis vienas svarbiausių Saremos gamtinių teritorijų, ypač reikšmingas paukščiams\nir augalams. Vilsandi ir vakarinė Sarema taip pat yra vienos saulėčiausių\nEstijos vietų. Užima apie 48 595 ha, iš kurių net du trečdalius parko\nteritorijos sudaro jūra, todėl tai pats „jūriškiausias“ Estijos nacionalinis\nparkas. Parko istorija prasidėjo 1910 m., kai Vaika salelėse buvo įsteigtas\npaukščių draustinis – pirmoji saugoma gamtos teritorija Baltijos šalyse\n(Lietuvoje pirmasis buvo įsteigtas Žuvinte 1937 m.). Parkas garsėja daugybe mažų\nsalų, uolėtais ir smėlėtais krantais, pajūrio pievomis, kopomis, kalkingomis\npelkėmis ir sekliomis lagūnomis. Čia užregistruotos 247 paukščių rūšys, parko\nsimboliu laikoma paprastoji gaga. Vilsandi taip pat yra viena svarbiausių\npilkųjų ruonių poilsio ir veisimosi vietų Estijoje. Botaniškai parkas ypač\nturtingas – čia aptinkamos net 32 orchidėjų rūšys, taip pat pajūrinė zunda ir\nbalža, jau minėtas Saremo barškutis bei daug kitų retų augalų. Parke yra ir\ngeologiškai įdomių vietų – klinčių atodangų, suakmenėjusių senovinių organizmų\nliekanų bei Silūro laikotarpio uolienų. Vilsandi nacionalinis parkas priklauso\nNatura 2000 tinklui, yra Ramsaro tarptautinės svarbos šlapynė ir Vakarų Estijos\nsalyno UNESCO biosferos rezervato dalis.\n\nVilsandi nacionalinio parko lankytojų centras įsikūręs Loona dvare. Apačioje -\npaprastoji karlina ir pajūrinė balžaViidumäe gamtos draustinis (Viidumäe\nlooduskaitseala)\nIšskirtinis tuo, kad čia nedideliame plote susitinka labai skirtingos buveinės\nir gausi retųjų augalų flora. Jis užima 2611 ha plotą, įsteigtas 1957 m.\nDraustinis apima seniausią ir aukščiausią Saremos dalį, o Raunamägi kalva iškyla\n58,8 m virš jūros lygio. Labai svarbus kraštovaizdžio elementas yra apie 10 km\nilgio senovinis Baltijos jūros kranto skardis, susidaręs po paskutinio\nledynmečio.  Aukščiau skardžio vyrauja sausesnės buveinės, o jo papėdėje\ntrykštantys šaltiniai maitina šlapynes ir kalkingas žemapelkes. Apie 85 %\ndraustinio teritorijos užima miškai, kuriuose ypač vyrauja pušys, o pelkės\nsudaro apie 10 % teritorijos.  Viidumäe pasižymi nepaprastai turtinga augalija –\nčia aptikta apie 750 induočių augalų rūšių, iš kurių net 60 yra saugomos.\nDraustinyje auga ir garsusis Saremos barškutis, pajūrinis sotvaras, taip pat\npelkinis skiautalūpis bei kiti reti augalai, o miškuose aptinkamas europinis\nkukmedis ir gebenė lipikė, kuri yra Viidumäe draustinio simbolis.  Viidumäe\npriklauso „Natura 2000“ tinklui ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos\nrezervatui, todėl tai viena botaniškai vertingiausių Saremos vietų.\n\nViidumäe gamtos draustinio pažintinių takų pradžia. Dešinėje - ant medžio\nkamieno besiranganti gebenė lipikėPangos skardis (Panga pank)\nPanga skardis yra šiaurinėje Saremos salos pakrantėje ir yra vienas\nįspūdingiausių salos gamtos objektų. Tai aukščiausias Saremos ir Muhu salų\nskardis, iškilęs maždaug 21,3 m virš Baltijos jūros. Skardis tęsiasi apie 2,5\nkm, o aukščiausia ir įspūdingiausia jo dalis yra ties Panga kyšuliu. Jį sudaro\ndaugiausia silūro periodo kalkakmenio ir dolomito sluoksniai, susiformavę prieš\ndaugiau kaip 400 milijonų metų. Uolienose galima aptikti senovinių jūros\norganizmų fosilijų, nes tuo metu dabartinės Saremos teritoriją dengė šilta sekli\njūra. Panga skardis yra didesnės Vakarų Estijos ir Gotlando klinčių skardžių\nsistemos, vadinamos Baltijos klintu dalis.  Skardžio papėdę nuolat ardo Baltijos\njūros bangos, todėl atskiros uolienų dalys griūva ir skardis pamažu traukiasi.\nNuo skardžio viršaus atsiveria puikus vaizdas į Baltijos jūrą, tačiau prie pat\nkrašto reikia būti atsargiems, nes nėra apsauginės tvoros, o ir vėjas ten\nvisuomet stiprus. Senovėje ši vieta turėjo ir sakralinę reikšmę, nes pasakojama,\nkad čia buvo aukojama jūrai. Šiandien Panga skardis yra saugomas gamtos objektas\nir viena lankomiausių šiaurinės Saremos vietų.\n\nPrie skardžio krašto pavojinga artintis, nes jis byra, o ir stiprus vėjas verčia\niš kojų. Čia yra buvę tragiškų nukritimų, tarp jų ir lietuviamsKali krateris\n(Kaali kraater)\nKali kraterį išmušė meteoritas prieš maždaug 3500 metų (kituose šaltiniuose\nrašo, kad prieš 7000 m.). Iš tiesų tai net ne vienas, o devynių meteoritinių\nkraterių laukas: vienas didelis, o kiti aštuoni mažesni krateriai išsidėstę\nmaždaug 1 km spinduliu, nes meteoritas atmosferoje suskilo, o didžiausias\ngabalas išmušė pagrindinį kraterį. Šis yra apie 110 m skersmens ir 16–22 m\ngylio, o jo dugne telkšo nedidelis Kali ežeras. Įdomiausia tai, kad tuo metu\nsaloje jau gyveno žmonės ir iš tų senųjų laikų išliko legenda apie ugnies stulpą\niš dangaus. Kali ežerėlis esą buvo vieta, kur „Saulė nuėjo ilsėtis“. Vieta\nlaikyta šventa, nes aptikta akmeninės sienos liekanų ir gyvulių kaulų, skirtų\naukojimui.  Tai vienas žinomiausių meteoritinių kraterių laukų Europoje ir viena\nįdomiausių Saremos geologinių vietų.\n\nKali kraterisKuressaarės pilis (Kuressaare linnus)\nTai viena geriausiai išlikusių viduramžių tvirtovių Baltijos šalyse, nes tikrai\ngana retai būna, kad viduramžių pilies kompleksas būtų išlikęs toks vientisas.\nStovi Saremos salos sostinėje Kuresarėje, pradėta statyti XIV amžiuje ir buvo\nSaremos–Läänemaa vyskupo rezidencija. Pilis statyta kaip gynybinė tvirtovė, bet\nkartu buvo administracinis ir religinis vyskupijos centras. Architektūroje\nvyrauja vėlyvoji gotika, o masyvų kvadratinį pastatą saugo aukštos sienos ir du\npagrindiniai bokštai. XVI amžiuje, pasibaigus Livonijos karų laikotarpiui,\nSarema pateko Danijos valdžion, o pilis buvo pritaikyta naujiems kariniams\nporeikiams. XVII amžiuje salą perėmė Švedija, kuri aplink viduramžių pilį įrengė\nbastionus ir kitus gynybinius įtvirtinimus. Po Šiaurės karo XVIII amžiaus\npradžioje Sarema kartu su pilimi atiteko Rusijos imperijai. Pilies kompleksą\njuosia platus vandens griovys, o į vidinį kiemą patenkama tiltu per gynybinius\nįtvirtinimus. Šiandien pilyje veikia Saremos muziejus, kuriame pasakojama apie\nsalos gamtą, istoriją ir vietos žmonių gyvenimą. Kuresarės pilis išskirtinė tuo,\nkad jos viduramžiška struktūra išliko nepaprastai vientisa, todėl čia ypač\nlengva įsivaizduoti, kaip atrodė XIV–XV amžių vyskupo tvirtovė. Per Antrąjį\npasaulinį karą pilies istorija buvo daug tragiškesnė, nes 1940–1941 metais,\nsovietų okupacijos metu, pilies teritorija buvo naudojama represijoms: 1941 m.\npilies kieme ir šulinyje buvo aptikti nužudytų žmonių kūnai.\n\nKureserės pilis-tvirtovė tikrai įspūdingaMihkelio Rando dendrologinis parkas\n(Mihkel Ranna dendraarium)\nŠį parką pradėjo kurti vietinis kalvis Mihkelis Randas, gimęs XIX amžiaus\npabaigoje. Pirmuosius medžius jis pasodino XX a. pradžioje, o sistemingai\ndendrologinį parką M.Randas pradėjo kurti 1925 m. maždaug 0,4 ha plote, taip\ngelbėdamasis nuo liūdesio, kai mirė gimdydama jo jauna žmona su sūneliu. Kadangi\npo plonu dirvožemio sluoksniu buvo kalkakmenis, jis iškirsdavo jame duobes ir į\nsodą atgabeno daugybę vežimų derlingos žemės. Medžių ir krūmų jis parsiveždavo\niš įvairių Saremos parkų bei sodų, vėliau jų ieškojo Taline, Tartu ir\nViljandyje, o sėklų ir sodinukų jam parveždavo ir jūreiviai, kuriems jis\ndirbdavo kalvio darbus. Ypač Mihkelis mėgo spygliuočius, kaip pats sakė, jis\nlapuočius sodino tik tam, kad jie padėtų išryškinti spygliuočių grožį. 1925 m.\njis pasodino tujų alėją, vėliau pramintą „Mergelių alėja“; buvo net sakoma, kad\nsusikibę rankomis ir alėja praėję vaikinas ir mergina, jei juos kas nors\npamatys, liks vienas kitam ištikimi visam gyvenimui. Šiandien dendrologiniame\nparke auga daugiau kaip 100 medžių ir krūmų rūšių, tarp jų nemažai svetimžemių,\no pats parkas saugomas kaip gamtos objektas. \n\nM.Rando dendrologinis parkas","html":"

Saremos istorija

Saaremaa yra didžiausia Estijos sala ir ketvirta pagal dydį sala Baltijos jūroje. Jos plotas apie 2 700 km², tad šiek tiek didesnė už didžiausią Lietuvoje Varėnos rajoną. Nuo vakarinio iki rytinio salos krašto yra maždaug 90 km, o iš šiaurės į pietus – apie 60 km. Nuolatinių gyventojų virš 30 tūkst. Gyventojų tankumas labai mažas – tik apie 12 žmonių viename km², kai lyginant su Lietuva vidurkis yra apie 45 žmones km². Todėl net ir ne gamtos vietovėse Sarema atrodo labai erdvi ir mažai apgyvendinta. Tiesa, vasaros metu per vieną mėnesį salą aplanko apie 20-30 tūkst. turistų. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis tikras salos miestas yra Kuresarė (Kuressaare). Joje gyvena maždaug 40 % visų salos gyventojų. Kiti Saremoje pažymėti miesteliai iš tiesų yra labai maži, dažnai keliasdešimt ar kelių šimtų gyventojų gyvenvietės. Saremos savivaldybei priklauso ne tik pagrindinė sala, bet ir daug mažesnių aplinkinių salelių, o kartu su jomis suskaičiuojama 417 kaimų. Nuo žemyninės Estijos Sarema atskirta sąsiauriu. Įprastas kelias automobiliu yra per Muhu salą: iš Virtsu keltu per 0,5 val. persikeliama į Muhu salą, o iš Muhu į Saremą važiuojama pylimu ir tiltu per Väike väin sąsiaurį. Tas kelias pastatytas dar XIX a. pabaigoje, taigi techniškai keltas atplukdo ne tiesiai į Saremą, nors keliaujant automobiliu to beveik nepajunti. Sala istoriškai buvo gana izoliuota. Estiškai jos pavadinimas labai paprastas: saar reiškia „sala“, o maa – „žemė, kraštas“, tad Saaremaa maždaug reiškia „salos kraštas“. Senesniuose europietiškuose šaltiniuose sala buvo vadinama Ösel (vokiškai), Eysýsla (senąja norvegų kalba) arba Osilia (lotyniškai). Sarema ilgus amžius buvo strategiškai svarbi, nes kontroliavo jūrų kelius į Rygos įlanką. Iki XIII a. Saremoje gyveno vietiniai estų protėviai – saremiečiai, garsėję kaip jūrininkai ir kariai. Jie turėjo savo politinę organizaciją ir gana ilgai priešinosi krikščionybės atsiradimui. Viduramžiais čia įsitvirtino vokiečių kryžiuočiai ir katalikų vyskupai. Vėliau sala priklausė Danijai, Švedijai, Rusijos imperijai, o 1918 m. tapo Estijos dalimi. Dėl savo padėties ji buvo svarbi ir abiejuose pasauliniuose karuose. Sovietmečiu sala buvo pasienio zona, kadangi ji yra Baltijos jūros pakraštyje, tad patekimas į kai kurias jos dalis buvo ribojamas, veikė sovietų kariniai daliniai, radarų ir pakrančių apsaugos objektai. Net patiems estams kelionė į salą nebuvo tokia laisva kaip dabar. Dėl to Sarema ilgiau nei daugelis kitų Estijos vietų išliko gana uždara.

Keltas iš žemyninės Estijos į Saremos salą plaukia beveik kas pusvalandį, atvyksta turistai iš įvairiausių šalių

Saremos klimatas

Jis gan ryškiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nes salą iš visų pusių veikia Baltijos jūra. Klimatas jūrinis, švelnesnis ir ne toks kontrastingas. Žiemos Saremoje paprastai šiltesnės nei Estijos žemyninėje dalyje. Sausį ir vasarį vidutinė temperatūra pakrantėse laikosi maždaug apie 0 °C. Jūra rudenį ir žiemą lėtai atiduoda sukauptą šilumą, todėl stiprūs šalčiai čia retesni, panašiai kaip ir pas mus Klaipėdoje ar Palangoje. Pavasaris, priešingai, vėsesnis ir vėluoja. Po žiemos Baltijos jūra dar ilgai būna šalta, todėl balandį ir gegužę ji vėsina salą. Tai viena iš priežasčių, kodėl pavasarinė augalų vegetacija Saremoje prasideda vėliau nei panašiose vietose žemyne. Vasaros nėra karštos. Liepos vidutinė temperatūra maždaug 17–18 °C, dienomis prie pat jūros dažnai būna vėsiau dėl brizo. Ruduo Saremoje ilgas ir palyginti šiltas. Čia jūros poveikis tampa priešingas pavasariui: vasarą įšilęs vanduo rudenį šildo orą. Todėl pirmosios rudens šalnos saloje, ypač pakrantėse, paprastai ateina vėliau negu žemyninėje Estijoje. Sarema taip pat yra viena saulėčiausių Estijos vietų. Kritulių nėra labai daug – maždaug 550–700 mm per metus (panašiai ir Lietuvoje), priklausomai nuo salos vietos. Dar salai labai būdingas vėjas, kurį pakrantėse, o taip - teko pajusti visu smarkumu. Atvirose vakarinėse ir pietvakarinėse pakrantėse jis gerokai stipresnis nei salos gilumoje. Rudens ir žiemos audrų metu Baltijos jūros vakariniai vėjai gali būti labai smarkūs.

Rugpjūčio 12 dieną Saremo saloje irgi vyko dalinis Saulės užtemimas. Saremos pakrantė

Saremos dirvožemis

Jis labai susiję su tuo, kad sala guli ant palyginti negiliai esančių paleozojaus karbonatinių uolienų – pirmiausia silūro klinčių ir dolomito. Daug kur jos yra visai prie paviršiaus, o kai kur net atsidengia. Todėl daug Saremos dirvožemių yra kalkingi, jų pH gana aukštas, šarmingas, juose gausu kalcio. Dažni labai seklūs dirvožemiai, vos keliolikos cm dirvos sluoksnis, o po juo jau klintis ar dolomitas. Tai plonos dirvos ant kalkakmenio buveinės, po kuriomis slūgso klintis ar kita karbonatinė uoliena. Būdingos žemų žolių pievos, reti krūmai, o vietomis beveik atvira uoliena. Svarbią įtaką padarė ir ledyninės nuogulos. Ledynmečiu sala buvo padengta ledyno, todėl virš klinties daug kur yra moreninių nuogulų: priemolio, smėlio, žvyro ir įvairaus dydžio riedulių. Dar kitokios dirvos susidarė buvusiame jūros dugne, nes Sarema poledynmečiu kilo iš Baltijos jūros, ir įdomiausia, kad šis procesas dar nesibaigė, nes Sarema ir dabar labai lėtai kyla, maždaug 2–3 mm per metus. Kai kur gruntinis vanduo labai arti paviršiaus, todėl dirvožemis užmirksta, o įdubose ir pelkėtose vietose kaupėsi durpės. Tad sala nėra vien klintys ir plona dirva – nedideliame plote gali labai greitai keistis seklus kalkingas dirvožemis ant klinties, kalkinga morena, smėlingos senųjų krantų nuogulos ir durpiniai dirvožemiai. Būtent kalkingo pagrindo ir labai plono dirvožemio derinys yra viena ryškiausių Saremos ypatybių. Dėl jo ten taip paplitę alvarai – Baltijos regione tai labai savitos buveinės, o didžiausi jų plotai telkiasi Estijos salose ir Vakarų Estijoje. Štai kodėl Saremos sala yra išskirtinė ir joje auga tokie augalai, kurių nerasi niekur kitur pasaulyje.

Skirtingose Saremos dalyse dirvožemis ir augmenija gali būti labai skirtingi, daugelis vietų akmeningos

Saremos pelkės ir gyvūnai

Gamta čia gana smarkiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nors sala nėra toli nuo žemyno. Didžiausią savitumą jai suteikia kalkingas pagrindas, jūrinis klimatas ir atskyrimas. Dirvožemio paviršiuje labai svarbios ordoviko ir silūro karbonatinės uolienos – daugiausia klintys ir dolomitas. Būtent tokiomis sąlygomis susidarė alvarai – atviros ar krūmais apaugusios pievos ant labai plono dirvožemio virš klinčių. Kitas ryškus bruožas, kad sala turi ilgą ir įvairią pakrantę. Saremoje yra žemų pajūrio pievų, nendrynų, akmenuotų krantų, paplūdimių, mažų įlankų ir pusiasalių. Visai kitoks kraštovaizdis yra šiaurinėje pakrantėje, kur Panga skardis atidengia silūro karbonatines uolienas ir vietomis iškyla daugiau kaip 20 m virš jūros. Kadangi sala vis dar tebekyla dėl poledyninio žemės plutos kilimo, tad jūra nuolat palieka naujus sausumos plotus, o seklumos ilgainiui tampa salelėmis, salelės susijungia su krantu, buvusios įlankos virsta lagūniniais ežerėliais ar pelkėmis. Saremoje puikiai galima „skaityti“ šį sausumos formavimosi procesą. Dar vienas įdomus Saremos bruožas - tai pelkių įvairovė. Yra ir aukštapelkių, ir žemapelkių, bet botaniškai ypač vertingos kalkingos žemapelkės, kurias maitina mineralinių medžiagų turtingi šaltiniai. Paukščiams labai svarbi salos padėtis jų migracijos kelyje. Sarema ir aplinkinės mažos salos yra didžiulė migruojančių vandens bei pakrančių paukščių poilsio ir maitinimosi teritorija, panašiai kaip Lietuvoje Ventės ragas. Pakrantėse galima stebėti žąsis, antis, gulbes, tilvikinius ir kitus paukščius, o pakrančių vandenyse, be pilkojo ruonio pasitaiko ir žieduotųjų ruonių, juos galima pamatyti besiilsinčius ant uolų. Iš stambesnių žinduolių gyvena briedžiai, stirnos, šernai ir taurieji elniai, kurių Saremoje ypač gausu, tad sala laikoma viena svarbiausių jų teritorijų Estijoje. Iš plėšrūnų yra lapių, mangutų, barsukų, kiaunių, žebenkščių, ūdrų. Gyvena ir lūšys, nors jos retos. Vilkai taip pat pasiekia Saremą ir kartais čia gyvena. Būna ir meškų, nors nuolat negyvena, bet kiekvienais metais vis užklysta viena kita - atplaukia arba ateina ledu. Štai ir 2026 gegužės mėn. apie 3 metų amžiaus lokys buvo nufotografuotas netoli Länga kaimo ir visą vasarą reguliariai pasirodydavo miškuose, tad panašu, kad jis Saremoje įsikūrė. Yra kiškių, voverių, bebrų, įvairių pelinių graužikų, šikšnosparnių, angių, driežų, žalčių, įvairių varlių ir rupūžių. Seklūs pakrančių vandens telkiniai ir mažos kūdros kai kurioms varliagyvių rūšims yra labai svarbios buveinės. Vieną Saremos gamtos įdomybę verta išskirti, tai europinė medvarlė, užlipanti ant krūmų ar ant aukštų žolių su savo lipniais pirštukais. Neįtikėtina, bet Saremoje tikrai nepamatysi kurmių, jų taip pat nėra ir kitose Estijos salose.

Takas per pelkę ir joje augančios gražuolės orchidėjos

Saremos augmenija ir ypatingieji augalai

Saloje ir kitose aplinkinėse Estijos salose aptinkama net 80 % visų Estijoje registruotų augalų rūšių, viso virš 1200. Ypač turtinga vakarinė salos dalis, kur kalkingi dirvožemiai, karbonatinių smėlynų pievos, pajūrio pievos, pelkės ir švelnesnis klimatas sudaro sąlygas nepaprastai floros įvairovei. Net 36 iš 38 Estijos laukinių orchidėjų rūšių auga Saremoje, jos visos yra retos ir saugomos. Šiaip Saremos miškai labai nevienodi. Sausesnėse kalkingose vietose auga pušynai, kitur eglynai ir mišrūs miškai, o drėgnose vietose – juodalksnynai. Kadagynai – vienas būdingiausių Saremos kraštovaizdžių. Jie ypač susiję su kalkingomis sausomis buveinėmis – plonu dirvožemio sluoksniu dengiamomis klinčių lygumomis. Dalis dabartinių kadagynų nėra vien laukinės gamtos rezultatas, nes jų išvaizdą šimtmečius formavo gyvulių ganymas bei šienavimas. Nutraukus ganymą, jie gana greitai apauga kadagiais, o vėliau tankiu mišku.

Kadagiai auga beveik visur - pelkėse, jūros pakrantėse, miškuose. Rugpjūtį jau noko skanios ir sveikuoliškos kadagio uogos

O štai šie augalai yra ypatingieji Saremos saloje:

Saremos barškutis (Rhinanthus osiliensis), estiškai Saaremaa robirohi

Iš tiesų tai ypatingas augalas, nes yra Saremos endemas. Endemas – tai augalo ar gyvūno rūšis, natūraliai gyvenanti tik tam tikroje ribotoje teritorijoje ir niekur kitur pasaulyje savaime neaptinkama, tad šis barškutis savaime auga tik Saremo saloje ir daugiau niekur kitur pasaulyje. Lietuvoje nėra nei vieno endeminio augalo ar gyvūno. Augalas nedidukas, maždaug 20–50 cm aukščio, vienmetis. Žiedai ryškiai geltoni, o nuo kitų barškučių jį galima atskirti pagal liaukingus plaukelius, kuriais apaugusi taurelė ir kitos augalo dalys; žydi gan vėlai – liepą ir rugpjūtį. Kaip ir kiti barškučiai yra pusiau parazitinis augalas, t.y., fotosintezę atlieka pats, tačiau savo šaknimis prisitvirtina prie kitų žolinių augalų šaknų ir iš jų pasiima dalį vandens bei mineralinių medžiagų. Tai viena priežasčių, kodėl barškučiai gali keisti pievų augalijos struktūrą – slopindami stiprias žoles, taip sudarydami daugiau galimybių kitoms rūšims. Auga tik kalkingose šaltiniuotose žemapelkėse ar šlapiose pievose. Ypač garsios Viidumäe rezervato šaltiniuotos pelkės, kuriose šis augalas ir buvo atrastas. Šį barškutį 1933 m. vasarą aptiko gydytojas ir botanikos mėgėjas Bernhard Saarsoo. Iš pradžių augalas buvo palaikytas žinoma kito barškučio rūšimi, o savarankiškos rūšies statusą gavo tik 1955 m. Ir pats pavadinimas osiliensis prasmingas, jis kilęs iš žodžio Ösel – senojo vokiško Saremos pavadinimo. Taigi Rhinanthus osiliensis iš esmės reiškia Saremos barškutis. Buvo manoma, kad toks pats augalas auga ir Gotlando saloje. Tačiau genetiniai tyrimai parodė, kad Gotlando ir Saremos barškučiai yra skirtingos evoliucinės linijos, susiformavusios kaip atskiros rūšys. Saremo rūšis labai pažeidžiama dėl savo specifinės buveinės, nes per XX a. daug kalkingų žemapelkių buvo nusausinta arba jos apaugo krūmais ir medžiais. Genetiniai tyrimai parodė, kad tirtos Saremos populiacijos praeityje patyrė didelį individų skaičiaus sumažėjimą. Estijoje jis saugomas ir įtrauktas į Raudonąją knygą nuo 1958 metų. Mokslininkai mano, kad Saremos barškutis galbūt palyginti jaunas, tik po paskutinio ledynmečio susiformavęs endemas, o ne kažkokios labai senos floros reliktas. Todėl jis yra puikus pavyzdys, kaip izoliuotoje Baltijos jūros saloje ir labai specifinėje – kalkingoje šaltiniuotoje pelkėje – gali formuotis savita augalo rūšis.

Štai jis - gražuolis saremo barškutis

Europinis kukmedis (Taxus baccata), estiškai harilik jugapuu

Tai dar vienas išskirtinis augalas Saremo saloje. Kažkada kukmedžiai savaime augo ir Lietuvoje, bet deja, jie buvo išnaikinti. Šiek tiek kukmedžių dar galima rasti ir Latvijos miškuose. Tai visžalis spygliuotis medis arba krūmas su švelniais spygliais ir raudonomis uogomis (kurios iš tiesų yra netikri kankorėžiai). Saremos saloje jų auga nemaži plotai po keliasdešimt hektarų, bet nei viename žemėlapyje jų nerasi pažymėtų, nes Estijoje labai griežtai saugomi. Dėl švelnesnio ir jūrinio klimato kukmedžiui palankiausios būtent Saremos ir Hiumos salos bei vakarinė žemyninės Estijos dalis. Saremoje jis dažniausiai auga drėgnuose, ūksminguose miškuose, neretai kalkinguose dirvožemiuose. Įdomu tai, kad Saremos kukmedžiai dažnai nėra tokie, kokius įsivaizduojame, matydami seną kukmedį Vakarų Europos parke. Gamtos sąlygomis jie gali būti žemi, kreivi, krūmiški, augti po kitų medžių lajomis. Tačiau palankiose vietose susiformuoja kaip tikri medžiai. Kukmedžio retumą Estijoje lėmė ne vien klimatas. Kadangi mediena labai kieta, elastinga, dekoratyvi ir patvari, tad nuo seno buvo vertinama, todėl medžiai buvo smarkiai kertami ir istoriškai jį labai paveikė kirtimas dėl itin vertingos medienos. Būtent dėl medienos kukmedžiai buvo beveik išnaikinti Latvijoje ir visiškai iškirsti Lietuvoje. Be to, kukmedis auga labai lėtai, o jo populiacijos sunkiai atsikuria.

Kukmedžius Saremoje sunku pastebėti miškuose, nes jie dažniausiai auga tankmėje, užgošti kitų medžių ir krūmų

Pajūrinis sotvaras (Myrica gale), estiškai harilik porss

Saremos salos ypatingajam augalų trejetukui reikėtų priskirti ir pajūrinį sotvarą. Saloje jam labai patinka drėgnos, pelkėtos ir šaltiniuotos vietos. Pavyzdžiui, Viidumäe gamtiniame rezervate sotvarai auga pelkėse kartu su kitais šlapių kalkingų buveinių augalais. Estijoje sotvaras yra retas ir saugomas, nors nėra toks retas kaip Lietuvoje. Pats augalas užauga kaip 0,5–1,5 m aukščio aromatingu krūmu, patrynus lapus juntamas stiprus sakų ir prieskonių kvapas. Dažniausiai jis dvinamis – vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant skirtingų krūmų. Šaknyse gyvena Frankia bakterijos, todėl sotvaras geba fiksuoti atmosferos azotą ir gali augti labai maisto medžiagų neturtingose šlapynėse. Garsiajam \"Rygos balzamui\" būtent sotvaras suteikia ypatingą aromatą ir skonį. Lietuvoje sotvaro lapelių XIX a. kartais dėdavo ir į \"Trejas devynerias\", bet jau keli dešimtmečiai, kai jis paskelbtas saugomu ir retu, tad skinti negalima. Pas braliukus latvius ir estus sotvaras nėra toks retas, bet ir ne dažnas, leidžiama skinti tik vyriškus žiedų pumpurus. Pajūrinį sotvarą alaus gamyboje pradėta naudoti dar gerokai prieš plačiai paplintant apyniams, archeologiniai duomenys rodo, kad Šiaurės Vakarų Europos aludarystėje jis naudotas maždaug prieš 2000 metų. Dėl stipraus kvapo augalas nuo seno naudotas ir kaip vabzdžius atbaidanti priemonė.

Kvapnusis pajūrinis sotvaras

Vilsandi nacionalinis parkas (Vilsandi rahvuspark)

Jis vienas svarbiausių Saremos gamtinių teritorijų, ypač reikšmingas paukščiams ir augalams. Vilsandi ir vakarinė Sarema taip pat yra vienos saulėčiausių Estijos vietų. Užima apie 48 595 ha, iš kurių net du trečdalius parko teritorijos sudaro jūra, todėl tai pats „jūriškiausias“ Estijos nacionalinis parkas. Parko istorija prasidėjo 1910 m., kai Vaika salelėse buvo įsteigtas paukščių draustinis – pirmoji saugoma gamtos teritorija Baltijos šalyse (Lietuvoje pirmasis buvo įsteigtas Žuvinte 1937 m.). Parkas garsėja daugybe mažų salų, uolėtais ir smėlėtais krantais, pajūrio pievomis, kopomis, kalkingomis pelkėmis ir sekliomis lagūnomis. Čia užregistruotos 247 paukščių rūšys, parko simboliu laikoma paprastoji gaga. Vilsandi taip pat yra viena svarbiausių pilkųjų ruonių poilsio ir veisimosi vietų Estijoje. Botaniškai parkas ypač turtingas – čia aptinkamos net 32 orchidėjų rūšys, taip pat pajūrinė zunda ir balža, jau minėtas Saremo barškutis bei daug kitų retų augalų. Parke yra ir geologiškai įdomių vietų – klinčių atodangų, suakmenėjusių senovinių organizmų liekanų bei Silūro laikotarpio uolienų. Vilsandi nacionalinis parkas priklauso Natura 2000 tinklui, yra Ramsaro tarptautinės svarbos šlapynė ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervato dalis.

Vilsandi nacionalinio parko lankytojų centras įsikūręs Loona dvare. Apačioje - paprastoji karlina ir pajūrinė balža

Viidumäe gamtos draustinis (Viidumäe looduskaitseala)

Išskirtinis tuo, kad čia nedideliame plote susitinka labai skirtingos buveinės ir gausi retųjų augalų flora. Jis užima 2611 ha plotą, įsteigtas 1957 m. Draustinis apima seniausią ir aukščiausią Saremos dalį, o Raunamägi kalva iškyla 58,8 m virš jūros lygio. Labai svarbus kraštovaizdžio elementas yra apie 10 km ilgio senovinis Baltijos jūros kranto skardis, susidaręs po paskutinio ledynmečio.  Aukščiau skardžio vyrauja sausesnės buveinės, o jo papėdėje trykštantys šaltiniai maitina šlapynes ir kalkingas žemapelkes. Apie 85 % draustinio teritorijos užima miškai, kuriuose ypač vyrauja pušys, o pelkės sudaro apie 10 % teritorijos.  Viidumäe pasižymi nepaprastai turtinga augalija – čia aptikta apie 750 induočių augalų rūšių, iš kurių net 60 yra saugomos. Draustinyje auga ir garsusis Saremos barškutis, pajūrinis sotvaras, taip pat pelkinis skiautalūpis bei kiti reti augalai, o miškuose aptinkamas europinis kukmedis ir gebenė lipikė, kuri yra Viidumäe draustinio simbolis.  Viidumäe priklauso „Natura 2000“ tinklui ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervatui, todėl tai viena botaniškai vertingiausių Saremos vietų.

Viidumäe gamtos draustinio pažintinių takų pradžia. Dešinėje - ant medžio kamieno besiranganti gebenė lipikė

Pangos skardis (Panga pank)

Panga skardis yra šiaurinėje Saremos salos pakrantėje ir yra vienas įspūdingiausių salos gamtos objektų. Tai aukščiausias Saremos ir Muhu salų skardis, iškilęs maždaug 21,3 m virš Baltijos jūros. Skardis tęsiasi apie 2,5 km, o aukščiausia ir įspūdingiausia jo dalis yra ties Panga kyšuliu. Jį sudaro daugiausia silūro periodo kalkakmenio ir dolomito sluoksniai, susiformavę prieš daugiau kaip 400 milijonų metų. Uolienose galima aptikti senovinių jūros organizmų fosilijų, nes tuo metu dabartinės Saremos teritoriją dengė šilta sekli jūra. Panga skardis yra didesnės Vakarų Estijos ir Gotlando klinčių skardžių sistemos, vadinamos Baltijos klintu dalis.  Skardžio papėdę nuolat ardo Baltijos jūros bangos, todėl atskiros uolienų dalys griūva ir skardis pamažu traukiasi. Nuo skardžio viršaus atsiveria puikus vaizdas į Baltijos jūrą, tačiau prie pat krašto reikia būti atsargiems, nes nėra apsauginės tvoros, o ir vėjas ten visuomet stiprus. Senovėje ši vieta turėjo ir sakralinę reikšmę, nes pasakojama, kad čia buvo aukojama jūrai. Šiandien Panga skardis yra saugomas gamtos objektas ir viena lankomiausių šiaurinės Saremos vietų.

Prie skardžio krašto pavojinga artintis, nes jis byra, o ir stiprus vėjas verčia iš kojų. Čia yra buvę tragiškų nukritimų, tarp jų ir lietuviams

Kali krateris (Kaali kraater)

Kali kraterį išmušė meteoritas prieš maždaug 3500 metų (kituose šaltiniuose rašo, kad prieš 7000 m.). Iš tiesų tai net ne vienas, o devynių meteoritinių kraterių laukas: vienas didelis, o kiti aštuoni mažesni krateriai išsidėstę maždaug 1 km spinduliu, nes meteoritas atmosferoje suskilo, o didžiausias gabalas išmušė pagrindinį kraterį. Šis yra apie 110 m skersmens ir 16–22 m gylio, o jo dugne telkšo nedidelis Kali ežeras. Įdomiausia tai, kad tuo metu saloje jau gyveno žmonės ir iš tų senųjų laikų išliko legenda apie ugnies stulpą iš dangaus. Kali ežerėlis esą buvo vieta, kur „Saulė nuėjo ilsėtis“. Vieta laikyta šventa, nes aptikta akmeninės sienos liekanų ir gyvulių kaulų, skirtų aukojimui.  Tai vienas žinomiausių meteoritinių kraterių laukų Europoje ir viena įdomiausių Saremos geologinių vietų.

Kali krateris

Kuressaarės pilis (Kuressaare linnus)

Tai viena geriausiai išlikusių viduramžių tvirtovių Baltijos šalyse, nes tikrai gana retai būna, kad viduramžių pilies kompleksas būtų išlikęs toks vientisas. Stovi Saremos salos sostinėje Kuresarėje, pradėta statyti XIV amžiuje ir buvo Saremos–Läänemaa vyskupo rezidencija. Pilis statyta kaip gynybinė tvirtovė, bet kartu buvo administracinis ir religinis vyskupijos centras. Architektūroje vyrauja vėlyvoji gotika, o masyvų kvadratinį pastatą saugo aukštos sienos ir du pagrindiniai bokštai. XVI amžiuje, pasibaigus Livonijos karų laikotarpiui, Sarema pateko Danijos valdžion, o pilis buvo pritaikyta naujiems kariniams poreikiams. XVII amžiuje salą perėmė Švedija, kuri aplink viduramžių pilį įrengė bastionus ir kitus gynybinius įtvirtinimus. Po Šiaurės karo XVIII amžiaus pradžioje Sarema kartu su pilimi atiteko Rusijos imperijai. Pilies kompleksą juosia platus vandens griovys, o į vidinį kiemą patenkama tiltu per gynybinius įtvirtinimus. Šiandien pilyje veikia Saremos muziejus, kuriame pasakojama apie salos gamtą, istoriją ir vietos žmonių gyvenimą. Kuresarės pilis išskirtinė tuo, kad jos viduramžiška struktūra išliko nepaprastai vientisa, todėl čia ypač lengva įsivaizduoti, kaip atrodė XIV–XV amžių vyskupo tvirtovė. Per Antrąjį pasaulinį karą pilies istorija buvo daug tragiškesnė, nes 1940–1941 metais, sovietų okupacijos metu, pilies teritorija buvo naudojama represijoms: 1941 m. pilies kieme ir šulinyje buvo aptikti nužudytų žmonių kūnai.

Kureserės pilis-tvirtovė tikrai įspūdinga

Mihkelio Rando dendrologinis parkas (Mihkel Ranna dendraarium)

Šį parką pradėjo kurti vietinis kalvis Mihkelis Randas, gimęs XIX amžiaus pabaigoje. Pirmuosius medžius jis pasodino XX a. pradžioje, o sistemingai dendrologinį parką M.Randas pradėjo kurti 1925 m. maždaug 0,4 ha plote, taip gelbėdamasis nuo liūdesio, kai mirė gimdydama jo jauna žmona su sūneliu. Kadangi po plonu dirvožemio sluoksniu buvo kalkakmenis, jis iškirsdavo jame duobes ir į sodą atgabeno daugybę vežimų derlingos žemės. Medžių ir krūmų jis parsiveždavo iš įvairių Saremos parkų bei sodų, vėliau jų ieškojo Taline, Tartu ir Viljandyje, o sėklų ir sodinukų jam parveždavo ir jūreiviai, kuriems jis dirbdavo kalvio darbus. Ypač Mihkelis mėgo spygliuočius, kaip pats sakė, jis lapuočius sodino tik tam, kad jie padėtų išryškinti spygliuočių grožį. 1925 m. jis pasodino tujų alėją, vėliau pramintą „Mergelių alėja“; buvo net sakoma, kad susikibę rankomis ir alėja praėję vaikinas ir mergina, jei juos kas nors pamatys, liks vienas kitam ištikimi visam gyvenimui. Šiandien dendrologiniame parke auga daugiau kaip 100 medžių ir krūmų rūšių, tarp jų nemažai svetimžemių, o pats parkas saugomas kaip gamtos objektas.

M.Rando dendrologinis parkas 
","url":"https://valdymas.medeinos.lt/saremos-sala/","canonical_url":null,"uuid":"19002d71-6a16-4a5c-9aee-17d8ce8d713a","codeinjection_foot":null,"codeinjection_head":null,"codeinjection_styles":null,"comment_id":"6a81e2985f08b323af4e6538","reading_time":16,"send_email_when_published":false,"email_subject":null,"childHtmlRehype":{"html":"

Saremos istorija

Saaremaa yra didžiausia Estijos sala ir ketvirta pagal dydį sala Baltijos jūroje. Jos plotas apie 2 700 km², tad šiek tiek didesnė už didžiausią Lietuvoje Varėnos rajoną. Nuo vakarinio iki rytinio salos krašto yra maždaug 90 km, o iš šiaurės į pietus – apie 60 km. Nuolatinių gyventojų virš 30 tūkst. Gyventojų tankumas labai mažas – tik apie 12 žmonių viename km², kai lyginant su Lietuva vidurkis yra apie 45 žmones km². Todėl net ir ne gamtos vietovėse Sarema atrodo labai erdvi ir mažai apgyvendinta. Tiesa, vasaros metu per vieną mėnesį salą aplanko apie 20-30 tūkst. turistų. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis tikras salos miestas yra Kuresarė (Kuressaare). Joje gyvena maždaug 40 % visų salos gyventojų. Kiti Saremoje pažymėti miesteliai iš tiesų yra labai maži, dažnai keliasdešimt ar kelių šimtų gyventojų gyvenvietės. Saremos savivaldybei priklauso ne tik pagrindinė sala, bet ir daug mažesnių aplinkinių salelių, o kartu su jomis suskaičiuojama 417 kaimų. Nuo žemyninės Estijos Sarema atskirta sąsiauriu. Įprastas kelias automobiliu yra per Muhu salą: iš Virtsu keltu per 0,5 val. persikeliama į Muhu salą, o iš Muhu į Saremą važiuojama pylimu ir tiltu per Väike väin sąsiaurį. Tas kelias pastatytas dar XIX a. pabaigoje, taigi techniškai keltas atplukdo ne tiesiai į Saremą, nors keliaujant automobiliu to beveik nepajunti. Sala istoriškai buvo gana izoliuota. Estiškai jos pavadinimas labai paprastas: saar reiškia „sala“, o maa – „žemė, kraštas“, tad Saaremaa maždaug reiškia „salos kraštas“. Senesniuose europietiškuose šaltiniuose sala buvo vadinama Ösel (vokiškai), Eysýsla (senąja norvegų kalba) arba Osilia (lotyniškai). Sarema ilgus amžius buvo strategiškai svarbi, nes kontroliavo jūrų kelius į Rygos įlanką. Iki XIII a. Saremoje gyveno vietiniai estų protėviai – saremiečiai, garsėję kaip jūrininkai ir kariai. Jie turėjo savo politinę organizaciją ir gana ilgai priešinosi krikščionybės atsiradimui. Viduramžiais čia įsitvirtino vokiečių kryžiuočiai ir katalikų vyskupai. Vėliau sala priklausė Danijai, Švedijai, Rusijos imperijai, o 1918 m. tapo Estijos dalimi. Dėl savo padėties ji buvo svarbi ir abiejuose pasauliniuose karuose. Sovietmečiu sala buvo pasienio zona, kadangi ji yra Baltijos jūros pakraštyje, tad patekimas į kai kurias jos dalis buvo ribojamas, veikė sovietų kariniai daliniai, radarų ir pakrančių apsaugos objektai. Net patiems estams kelionė į salą nebuvo tokia laisva kaip dabar. Dėl to Sarema ilgiau nei daugelis kitų Estijos vietų išliko gana uždara.

\"\"
Keltas iš žemyninės Estijos į Saremos salą plaukia beveik kas pusvalandį, atvyksta turistai iš įvairiausių šalių

Saremos klimatas

Jis gan ryškiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nes salą iš visų pusių veikia Baltijos jūra. Klimatas jūrinis, švelnesnis ir ne toks kontrastingas. Žiemos Saremoje paprastai šiltesnės nei Estijos žemyninėje dalyje. Sausį ir vasarį vidutinė temperatūra pakrantėse laikosi maždaug apie 0 °C. Jūra rudenį ir žiemą lėtai atiduoda sukauptą šilumą, todėl stiprūs šalčiai čia retesni, panašiai kaip ir pas mus Klaipėdoje ar Palangoje. Pavasaris, priešingai, vėsesnis ir vėluoja. Po žiemos Baltijos jūra dar ilgai būna šalta, todėl balandį ir gegužę ji vėsina salą. Tai viena iš priežasčių, kodėl pavasarinė augalų vegetacija Saremoje prasideda vėliau nei panašiose vietose žemyne. Vasaros nėra karštos. Liepos vidutinė temperatūra maždaug 17–18 °C, dienomis prie pat jūros dažnai būna vėsiau dėl brizo. Ruduo Saremoje ilgas ir palyginti šiltas. Čia jūros poveikis tampa priešingas pavasariui: vasarą įšilęs vanduo rudenį šildo orą. Todėl pirmosios rudens šalnos saloje, ypač pakrantėse, paprastai ateina vėliau negu žemyninėje Estijoje. Sarema taip pat yra viena saulėčiausių Estijos vietų. Kritulių nėra labai daug – maždaug 550–700 mm per metus (panašiai ir Lietuvoje), priklausomai nuo salos vietos. Dar salai labai būdingas vėjas, kurį pakrantėse, o taip - teko pajusti visu smarkumu. Atvirose vakarinėse ir pietvakarinėse pakrantėse jis gerokai stipresnis nei salos gilumoje. Rudens ir žiemos audrų metu Baltijos jūros vakariniai vėjai gali būti labai smarkūs.

\"\"
\"\"
Rugpjūčio 12 dieną Saremo saloje irgi vyko dalinis Saulės užtemimas. Saremos pakrantė

Saremos dirvožemis

Jis labai susiję su tuo, kad sala guli ant palyginti negiliai esančių paleozojaus karbonatinių uolienų – pirmiausia silūro klinčių ir dolomito. Daug kur jos yra visai prie paviršiaus, o kai kur net atsidengia. Todėl daug Saremos dirvožemių yra kalkingi, jų pH gana aukštas, šarmingas, juose gausu kalcio. Dažni labai seklūs dirvožemiai, vos keliolikos cm dirvos sluoksnis, o po juo jau klintis ar dolomitas. Tai plonos dirvos ant kalkakmenio buveinės, po kuriomis slūgso klintis ar kita karbonatinė uoliena. Būdingos žemų žolių pievos, reti krūmai, o vietomis beveik atvira uoliena. Svarbią įtaką padarė ir ledyninės nuogulos. Ledynmečiu sala buvo padengta ledyno, todėl virš klinties daug kur yra moreninių nuogulų: priemolio, smėlio, žvyro ir įvairaus dydžio riedulių. Dar kitokios dirvos susidarė buvusiame jūros dugne, nes Sarema poledynmečiu kilo iš Baltijos jūros, ir įdomiausia, kad šis procesas dar nesibaigė, nes Sarema ir dabar labai lėtai kyla, maždaug 2–3 mm per metus. Kai kur gruntinis vanduo labai arti paviršiaus, todėl dirvožemis užmirksta, o įdubose ir pelkėtose vietose kaupėsi durpės. Tad sala nėra vien klintys ir plona dirva – nedideliame plote gali labai greitai keistis seklus kalkingas dirvožemis ant klinties, kalkinga morena, smėlingos senųjų krantų nuogulos ir durpiniai dirvožemiai. Būtent kalkingo pagrindo ir labai plono dirvožemio derinys yra viena ryškiausių Saremos ypatybių. Dėl jo ten taip paplitę alvarai – Baltijos regione tai labai savitos buveinės, o didžiausi jų plotai telkiasi Estijos salose ir Vakarų Estijoje. Štai kodėl Saremos sala yra išskirtinė ir joje auga tokie augalai, kurių nerasi niekur kitur pasaulyje.

\"\"
\"\"
\"\"
Skirtingose Saremos dalyse dirvožemis ir augmenija gali būti labai skirtingi, daugelis vietų akmeningos

Saremos pelkės ir gyvūnai

Gamta čia gana smarkiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nors sala nėra toli nuo žemyno. Didžiausią savitumą jai suteikia kalkingas pagrindas, jūrinis klimatas ir atskyrimas. Dirvožemio paviršiuje labai svarbios ordoviko ir silūro karbonatinės uolienos – daugiausia klintys ir dolomitas. Būtent tokiomis sąlygomis susidarė alvarai – atviros ar krūmais apaugusios pievos ant labai plono dirvožemio virš klinčių. Kitas ryškus bruožas, kad sala turi ilgą ir įvairią pakrantę. Saremoje yra žemų pajūrio pievų, nendrynų, akmenuotų krantų, paplūdimių, mažų įlankų ir pusiasalių. Visai kitoks kraštovaizdis yra šiaurinėje pakrantėje, kur Panga skardis atidengia silūro karbonatines uolienas ir vietomis iškyla daugiau kaip 20 m virš jūros. Kadangi sala vis dar tebekyla dėl poledyninio žemės plutos kilimo, tad jūra nuolat palieka naujus sausumos plotus, o seklumos ilgainiui tampa salelėmis, salelės susijungia su krantu, buvusios įlankos virsta lagūniniais ežerėliais ar pelkėmis. Saremoje puikiai galima „skaityti“ šį sausumos formavimosi procesą. Dar vienas įdomus Saremos bruožas - tai pelkių įvairovė. Yra ir aukštapelkių, ir žemapelkių, bet botaniškai ypač vertingos kalkingos žemapelkės, kurias maitina mineralinių medžiagų turtingi šaltiniai. Paukščiams labai svarbi salos padėtis jų migracijos kelyje. Sarema ir aplinkinės mažos salos yra didžiulė migruojančių vandens bei pakrančių paukščių poilsio ir maitinimosi teritorija, panašiai kaip Lietuvoje Ventės ragas. Pakrantėse galima stebėti žąsis, antis, gulbes, tilvikinius ir kitus paukščius, o pakrančių vandenyse, be pilkojo ruonio pasitaiko ir žieduotųjų ruonių, juos galima pamatyti besiilsinčius ant uolų. Iš stambesnių žinduolių gyvena briedžiai, stirnos, šernai ir taurieji elniai, kurių Saremoje ypač gausu, tad sala laikoma viena svarbiausių jų teritorijų Estijoje. Iš plėšrūnų yra lapių, mangutų, barsukų, kiaunių, žebenkščių, ūdrų. Gyvena ir lūšys, nors jos retos. Vilkai taip pat pasiekia Saremą ir kartais čia gyvena. Būna ir meškų, nors nuolat negyvena, bet kiekvienais metais vis užklysta viena kita - atplaukia arba ateina ledu. Štai ir 2026 gegužės mėn. apie 3 metų amžiaus lokys buvo nufotografuotas netoli Länga kaimo ir visą vasarą reguliariai pasirodydavo miškuose, tad panašu, kad jis Saremoje įsikūrė. Yra kiškių, voverių, bebrų, įvairių pelinių graužikų, šikšnosparnių, angių, driežų, žalčių, įvairių varlių ir rupūžių. Seklūs pakrančių vandens telkiniai ir mažos kūdros kai kurioms varliagyvių rūšims yra labai svarbios buveinės. Vieną Saremos gamtos įdomybę verta išskirti, tai europinė medvarlė, užlipanti ant krūmų ar ant aukštų žolių su savo lipniais pirštukais. Neįtikėtina, bet Saremoje tikrai nepamatysi kurmių, jų taip pat nėra ir kitose Estijos salose.

\"\"
\"\"
Takas per pelkę ir joje augančios gražuolės orchidėjos

Saremos augmenija ir ypatingieji augalai

Saloje ir kitose aplinkinėse Estijos salose aptinkama net 80 % visų Estijoje registruotų augalų rūšių, viso virš 1200. Ypač turtinga vakarinė salos dalis, kur kalkingi dirvožemiai, karbonatinių smėlynų pievos, pajūrio pievos, pelkės ir švelnesnis klimatas sudaro sąlygas nepaprastai floros įvairovei. Net 36 iš 38 Estijos laukinių orchidėjų rūšių auga Saremoje, jos visos yra retos ir saugomos. Šiaip Saremos miškai labai nevienodi. Sausesnėse kalkingose vietose auga pušynai, kitur eglynai ir mišrūs miškai, o drėgnose vietose – juodalksnynai. Kadagynai – vienas būdingiausių Saremos kraštovaizdžių. Jie ypač susiję su kalkingomis sausomis buveinėmis – plonu dirvožemio sluoksniu dengiamomis klinčių lygumomis. Dalis dabartinių kadagynų nėra vien laukinės gamtos rezultatas, nes jų išvaizdą šimtmečius formavo gyvulių ganymas bei šienavimas. Nutraukus ganymą, jie gana greitai apauga kadagiais, o vėliau tankiu mišku.

\"\"
\"\"
Kadagiai auga beveik visur - pelkėse, jūros pakrantėse, miškuose. Rugpjūtį jau noko skanios ir sveikuoliškos kadagio uogos

O štai šie augalai yra ypatingieji Saremos saloje:

Saremos barškutis (Rhinanthus osiliensis), estiškai Saaremaa robirohi

Iš tiesų tai ypatingas augalas, nes yra Saremos endemas. Endemas – tai augalo ar gyvūno rūšis, natūraliai gyvenanti tik tam tikroje ribotoje teritorijoje ir niekur kitur pasaulyje savaime neaptinkama, tad šis barškutis savaime auga tik Saremo saloje ir daugiau niekur kitur pasaulyje. Lietuvoje nėra nei vieno endeminio augalo ar gyvūno. Augalas nedidukas, maždaug 20–50 cm aukščio, vienmetis. Žiedai ryškiai geltoni, o nuo kitų barškučių jį galima atskirti pagal liaukingus plaukelius, kuriais apaugusi taurelė ir kitos augalo dalys; žydi gan vėlai – liepą ir rugpjūtį. Kaip ir kiti barškučiai yra pusiau parazitinis augalas, t.y., fotosintezę atlieka pats, tačiau savo šaknimis prisitvirtina prie kitų žolinių augalų šaknų ir iš jų pasiima dalį vandens bei mineralinių medžiagų. Tai viena priežasčių, kodėl barškučiai gali keisti pievų augalijos struktūrą – slopindami stiprias žoles, taip sudarydami daugiau galimybių kitoms rūšims. Auga tik kalkingose šaltiniuotose žemapelkėse ar šlapiose pievose. Ypač garsios Viidumäe rezervato šaltiniuotos pelkės, kuriose šis augalas ir buvo atrastas. Šį barškutį 1933 m. vasarą aptiko gydytojas ir botanikos mėgėjas Bernhard Saarsoo. Iš pradžių augalas buvo palaikytas žinoma kito barškučio rūšimi, o savarankiškos rūšies statusą gavo tik 1955 m. Ir pats pavadinimas osiliensis prasmingas, jis kilęs iš žodžio Ösel – senojo vokiško Saremos pavadinimo. Taigi Rhinanthus osiliensis iš esmės reiškia Saremos barškutis. Buvo manoma, kad toks pats augalas auga ir Gotlando saloje. Tačiau genetiniai tyrimai parodė, kad Gotlando ir Saremos barškučiai yra skirtingos evoliucinės linijos, susiformavusios kaip atskiros rūšys. Saremo rūšis labai pažeidžiama dėl savo specifinės buveinės, nes per XX a. daug kalkingų žemapelkių buvo nusausinta arba jos apaugo krūmais ir medžiais. Genetiniai tyrimai parodė, kad tirtos Saremos populiacijos praeityje patyrė didelį individų skaičiaus sumažėjimą. Estijoje jis saugomas ir įtrauktas į Raudonąją knygą nuo 1958 metų. Mokslininkai mano, kad Saremos barškutis galbūt palyginti jaunas, tik po paskutinio ledynmečio susiformavęs endemas, o ne kažkokios labai senos floros reliktas. Todėl jis yra puikus pavyzdys, kaip izoliuotoje Baltijos jūros saloje ir labai specifinėje – kalkingoje šaltiniuotoje pelkėje – gali formuotis savita augalo rūšis.

\"\"
Štai jis - gražuolis saremo barškutis

Europinis kukmedis (Taxus baccata), estiškai harilik jugapuu

Tai dar vienas išskirtinis augalas Saremo saloje. Kažkada kukmedžiai savaime augo ir Lietuvoje, bet deja, jie buvo išnaikinti. Šiek tiek kukmedžių dar galima rasti ir Latvijos miškuose. Tai visžalis spygliuotis medis arba krūmas su švelniais spygliais ir raudonomis uogomis (kurios iš tiesų yra netikri kankorėžiai). Saremos saloje jų auga nemaži plotai po keliasdešimt hektarų, bet nei viename žemėlapyje jų nerasi pažymėtų, nes Estijoje labai griežtai saugomi. Dėl švelnesnio ir jūrinio klimato kukmedžiui palankiausios būtent Saremos ir Hiumos salos bei vakarinė žemyninės Estijos dalis. Saremoje jis dažniausiai auga drėgnuose, ūksminguose miškuose, neretai kalkinguose dirvožemiuose. Įdomu tai, kad Saremos kukmedžiai dažnai nėra tokie, kokius įsivaizduojame, matydami seną kukmedį Vakarų Europos parke. Gamtos sąlygomis jie gali būti žemi, kreivi, krūmiški, augti po kitų medžių lajomis. Tačiau palankiose vietose susiformuoja kaip tikri medžiai. Kukmedžio retumą Estijoje lėmė ne vien klimatas. Kadangi mediena labai kieta, elastinga, dekoratyvi ir patvari, tad nuo seno buvo vertinama, todėl medžiai buvo smarkiai kertami ir istoriškai jį labai paveikė kirtimas dėl itin vertingos medienos. Būtent dėl medienos kukmedžiai buvo beveik išnaikinti Latvijoje ir visiškai iškirsti Lietuvoje. Be to, kukmedis auga labai lėtai, o jo populiacijos sunkiai atsikuria.

\"\"
\"\"
\"\"
Kukmedžius Saremoje sunku pastebėti miškuose, nes jie dažniausiai auga tankmėje, užgošti kitų medžių ir krūmų

Pajūrinis sotvaras (Myrica gale), estiškai harilik porss

Saremos salos ypatingajam augalų trejetukui reikėtų priskirti ir pajūrinį sotvarą. Saloje jam labai patinka drėgnos, pelkėtos ir šaltiniuotos vietos. Pavyzdžiui, Viidumäe gamtiniame rezervate sotvarai auga pelkėse kartu su kitais šlapių kalkingų buveinių augalais. Estijoje sotvaras yra retas ir saugomas, nors nėra toks retas kaip Lietuvoje. Pats augalas užauga kaip 0,5–1,5 m aukščio aromatingu krūmu, patrynus lapus juntamas stiprus sakų ir prieskonių kvapas. Dažniausiai jis dvinamis – vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant skirtingų krūmų. Šaknyse gyvena Frankia bakterijos, todėl sotvaras geba fiksuoti atmosferos azotą ir gali augti labai maisto medžiagų neturtingose šlapynėse. Garsiajam \"Rygos balzamui\" būtent sotvaras suteikia ypatingą aromatą ir skonį. Lietuvoje sotvaro lapelių XIX a. kartais dėdavo ir į \"Trejas devynerias\", bet jau keli dešimtmečiai, kai jis paskelbtas saugomu ir retu, tad skinti negalima. Pas braliukus latvius ir estus sotvaras nėra toks retas, bet ir ne dažnas, leidžiama skinti tik vyriškus žiedų pumpurus. Pajūrinį sotvarą alaus gamyboje pradėta naudoti dar gerokai prieš plačiai paplintant apyniams, archeologiniai duomenys rodo, kad Šiaurės Vakarų Europos aludarystėje jis naudotas maždaug prieš 2000 metų. Dėl stipraus kvapo augalas nuo seno naudotas ir kaip vabzdžius atbaidanti priemonė.

\"\"
Kvapnusis pajūrinis sotvaras

Vilsandi nacionalinis parkas (Vilsandi rahvuspark)

Jis vienas svarbiausių Saremos gamtinių teritorijų, ypač reikšmingas paukščiams ir augalams. Vilsandi ir vakarinė Sarema taip pat yra vienos saulėčiausių Estijos vietų. Užima apie 48 595 ha, iš kurių net du trečdalius parko teritorijos sudaro jūra, todėl tai pats „jūriškiausias“ Estijos nacionalinis parkas. Parko istorija prasidėjo 1910 m., kai Vaika salelėse buvo įsteigtas paukščių draustinis – pirmoji saugoma gamtos teritorija Baltijos šalyse (Lietuvoje pirmasis buvo įsteigtas Žuvinte 1937 m.). Parkas garsėja daugybe mažų salų, uolėtais ir smėlėtais krantais, pajūrio pievomis, kopomis, kalkingomis pelkėmis ir sekliomis lagūnomis. Čia užregistruotos 247 paukščių rūšys, parko simboliu laikoma paprastoji gaga. Vilsandi taip pat yra viena svarbiausių pilkųjų ruonių poilsio ir veisimosi vietų Estijoje. Botaniškai parkas ypač turtingas – čia aptinkamos net 32 orchidėjų rūšys, taip pat pajūrinė zunda ir balža, jau minėtas Saremo barškutis bei daug kitų retų augalų. Parke yra ir geologiškai įdomių vietų – klinčių atodangų, suakmenėjusių senovinių organizmų liekanų bei Silūro laikotarpio uolienų. Vilsandi nacionalinis parkas priklauso Natura 2000 tinklui, yra Ramsaro tarptautinės svarbos šlapynė ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervato dalis.

\"\"
\"\"
\"\"
\"\"
Vilsandi nacionalinio parko lankytojų centras įsikūręs Loona dvare. Apačioje - paprastoji karlina ir pajūrinė balža

Viidumäe gamtos draustinis (Viidumäe looduskaitseala)

Išskirtinis tuo, kad čia nedideliame plote susitinka labai skirtingos buveinės ir gausi retųjų augalų flora. Jis užima 2611 ha plotą, įsteigtas 1957 m. Draustinis apima seniausią ir aukščiausią Saremos dalį, o Raunamägi kalva iškyla 58,8 m virš jūros lygio. Labai svarbus kraštovaizdžio elementas yra apie 10 km ilgio senovinis Baltijos jūros kranto skardis, susidaręs po paskutinio ledynmečio.  Aukščiau skardžio vyrauja sausesnės buveinės, o jo papėdėje trykštantys šaltiniai maitina šlapynes ir kalkingas žemapelkes. Apie 85 % draustinio teritorijos užima miškai, kuriuose ypač vyrauja pušys, o pelkės sudaro apie 10 % teritorijos.  Viidumäe pasižymi nepaprastai turtinga augalija – čia aptikta apie 750 induočių augalų rūšių, iš kurių net 60 yra saugomos. Draustinyje auga ir garsusis Saremos barškutis, pajūrinis sotvaras, taip pat pelkinis skiautalūpis bei kiti reti augalai, o miškuose aptinkamas europinis kukmedis ir gebenė lipikė, kuri yra Viidumäe draustinio simbolis.  Viidumäe priklauso „Natura 2000“ tinklui ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervatui, todėl tai viena botaniškai vertingiausių Saremos vietų.

\"\"
\"\"
Viidumäe gamtos draustinio pažintinių takų pradžia. Dešinėje - ant medžio kamieno besiranganti gebenė lipikė

Pangos skardis (Panga pank)

Panga skardis yra šiaurinėje Saremos salos pakrantėje ir yra vienas įspūdingiausių salos gamtos objektų. Tai aukščiausias Saremos ir Muhu salų skardis, iškilęs maždaug 21,3 m virš Baltijos jūros. Skardis tęsiasi apie 2,5 km, o aukščiausia ir įspūdingiausia jo dalis yra ties Panga kyšuliu. Jį sudaro daugiausia silūro periodo kalkakmenio ir dolomito sluoksniai, susiformavę prieš daugiau kaip 400 milijonų metų. Uolienose galima aptikti senovinių jūros organizmų fosilijų, nes tuo metu dabartinės Saremos teritoriją dengė šilta sekli jūra. Panga skardis yra didesnės Vakarų Estijos ir Gotlando klinčių skardžių sistemos, vadinamos Baltijos klintu dalis.  Skardžio papėdę nuolat ardo Baltijos jūros bangos, todėl atskiros uolienų dalys griūva ir skardis pamažu traukiasi. Nuo skardžio viršaus atsiveria puikus vaizdas į Baltijos jūrą, tačiau prie pat krašto reikia būti atsargiems, nes nėra apsauginės tvoros, o ir vėjas ten visuomet stiprus. Senovėje ši vieta turėjo ir sakralinę reikšmę, nes pasakojama, kad čia buvo aukojama jūrai. Šiandien Panga skardis yra saugomas gamtos objektas ir viena lankomiausių šiaurinės Saremos vietų.

\"\"
Prie skardžio krašto pavojinga artintis, nes jis byra, o ir stiprus vėjas verčia iš kojų. Čia yra buvę tragiškų nukritimų, tarp jų ir lietuviams

Kali krateris (Kaali kraater)

Kali kraterį išmušė meteoritas prieš maždaug 3500 metų (kituose šaltiniuose rašo, kad prieš 7000 m.). Iš tiesų tai net ne vienas, o devynių meteoritinių kraterių laukas: vienas didelis, o kiti aštuoni mažesni krateriai išsidėstę maždaug 1 km spinduliu, nes meteoritas atmosferoje suskilo, o didžiausias gabalas išmušė pagrindinį kraterį. Šis yra apie 110 m skersmens ir 16–22 m gylio, o jo dugne telkšo nedidelis Kali ežeras. Įdomiausia tai, kad tuo metu saloje jau gyveno žmonės ir iš tų senųjų laikų išliko legenda apie ugnies stulpą iš dangaus. Kali ežerėlis esą buvo vieta, kur „Saulė nuėjo ilsėtis“. Vieta laikyta šventa, nes aptikta akmeninės sienos liekanų ir gyvulių kaulų, skirtų aukojimui.  Tai vienas žinomiausių meteoritinių kraterių laukų Europoje ir viena įdomiausių Saremos geologinių vietų.

\"\"
Kali krateris

Kuressaarės pilis (Kuressaare linnus)

Tai viena geriausiai išlikusių viduramžių tvirtovių Baltijos šalyse, nes tikrai gana retai būna, kad viduramžių pilies kompleksas būtų išlikęs toks vientisas. Stovi Saremos salos sostinėje Kuresarėje, pradėta statyti XIV amžiuje ir buvo Saremos–Läänemaa vyskupo rezidencija. Pilis statyta kaip gynybinė tvirtovė, bet kartu buvo administracinis ir religinis vyskupijos centras. Architektūroje vyrauja vėlyvoji gotika, o masyvų kvadratinį pastatą saugo aukštos sienos ir du pagrindiniai bokštai. XVI amžiuje, pasibaigus Livonijos karų laikotarpiui, Sarema pateko Danijos valdžion, o pilis buvo pritaikyta naujiems kariniams poreikiams. XVII amžiuje salą perėmė Švedija, kuri aplink viduramžių pilį įrengė bastionus ir kitus gynybinius įtvirtinimus. Po Šiaurės karo XVIII amžiaus pradžioje Sarema kartu su pilimi atiteko Rusijos imperijai. Pilies kompleksą juosia platus vandens griovys, o į vidinį kiemą patenkama tiltu per gynybinius įtvirtinimus. Šiandien pilyje veikia Saremos muziejus, kuriame pasakojama apie salos gamtą, istoriją ir vietos žmonių gyvenimą. Kuresarės pilis išskirtinė tuo, kad jos viduramžiška struktūra išliko nepaprastai vientisa, todėl čia ypač lengva įsivaizduoti, kaip atrodė XIV–XV amžių vyskupo tvirtovė. Per Antrąjį pasaulinį karą pilies istorija buvo daug tragiškesnė, nes 1940–1941 metais, sovietų okupacijos metu, pilies teritorija buvo naudojama represijoms: 1941 m. pilies kieme ir šulinyje buvo aptikti nužudytų žmonių kūnai.

\"\"
\"\"
Kureserės pilis-tvirtovė tikrai įspūdinga

Mihkelio Rando dendrologinis parkas (Mihkel Ranna dendraarium)

Šį parką pradėjo kurti vietinis kalvis Mihkelis Randas, gimęs XIX amžiaus pabaigoje. Pirmuosius medžius jis pasodino XX a. pradžioje, o sistemingai dendrologinį parką M.Randas pradėjo kurti 1925 m. maždaug 0,4 ha plote, taip gelbėdamasis nuo liūdesio, kai mirė gimdydama jo jauna žmona su sūneliu. Kadangi po plonu dirvožemio sluoksniu buvo kalkakmenis, jis iškirsdavo jame duobes ir į sodą atgabeno daugybę vežimų derlingos žemės. Medžių ir krūmų jis parsiveždavo iš įvairių Saremos parkų bei sodų, vėliau jų ieškojo Taline, Tartu ir Viljandyje, o sėklų ir sodinukų jam parveždavo ir jūreiviai, kuriems jis dirbdavo kalvio darbus. Ypač Mihkelis mėgo spygliuočius, kaip pats sakė, jis lapuočius sodino tik tam, kad jie padėtų išryškinti spygliuočių grožį. 1925 m. jis pasodino tujų alėją, vėliau pramintą „Mergelių alėja“; buvo net sakoma, kad susikibę rankomis ir alėja praėję vaikinas ir mergina, jei juos kas nors pamatys, liks vienas kitam ištikimi visam gyvenimui. Šiandien dendrologiniame parke auga daugiau kaip 100 medžių ir krūmų rūšių, tarp jų nemažai svetimžemių, o pats parkas saugomas kaip gamtos objektas.

\"\"
\"\"
\"\"
\"\"
\"\"
M.Rando dendrologinis parkas 
","htmlAst":{"type":"root","children":[{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"saremos-istorija"},"children":[{"type":"text","value":"Saremos istorija"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Saaremaa"}]},{"type":"text","value":" yra didžiausia Estijos sala ir ketvirta pagal dydį sala Baltijos jūroje. Jos plotas apie 2 700 km², tad šiek tiek didesnė už didžiausią Lietuvoje Varėnos rajoną. Nuo vakarinio iki rytinio salos krašto yra maždaug 90 km, o iš šiaurės į pietus – apie 60 km. Nuolatinių gyventojų virš 30 tūkst. Gyventojų tankumas labai mažas – tik apie 12 žmonių viename km², kai lyginant su Lietuva vidurkis yra apie 45 žmones km². Todėl net ir ne gamtos vietovėse Sarema atrodo labai erdvi ir mažai apgyvendinta. Tiesa, vasaros metu per vieną mėnesį salą aplanko apie 20-30 tūkst. turistų. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis tikras salos miestas yra "},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kuresarė"}]},{"type":"text","value":" (Kuressaare). Joje gyvena maždaug 40 % visų salos gyventojų. Kiti Saremoje pažymėti miesteliai iš tiesų yra labai maži, dažnai keliasdešimt ar kelių šimtų gyventojų gyvenvietės. Saremos savivaldybei priklauso ne tik pagrindinė sala, bet ir daug mažesnių aplinkinių salelių, o kartu su jomis suskaičiuojama 417 kaimų. Nuo žemyninės Estijos Sarema atskirta sąsiauriu. Įprastas kelias automobiliu yra per Muhu salą: iš Virtsu keltu per 0,5 val. persikeliama į Muhu salą, o iš Muhu į Saremą važiuojama pylimu ir tiltu per Väike väin sąsiaurį. Tas kelias pastatytas dar XIX a. pabaigoje, taigi techniškai keltas atplukdo ne tiesiai į Saremą, nors keliaujant automobiliu to beveik nepajunti. Sala istoriškai buvo gana izoliuota. Estiškai jos pavadinimas labai paprastas: saar reiškia „sala“, o maa – „žemė, kraštas“, tad Saaremaa maždaug reiškia „salos kraštas“. Senesniuose europietiškuose šaltiniuose sala buvo vadinama Ösel (vokiškai), Eysýsla (senąja norvegų kalba) arba Osilia (lotyniškai). Sarema ilgus amžius buvo strategiškai svarbi, nes kontroliavo jūrų kelius į Rygos įlanką. Iki XIII a. Saremoje gyveno vietiniai estų protėviai – saremiečiai, garsėję kaip jūrininkai ir kariai. Jie turėjo savo politinę organizaciją ir gana ilgai priešinosi krikščionybės atsiradimui. Viduramžiais čia įsitvirtino vokiečių kryžiuočiai ir katalikų vyskupai. Vėliau sala priklausė Danijai, Švedijai, Rusijos imperijai, o 1918 m. tapo Estijos dalimi. Dėl savo padėties ji buvo svarbi ir abiejuose pasauliniuose karuose. Sovietmečiu sala buvo pasienio zona, kadangi ji yra Baltijos jūros pakraštyje, tad patekimas į kai kurias jos dalis buvo ribojamas, veikė sovietų kariniai daliniai, radarų ir pakrančių apsaugos objektai. Net patiems estams kelionė į salą nebuvo tokia laisva kaip dabar. Dėl to Sarema ilgiau nei daugelis kitų Estijos vietų išliko gana uždara."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8635.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Keltas iš žemyninės Estijos į Saremos salą plaukia beveik kas pusvalandį, atvyksta turistai iš įvairiausių šalių"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"saremos-klimatas"},"children":[{"type":"text","value":"Saremos klimatas"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jis gan ryškiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nes salą iš visų pusių veikia Baltijos jūra. Klimatas jūrinis, švelnesnis ir ne toks kontrastingas. Žiemos Saremoje paprastai šiltesnės nei Estijos žemyninėje dalyje. Sausį ir vasarį vidutinė temperatūra pakrantėse laikosi maždaug apie 0 °C. Jūra rudenį ir žiemą lėtai atiduoda sukauptą šilumą, todėl stiprūs šalčiai čia retesni, panašiai kaip ir pas mus Klaipėdoje ar Palangoje. Pavasaris, priešingai, vėsesnis ir vėluoja. Po žiemos Baltijos jūra dar ilgai būna šalta, todėl balandį ir gegužę ji vėsina salą. Tai viena iš priežasčių, kodėl pavasarinė augalų vegetacija Saremoje prasideda vėliau nei panašiose vietose žemyne. Vasaros nėra karštos. Liepos vidutinė temperatūra maždaug 17–18 °C, dienomis prie pat jūros dažnai būna vėsiau dėl brizo. Ruduo Saremoje ilgas ir palyginti šiltas. Čia jūros poveikis tampa priešingas pavasariui: vasarą įšilęs vanduo rudenį šildo orą. Todėl pirmosios rudens šalnos saloje, ypač pakrantėse, paprastai ateina vėliau negu žemyninėje Estijoje. Sarema taip pat yra viena saulėčiausių Estijos vietų. Kritulių nėra labai daug – maždaug 550–700 mm per metus (panašiai ir Lietuvoje), priklausomai nuo salos vietos. Dar salai labai būdingas vėjas, kurį pakrantėse, o taip - teko pajusti visu smarkumu. Atvirose vakarinėse ir pietvakarinėse pakrantėse jis gerokai stipresnis nei salos gilumoje. Rudens ir žiemos audrų metu Baltijos jūros vakariniai vėjai gali būti labai smarkūs."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8611.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8558-1.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Rugpjūčio 12 dieną Saremo saloje irgi vyko dalinis Saulės užtemimas. Saremos pakrantė"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"saremos-dirvo%C5%BEemis"},"children":[{"type":"text","value":" Saremos dirvožemis"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jis labai susiję su tuo, kad sala guli ant palyginti negiliai esančių paleozojaus karbonatinių uolienų – pirmiausia silūro klinčių ir dolomito. Daug kur jos yra visai prie paviršiaus, o kai kur net atsidengia. Todėl daug Saremos dirvožemių yra kalkingi, jų pH gana aukštas, šarmingas, juose gausu kalcio. Dažni labai seklūs dirvožemiai, vos keliolikos cm dirvos sluoksnis, o po juo jau klintis ar dolomitas. Tai plonos dirvos ant kalkakmenio buveinės, po kuriomis slūgso klintis ar kita karbonatinė uoliena. Būdingos žemų žolių pievos, reti krūmai, o vietomis beveik atvira uoliena. Svarbią įtaką padarė ir ledyninės nuogulos. Ledynmečiu sala buvo padengta ledyno, todėl virš klinties daug kur yra moreninių nuogulų: priemolio, smėlio, žvyro ir įvairaus dydžio riedulių. Dar kitokios dirvos susidarė buvusiame jūros dugne, nes Sarema poledynmečiu kilo iš Baltijos jūros, ir įdomiausia, kad šis procesas dar nesibaigė, nes Sarema ir dabar labai lėtai kyla, maždaug 2–3 mm per metus. Kai kur gruntinis vanduo labai arti paviršiaus, todėl dirvožemis užmirksta, o įdubose ir pelkėtose vietose kaupėsi durpės. Tad sala nėra vien klintys ir plona dirva – nedideliame plote gali labai greitai keistis seklus kalkingas dirvožemis ant klinties, kalkinga morena, smėlingos senųjų krantų nuogulos ir durpiniai dirvožemiai. Būtent kalkingo pagrindo ir labai plono dirvožemio derinys yra viena ryškiausių Saremos ypatybių. Dėl jo ten taip paplitę alvarai – Baltijos regione tai labai savitos buveinės, o didžiausi jų plotai telkiasi Estijos salose ir Vakarų Estijoje. Štai kodėl Saremos sala yra išskirtinė ir joje auga tokie augalai, kurių nerasi niekur kitur pasaulyje."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8412.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8519.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8391.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Skirtingose Saremos dalyse dirvožemis ir augmenija gali būti labai skirtingi, daugelis vietų akmeningos"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"saremos-pelk%C4%97s-ir-gyv%C5%ABnai"},"children":[{"type":"text","value":"Saremos pelkės ir gyvūnai"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Gamta čia gana smarkiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nors sala nėra toli nuo žemyno. Didžiausią savitumą jai suteikia kalkingas pagrindas, jūrinis klimatas ir atskyrimas. Dirvožemio paviršiuje labai svarbios ordoviko ir silūro karbonatinės uolienos – daugiausia klintys ir dolomitas. Būtent tokiomis sąlygomis susidarė alvarai – atviros ar krūmais apaugusios pievos ant labai plono dirvožemio virš klinčių. Kitas ryškus bruožas, kad sala turi ilgą ir įvairią pakrantę. Saremoje yra žemų pajūrio pievų, nendrynų, akmenuotų krantų, paplūdimių, mažų įlankų ir pusiasalių. Visai kitoks kraštovaizdis yra šiaurinėje pakrantėje, kur "},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Panga skardis"}]},{"type":"text","value":" atidengia silūro karbonatines uolienas ir vietomis iškyla daugiau kaip 20 m virš jūros. Kadangi sala vis dar tebekyla dėl poledyninio žemės plutos kilimo, tad jūra nuolat palieka naujus sausumos plotus, o seklumos ilgainiui tampa salelėmis, salelės susijungia su krantu, buvusios įlankos virsta lagūniniais ežerėliais ar pelkėmis. Saremoje puikiai galima „skaityti“ šį sausumos formavimosi procesą. Dar vienas įdomus Saremos bruožas - tai pelkių įvairovė. Yra ir aukštapelkių, ir žemapelkių, bet botaniškai ypač vertingos kalkingos žemapelkės, kurias maitina mineralinių medžiagų turtingi šaltiniai. Paukščiams labai svarbi salos padėtis jų migracijos kelyje. Sarema ir aplinkinės mažos salos yra didžiulė migruojančių vandens bei pakrančių paukščių poilsio ir maitinimosi teritorija, panašiai kaip Lietuvoje Ventės ragas. Pakrantėse galima stebėti žąsis, antis, gulbes, tilvikinius ir kitus paukščius, o pakrančių vandenyse, be pilkojo ruonio pasitaiko ir žieduotųjų ruonių, juos galima pamatyti besiilsinčius ant uolų. Iš stambesnių žinduolių gyvena briedžiai, stirnos, šernai ir taurieji elniai, kurių Saremoje ypač gausu, tad sala laikoma viena svarbiausių jų teritorijų Estijoje. Iš plėšrūnų yra lapių, mangutų, barsukų, kiaunių, žebenkščių, ūdrų. Gyvena ir lūšys, nors jos retos. Vilkai taip pat pasiekia Saremą ir kartais čia gyvena. Būna ir meškų, nors nuolat negyvena, bet kiekvienais metais vis užklysta viena kita - atplaukia arba ateina ledu. Štai ir 2026 gegužės mėn. apie 3 metų amžiaus lokys buvo nufotografuotas netoli Länga kaimo ir visą vasarą reguliariai pasirodydavo miškuose, tad panašu, kad jis Saremoje įsikūrė. Yra kiškių, voverių, bebrų, įvairių pelinių graužikų, šikšnosparnių, angių, driežų, žalčių, įvairių varlių ir rupūžių. Seklūs pakrančių vandens telkiniai ir mažos kūdros kai kurioms varliagyvių rūšims yra labai svarbios buveinės. Vieną Saremos gamtos įdomybę verta išskirti, tai europinė medvarlė, užlipanti ant krūmų ar ant aukštų žolių su savo lipniais pirštukais. Neįtikėtina, bet Saremoje tikrai nepamatysi kurmių, jų taip pat nėra ir kitose Estijos salose."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8515-1.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8093.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Takas per pelkę ir joje augančios gražuolės orchidėjos"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"saremos-augmenija-ir-ypatingieji-augalai"},"children":[{"type":"text","value":"Saremos augmenija ir ypatingieji augalai"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Saloje ir kitose aplinkinėse Estijos salose aptinkama net 80 % visų Estijoje registruotų augalų rūšių, viso virš 1200. Ypač turtinga vakarinė salos dalis, kur kalkingi dirvožemiai, karbonatinių smėlynų pievos, pajūrio pievos, pelkės ir švelnesnis klimatas sudaro sąlygas nepaprastai floros įvairovei. Net 36 iš 38 Estijos laukinių orchidėjų rūšių"},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":" "}]},{"type":"text","value":"auga Saremoje, jos visos yra retos ir saugomos. Šiaip Saremos miškai labai nevienodi. Sausesnėse kalkingose vietose auga pušynai, kitur eglynai ir mišrūs miškai, o drėgnose vietose – juodalksnynai. "},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kadagynai –"}]},{"type":"text","value":" vienas būdingiausių Saremos kraštovaizdžių. Jie ypač susiję su kalkingomis sausomis buveinėmis – plonu dirvožemio sluoksniu dengiamomis klinčių lygumomis. Dalis dabartinių kadagynų nėra vien laukinės gamtos rezultatas, nes jų išvaizdą šimtmečius formavo gyvulių ganymas bei šienavimas. Nutraukus ganymą, jie gana greitai apauga kadagiais, o vėliau tankiu mišku. "}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8543-1.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8604.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kadagiai auga beveik visur - pelkėse, jūros pakrantėse, miškuose. Rugpjūtį jau noko skanios ir sveikuoliškos kadagio uogos"}]}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"O štai šie augalai yra ypatingieji Saremos saloje:"}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"saremos-bar%C5%A1kutis-rhinanthus-osiliensis-esti%C5%A1kai-saaremaa-robirohi"},"children":[{"type":"text","value":"Saremos barškutis ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Rhinanthus osiliensis"}]},{"type":"text","value":"), estiškai Saaremaa robirohi"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Iš tiesų tai ypatingas augalas, nes yra Saremos endemas. Endemas – tai augalo ar gyvūno rūšis, natūraliai gyvenanti tik tam tikroje ribotoje teritorijoje ir niekur kitur pasaulyje savaime neaptinkama, tad šis barškutis savaime auga tik Saremo saloje ir daugiau niekur kitur pasaulyje. Lietuvoje nėra nei vieno endeminio augalo ar gyvūno. Augalas nedidukas, maždaug 20–50 cm aukščio, vienmetis. Žiedai ryškiai geltoni, o nuo kitų barškučių jį galima atskirti pagal liaukingus plaukelius, kuriais apaugusi taurelė ir kitos augalo dalys; žydi gan vėlai – liepą ir rugpjūtį. Kaip ir kiti barškučiai yra pusiau parazitinis augalas, t.y., fotosintezę atlieka pats, tačiau savo šaknimis prisitvirtina prie kitų žolinių augalų šaknų ir iš jų pasiima dalį vandens bei mineralinių medžiagų. Tai viena priežasčių, kodėl barškučiai gali keisti pievų augalijos struktūrą – slopindami stiprias žoles, taip sudarydami daugiau galimybių kitoms rūšims. Auga tik kalkingose šaltiniuotose žemapelkėse ar šlapiose pievose. Ypač garsios "},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Viidumäe rezervato"}]},{"type":"text","value":" šaltiniuotos pelkės, kuriose šis augalas ir buvo atrastas. Šį barškutį 1933 m. vasarą aptiko gydytojas ir botanikos mėgėjas Bernhard Saarsoo. Iš pradžių augalas buvo palaikytas žinoma kito barškučio rūšimi, o savarankiškos rūšies statusą gavo tik 1955 m. Ir pats pavadinimas "},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"osiliensis"}]},{"type":"text","value":" prasmingas, jis kilęs iš žodžio Ösel – senojo vokiško Saremos pavadinimo. Taigi "},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Rhinanthus osiliensis"}]},{"type":"text","value":" iš esmės reiškia Saremos barškutis. Buvo manoma, kad toks pats augalas auga ir Gotlando saloje. Tačiau genetiniai tyrimai parodė, kad Gotlando ir Saremos barškučiai yra skirtingos evoliucinės linijos, susiformavusios kaip atskiros rūšys. Saremo rūšis labai pažeidžiama dėl savo specifinės buveinės, nes per XX a. daug kalkingų žemapelkių buvo nusausinta arba jos apaugo krūmais ir medžiais. Genetiniai tyrimai parodė, kad tirtos Saremos populiacijos praeityje patyrė didelį individų skaičiaus sumažėjimą. Estijoje jis saugomas ir įtrauktas į Raudonąją knygą nuo 1958 metų. Mokslininkai mano, kad Saremos barškutis galbūt palyginti jaunas, tik po paskutinio ledynmečio susiformavęs endemas, o ne kažkokios labai senos floros reliktas. Todėl jis yra puikus pavyzdys, kaip izoliuotoje Baltijos jūros saloje ir labai specifinėje – kalkingoje šaltiniuotoje pelkėje – gali formuotis savita augalo rūšis."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8538-1.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Štai jis - gražuolis saremo barškutis"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"europinis-kukmedis-taxus-baccata-esti%C5%A1kai-harilik-jugapuu"},"children":[{"type":"text","value":"Europinis kukmedis (Taxus baccata), estiškai harilik jugapuu"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Tai dar vienas išskirtinis augalas Saremo saloje. Kažkada kukmedžiai savaime augo ir Lietuvoje, bet deja, jie buvo išnaikinti. Šiek tiek kukmedžių dar galima rasti ir Latvijos miškuose. Tai visžalis spygliuotis medis arba krūmas su švelniais spygliais ir raudonomis uogomis (kurios iš tiesų yra netikri kankorėžiai). Saremos saloje jų auga nemaži plotai po keliasdešimt hektarų, bet nei viename žemėlapyje jų nerasi pažymėtų, nes Estijoje labai griežtai saugomi. Dėl švelnesnio ir jūrinio klimato kukmedžiui palankiausios būtent Saremos ir Hiumos salos bei vakarinė žemyninės Estijos dalis. Saremoje jis dažniausiai auga drėgnuose, ūksminguose miškuose, neretai kalkinguose dirvožemiuose. Įdomu tai, kad Saremos kukmedžiai dažnai nėra tokie, kokius įsivaizduojame, matydami seną kukmedį Vakarų Europos parke. Gamtos sąlygomis jie gali būti žemi, kreivi, krūmiški, augti po kitų medžių lajomis. Tačiau palankiose vietose susiformuoja kaip tikri medžiai. Kukmedžio retumą Estijoje lėmė ne vien klimatas. Kadangi mediena labai kieta, elastinga, dekoratyvi ir patvari, tad nuo seno buvo vertinama, todėl medžiai buvo smarkiai kertami ir istoriškai jį labai paveikė kirtimas dėl itin vertingos medienos. Būtent dėl medienos kukmedžiai buvo beveik išnaikinti Latvijoje ir visiškai iškirsti Lietuvoje. Be to, kukmedis auga labai lėtai, o jo populiacijos sunkiai atsikuria."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8322.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8551.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/DSC_0424.JPG","width":3456,"height":2304,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kukmedžius Saremoje sunku pastebėti miškuose, nes jie dažniausiai auga tankmėje, užgošti kitų medžių ir krūmų"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"paj%C5%ABrinis-sotvaras-myrica-gale-esti%C5%A1kai-harilik-porss"},"children":[{"type":"text","value":"Pajūrinis sotvaras ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Myrica gale"}]},{"type":"text","value":"), estiškai harilik porss"}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{},"children":[]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Saremos salos ypatingajam augalų trejetukui reikėtų priskirti ir pajūrinį sotvarą. Saloje jam labai patinka drėgnos, pelkėtos ir šaltiniuotos vietos. Pavyzdžiui, Viidumäe gamtiniame rezervate sotvarai auga pelkėse kartu su kitais šlapių kalkingų buveinių augalais. Estijoje sotvaras yra retas ir saugomas, nors nėra toks retas kaip Lietuvoje. Pats augalas užauga kaip 0,5–1,5 m aukščio aromatingu krūmu, patrynus lapus juntamas stiprus sakų ir prieskonių kvapas. Dažniausiai jis dvinamis – vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant skirtingų krūmų. Šaknyse gyvena "},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Frankia"}]},{"type":"text","value":" bakterijos, todėl sotvaras geba fiksuoti atmosferos azotą ir gali augti labai maisto medžiagų neturtingose šlapynėse. Garsiajam \"Rygos balzamui\" būtent sotvaras suteikia ypatingą aromatą ir skonį. Lietuvoje sotvaro lapelių XIX a. kartais dėdavo ir į \"Trejas devynerias\", bet jau keli dešimtmečiai, kai jis paskelbtas saugomu ir retu, tad skinti negalima. Pas braliukus latvius ir estus sotvaras nėra toks retas, bet ir ne dažnas, leidžiama skinti tik vyriškus žiedų pumpurus. Pajūrinį sotvarą alaus gamyboje pradėta naudoti dar gerokai prieš plačiai paplintant apyniams, archeologiniai duomenys rodo, kad Šiaurės Vakarų Europos aludarystėje jis naudotas maždaug prieš 2000 metų. Dėl stipraus kvapo augalas nuo seno naudotas ir kaip vabzdžius atbaidanti priemonė. "}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8518-1.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kvapnusis pajūrinis sotvaras"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"vilsandi-nacionalinis-parkas-vilsandi-rahvuspark"},"children":[{"type":"text","value":"Vilsandi nacionalinis parkas (Vilsandi rahvuspark)"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jis vienas svarbiausių Saremos gamtinių teritorijų, ypač reikšmingas paukščiams ir augalams. Vilsandi ir vakarinė Sarema taip pat yra vienos saulėčiausių Estijos vietų. Užima apie 48 595 ha, iš kurių net du trečdalius parko teritorijos sudaro jūra, todėl tai pats „jūriškiausias“ Estijos nacionalinis parkas. Parko istorija prasidėjo 1910 m., kai Vaika salelėse buvo įsteigtas paukščių draustinis – pirmoji saugoma gamtos teritorija Baltijos šalyse (Lietuvoje pirmasis buvo įsteigtas Žuvinte 1937 m.). Parkas garsėja daugybe mažų salų, uolėtais ir smėlėtais krantais, pajūrio pievomis, kopomis, kalkingomis pelkėmis ir sekliomis lagūnomis. Čia užregistruotos 247 paukščių rūšys, parko simboliu laikoma paprastoji gaga. Vilsandi taip pat yra viena svarbiausių pilkųjų ruonių poilsio ir veisimosi vietų Estijoje. Botaniškai parkas ypač turtingas – čia aptinkamos net 32 orchidėjų rūšys, taip pat pajūrinė zunda ir balža, jau minėtas Saremo barškutis bei daug kitų retų augalų. Parke yra ir geologiškai įdomių vietų – klinčių atodangų, suakmenėjusių senovinių organizmų liekanų bei Silūro laikotarpio uolienų. Vilsandi nacionalinis parkas priklauso Natura 2000 tinklui, yra Ramsaro tarptautinės svarbos šlapynė ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervato dalis."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8432.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8433.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8557.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8565.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Vilsandi nacionalinio parko lankytojų centras įsikūręs Loona dvare. Apačioje - paprastoji karlina ir pajūrinė balža"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"viidum%C3%A4e-gamtos-draustinis-viidum%C3%A4e-looduskaitseala"},"children":[{"type":"text","value":"Viidumäe gamtos draustinis (Viidumäe looduskaitseala)"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Išskirtinis tuo, kad čia nedideliame plote susitinka labai skirtingos buveinės ir gausi retųjų augalų flora. Jis užima 2611 ha plotą, įsteigtas 1957 m. Draustinis apima seniausią ir aukščiausią Saremos dalį, o Raunamägi kalva iškyla 58,8 m virš jūros lygio. Labai svarbus kraštovaizdžio elementas yra apie 10 km ilgio senovinis Baltijos jūros kranto skardis, susidaręs po paskutinio ledynmečio.  Aukščiau skardžio vyrauja sausesnės buveinės, o jo papėdėje trykštantys šaltiniai maitina šlapynes ir kalkingas žemapelkes. Apie 85 % draustinio teritorijos užima miškai, kuriuose ypač vyrauja pušys, o pelkės sudaro apie 10 % teritorijos.  Viidumäe pasižymi nepaprastai turtinga augalija – čia aptikta apie 750 induočių augalų rūšių, iš kurių net 60 yra saugomos. Draustinyje auga ir garsusis Saremos barškutis, pajūrinis sotvaras, taip pat pelkinis skiautalūpis bei kiti reti augalai, o miškuose aptinkamas europinis kukmedis ir gebenė lipikė, kuri yra Viidumäe draustinio simbolis.  Viidumäe priklauso „Natura 2000“ tinklui ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervatui, todėl tai viena botaniškai vertingiausių Saremos vietų."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8442.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8501.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Viidumäe gamtos draustinio pažintinių takų pradžia. Dešinėje - ant medžio kamieno besiranganti gebenė lipikė"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"pangos-skardis-panga-pank"},"children":[{"type":"text","value":"Pangos skardis (Panga pank)"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Panga skardis yra šiaurinėje Saremos salos pakrantėje ir yra vienas įspūdingiausių salos gamtos objektų. Tai aukščiausias Saremos ir Muhu salų skardis, iškilęs maždaug 21,3 m virš Baltijos jūros. Skardis tęsiasi apie 2,5 km, o aukščiausia ir įspūdingiausia jo dalis yra ties Panga kyšuliu. Jį sudaro daugiausia silūro periodo kalkakmenio ir dolomito sluoksniai, susiformavę prieš daugiau kaip 400 milijonų metų. Uolienose galima aptikti senovinių jūros organizmų fosilijų, nes tuo metu dabartinės Saremos teritoriją dengė šilta sekli jūra. Panga skardis yra didesnės Vakarų Estijos ir Gotlando klinčių skardžių sistemos, vadinamos Baltijos klintu dalis.  Skardžio papėdę nuolat ardo Baltijos jūros bangos, todėl atskiros uolienų dalys griūva ir skardis pamažu traukiasi. Nuo skardžio viršaus atsiveria puikus vaizdas į Baltijos jūrą, tačiau prie pat krašto reikia būti atsargiems, nes nėra apsauginės tvoros, o ir vėjas ten visuomet stiprus. Senovėje ši vieta turėjo ir sakralinę reikšmę, nes pasakojama, kad čia buvo aukojama jūrai. Šiandien Panga skardis yra saugomas gamtos objektas ir viena lankomiausių šiaurinės Saremos vietų."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/L1021049.JPG","width":4928,"height":3288,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Prie skardžio krašto pavojinga artintis, nes jis byra, o ir stiprus vėjas verčia iš kojų. Čia yra buvę tragiškų nukritimų, tarp jų ir lietuviams"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"kali-krateris-kaali-kraater"},"children":[{"type":"text","value":"Kali krateris (Kaali kraater)"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kali kraterį išmušė meteoritas prieš maždaug 3500 metų (kituose šaltiniuose rašo, kad prieš 7000 m.). Iš tiesų tai net ne vienas, o devynių meteoritinių kraterių laukas: vienas didelis, o kiti aštuoni mažesni krateriai išsidėstę maždaug 1 km spinduliu, nes meteoritas atmosferoje suskilo, o didžiausias gabalas išmušė pagrindinį kraterį. Šis yra apie 110 m skersmens ir 16–22 m gylio, o jo dugne telkšo nedidelis Kali ežeras. Įdomiausia tai, kad tuo metu saloje jau gyveno žmonės ir iš tų senųjų laikų išliko legenda apie ugnies stulpą iš dangaus. Kali ežerėlis esą buvo vieta, kur „Saulė nuėjo ilsėtis“. Vieta laikyta šventa, nes aptikta akmeninės sienos liekanų ir gyvulių kaulų, skirtų aukojimui.  Tai vienas žinomiausių meteoritinių kraterių laukų Europoje ir viena įdomiausių Saremos geologinių vietų."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8618.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kali krateris"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"kuressaar%C4%97s-pilis-kuressaare-linnus"},"children":[{"type":"text","value":"Kuressaarės pilis (Kuressaare linnus)"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Tai viena geriausiai išlikusių viduramžių tvirtovių Baltijos šalyse, nes tikrai gana retai būna, kad viduramžių pilies kompleksas būtų išlikęs toks vientisas. Stovi Saremos salos sostinėje Kuresarėje, pradėta statyti XIV amžiuje ir buvo Saremos–Läänemaa vyskupo rezidencija. Pilis statyta kaip gynybinė tvirtovė, bet kartu buvo administracinis ir religinis vyskupijos centras. Architektūroje vyrauja vėlyvoji gotika, o masyvų kvadratinį pastatą saugo aukštos sienos ir du pagrindiniai bokštai. XVI amžiuje, pasibaigus Livonijos karų laikotarpiui, Sarema pateko Danijos valdžion, o pilis buvo pritaikyta naujiems kariniams poreikiams. XVII amžiuje salą perėmė Švedija, kuri aplink viduramžių pilį įrengė bastionus ir kitus gynybinius įtvirtinimus. Po Šiaurės karo XVIII amžiaus pradžioje Sarema kartu su pilimi atiteko Rusijos imperijai. Pilies kompleksą juosia platus vandens griovys, o į vidinį kiemą patenkama tiltu per gynybinius įtvirtinimus. Šiandien pilyje veikia Saremos muziejus, kuriame pasakojama apie salos gamtą, istoriją ir vietos žmonių gyvenimą. Kuresarės pilis išskirtinė tuo, kad jos viduramžiška struktūra išliko nepaprastai vientisa, todėl čia ypač lengva įsivaizduoti, kaip atrodė XIV–XV amžių vyskupo tvirtovė. Per Antrąjį pasaulinį karą pilies istorija buvo daug tragiškesnė, nes 1940–1941 metais, sovietų okupacijos metu, pilies teritorija buvo naudojama represijoms: 1941 m. pilies kieme ir šulinyje buvo aptikti nužudytų žmonių kūnai."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8395.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8399.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kureserės pilis-tvirtovė tikrai įspūdinga"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"mihkelio-rando-dendrologinis-parkas-mihkel-ranna-dendraarium"},"children":[{"type":"text","value":"Mihkelio Rando dendrologinis parkas (Mihkel Ranna dendraarium)"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Šį parką pradėjo kurti vietinis kalvis Mihkelis Randas, gimęs XIX amžiaus pabaigoje. Pirmuosius medžius jis pasodino XX a. pradžioje, o sistemingai dendrologinį parką M.Randas pradėjo kurti 1925 m. maždaug 0,4 ha plote, taip gelbėdamasis nuo liūdesio, kai mirė gimdydama jo jauna žmona su sūneliu. Kadangi po plonu dirvožemio sluoksniu buvo kalkakmenis, jis iškirsdavo jame duobes ir į sodą atgabeno daugybę vežimų derlingos žemės. Medžių ir krūmų jis parsiveždavo iš įvairių Saremos parkų bei sodų, vėliau jų ieškojo Taline, Tartu ir Viljandyje, o sėklų ir sodinukų jam parveždavo ir jūreiviai, kuriems jis dirbdavo kalvio darbus. Ypač Mihkelis mėgo spygliuočius, kaip pats sakė, jis lapuočius sodino tik tam, kad jie padėtų išryškinti spygliuočių grožį. 1925 m. jis pasodino tujų alėją, vėliau pramintą „Mergelių alėja“; buvo net sakoma, kad susikibę rankomis ir alėja praėję vaikinas ir mergina, jei juos kas nors pamatys, liks vienas kitam ištikimi visam gyvenimui. Šiandien dendrologiniame parke auga daugiau kaip 100 medžių ir krūmų rūšių, tarp jų nemažai svetimžemių, o pats parkas saugomas kaip gamtos objektas. "}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8316.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8319.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8333.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8355.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8367.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"M.Rando dendrologinis parkas "}]}]}],"data":{"quirksMode":false}},"tableOfContents":[{"id":"saremos-istorija","heading":"Saremos istorija"},{"id":"saremos-klimatas","heading":"Saremos klimatas"},{"id":"saremos-dirvo%C5%BEemis","heading":" Saremos dirvožemis"},{"id":"saremos-pelk%C4%97s-ir-gyv%C5%ABnai","heading":"Saremos pelkės ir gyvūnai"},{"id":"saremos-augmenija-ir-ypatingieji-augalai","heading":"Saremos augmenija ir ypatingieji augalai"},{"id":"saremos-bar%C5%A1kutis-rhinanthus-osiliensis-esti%C5%A1kai-saaremaa-robirohi","heading":"Saremos barškutis (Rhinanthus osiliensis), estiškai Saaremaa robirohi"},{"id":"europinis-kukmedis-taxus-baccata-esti%C5%A1kai-harilik-jugapuu","heading":"Europinis kukmedis (Taxus baccata), estiškai harilik jugapuu"},{"id":"paj%C5%ABrinis-sotvaras-myrica-gale-esti%C5%A1kai-harilik-porss","heading":"Pajūrinis sotvaras (Myrica gale), estiškai harilik porss"},{"id":"vilsandi-nacionalinis-parkas-vilsandi-rahvuspark","heading":"Vilsandi nacionalinis parkas (Vilsandi rahvuspark)"},{"id":"viidum%C3%A4e-gamtos-draustinis-viidum%C3%A4e-looduskaitseala","heading":"Viidumäe gamtos draustinis (Viidumäe looduskaitseala)"},{"id":"pangos-skardis-panga-pank","heading":"Pangos skardis (Panga pank)"},{"id":"kali-krateris-kaali-kraater","heading":"Kali krateris (Kaali kraater)"},{"id":"kuressaar%C4%97s-pilis-kuressaare-linnus","heading":"Kuressaarės pilis (Kuressaare linnus)"},{"id":"mihkelio-rando-dendrologinis-parkas-mihkel-ranna-dendraarium","heading":"Mihkelio Rando dendrologinis parkas (Mihkel Ranna dendraarium)"}]},"featureImageSharp":null},"prev":null,"next":{"id":"Ghost__Post__6a6f51ea5f08b323af4e6206","title":"Boružėlės","slug":"boruzeles","featured":true,"feature_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Harmonia-axirydis--azijin--boru----3.JPG","excerpt":"Dauguma pažįsta tik tą septyntaškę boružę, bet Lietuvoje skaičiuojama virš 50 rūšių skirtingų boružių. Kai kurios turi tik du taškelius, o kai kurios net 24 ! Yra ir visai be taškelių","custom_excerpt":"Dauguma pažįsta tik tą septyntaškę boružę, bet Lietuvoje skaičiuojama virš 50 rūšių skirtingų boružių. Kai kurios turi tik du taškelius, o kai kurios net 24 ! Yra ir visai be taškelių","visibility":"public","created_at_pretty":"2 Aug 2026","published_at_pretty":"2 Aug 2026","updated_at_pretty":"2 Aug 2026","created_at":"2026-08-02T17:19:22.000+03:00","published_at":"2026-08-02T19:28:27.000+03:00","updated_at":"2026-08-02T19:33:36.000+03:00","meta_title":null,"meta_description":null,"og_description":null,"og_image":null,"og_title":null,"twitter_description":null,"twitter_image":null,"twitter_title":null,"authors":[{"slug":"medeina","url":"https://valdymas.medeinos.lt/autorius/medeina/","name":"Edita Medeina","bio":"Esu Edita Medeina (Jakubauskaitė) mokiausi ir užaugau Rumšiškėse. Medeinos vardas man prilipo savaime, kai kartu su draugais pradėjome švęsti Medeinos šventę, o man tekdavo įsikūnyti į šią deivę.","cover_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2020/05/DSC_1708.JPG","profile_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2022/01/zEdita-Medeina.jpg","location":null,"website":"https://www.medeinos.lt","twitter":"@EditaDitule","facebook":"medeinos","meta_title":null,"meta_description":null,"coverImageSharp":null,"profileImageSharp":null}],"primary_author":{"slug":"medeina","url":"https://valdymas.medeinos.lt/autorius/medeina/","name":"Edita Medeina","bio":"Esu Edita Medeina (Jakubauskaitė) mokiausi ir užaugau Rumšiškėse. Medeinos vardas man prilipo savaime, kai kartu su draugais pradėjome švęsti Medeinos šventę, o man tekdavo įsikūnyti į šią deivę.","cover_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2020/05/DSC_1708.JPG","profile_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2022/01/zEdita-Medeina.jpg","location":null,"website":"https://www.medeinos.lt","twitter":"@EditaDitule","facebook":"medeinos","meta_title":null,"meta_description":null,"coverImageSharp":null,"profileImageSharp":null},"primary_tag":{"slug":"aplinkosauga","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/aplinkosauga/","name":"APLINKOSAUGA","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null},"tags":[{"slug":"aplinkosauga","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/aplinkosauga/","name":"APLINKOSAUGA","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null}],"plaintext":"Vaikystėje mokėjau tokią dainelę: \"Boružėlė septyntaškė, panaši į mažą braškę\".\nBoružės yra lengviausiai atpažįstamas vabalas pasaulyje. Nors dažniausiai\nįsivaizduojame raudoną boružę su juodais taškais, iš tikrųjų jų įvairovė daug\ndidesnė. Būdama maža aš irgi buvau įsitikinusi, kad kiek boružėlė turi metų,\ntiek pas ją taškelių. Bet tai tik mitas, nes suaugusios boružės visada turi\nvienodą taškelių skaičių.\n\nBoružių rūšys\nPasaulyje žinoma net apie 4000 boružių rūšių, priklausančių Coccinellidae \nšeimai. Lietuvoje jų priskaičiuojama apie 50–60. Jos ne visos raudonos, yra\noranžinių, geltonų, juodų, rudų. Taškeliai gali būti ne tik juodi, bet ir balti,\ngeltoni ar raudoni. Ir jų forma gali būti ne apvali, o kvadratėliais ar net kaip\nšachmatų lenta. Be abejo, taškų skaičius visiškai nerodo boružės amžiaus.\nMažiausiai taškelių turi dvitaškė adalija, o daugiausiai turi net 24, kuri taip\nir vadinasi - dvidešimtketurtaškė boružė! Tai viena iš mažesnių boružėlių,\nsiekia tik 3-4 mm ilgio. Bet pati mažiausia yra skydamarinė boružė, siekianti\ntik 1,5 mm dydį. Nors nėra reta, bet dėl savo mažumo sunkiai pastebima, be to,\nji nepanaši į daugumą boružėlių, nes neturi taškelių, yra juoda ir net šiek tiek\nplaukuota, maitinasi voratinklinėmis erkutėmis, tad sodininkams šios mažylės yra\nlabai naudingos. Didžiausia boruže laikoma akiuotoji boružė, siekianti apie 10\nmm. Palyginimui - įprastinė septyntaškė boružė paprastai siekia 7-8 mm ilgį. \n\nDvitaškė adalija (Adalia bipunctata) gali būti raudona su juodais ir juoda su\nraudonais taškaisDvidešimtdvitaškė boružė (Psyllobora vigintiduopunctata) yra\nviena iš mažesniųKą jos ėda?\nDauguma boružių yra tikros plėšrūnės. Dažniausiai minta amarais, skydamariais,\nbaltasparniais, erkutėmis, kitų vabzdžių kiaušinėliais. Tad galima sakyti, kad\nboružės yra sodininkų ir daržininkų svajonės, nes sunaikina daug augalų kenkėjų.\nViena boružė per gyvenimą gali suėsti kelis tūkstančius amarų. Kenkėjus ėda tiek\nsuaugusios boružės, tiek jų rajūnės lervos, tikros besotės. Ką tik išsiritusi\nlerva pirmiausia suėda savo kiaušinio lukštą; jei šalia yra neišsiritusių\nkiaušinėlių, ji gali suėsti ir juos, vėliau pradeda medžioti amarus. Žmonėms tai\ngali atrodyti žiauru, tačiau gamtoje toks elgesys padeda išgyventi stipriausiems\nindividams, ypač tada, kai maisto ištekliai yra riboti. Kai kurios boružių rūšys\nminta žiedadulkėmis, nektaru, grybais ar šiek tiek augalų lapais. \n\nAzijinė boružė, ėdanti savo arba kitos boružės kiaušinėliusBoružių gyvenimo\nciklas\nKaip ir dauguma vabzdžių boružės vystosi keturiais etapais (visiška\nmetamorfozė). Suaugusi boružės patelė padeda kiaušinėlius šalia amarų kolonijos,\no po 4-7 dienų iš jų išsirita plėšriosios lervos ir vos išsiritusios pradeda\nmedžioti amarus. Lervutės sparčiai auga apie 2-4 savaites ir per tą laiką gali\nsuėsti šimtus amarų. Vėliau jos virsta lėliukėmis, bet būdamos šioje stadijoje\nnesimaitina; po maždaug savaitės laiko lėliukė virsta suaugusia boruže ir vėl\naktyviai medžioja amarus. Taip gyvybės ratas sukasi toliau. Lerva visai nepanaši\nį suaugusią boružę – ji pailga, tamsi, dažnai su oranžinėmis ar geltonomis\ndėmėmis, ir yra net godesnė amarų medžiotoja už suaugėlę. Man asmeniškai boružių\nlervos primena mažus drakoniukus. Suaugusi boružė gali gyventi apie vienus\nmetus, kai kurios išgyvena du, bet retai. Laboratorijos sąlygomis buvo\nišgyvenusių tris metus. Rudenį daugelis boružių ieško sausų ir šiltų vietų,\nkartais įskrenda į namus. Gamtoje jos žiemoja po medžių žieve, lapų paklotėje,\nsamanose, akmenų plyšiuose ir taip praleidžia žiemą. Septyntaškės boružės\ndažniausiai žiemoja jau būdamos suaugusios, jos nesiveisia rudenį ir nežiemoja\nkiaušinėlių ar lervų pavidalu.\n\nAkiuotosios ir azijinės boružės lervosKaip jos ginasi?\nJeigu paimtume boružę į ranką, ji gali išskirti gelsvai oranžinį skystį, tai\nhemolimfa, kuri yra kartaus skonio, nemalonaus kvapo, atbaido paukščius ir kitus\nplėšrūnus. Boružės hemolimfoje yra alkaloidų ir kitų apsauginių medžiagų, tad\nkai kuriems žmonėms gali sukelti alerginę reakciją arba odos sudirginimą.\nDažniausiai pasitaiko paraudimas toje vietoje, kur ant odos pateko hemolimfa,\nniežėjimas ar nedidelis bėrimas. Ryškios boružės spalvos tarsi perspėja: „Manęs\ngeriau neliesk ir neėsk\" ! Ar jos kanda žmonėms ? Lietuvoje gyvenančios boružės\nžmogui nepavojingos, kartais didesnės rūšys gali lengvai žnybtelėti, kai ginasi\nar nori patikrinti ar nesate maistas, bet tai nėra pavojinga.\n\nJuodasiūlės boružės piešinys primena šachmatų lentą (Propylea\nquatuordecimpunctata)Azijinė boružė\nPastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje paplito azijinė boružė (Harmonia axyridis)\n. Ji buvo įvežta biologinei kenkėjų kontrolei ir Europoje pradėta naudoti nuo\n1980-ųjų, o komerciniams šiltnamiams buvo plačiai pardavinėjama nuo 1990-ųjų,\nypač Prancūzijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose. Deja, greitai tapo invazine\nrūšimi. Ji konkuruoja su vietinėmis boružėmis, kartais būriais renkasi namuose\nžiemoti, dažniausiai iš boružių gali sukelti žmogui alergines reakcijas ir,\ndeja, išstumia vietines rūšis. Invazinė azijinė boružė garsėja tuo, kad dažnai\nsuėda kitų boružių rūšių kiaušinėlius ir lervas. Tai viena iš priežasčių, kodėl\nji daugelyje Europos šalių mažina vietinių boružių gausą. Ši boružė atsparesnė\nšaltoms žiemoms, plėšresnė ir gali būti įvairiausių spalvų, tai viena labiausiai\nspalvomis kintančių boružių pasaulyje, mokslininkai yra aprašę daugiau kaip 200\njos spalvinių formų ! Pagrindinė priežastis yra genetika, spalvą ir piešinį\nlemia keli genai, todėl gali atsirasti labai daug skirtingų derinių, tai padeda\nrūšiai lengviau prisitaikyti prie skirtingų klimato sąlygų ir aplinkų. Žmonės ne\nkartą bandė biologinei kontrolei įvežti naudingus organizmus, tačiau kai kurie\njų vėliau patys tapo problema. Azijinė boružė yra vienas geriausiai žinomų tokių\npavyzdžių.\n\nJos visos yra viena ir ta pati rūšis, tik labai skirtingų spalvų, tai azijinė\nboružėAzijinių boružių susirinkimas elektros skydinėjeDar keletas įdomių faktų\napie boružes\n * Raudoni ar kitos spalvos sparnai, kuriuos matome, nėra sparnai. Tai sukietėję\n antsparniai, saugantys tikruosius skraidymo sparnus. Prieš pakildama boružė\n juos pakelia, o ploni skraidymo sparnai išsiskleidžia tarsi vėduoklė.\n * Boružės skraido puikiai, nes jų tikrieji sparnai išskleidžiami iš po kietų\n antsparnių per mažiau nei sekundę.\n * Jos gali nuskristi gana toli ir nors atrodo mažytės, boružės yra geros\n skraiduolės. Vėjo nešamos jos gali nukeliauti dešimtis kilometrų, o kartais –\n net dar toliau.\n * Jos orientuojasi ne tik rega, bet ir pagal augalų kvapus.\n * Patelė apskaičiuoja, kur dėti kiaušinėlius, ji stengiasi juos padėti ten, kad\n maisto pakaktų jos lervutėms. Jei amarų kolonija maža, patelė padeda mažiau\n kiaušinėlių.\n * Boružės geria vandenį - rasos lašelius arba lietaus vandenį nuo lapų.\n Karštomis vasaros dienomis vanduo joms labai svarbus.\n * Žiemą jų širdis sulėtėja, kai pereina į ramybės būseną. Medžiagų apykaita\n labai sulėtėja, todėl jos gali kelis mėnesius beveik nesimaitinti.\n * Skruzdėlės nėra boružių draugės, nes jos saugo amarus ir minta jų išskiriamu\n saldžiu lipčiumi, todėl jos gali pulti boružes, bandančias medžioti amarus.\n Suaugusios boružės sugeba apsiginti.\n * Boružės ne visada minta tik amarais, nes kai jų trūksta, jos gali maitintis\n gėlių nektaru ar prinokusių vaisių sultimis. Tai padeda išgyventi, kol\n atsiranda daugiau grobio.\n * Boružių kiaušinėliai nėra balti, jie dažniausiai būna geltoni arba\n oranžiniai, pailgos formos ir sustatyti grupelėmis.\n * Ne visi paukščiai jų vengia, nors ryškios spalvos ir karti hemolimfa atbaido\n daugumą paukščių, tačiau kai kurie paukščiai vis tiek kartais lesa boružes,\n ypač jei kitokio maisto trūksta, pvz., žvirbliai, kregždės, čiurliai,\n didžiosios zylės.\n * Viena boružė gali išgelbėti visą augalą, pvz., jei ant jo apsigyvena\n septyntaškė boružė ir jos lervos, tai per kelias dienas smarkiai sumažina\n amarų koloniją be jokios žmogaus pagalbos.\n * Ir pats įdomiausias ! Mokslininkai nustatė, kad boružės neieško amarų\n atsitiktinai. Jos gali užuosti augalus, kuriuos puola amarai, nes kai jie\n pradeda siurbti augalo sultis, augalas išskiria į orą lakiąsias medžiagas.\n Boružės jas užuodžia ir skrenda patikrinti, ar ten yra maisto. Vadinasi, jos\n ieško ne tik pačių amarų, bet ir „augalo pagalbos šauksmo“.\n\nTaigi, niūniuodami dainelę apie boružes, būkime joms dėkingi už sodui teikiamą\nnaudą, o įskridusią į namus žiemoti globokime ir saugokime 🐞🐞\n\nP.S. Daugumos boružėlių nuotraukos tekste yra gan neryškios, nes jos visada\nkažkur skuba ir yra sunku jas nufotografuoti !\n\nKeturiolikadėmė ir penkiolikadėmė boružės (Calvia quatuordecimguttata ir Calvia\nquindecimguttata)\n\nDilgėlinė ir juodbruvėlė boružės (Ceratomegilla notata ir Chilocorus\nrenipustulatus)Keturiolikataškė ir šešiolikadėmė boružės (Coccinula\nquatuordecimpustulata ir Halyzia sedecimguttata)Raiboji ir šešiolikataškė\nboružės (Hippodamia variegata ir Tytthaspis sedecimpunctata)O štai mūsų\nlabiausiai žinoma septyntaškė boružė! (Coccinella septempunctata)","html":"

Vaikystėje mokėjau tokią dainelę: \"Boružėlė septyntaškė, panaši į mažą braškę\". Boružės yra lengviausiai atpažįstamas vabalas pasaulyje. Nors dažniausiai įsivaizduojame raudoną boružę su juodais taškais, iš tikrųjų jų įvairovė daug didesnė. Būdama maža aš irgi buvau įsitikinusi, kad kiek boružėlė turi metų, tiek pas ją taškelių. Bet tai tik mitas, nes suaugusios boružės visada turi vienodą taškelių skaičių.

Boružių rūšys

Pasaulyje žinoma net apie 4000 boružių rūšių, priklausančių Coccinellidae šeimai. Lietuvoje jų priskaičiuojama apie 50–60. Jos ne visos raudonos, yra oranžinių, geltonų, juodų, rudų. Taškeliai gali būti ne tik juodi, bet ir balti, geltoni ar raudoni. Ir jų forma gali būti ne apvali, o kvadratėliais ar net kaip šachmatų lenta. Be abejo, taškų skaičius visiškai nerodo boružės amžiaus. Mažiausiai taškelių turi dvitaškė adalija, o daugiausiai turi net 24, kuri taip ir vadinasi - dvidešimtketurtaškė boružė! Tai viena iš mažesnių boružėlių, siekia tik 3-4 mm ilgio. Bet pati mažiausia yra skydamarinė boružė, siekianti tik 1,5 mm dydį. Nors nėra reta, bet dėl savo mažumo sunkiai pastebima, be to, ji nepanaši į daugumą boružėlių, nes neturi taškelių, yra juoda ir net šiek tiek plaukuota, maitinasi voratinklinėmis erkutėmis, tad sodininkams šios mažylės yra labai naudingos. Didžiausia boruže laikoma akiuotoji boružė, siekianti apie 10 mm. Palyginimui - įprastinė septyntaškė boružė paprastai siekia 7-8 mm ilgį.

Dvitaškė adalija (Adalia bipunctata) gali būti raudona su juodais ir juoda su raudonais taškais
Dvidešimtdvitaškė boružė (Psyllobora vigintiduopunctata) yra viena iš mažesnių

Ką jos ėda?

Dauguma boružių yra tikros plėšrūnės. Dažniausiai minta amarais, skydamariais, baltasparniais, erkutėmis, kitų vabzdžių kiaušinėliais. Tad galima sakyti, kad boružės yra sodininkų ir daržininkų svajonės, nes sunaikina daug augalų kenkėjų. Viena boružė per gyvenimą gali suėsti kelis tūkstančius amarų. Kenkėjus ėda tiek suaugusios boružės, tiek jų rajūnės lervos, tikros besotės. Ką tik išsiritusi lerva pirmiausia suėda savo kiaušinio lukštą; jei šalia yra neišsiritusių kiaušinėlių, ji gali suėsti ir juos, vėliau pradeda medžioti amarus. Žmonėms tai gali atrodyti žiauru, tačiau gamtoje toks elgesys padeda išgyventi stipriausiems individams, ypač tada, kai maisto ištekliai yra riboti. Kai kurios boružių rūšys minta žiedadulkėmis, nektaru, grybais ar šiek tiek augalų lapais.

Azijinė boružė, ėdanti savo arba kitos boružės kiaušinėlius

Boružių gyvenimo ciklas

Kaip ir dauguma vabzdžių boružės vystosi keturiais etapais (visiška metamorfozė). Suaugusi boružės patelė padeda kiaušinėlius šalia amarų kolonijos, o po 4-7 dienų iš jų išsirita plėšriosios lervos ir vos išsiritusios pradeda medžioti amarus. Lervutės sparčiai auga apie 2-4 savaites ir per tą laiką gali suėsti šimtus amarų. Vėliau jos virsta lėliukėmis, bet būdamos šioje stadijoje nesimaitina; po maždaug savaitės laiko lėliukė virsta suaugusia boruže ir vėl aktyviai medžioja amarus. Taip gyvybės ratas sukasi toliau. Lerva visai nepanaši į suaugusią boružę – ji pailga, tamsi, dažnai su oranžinėmis ar geltonomis dėmėmis, ir yra net godesnė amarų medžiotoja už suaugėlę. Man asmeniškai boružių lervos primena mažus drakoniukus. Suaugusi boružė gali gyventi apie vienus metus, kai kurios išgyvena du, bet retai. Laboratorijos sąlygomis buvo išgyvenusių tris metus. Rudenį daugelis boružių ieško sausų ir šiltų vietų, kartais įskrenda į namus. Gamtoje jos žiemoja po medžių žieve, lapų paklotėje, samanose, akmenų plyšiuose ir taip praleidžia žiemą. Septyntaškės boružės dažniausiai žiemoja jau būdamos suaugusios, jos nesiveisia rudenį ir nežiemoja kiaušinėlių ar lervų pavidalu.

Akiuotosios ir azijinės boružės lervos

Kaip jos ginasi?

Jeigu paimtume boružę į ranką, ji gali išskirti gelsvai oranžinį skystį, tai hemolimfa, kuri yra kartaus skonio, nemalonaus kvapo, atbaido paukščius ir kitus plėšrūnus. Boružės hemolimfoje yra alkaloidų ir kitų apsauginių medžiagų, tad kai kuriems žmonėms gali sukelti alerginę reakciją arba odos sudirginimą. Dažniausiai pasitaiko paraudimas toje vietoje, kur ant odos pateko hemolimfa, niežėjimas ar nedidelis bėrimas. Ryškios boružės spalvos tarsi perspėja: „Manęs geriau neliesk ir neėsk\" ! Ar jos kanda žmonėms ? Lietuvoje gyvenančios boružės žmogui nepavojingos, kartais didesnės rūšys gali lengvai žnybtelėti, kai ginasi ar nori patikrinti ar nesate maistas, bet tai nėra pavojinga.

Juodasiūlės boružės piešinys primena šachmatų lentą (Propylea quatuordecimpunctata)

Azijinė boružė

Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje paplito azijinė boružė (Harmonia axyridis). Ji buvo įvežta biologinei kenkėjų kontrolei ir Europoje pradėta naudoti nuo 1980-ųjų, o komerciniams šiltnamiams buvo plačiai pardavinėjama nuo 1990-ųjų, ypač Prancūzijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose. Deja, greitai tapo invazine rūšimi. Ji konkuruoja su vietinėmis boružėmis, kartais būriais renkasi namuose žiemoti, dažniausiai iš boružių gali sukelti žmogui alergines reakcijas ir, deja, išstumia vietines rūšis. Invazinė azijinė boružė garsėja tuo, kad dažnai suėda kitų boružių rūšių kiaušinėlius ir lervas. Tai viena iš priežasčių, kodėl ji daugelyje Europos šalių mažina vietinių boružių gausą. Ši boružė atsparesnė šaltoms žiemoms, plėšresnė ir gali būti įvairiausių spalvų, tai viena labiausiai spalvomis kintančių boružių pasaulyje, mokslininkai yra aprašę daugiau kaip 200 jos spalvinių formų ! Pagrindinė priežastis yra genetika, spalvą ir piešinį lemia keli genai, todėl gali atsirasti labai daug skirtingų derinių, tai padeda rūšiai lengviau prisitaikyti prie skirtingų klimato sąlygų ir aplinkų. Žmonės ne kartą bandė biologinei kontrolei įvežti naudingus organizmus, tačiau kai kurie jų vėliau patys tapo problema. Azijinė boružė yra vienas geriausiai žinomų tokių pavyzdžių.

Jos visos yra viena ir ta pati rūšis, tik labai skirtingų spalvų, tai azijinė boružė
Azijinių boružių susirinkimas elektros skydinėje

Dar keletas įdomių faktų apie boružes

Taigi, niūniuodami dainelę apie boružes, būkime joms dėkingi už sodui teikiamą naudą, o įskridusią į namus žiemoti globokime ir saugokime 🐞🐞

P.S. Daugumos boružėlių nuotraukos tekste yra gan neryškios, nes jos visada kažkur skuba ir yra sunku jas nufotografuoti !

Keturiolikadėmė ir penkiolikadėmė boružės (Calvia quatuordecimguttata ir Calvia quindecimguttata)

Dilgėlinė ir juodbruvėlė boružės (Ceratomegilla notata ir Chilocorus renipustulatus)
Keturiolikataškė ir šešiolikadėmė boružės (Coccinula quatuordecimpustulata ir Halyzia sedecimguttata)
Raiboji ir šešiolikataškė boružės (Hippodamia variegata ir Tytthaspis sedecimpunctata)
O štai mūsų labiausiai žinoma septyntaškė boružė! (Coccinella septempunctata)
","url":"https://valdymas.medeinos.lt/boruzeles/","canonical_url":null,"uuid":"f5e3b454-31ac-47ec-ada4-8941352cfd45","codeinjection_foot":null,"codeinjection_head":null,"codeinjection_styles":null,"comment_id":"6a6f51ea5f08b323af4e6206","reading_time":8,"send_email_when_published":false,"email_subject":null,"childHtmlRehype":{"html":"

Vaikystėje mokėjau tokią dainelę: \"Boružėlė septyntaškė, panaši į mažą braškę\". Boružės yra lengviausiai atpažįstamas vabalas pasaulyje. Nors dažniausiai įsivaizduojame raudoną boružę su juodais taškais, iš tikrųjų jų įvairovė daug didesnė. Būdama maža aš irgi buvau įsitikinusi, kad kiek boružėlė turi metų, tiek pas ją taškelių. Bet tai tik mitas, nes suaugusios boružės visada turi vienodą taškelių skaičių.

Boružių rūšys

Pasaulyje žinoma net apie 4000 boružių rūšių, priklausančių Coccinellidae šeimai. Lietuvoje jų priskaičiuojama apie 50–60. Jos ne visos raudonos, yra oranžinių, geltonų, juodų, rudų. Taškeliai gali būti ne tik juodi, bet ir balti, geltoni ar raudoni. Ir jų forma gali būti ne apvali, o kvadratėliais ar net kaip šachmatų lenta. Be abejo, taškų skaičius visiškai nerodo boružės amžiaus. Mažiausiai taškelių turi dvitaškė adalija, o daugiausiai turi net 24, kuri taip ir vadinasi - dvidešimtketurtaškė boružė! Tai viena iš mažesnių boružėlių, siekia tik 3-4 mm ilgio. Bet pati mažiausia yra skydamarinė boružė, siekianti tik 1,5 mm dydį. Nors nėra reta, bet dėl savo mažumo sunkiai pastebima, be to, ji nepanaši į daugumą boružėlių, nes neturi taškelių, yra juoda ir net šiek tiek plaukuota, maitinasi voratinklinėmis erkutėmis, tad sodininkams šios mažylės yra labai naudingos. Didžiausia boruže laikoma akiuotoji boružė, siekianti apie 10 mm. Palyginimui - įprastinė septyntaškė boružė paprastai siekia 7-8 mm ilgį.

\"\"
\"\"
Dvitaškė adalija (Adalia bipunctata) gali būti raudona su juodais ir juoda su raudonais taškais
\"\"
\"\"
Dvidešimtdvitaškė boružė (Psyllobora vigintiduopunctata) yra viena iš mažesnių

Ką jos ėda?

Dauguma boružių yra tikros plėšrūnės. Dažniausiai minta amarais, skydamariais, baltasparniais, erkutėmis, kitų vabzdžių kiaušinėliais. Tad galima sakyti, kad boružės yra sodininkų ir daržininkų svajonės, nes sunaikina daug augalų kenkėjų. Viena boružė per gyvenimą gali suėsti kelis tūkstančius amarų. Kenkėjus ėda tiek suaugusios boružės, tiek jų rajūnės lervos, tikros besotės. Ką tik išsiritusi lerva pirmiausia suėda savo kiaušinio lukštą; jei šalia yra neišsiritusių kiaušinėlių, ji gali suėsti ir juos, vėliau pradeda medžioti amarus. Žmonėms tai gali atrodyti žiauru, tačiau gamtoje toks elgesys padeda išgyventi stipriausiems individams, ypač tada, kai maisto ištekliai yra riboti. Kai kurios boružių rūšys minta žiedadulkėmis, nektaru, grybais ar šiek tiek augalų lapais.

\"\"
Azijinė boružė, ėdanti savo arba kitos boružės kiaušinėlius

Boružių gyvenimo ciklas

Kaip ir dauguma vabzdžių boružės vystosi keturiais etapais (visiška metamorfozė). Suaugusi boružės patelė padeda kiaušinėlius šalia amarų kolonijos, o po 4-7 dienų iš jų išsirita plėšriosios lervos ir vos išsiritusios pradeda medžioti amarus. Lervutės sparčiai auga apie 2-4 savaites ir per tą laiką gali suėsti šimtus amarų. Vėliau jos virsta lėliukėmis, bet būdamos šioje stadijoje nesimaitina; po maždaug savaitės laiko lėliukė virsta suaugusia boruže ir vėl aktyviai medžioja amarus. Taip gyvybės ratas sukasi toliau. Lerva visai nepanaši į suaugusią boružę – ji pailga, tamsi, dažnai su oranžinėmis ar geltonomis dėmėmis, ir yra net godesnė amarų medžiotoja už suaugėlę. Man asmeniškai boružių lervos primena mažus drakoniukus. Suaugusi boružė gali gyventi apie vienus metus, kai kurios išgyvena du, bet retai. Laboratorijos sąlygomis buvo išgyvenusių tris metus. Rudenį daugelis boružių ieško sausų ir šiltų vietų, kartais įskrenda į namus. Gamtoje jos žiemoja po medžių žieve, lapų paklotėje, samanose, akmenų plyšiuose ir taip praleidžia žiemą. Septyntaškės boružės dažniausiai žiemoja jau būdamos suaugusios, jos nesiveisia rudenį ir nežiemoja kiaušinėlių ar lervų pavidalu.

\"\"
\"\"
Akiuotosios ir azijinės boružės lervos

Kaip jos ginasi?

Jeigu paimtume boružę į ranką, ji gali išskirti gelsvai oranžinį skystį, tai hemolimfa, kuri yra kartaus skonio, nemalonaus kvapo, atbaido paukščius ir kitus plėšrūnus. Boružės hemolimfoje yra alkaloidų ir kitų apsauginių medžiagų, tad kai kuriems žmonėms gali sukelti alerginę reakciją arba odos sudirginimą. Dažniausiai pasitaiko paraudimas toje vietoje, kur ant odos pateko hemolimfa, niežėjimas ar nedidelis bėrimas. Ryškios boružės spalvos tarsi perspėja: „Manęs geriau neliesk ir neėsk\" ! Ar jos kanda žmonėms ? Lietuvoje gyvenančios boružės žmogui nepavojingos, kartais didesnės rūšys gali lengvai žnybtelėti, kai ginasi ar nori patikrinti ar nesate maistas, bet tai nėra pavojinga.

\"\"
\"\"
\"\"
\"\"
Juodasiūlės boružės piešinys primena šachmatų lentą (Propylea quatuordecimpunctata)

Azijinė boružė

Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje paplito azijinė boružė (Harmonia axyridis). Ji buvo įvežta biologinei kenkėjų kontrolei ir Europoje pradėta naudoti nuo 1980-ųjų, o komerciniams šiltnamiams buvo plačiai pardavinėjama nuo 1990-ųjų, ypač Prancūzijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose. Deja, greitai tapo invazine rūšimi. Ji konkuruoja su vietinėmis boružėmis, kartais būriais renkasi namuose žiemoti, dažniausiai iš boružių gali sukelti žmogui alergines reakcijas ir, deja, išstumia vietines rūšis. Invazinė azijinė boružė garsėja tuo, kad dažnai suėda kitų boružių rūšių kiaušinėlius ir lervas. Tai viena iš priežasčių, kodėl ji daugelyje Europos šalių mažina vietinių boružių gausą. Ši boružė atsparesnė šaltoms žiemoms, plėšresnė ir gali būti įvairiausių spalvų, tai viena labiausiai spalvomis kintančių boružių pasaulyje, mokslininkai yra aprašę daugiau kaip 200 jos spalvinių formų ! Pagrindinė priežastis yra genetika, spalvą ir piešinį lemia keli genai, todėl gali atsirasti labai daug skirtingų derinių, tai padeda rūšiai lengviau prisitaikyti prie skirtingų klimato sąlygų ir aplinkų. Žmonės ne kartą bandė biologinei kontrolei įvežti naudingus organizmus, tačiau kai kurie jų vėliau patys tapo problema. Azijinė boružė yra vienas geriausiai žinomų tokių pavyzdžių.

\"\"
Jos visos yra viena ir ta pati rūšis, tik labai skirtingų spalvų, tai azijinė boružė
\"\"
Azijinių boružių susirinkimas elektros skydinėje

Dar keletas įdomių faktų apie boružes

Taigi, niūniuodami dainelę apie boružes, būkime joms dėkingi už sodui teikiamą naudą, o įskridusią į namus žiemoti globokime ir saugokime 🐞🐞

P.S. Daugumos boružėlių nuotraukos tekste yra gan neryškios, nes jos visada kažkur skuba ir yra sunku jas nufotografuoti !

\"\"
\"\"
Keturiolikadėmė ir penkiolikadėmė boružės (Calvia quatuordecimguttata ir Calvia quindecimguttata)

\"\"
\"\"
Dilgėlinė ir juodbruvėlė boružės (Ceratomegilla notata ir Chilocorus renipustulatus)
\"\"
\"\"
Keturiolikataškė ir šešiolikadėmė boružės (Coccinula quatuordecimpustulata ir Halyzia sedecimguttata)
\"\"
\"\"
Raiboji ir šešiolikataškė boružės (Hippodamia variegata ir Tytthaspis sedecimpunctata)
\"\"
O štai mūsų labiausiai žinoma septyntaškė boružė! (Coccinella septempunctata)
","htmlAst":{"type":"root","children":[{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Vaikystėje mokėjau tokią dainelę: \"Boružėlė septyntaškė, panaši į mažą braškę\". Boružės yra lengviausiai atpažįstamas vabalas pasaulyje. Nors dažniausiai įsivaizduojame raudoną boružę su juodais taškais, iš tikrųjų jų įvairovė daug didesnė. Būdama maža aš irgi buvau įsitikinusi, kad kiek boružėlė turi metų, tiek pas ją taškelių. Bet tai tik mitas, nes suaugusios boružės visada turi vienodą taškelių skaičių."}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"boru%C5%BEi%C5%B3-r%C5%AB%C5%A1ys"},"children":[{"type":"text","value":"Boružių rūšys"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Pasaulyje žinoma net apie 4000 boružių rūšių, priklausančių "},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Coccinellidae"}]},{"type":"text","value":" šeimai. Lietuvoje jų priskaičiuojama apie 50–60. Jos ne visos raudonos, yra oranžinių, geltonų, juodų, rudų. Taškeliai gali būti ne tik juodi, bet ir balti, geltoni ar raudoni. Ir jų forma gali būti ne apvali, o kvadratėliais ar net kaip šachmatų lenta. Be abejo, taškų skaičius visiškai nerodo boružės amžiaus. Mažiausiai taškelių turi "},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"dvitaškė adalija"}]},{"type":"text","value":", o daugiausiai turi net 24, kuri taip ir vadinasi - "},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":" dvidešimtketurtaškė boružė"}]},{"type":"text","value":"! Tai viena iš mažesnių boružėlių, siekia tik 3-4 mm ilgio. Bet pati mažiausia yra skydamarinė boružė, siekianti tik 1,5 mm dydį. Nors nėra reta, bet dėl savo mažumo sunkiai pastebima, be to, ji nepanaši į daugumą boružėlių, nes neturi taškelių, yra juoda ir net šiek tiek plaukuota, maitinasi voratinklinėmis erkutėmis, tad sodininkams šios mažylės yra labai naudingos. Didžiausia boruže laikoma "},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"akiuotoji boružė"}]},{"type":"text","value":", siekianti apie 10 mm. Palyginimui - įprastinė "},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"septyntaškė boružė"}]},{"type":"text","value":" paprastai siekia 7-8 mm ilgį. "}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/adalia-bipunctata-dvita-k--adalija.JPG","width":697,"height":697,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Adalia-bipunctata2.jpg","width":754,"height":714,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Dvitaškė adalija ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Adalia bipunctata"}]},{"type":"text","value":") gali būti raudona su juodais ir juoda su raudonais taškais"}]}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Psyllobora-vigintiduopunctata-dvide-imtdvita-k--b.JPG","width":1375,"height":1265,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Psyllobora-vigintiduopunctata-Dvide-imtdvita-k--Boru--1.JPG","width":1741,"height":1669,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Dvidešimtdvitaškė boružė ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Psyllobora vigintiduopunctata"}]},{"type":"text","value":") yra viena iš mažesnių"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"k%C4%85-jos-%C4%97da"},"children":[{"type":"text","value":"Ką jos ėda?"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Dauguma boružių yra tikros plėšrūnės. Dažniausiai minta amarais, skydamariais, baltasparniais, erkutėmis, kitų vabzdžių kiaušinėliais. Tad galima sakyti, kad boružės yra sodininkų ir daržininkų svajonės, nes sunaikina daug augalų kenkėjų. Viena boružė per gyvenimą gali suėsti kelis tūkstančius amarų. Kenkėjus ėda tiek suaugusios boružės, tiek jų rajūnės lervos, tikros besotės. Ką tik išsiritusi lerva pirmiausia suėda savo kiaušinio lukštą; jei šalia yra neišsiritusių kiaušinėlių, ji gali suėsti ir juos, vėliau pradeda medžioti amarus. Žmonėms tai gali atrodyti žiauru, tačiau gamtoje toks elgesys padeda išgyventi stipriausiems individams, ypač tada, kai maisto ištekliai yra riboti. Kai kurios boružių rūšys minta žiedadulkėmis, nektaru, grybais ar šiek tiek augalų lapais. "}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Harmonia-axirydis--azijin--boru---8.jpg","width":2784,"height":1999,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Azijinė boružė, ėdanti savo arba kitos boružės kiaušinėlius"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"boru%C5%BEi%C5%B3-gyvenimo-ciklas"},"children":[{"type":"text","value":"Boružių gyvenimo ciklas"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kaip ir dauguma vabzdžių boružės vystosi keturiais etapais (visiška metamorfozė). Suaugusi boružės patelė padeda kiaušinėlius šalia amarų kolonijos, o po 4-7 dienų iš jų išsirita plėšriosios lervos ir vos išsiritusios pradeda medžioti amarus. Lervutės sparčiai auga apie 2-4 savaites ir per tą laiką gali suėsti šimtus amarų. Vėliau jos virsta lėliukėmis, bet būdamos šioje stadijoje nesimaitina; po maždaug savaitės laiko lėliukė virsta suaugusia boruže ir vėl aktyviai medžioja amarus. Taip gyvybės ratas sukasi toliau. Lerva visai nepanaši į suaugusią boružę – ji pailga, tamsi, dažnai su oranžinėmis ar geltonomis dėmėmis, ir yra net godesnė amarų medžiotoja už suaugėlę. Man asmeniškai boružių lervos primena mažus drakoniukus. Suaugusi boružė gali gyventi apie vienus metus, kai kurios išgyvena du, bet retai. Laboratorijos sąlygomis buvo išgyvenusių tris metus. Rudenį daugelis boružių ieško sausų ir šiltų vietų, kartais įskrenda į namus. Gamtoje jos žiemoja po medžių žieve, lapų paklotėje, samanose, akmenų plyšiuose ir taip praleidžia žiemą. Septyntaškės boružės dažniausiai žiemoja jau būdamos suaugusios, jos nesiveisia rudenį ir nežiemoja kiaušinėlių ar lervų pavidalu."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/anatis-ocellata-akiuotoji-boru--.JPG","width":2124,"height":1767,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Harmonia-axirydis--azijin--boru---10.jpg","width":2082,"height":1591,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Akiuotosios ir azijinės boružės lervos"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"kaip-jos-ginasi"},"children":[{"type":"text","value":"Kaip jos ginasi?"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jeigu paimtume boružę į ranką, ji gali išskirti gelsvai oranžinį skystį, tai hemolimfa, kuri yra kartaus skonio, nemalonaus kvapo, atbaido paukščius ir kitus plėšrūnus. Boružės hemolimfoje yra alkaloidų ir kitų apsauginių medžiagų, tad kai kuriems žmonėms gali sukelti alerginę reakciją arba odos sudirginimą. Dažniausiai pasitaiko paraudimas toje vietoje, kur ant odos pateko hemolimfa, niežėjimas ar nedidelis bėrimas. Ryškios boružės spalvos tarsi perspėja: „Manęs geriau neliesk ir neėsk\" ! Ar jos kanda žmonėms ? Lietuvoje gyvenančios boružės žmogui nepavojingos, kartais didesnės rūšys gali lengvai žnybtelėti, kai ginasi ar nori patikrinti ar nesate maistas, bet tai nėra pavojinga."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Propylea-quatuordecimpunctata-juodasi-l--b.jpg","width":2007,"height":1597,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Propylea-quatuordecimpunctata-juodasi-l--b1.JPG","width":1423,"height":1456,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Propylea-quatuordecimpunctata-Juodasi-l--Boru--2.JPG","width":1953,"height":1705,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Propylea-quatuordecimpunctata-Juodasi-l-.jpeg","width":739,"height":795,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Juodasiūlės boružės piešinys primena šachmatų lentą ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Propylea quatuordecimpunctata)"}]}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"azijin%C4%97-boru%C5%BE%C4%97"},"children":[{"type":"text","value":"Azijinė boružė"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje paplito "},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"azijinė boružė"}]},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":" "}]},{"type":"text","value":"("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Harmonia axyridis"}]},{"type":"text","value":")"},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"."}]},{"type":"text","value":" Ji buvo įvežta biologinei kenkėjų kontrolei ir Europoje pradėta naudoti nuo 1980-ųjų, o komerciniams šiltnamiams buvo plačiai pardavinėjama nuo 1990-ųjų, ypač Prancūzijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose. Deja, greitai tapo invazine rūšimi. Ji konkuruoja su vietinėmis boružėmis, kartais būriais renkasi namuose žiemoti, dažniausiai iš boružių gali sukelti žmogui alergines reakcijas ir, deja, išstumia vietines rūšis. Invazinė azijinė boružė garsėja tuo, kad dažnai suėda kitų boružių rūšių kiaušinėlius ir lervas. Tai viena iš priežasčių, kodėl ji daugelyje Europos šalių mažina vietinių boružių gausą. Ši boružė atsparesnė šaltoms žiemoms, plėšresnė ir gali būti įvairiausių spalvų, tai viena labiausiai spalvomis kintančių boružių pasaulyje, mokslininkai yra aprašę daugiau kaip 200 jos spalvinių formų ! Pagrindinė priežastis yra genetika, spalvą ir piešinį lemia keli genai, todėl gali atsirasti labai daug skirtingų derinių, tai padeda rūšiai lengviau prisitaikyti prie skirtingų klimato sąlygų ir aplinkų. Žmonės ne kartą bandė biologinei kontrolei įvežti naudingus organizmus, tačiau kai kurie jų vėliau patys tapo problema. Azijinė boružė yra vienas geriausiai žinomų tokių pavyzdžių."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Harmonia-axirydis--azijin--boru----2.JPG","width":8061,"height":3832,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jos visos yra viena ir ta pati rūšis, tik labai skirtingų spalvų, tai azijinė boružė"}]}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/original.jpg","width":2048,"height":1536,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Azijinių boružių susirinkimas elektros skydinėje"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"dar-keletas-%C4%AFdomi%C5%B3-fakt%C5%B3-apie-boru%C5%BEes"},"children":[{"type":"text","value":"Dar keletas įdomių faktų apie boružes"}]},{"type":"element","tagName":"ul","properties":{},"children":[{"type":"element","tagName":"li","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Raudoni ar kitos spalvos sparnai, kuriuos matome, nėra sparnai. Tai sukietėję antsparniai, saugantys tikruosius skraidymo sparnus. Prieš pakildama boružė juos pakelia, o ploni skraidymo sparnai išsiskleidžia tarsi vėduoklė."}]},{"type":"element","tagName":"li","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Boružės skraido puikiai, nes jų tikrieji sparnai išskleidžiami iš po kietų antsparnių per mažiau nei sekundę."}]},{"type":"element","tagName":"li","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jos gali nuskristi gana toli ir nors atrodo mažytės, boružės yra geros skraiduolės. Vėjo nešamos jos gali nukeliauti dešimtis kilometrų, o kartais – net dar toliau."}]},{"type":"element","tagName":"li","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jos orientuojasi ne tik rega, bet ir pagal augalų kvapus."}]},{"type":"element","tagName":"li","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Patelė apskaičiuoja, kur dėti kiaušinėlius, ji stengiasi juos padėti ten, kad maisto pakaktų jos lervutėms. Jei amarų kolonija maža, patelė padeda mažiau kiaušinėlių."}]},{"type":"element","tagName":"li","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Boružės geria vandenį - rasos lašelius arba lietaus vandenį nuo lapų. Karštomis vasaros dienomis vanduo joms labai svarbus."}]},{"type":"element","tagName":"li","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Žiemą jų širdis sulėtėja, kai pereina į ramybės būseną. Medžiagų apykaita labai sulėtėja, todėl jos gali kelis mėnesius beveik nesimaitinti."}]},{"type":"element","tagName":"li","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Skruzdėlės nėra boružių draugės, nes jos saugo amarus ir minta jų išskiriamu saldžiu lipčiumi, todėl jos gali pulti boružes, bandančias medžioti amarus. Suaugusios boružės sugeba apsiginti."}]},{"type":"element","tagName":"li","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Boružės ne visada minta tik amarais, nes kai jų trūksta, jos gali maitintis gėlių nektaru ar prinokusių vaisių sultimis. Tai padeda išgyventi, kol atsiranda daugiau grobio."}]},{"type":"element","tagName":"li","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Boružių kiaušinėliai nėra balti, jie dažniausiai būna geltoni arba oranžiniai, pailgos formos ir sustatyti grupelėmis."}]},{"type":"element","tagName":"li","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Ne visi paukščiai jų vengia, nors ryškios spalvos ir karti hemolimfa atbaido daugumą paukščių, tačiau kai kurie paukščiai vis tiek kartais lesa boružes, ypač jei kitokio maisto trūksta, pvz., žvirbliai, kregždės, čiurliai, didžiosios zylės."}]},{"type":"element","tagName":"li","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Viena boružė gali išgelbėti visą augalą, pvz., jei ant jo apsigyvena septyntaškė boružė ir jos lervos, tai per kelias dienas smarkiai sumažina amarų koloniją be jokios žmogaus pagalbos."}]},{"type":"element","tagName":"li","properties":{},"children":[{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Ir pats įdomiausias !"}]},{"type":"text","value":" Mokslininkai nustatė, kad boružės neieško amarų atsitiktinai. Jos gali užuosti augalus, kuriuos puola amarai, nes kai jie pradeda siurbti augalo sultis, augalas išskiria į orą lakiąsias medžiagas. Boružės jas užuodžia ir skrenda patikrinti, ar ten yra maisto. Vadinasi, jos ieško ne tik pačių amarų, bet ir „augalo pagalbos šauksmo“."}]}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Taigi, niūniuodami dainelę apie boružes, būkime joms dėkingi už sodui teikiamą naudą, o įskridusią į namus žiemoti globokime ir saugokime 🐞🐞"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"P.S. Daugumos boružėlių nuotraukos tekste yra gan neryškios, nes jos visada kažkur skuba ir yra sunku jas nufotografuoti !"}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Calvia-quatuordecimguttata--keturiolikad-m--1.jpg","width":1536,"height":2048,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Calvia-quindecimguttata.jpg","width":824,"height":867,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Keturiolikadėmė ir penkiolikadėmė boružės ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Calvia quatuordecimguttata"}]},{"type":"text","value":" ir "},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Calvia quindecimguttata"}]},{"type":"text","value":")"}]}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Ceratomegilla-notata1.jpg","width":941,"height":910,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Chilocorus-renipustulatus-juodbruv-l--b.JPG","width":1336,"height":1252,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Dilgėlinė ir juodbruvėlė boružės ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Ceratomegilla notata"}]},{"type":"text","value":" ir"},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":" Chilocorus renipustulatus"}]},{"type":"text","value":")"}]}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Coccinula-quatuordecimpustulata-Keturiolikata-k-.jpg","width":736,"height":840,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Halyzia-sedecimguttata.jpg","width":1066,"height":988,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Keturiolikataškė ir šešiolikadėmė boružės ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Coccinula quatuordecimpustulata"}]},{"type":"text","value":" ir "},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Halyzia sedecimguttata"}]},{"type":"text","value":")"}]}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Hippodamia-variegata-Raiboji-Boru--.JPG","width":966,"height":824,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Tytthaspis-sedecimpunctata--e-iolikata-k-1.jpeg","width":568,"height":505,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Raiboji ir šešiolikataškė boružės ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Hippodamia variegata"}]},{"type":"text","value":" ir "},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Tytthaspis sedecimpunctata"}]},{"type":"text","value":")"}]}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/Coccinella-septempunctata-septynta-k--b1.jpg","width":2456,"height":2149,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"O štai mūsų labiausiai žinoma septyntaškė boružė! ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Coccinella septempunctata"}]},{"type":"text","value":")"}]}]}],"data":{"quirksMode":false}},"tableOfContents":[{"id":"boru%C5%BEi%C5%B3-r%C5%AB%C5%A1ys","heading":"Boružių rūšys"},{"id":"k%C4%85-jos-%C4%97da","heading":"Ką jos ėda?"},{"id":"boru%C5%BEi%C5%B3-gyvenimo-ciklas","heading":"Boružių gyvenimo ciklas"},{"id":"kaip-jos-ginasi","heading":"Kaip jos ginasi?"},{"id":"azijin%C4%97-boru%C5%BE%C4%97","heading":"Azijinė boružė"},{"id":"dar-keletas-%C4%AFdomi%C5%B3-fakt%C5%B3-apie-boru%C5%BEes","heading":"Dar keletas įdomių faktų apie boružes"}]},"featureImageSharp":null},"allGhostPost":{"edges":[{"node":{"id":"Ghost__Post__6a81e2985f08b323af4e6538","title":"Saremos sala Estijoje","slug":"saremos-sala","featured":true,"feature_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8389.JPG","excerpt":"Saremos sala Estijoje yra tikras lobynas gamtos mylėtojams, besidomintiems paukščiais, augalais, geologija ir istorija ar tiesiog mėgstantiems atrasti įdomias vietas","custom_excerpt":"Saremos sala Estijoje yra tikras lobynas gamtos mylėtojams, besidomintiems paukščiais, augalais, geologija ir istorija ar tiesiog mėgstantiems atrasti įdomias vietas","visibility":"public","created_at_pretty":"16 Aug 2026","published_at_pretty":"20 Aug 2026","updated_at_pretty":"20 Aug 2026","created_at":"2026-08-16T19:17:28.000+03:00","published_at":"2026-08-20T21:41:40.000+03:00","updated_at":"2026-08-20T22:28:36.000+03:00","meta_title":null,"meta_description":null,"og_description":null,"og_image":null,"og_title":null,"twitter_description":null,"twitter_image":null,"twitter_title":null,"authors":[{"slug":"medeina","url":"https://valdymas.medeinos.lt/autorius/medeina/","name":"Edita Medeina","bio":"Esu Edita Medeina (Jakubauskaitė) mokiausi ir užaugau Rumšiškėse. Medeinos vardas man prilipo savaime, kai kartu su draugais pradėjome švęsti Medeinos šventę, o man tekdavo įsikūnyti į šią deivę.","cover_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2020/05/DSC_1708.JPG","profile_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2022/01/zEdita-Medeina.jpg","location":null,"website":"https://www.medeinos.lt","twitter":"@EditaDitule","facebook":"medeinos","meta_title":null,"meta_description":null,"coverImageSharp":null,"profileImageSharp":null}],"primary_author":{"slug":"medeina","url":"https://valdymas.medeinos.lt/autorius/medeina/","name":"Edita Medeina","bio":"Esu Edita Medeina (Jakubauskaitė) mokiausi ir užaugau Rumšiškėse. Medeinos vardas man prilipo savaime, kai kartu su draugais pradėjome švęsti Medeinos šventę, o man tekdavo įsikūnyti į šią deivę.","cover_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2020/05/DSC_1708.JPG","profile_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2022/01/zEdita-Medeina.jpg","location":null,"website":"https://www.medeinos.lt","twitter":"@EditaDitule","facebook":"medeinos","meta_title":null,"meta_description":null,"coverImageSharp":null,"profileImageSharp":null},"primary_tag":{"slug":"parkai-ir-sodai","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/parkai-ir-sodai/","name":"PARKAI IR SODAI","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null},"tags":[{"slug":"parkai-ir-sodai","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/parkai-ir-sodai/","name":"PARKAI IR SODAI","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null},{"slug":"aplinkosauga","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/aplinkosauga/","name":"APLINKOSAUGA","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null}],"plaintext":"Saremos istorija\nSaaremaa yra didžiausia Estijos sala ir ketvirta pagal dydį sala Baltijos\njūroje. Jos plotas apie 2 700 km², tad šiek tiek didesnė už didžiausią Lietuvoje\nVarėnos rajoną. Nuo vakarinio iki rytinio salos krašto yra maždaug 90 km, o iš\nšiaurės į pietus – apie 60 km. Nuolatinių gyventojų virš 30 tūkst. Gyventojų\ntankumas labai mažas – tik apie 12 žmonių viename km², kai lyginant su Lietuva\nvidurkis yra apie 45 žmones km². Todėl net ir ne gamtos vietovėse Sarema atrodo\nlabai erdvi ir mažai apgyvendinta. Tiesa, vasaros metu per vieną mėnesį salą\naplanko apie 20-30 tūkst. turistų. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis tikras\nsalos miestas yra Kuresarė (Kuressaare). Joje gyvena maždaug 40 % visų salos\ngyventojų. Kiti Saremoje pažymėti miesteliai iš tiesų yra labai maži, dažnai\nkeliasdešimt ar kelių šimtų gyventojų gyvenvietės. Saremos savivaldybei\npriklauso ne tik pagrindinė sala, bet ir daug mažesnių aplinkinių salelių, o\nkartu su jomis suskaičiuojama 417 kaimų. Nuo žemyninės Estijos Sarema atskirta\nsąsiauriu. Įprastas kelias automobiliu yra per Muhu salą: iš Virtsu keltu per\n0,5 val. persikeliama į Muhu salą, o iš Muhu į Saremą važiuojama pylimu ir tiltu\nper Väike väin sąsiaurį. Tas kelias pastatytas dar XIX a. pabaigoje, taigi\ntechniškai keltas atplukdo ne tiesiai į Saremą, nors keliaujant automobiliu to\nbeveik nepajunti. Sala istoriškai buvo gana izoliuota. Estiškai jos pavadinimas\nlabai paprastas: saar reiškia „sala“, o maa – „žemė, kraštas“, tad Saaremaa\nmaždaug reiškia „salos kraštas“. Senesniuose europietiškuose šaltiniuose sala\nbuvo vadinama Ösel (vokiškai), Eysýsla (senąja norvegų kalba) arba Osilia\n(lotyniškai). Sarema ilgus amžius buvo strategiškai svarbi, nes kontroliavo jūrų\nkelius į Rygos įlanką. Iki XIII a. Saremoje gyveno vietiniai estų protėviai –\nsaremiečiai, garsėję kaip jūrininkai ir kariai. Jie turėjo savo politinę\norganizaciją ir gana ilgai priešinosi krikščionybės atsiradimui. Viduramžiais\nčia įsitvirtino vokiečių kryžiuočiai ir katalikų vyskupai. Vėliau sala priklausė\nDanijai, Švedijai, Rusijos imperijai, o 1918 m. tapo Estijos dalimi. Dėl savo\npadėties ji buvo svarbi ir abiejuose pasauliniuose karuose. Sovietmečiu sala\nbuvo pasienio zona, kadangi ji yra Baltijos jūros pakraštyje, tad patekimas į\nkai kurias jos dalis buvo ribojamas, veikė sovietų kariniai daliniai, radarų ir\npakrančių apsaugos objektai. Net patiems estams kelionė į salą nebuvo tokia\nlaisva kaip dabar. Dėl to Sarema ilgiau nei daugelis kitų Estijos vietų išliko\ngana uždara.\n\nKeltas iš žemyninės Estijos į Saremos salą plaukia beveik kas pusvalandį,\natvyksta turistai iš įvairiausių šaliųSaremos klimatas\nJis gan ryškiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nes salą iš visų pusių veikia\nBaltijos jūra. Klimatas jūrinis, švelnesnis ir ne toks kontrastingas. Žiemos\nSaremoje paprastai šiltesnės nei Estijos žemyninėje dalyje. Sausį ir vasarį\nvidutinė temperatūra pakrantėse laikosi maždaug apie 0 °C. Jūra rudenį ir žiemą\nlėtai atiduoda sukauptą šilumą, todėl stiprūs šalčiai čia retesni, panašiai kaip\nir pas mus Klaipėdoje ar Palangoje. Pavasaris, priešingai, vėsesnis ir vėluoja.\nPo žiemos Baltijos jūra dar ilgai būna šalta, todėl balandį ir gegužę ji vėsina\nsalą. Tai viena iš priežasčių, kodėl pavasarinė augalų vegetacija Saremoje\nprasideda vėliau nei panašiose vietose žemyne. Vasaros nėra karštos. Liepos\nvidutinė temperatūra maždaug 17–18 °C, dienomis prie pat jūros dažnai būna\nvėsiau dėl brizo. Ruduo Saremoje ilgas ir palyginti šiltas. Čia jūros poveikis\ntampa priešingas pavasariui: vasarą įšilęs vanduo rudenį šildo orą. Todėl\npirmosios rudens šalnos saloje, ypač pakrantėse, paprastai ateina vėliau negu\nžemyninėje Estijoje. Sarema taip pat yra viena saulėčiausių Estijos vietų.\nKritulių nėra labai daug – maždaug 550–700 mm per metus (panašiai ir Lietuvoje),\npriklausomai nuo salos vietos. Dar salai labai būdingas vėjas, kurį pakrantėse,\no taip - teko pajusti visu smarkumu. Atvirose vakarinėse ir pietvakarinėse\npakrantėse jis gerokai stipresnis nei salos gilumoje. Rudens ir žiemos audrų\nmetu Baltijos jūros vakariniai vėjai gali būti labai smarkūs.\n\nRugpjūčio 12 dieną Saremo saloje irgi vyko dalinis Saulės užtemimas. Saremos\npakrantė Saremos dirvožemis\nJis labai susiję su tuo, kad sala guli ant palyginti negiliai esančių\npaleozojaus karbonatinių uolienų – pirmiausia silūro klinčių ir dolomito. Daug\nkur jos yra visai prie paviršiaus, o kai kur net atsidengia. Todėl daug Saremos\ndirvožemių yra kalkingi, jų pH gana aukštas, šarmingas, juose gausu kalcio.\nDažni labai seklūs dirvožemiai, vos keliolikos cm dirvos sluoksnis, o po juo jau\nklintis ar dolomitas. Tai plonos dirvos ant kalkakmenio buveinės, po kuriomis\nslūgso klintis ar kita karbonatinė uoliena. Būdingos žemų žolių pievos, reti\nkrūmai, o vietomis beveik atvira uoliena. Svarbią įtaką padarė ir ledyninės\nnuogulos. Ledynmečiu sala buvo padengta ledyno, todėl virš klinties daug kur yra\nmoreninių nuogulų: priemolio, smėlio, žvyro ir įvairaus dydžio riedulių. Dar\nkitokios dirvos susidarė buvusiame jūros dugne, nes Sarema poledynmečiu kilo iš\nBaltijos jūros, ir įdomiausia, kad šis procesas dar nesibaigė, nes Sarema ir\ndabar labai lėtai kyla, maždaug 2–3 mm per metus. Kai kur gruntinis vanduo labai\narti paviršiaus, todėl dirvožemis užmirksta, o įdubose ir pelkėtose vietose\nkaupėsi durpės. Tad sala nėra vien klintys ir plona dirva – nedideliame plote\ngali labai greitai keistis seklus kalkingas dirvožemis ant klinties, kalkinga\nmorena, smėlingos senųjų krantų nuogulos ir durpiniai dirvožemiai. Būtent\nkalkingo pagrindo ir labai plono dirvožemio derinys yra viena ryškiausių Saremos\nypatybių. Dėl jo ten taip paplitę alvarai – Baltijos regione tai labai savitos\nbuveinės, o didžiausi jų plotai telkiasi Estijos salose ir Vakarų Estijoje. Štai\nkodėl Saremos sala yra išskirtinė ir joje auga tokie augalai, kurių nerasi\nniekur kitur pasaulyje.\n\nSkirtingose Saremos dalyse dirvožemis ir augmenija gali būti labai skirtingi,\ndaugelis vietų akmeningosSaremos pelkės ir gyvūnai\nGamta čia gana smarkiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nors sala nėra toli nuo\nžemyno. Didžiausią savitumą jai suteikia kalkingas pagrindas, jūrinis klimatas\nir atskyrimas. Dirvožemio paviršiuje labai svarbios ordoviko ir silūro\nkarbonatinės uolienos – daugiausia klintys ir dolomitas. Būtent tokiomis\nsąlygomis susidarė alvarai – atviros ar krūmais apaugusios pievos ant labai\nplono dirvožemio virš klinčių. Kitas ryškus bruožas, kad sala turi ilgą ir\nįvairią pakrantę. Saremoje yra žemų pajūrio pievų, nendrynų, akmenuotų krantų,\npaplūdimių, mažų įlankų ir pusiasalių. Visai kitoks kraštovaizdis yra šiaurinėje\npakrantėje, kur Panga skardis atidengia silūro karbonatines uolienas ir vietomis\niškyla daugiau kaip 20 m virš jūros. Kadangi sala vis dar tebekyla dėl\npoledyninio žemės plutos kilimo, tad jūra nuolat palieka naujus sausumos plotus,\no seklumos ilgainiui tampa salelėmis, salelės susijungia su krantu, buvusios\nįlankos virsta lagūniniais ežerėliais ar pelkėmis. Saremoje puikiai galima\n„skaityti“ šį sausumos formavimosi procesą. Dar vienas įdomus Saremos bruožas -\ntai pelkių įvairovė. Yra ir aukštapelkių, ir žemapelkių, bet botaniškai ypač\nvertingos kalkingos žemapelkės, kurias maitina mineralinių medžiagų turtingi\nšaltiniai. Paukščiams labai svarbi salos padėtis jų migracijos kelyje. Sarema ir\naplinkinės mažos salos yra didžiulė migruojančių vandens bei pakrančių paukščių\npoilsio ir maitinimosi teritorija, panašiai kaip Lietuvoje Ventės ragas.\nPakrantėse galima stebėti žąsis, antis, gulbes, tilvikinius ir kitus paukščius,\no pakrančių vandenyse, be pilkojo ruonio pasitaiko ir žieduotųjų ruonių, juos\ngalima pamatyti besiilsinčius ant uolų. Iš stambesnių žinduolių gyvena\nbriedžiai, stirnos, šernai ir taurieji elniai, kurių Saremoje ypač gausu, tad\nsala laikoma viena svarbiausių jų teritorijų Estijoje. Iš plėšrūnų yra lapių,\nmangutų, barsukų, kiaunių, žebenkščių, ūdrų. Gyvena ir lūšys, nors jos retos.\nVilkai taip pat pasiekia Saremą ir kartais čia gyvena. Būna ir meškų, nors\nnuolat negyvena, bet kiekvienais metais vis užklysta viena kita - atplaukia arba\nateina ledu. Štai ir 2026 gegužės mėn. apie 3 metų amžiaus lokys buvo\nnufotografuotas netoli Länga kaimo ir visą vasarą reguliariai pasirodydavo\nmiškuose, tad panašu, kad jis Saremoje įsikūrė. Yra kiškių, voverių, bebrų,\nįvairių pelinių graužikų, šikšnosparnių, angių, driežų, žalčių, įvairių varlių\nir rupūžių. Seklūs pakrančių vandens telkiniai ir mažos kūdros kai kurioms\nvarliagyvių rūšims yra labai svarbios buveinės. Vieną Saremos gamtos įdomybę\nverta išskirti, tai europinė medvarlė, užlipanti ant krūmų ar ant aukštų žolių\nsu savo lipniais pirštukais. Neįtikėtina, bet Saremoje tikrai nepamatysi kurmių,\njų taip pat nėra ir kitose Estijos salose.\n\nTakas per pelkę ir joje augančios gražuolės orchidėjosSaremos augmenija ir\nypatingieji augalai\nSaloje ir kitose aplinkinėse Estijos salose aptinkama net 80 % visų Estijoje\nregistruotų augalų rūšių, viso virš 1200. Ypač turtinga vakarinė salos dalis,\nkur kalkingi dirvožemiai, karbonatinių smėlynų pievos, pajūrio pievos, pelkės ir\nšvelnesnis klimatas sudaro sąlygas nepaprastai floros įvairovei. Net 36 iš 38\nEstijos laukinių orchidėjų rūšių auga Saremoje, jos visos yra retos ir saugomos.\nŠiaip Saremos miškai labai nevienodi. Sausesnėse kalkingose vietose auga\npušynai, kitur eglynai ir mišrūs miškai, o drėgnose vietose – juodalksnynai. \nKadagynai – vienas būdingiausių Saremos kraštovaizdžių. Jie ypač susiję su\nkalkingomis sausomis buveinėmis – plonu dirvožemio sluoksniu dengiamomis klinčių\nlygumomis. Dalis dabartinių kadagynų nėra vien laukinės gamtos rezultatas, nes\njų išvaizdą šimtmečius formavo gyvulių ganymas bei šienavimas. Nutraukus ganymą,\njie gana greitai apauga kadagiais, o vėliau tankiu mišku. \n\nKadagiai auga beveik visur - pelkėse, jūros pakrantėse, miškuose. Rugpjūtį jau\nnoko skanios ir sveikuoliškos kadagio uogosO štai šie augalai yra ypatingieji\nSaremos saloje:\n\nSaremos barškutis (Rhinanthus osiliensis), estiškai Saaremaa robirohi\nIš tiesų tai ypatingas augalas, nes yra Saremos endemas. Endemas – tai augalo ar\ngyvūno rūšis, natūraliai gyvenanti tik tam tikroje ribotoje teritorijoje ir\nniekur kitur pasaulyje savaime neaptinkama, tad šis barškutis savaime auga tik\nSaremo saloje ir daugiau niekur kitur pasaulyje. Lietuvoje nėra nei vieno\nendeminio augalo ar gyvūno. Augalas nedidukas, maždaug 20–50 cm aukščio,\nvienmetis. Žiedai ryškiai geltoni, o nuo kitų barškučių jį galima atskirti pagal\nliaukingus plaukelius, kuriais apaugusi taurelė ir kitos augalo dalys; žydi gan\nvėlai – liepą ir rugpjūtį. Kaip ir kiti barškučiai yra pusiau parazitinis\naugalas, t.y., fotosintezę atlieka pats, tačiau savo šaknimis prisitvirtina prie\nkitų žolinių augalų šaknų ir iš jų pasiima dalį vandens bei mineralinių\nmedžiagų. Tai viena priežasčių, kodėl barškučiai gali keisti pievų augalijos\nstruktūrą – slopindami stiprias žoles, taip sudarydami daugiau galimybių kitoms\nrūšims. Auga tik kalkingose šaltiniuotose žemapelkėse ar šlapiose pievose. Ypač\ngarsios Viidumäe rezervato šaltiniuotos pelkės, kuriose šis augalas ir buvo\natrastas. Šį barškutį 1933 m. vasarą aptiko gydytojas ir botanikos mėgėjas\nBernhard Saarsoo. Iš pradžių augalas buvo palaikytas žinoma kito barškučio\nrūšimi, o savarankiškos rūšies statusą gavo tik 1955 m. Ir pats pavadinimas \nosiliensis prasmingas, jis kilęs iš žodžio Ösel – senojo vokiško Saremos\npavadinimo. Taigi Rhinanthus osiliensis iš esmės reiškia Saremos barškutis. Buvo\nmanoma, kad toks pats augalas auga ir Gotlando saloje. Tačiau genetiniai tyrimai\nparodė, kad Gotlando ir Saremos barškučiai yra skirtingos evoliucinės linijos,\nsusiformavusios kaip atskiros rūšys. Saremo rūšis labai pažeidžiama dėl savo\nspecifinės buveinės, nes per XX a. daug kalkingų žemapelkių buvo nusausinta arba\njos apaugo krūmais ir medžiais. Genetiniai tyrimai parodė, kad tirtos Saremos\npopuliacijos praeityje patyrė didelį individų skaičiaus sumažėjimą. Estijoje jis\nsaugomas ir įtrauktas į Raudonąją knygą nuo 1958 metų. Mokslininkai mano, kad\nSaremos barškutis galbūt palyginti jaunas, tik po paskutinio ledynmečio\nsusiformavęs endemas, o ne kažkokios labai senos floros reliktas. Todėl jis yra\npuikus pavyzdys, kaip izoliuotoje Baltijos jūros saloje ir labai specifinėje –\nkalkingoje šaltiniuotoje pelkėje – gali formuotis savita augalo rūšis.\n\nŠtai jis - gražuolis saremo barškutisEuropinis kukmedis (Taxus baccata),\nestiškai harilik jugapuu\nTai dar vienas išskirtinis augalas Saremo saloje. Kažkada kukmedžiai savaime\naugo ir Lietuvoje, bet deja, jie buvo išnaikinti. Šiek tiek kukmedžių dar galima\nrasti ir Latvijos miškuose. Tai visžalis spygliuotis medis arba krūmas su\nšvelniais spygliais ir raudonomis uogomis (kurios iš tiesų yra netikri\nkankorėžiai). Saremos saloje jų auga nemaži plotai po keliasdešimt hektarų, bet\nnei viename žemėlapyje jų nerasi pažymėtų, nes Estijoje labai griežtai saugomi.\nDėl švelnesnio ir jūrinio klimato kukmedžiui palankiausios būtent Saremos ir\nHiumos salos bei vakarinė žemyninės Estijos dalis. Saremoje jis dažniausiai auga\ndrėgnuose, ūksminguose miškuose, neretai kalkinguose dirvožemiuose. Įdomu tai,\nkad Saremos kukmedžiai dažnai nėra tokie, kokius įsivaizduojame, matydami seną\nkukmedį Vakarų Europos parke. Gamtos sąlygomis jie gali būti žemi, kreivi,\nkrūmiški, augti po kitų medžių lajomis. Tačiau palankiose vietose susiformuoja\nkaip tikri medžiai. Kukmedžio retumą Estijoje lėmė ne vien klimatas. Kadangi\nmediena labai kieta, elastinga, dekoratyvi ir patvari, tad nuo seno buvo\nvertinama, todėl medžiai buvo smarkiai kertami ir istoriškai jį labai paveikė\nkirtimas dėl itin vertingos medienos. Būtent dėl medienos kukmedžiai buvo beveik\nišnaikinti Latvijoje ir visiškai iškirsti Lietuvoje. Be to, kukmedis auga labai\nlėtai, o jo populiacijos sunkiai atsikuria.\n\nKukmedžius Saremoje sunku pastebėti miškuose, nes jie dažniausiai auga tankmėje,\nužgošti kitų medžių ir krūmųPajūrinis sotvaras (Myrica gale), estiškai harilik porss\n\nSaremos salos ypatingajam augalų trejetukui reikėtų priskirti ir pajūrinį\nsotvarą. Saloje jam labai patinka drėgnos, pelkėtos ir šaltiniuotos vietos.\nPavyzdžiui, Viidumäe gamtiniame rezervate sotvarai auga pelkėse kartu su kitais\nšlapių kalkingų buveinių augalais. Estijoje sotvaras yra retas ir saugomas, nors\nnėra toks retas kaip Lietuvoje. Pats augalas užauga kaip 0,5–1,5 m aukščio\naromatingu krūmu, patrynus lapus juntamas stiprus sakų ir prieskonių kvapas.\nDažniausiai jis dvinamis – vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant skirtingų\nkrūmų. Šaknyse gyvena Frankia bakterijos, todėl sotvaras geba fiksuoti\natmosferos azotą ir gali augti labai maisto medžiagų neturtingose šlapynėse.\nGarsiajam \"Rygos balzamui\" būtent sotvaras suteikia ypatingą aromatą ir skonį.\nLietuvoje sotvaro lapelių XIX a. kartais dėdavo ir į \"Trejas devynerias\", bet\njau keli dešimtmečiai, kai jis paskelbtas saugomu ir retu, tad skinti negalima.\nPas braliukus latvius ir estus sotvaras nėra toks retas, bet ir ne dažnas,\nleidžiama skinti tik vyriškus žiedų pumpurus. Pajūrinį sotvarą alaus gamyboje\npradėta naudoti dar gerokai prieš plačiai paplintant apyniams, archeologiniai\nduomenys rodo, kad Šiaurės Vakarų Europos aludarystėje jis naudotas maždaug\nprieš 2000 metų. Dėl stipraus kvapo augalas nuo seno naudotas ir kaip vabzdžius\natbaidanti priemonė. \n\nKvapnusis pajūrinis sotvarasVilsandi nacionalinis parkas (Vilsandi rahvuspark)\nJis vienas svarbiausių Saremos gamtinių teritorijų, ypač reikšmingas paukščiams\nir augalams. Vilsandi ir vakarinė Sarema taip pat yra vienos saulėčiausių\nEstijos vietų. Užima apie 48 595 ha, iš kurių net du trečdalius parko\nteritorijos sudaro jūra, todėl tai pats „jūriškiausias“ Estijos nacionalinis\nparkas. Parko istorija prasidėjo 1910 m., kai Vaika salelėse buvo įsteigtas\npaukščių draustinis – pirmoji saugoma gamtos teritorija Baltijos šalyse\n(Lietuvoje pirmasis buvo įsteigtas Žuvinte 1937 m.). Parkas garsėja daugybe mažų\nsalų, uolėtais ir smėlėtais krantais, pajūrio pievomis, kopomis, kalkingomis\npelkėmis ir sekliomis lagūnomis. Čia užregistruotos 247 paukščių rūšys, parko\nsimboliu laikoma paprastoji gaga. Vilsandi taip pat yra viena svarbiausių\npilkųjų ruonių poilsio ir veisimosi vietų Estijoje. Botaniškai parkas ypač\nturtingas – čia aptinkamos net 32 orchidėjų rūšys, taip pat pajūrinė zunda ir\nbalža, jau minėtas Saremo barškutis bei daug kitų retų augalų. Parke yra ir\ngeologiškai įdomių vietų – klinčių atodangų, suakmenėjusių senovinių organizmų\nliekanų bei Silūro laikotarpio uolienų. Vilsandi nacionalinis parkas priklauso\nNatura 2000 tinklui, yra Ramsaro tarptautinės svarbos šlapynė ir Vakarų Estijos\nsalyno UNESCO biosferos rezervato dalis.\n\nVilsandi nacionalinio parko lankytojų centras įsikūręs Loona dvare. Apačioje -\npaprastoji karlina ir pajūrinė balžaViidumäe gamtos draustinis (Viidumäe\nlooduskaitseala)\nIšskirtinis tuo, kad čia nedideliame plote susitinka labai skirtingos buveinės\nir gausi retųjų augalų flora. Jis užima 2611 ha plotą, įsteigtas 1957 m.\nDraustinis apima seniausią ir aukščiausią Saremos dalį, o Raunamägi kalva iškyla\n58,8 m virš jūros lygio. Labai svarbus kraštovaizdžio elementas yra apie 10 km\nilgio senovinis Baltijos jūros kranto skardis, susidaręs po paskutinio\nledynmečio.  Aukščiau skardžio vyrauja sausesnės buveinės, o jo papėdėje\ntrykštantys šaltiniai maitina šlapynes ir kalkingas žemapelkes. Apie 85 %\ndraustinio teritorijos užima miškai, kuriuose ypač vyrauja pušys, o pelkės\nsudaro apie 10 % teritorijos.  Viidumäe pasižymi nepaprastai turtinga augalija –\nčia aptikta apie 750 induočių augalų rūšių, iš kurių net 60 yra saugomos.\nDraustinyje auga ir garsusis Saremos barškutis, pajūrinis sotvaras, taip pat\npelkinis skiautalūpis bei kiti reti augalai, o miškuose aptinkamas europinis\nkukmedis ir gebenė lipikė, kuri yra Viidumäe draustinio simbolis.  Viidumäe\npriklauso „Natura 2000“ tinklui ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos\nrezervatui, todėl tai viena botaniškai vertingiausių Saremos vietų.\n\nViidumäe gamtos draustinio pažintinių takų pradžia. Dešinėje - ant medžio\nkamieno besiranganti gebenė lipikėPangos skardis (Panga pank)\nPanga skardis yra šiaurinėje Saremos salos pakrantėje ir yra vienas\nįspūdingiausių salos gamtos objektų. Tai aukščiausias Saremos ir Muhu salų\nskardis, iškilęs maždaug 21,3 m virš Baltijos jūros. Skardis tęsiasi apie 2,5\nkm, o aukščiausia ir įspūdingiausia jo dalis yra ties Panga kyšuliu. Jį sudaro\ndaugiausia silūro periodo kalkakmenio ir dolomito sluoksniai, susiformavę prieš\ndaugiau kaip 400 milijonų metų. Uolienose galima aptikti senovinių jūros\norganizmų fosilijų, nes tuo metu dabartinės Saremos teritoriją dengė šilta sekli\njūra. Panga skardis yra didesnės Vakarų Estijos ir Gotlando klinčių skardžių\nsistemos, vadinamos Baltijos klintu dalis.  Skardžio papėdę nuolat ardo Baltijos\njūros bangos, todėl atskiros uolienų dalys griūva ir skardis pamažu traukiasi.\nNuo skardžio viršaus atsiveria puikus vaizdas į Baltijos jūrą, tačiau prie pat\nkrašto reikia būti atsargiems, nes nėra apsauginės tvoros, o ir vėjas ten\nvisuomet stiprus. Senovėje ši vieta turėjo ir sakralinę reikšmę, nes pasakojama,\nkad čia buvo aukojama jūrai. Šiandien Panga skardis yra saugomas gamtos objektas\nir viena lankomiausių šiaurinės Saremos vietų.\n\nPrie skardžio krašto pavojinga artintis, nes jis byra, o ir stiprus vėjas verčia\niš kojų. Čia yra buvę tragiškų nukritimų, tarp jų ir lietuviamsKali krateris\n(Kaali kraater)\nKali kraterį išmušė meteoritas prieš maždaug 3500 metų (kituose šaltiniuose\nrašo, kad prieš 7000 m.). Iš tiesų tai net ne vienas, o devynių meteoritinių\nkraterių laukas: vienas didelis, o kiti aštuoni mažesni krateriai išsidėstę\nmaždaug 1 km spinduliu, nes meteoritas atmosferoje suskilo, o didžiausias\ngabalas išmušė pagrindinį kraterį. Šis yra apie 110 m skersmens ir 16–22 m\ngylio, o jo dugne telkšo nedidelis Kali ežeras. Įdomiausia tai, kad tuo metu\nsaloje jau gyveno žmonės ir iš tų senųjų laikų išliko legenda apie ugnies stulpą\niš dangaus. Kali ežerėlis esą buvo vieta, kur „Saulė nuėjo ilsėtis“. Vieta\nlaikyta šventa, nes aptikta akmeninės sienos liekanų ir gyvulių kaulų, skirtų\naukojimui.  Tai vienas žinomiausių meteoritinių kraterių laukų Europoje ir viena\nįdomiausių Saremos geologinių vietų.\n\nKali kraterisKuressaarės pilis (Kuressaare linnus)\nTai viena geriausiai išlikusių viduramžių tvirtovių Baltijos šalyse, nes tikrai\ngana retai būna, kad viduramžių pilies kompleksas būtų išlikęs toks vientisas.\nStovi Saremos salos sostinėje Kuresarėje, pradėta statyti XIV amžiuje ir buvo\nSaremos–Läänemaa vyskupo rezidencija. Pilis statyta kaip gynybinė tvirtovė, bet\nkartu buvo administracinis ir religinis vyskupijos centras. Architektūroje\nvyrauja vėlyvoji gotika, o masyvų kvadratinį pastatą saugo aukštos sienos ir du\npagrindiniai bokštai. XVI amžiuje, pasibaigus Livonijos karų laikotarpiui,\nSarema pateko Danijos valdžion, o pilis buvo pritaikyta naujiems kariniams\nporeikiams. XVII amžiuje salą perėmė Švedija, kuri aplink viduramžių pilį įrengė\nbastionus ir kitus gynybinius įtvirtinimus. Po Šiaurės karo XVIII amžiaus\npradžioje Sarema kartu su pilimi atiteko Rusijos imperijai. Pilies kompleksą\njuosia platus vandens griovys, o į vidinį kiemą patenkama tiltu per gynybinius\nįtvirtinimus. Šiandien pilyje veikia Saremos muziejus, kuriame pasakojama apie\nsalos gamtą, istoriją ir vietos žmonių gyvenimą. Kuresarės pilis išskirtinė tuo,\nkad jos viduramžiška struktūra išliko nepaprastai vientisa, todėl čia ypač\nlengva įsivaizduoti, kaip atrodė XIV–XV amžių vyskupo tvirtovė. Per Antrąjį\npasaulinį karą pilies istorija buvo daug tragiškesnė, nes 1940–1941 metais,\nsovietų okupacijos metu, pilies teritorija buvo naudojama represijoms: 1941 m.\npilies kieme ir šulinyje buvo aptikti nužudytų žmonių kūnai.\n\nKureserės pilis-tvirtovė tikrai įspūdingaMihkelio Rando dendrologinis parkas\n(Mihkel Ranna dendraarium)\nŠį parką pradėjo kurti vietinis kalvis Mihkelis Randas, gimęs XIX amžiaus\npabaigoje. Pirmuosius medžius jis pasodino XX a. pradžioje, o sistemingai\ndendrologinį parką M.Randas pradėjo kurti 1925 m. maždaug 0,4 ha plote, taip\ngelbėdamasis nuo liūdesio, kai mirė gimdydama jo jauna žmona su sūneliu. Kadangi\npo plonu dirvožemio sluoksniu buvo kalkakmenis, jis iškirsdavo jame duobes ir į\nsodą atgabeno daugybę vežimų derlingos žemės. Medžių ir krūmų jis parsiveždavo\niš įvairių Saremos parkų bei sodų, vėliau jų ieškojo Taline, Tartu ir\nViljandyje, o sėklų ir sodinukų jam parveždavo ir jūreiviai, kuriems jis\ndirbdavo kalvio darbus. Ypač Mihkelis mėgo spygliuočius, kaip pats sakė, jis\nlapuočius sodino tik tam, kad jie padėtų išryškinti spygliuočių grožį. 1925 m.\njis pasodino tujų alėją, vėliau pramintą „Mergelių alėja“; buvo net sakoma, kad\nsusikibę rankomis ir alėja praėję vaikinas ir mergina, jei juos kas nors\npamatys, liks vienas kitam ištikimi visam gyvenimui. Šiandien dendrologiniame\nparke auga daugiau kaip 100 medžių ir krūmų rūšių, tarp jų nemažai svetimžemių,\no pats parkas saugomas kaip gamtos objektas. \n\nM.Rando dendrologinis parkas","html":"

Saremos istorija

Saaremaa yra didžiausia Estijos sala ir ketvirta pagal dydį sala Baltijos jūroje. Jos plotas apie 2 700 km², tad šiek tiek didesnė už didžiausią Lietuvoje Varėnos rajoną. Nuo vakarinio iki rytinio salos krašto yra maždaug 90 km, o iš šiaurės į pietus – apie 60 km. Nuolatinių gyventojų virš 30 tūkst. Gyventojų tankumas labai mažas – tik apie 12 žmonių viename km², kai lyginant su Lietuva vidurkis yra apie 45 žmones km². Todėl net ir ne gamtos vietovėse Sarema atrodo labai erdvi ir mažai apgyvendinta. Tiesa, vasaros metu per vieną mėnesį salą aplanko apie 20-30 tūkst. turistų. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis tikras salos miestas yra Kuresarė (Kuressaare). Joje gyvena maždaug 40 % visų salos gyventojų. Kiti Saremoje pažymėti miesteliai iš tiesų yra labai maži, dažnai keliasdešimt ar kelių šimtų gyventojų gyvenvietės. Saremos savivaldybei priklauso ne tik pagrindinė sala, bet ir daug mažesnių aplinkinių salelių, o kartu su jomis suskaičiuojama 417 kaimų. Nuo žemyninės Estijos Sarema atskirta sąsiauriu. Įprastas kelias automobiliu yra per Muhu salą: iš Virtsu keltu per 0,5 val. persikeliama į Muhu salą, o iš Muhu į Saremą važiuojama pylimu ir tiltu per Väike väin sąsiaurį. Tas kelias pastatytas dar XIX a. pabaigoje, taigi techniškai keltas atplukdo ne tiesiai į Saremą, nors keliaujant automobiliu to beveik nepajunti. Sala istoriškai buvo gana izoliuota. Estiškai jos pavadinimas labai paprastas: saar reiškia „sala“, o maa – „žemė, kraštas“, tad Saaremaa maždaug reiškia „salos kraštas“. Senesniuose europietiškuose šaltiniuose sala buvo vadinama Ösel (vokiškai), Eysýsla (senąja norvegų kalba) arba Osilia (lotyniškai). Sarema ilgus amžius buvo strategiškai svarbi, nes kontroliavo jūrų kelius į Rygos įlanką. Iki XIII a. Saremoje gyveno vietiniai estų protėviai – saremiečiai, garsėję kaip jūrininkai ir kariai. Jie turėjo savo politinę organizaciją ir gana ilgai priešinosi krikščionybės atsiradimui. Viduramžiais čia įsitvirtino vokiečių kryžiuočiai ir katalikų vyskupai. Vėliau sala priklausė Danijai, Švedijai, Rusijos imperijai, o 1918 m. tapo Estijos dalimi. Dėl savo padėties ji buvo svarbi ir abiejuose pasauliniuose karuose. Sovietmečiu sala buvo pasienio zona, kadangi ji yra Baltijos jūros pakraštyje, tad patekimas į kai kurias jos dalis buvo ribojamas, veikė sovietų kariniai daliniai, radarų ir pakrančių apsaugos objektai. Net patiems estams kelionė į salą nebuvo tokia laisva kaip dabar. Dėl to Sarema ilgiau nei daugelis kitų Estijos vietų išliko gana uždara.

Keltas iš žemyninės Estijos į Saremos salą plaukia beveik kas pusvalandį, atvyksta turistai iš įvairiausių šalių

Saremos klimatas

Jis gan ryškiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nes salą iš visų pusių veikia Baltijos jūra. Klimatas jūrinis, švelnesnis ir ne toks kontrastingas. Žiemos Saremoje paprastai šiltesnės nei Estijos žemyninėje dalyje. Sausį ir vasarį vidutinė temperatūra pakrantėse laikosi maždaug apie 0 °C. Jūra rudenį ir žiemą lėtai atiduoda sukauptą šilumą, todėl stiprūs šalčiai čia retesni, panašiai kaip ir pas mus Klaipėdoje ar Palangoje. Pavasaris, priešingai, vėsesnis ir vėluoja. Po žiemos Baltijos jūra dar ilgai būna šalta, todėl balandį ir gegužę ji vėsina salą. Tai viena iš priežasčių, kodėl pavasarinė augalų vegetacija Saremoje prasideda vėliau nei panašiose vietose žemyne. Vasaros nėra karštos. Liepos vidutinė temperatūra maždaug 17–18 °C, dienomis prie pat jūros dažnai būna vėsiau dėl brizo. Ruduo Saremoje ilgas ir palyginti šiltas. Čia jūros poveikis tampa priešingas pavasariui: vasarą įšilęs vanduo rudenį šildo orą. Todėl pirmosios rudens šalnos saloje, ypač pakrantėse, paprastai ateina vėliau negu žemyninėje Estijoje. Sarema taip pat yra viena saulėčiausių Estijos vietų. Kritulių nėra labai daug – maždaug 550–700 mm per metus (panašiai ir Lietuvoje), priklausomai nuo salos vietos. Dar salai labai būdingas vėjas, kurį pakrantėse, o taip - teko pajusti visu smarkumu. Atvirose vakarinėse ir pietvakarinėse pakrantėse jis gerokai stipresnis nei salos gilumoje. Rudens ir žiemos audrų metu Baltijos jūros vakariniai vėjai gali būti labai smarkūs.

Rugpjūčio 12 dieną Saremo saloje irgi vyko dalinis Saulės užtemimas. Saremos pakrantė

Saremos dirvožemis

Jis labai susiję su tuo, kad sala guli ant palyginti negiliai esančių paleozojaus karbonatinių uolienų – pirmiausia silūro klinčių ir dolomito. Daug kur jos yra visai prie paviršiaus, o kai kur net atsidengia. Todėl daug Saremos dirvožemių yra kalkingi, jų pH gana aukštas, šarmingas, juose gausu kalcio. Dažni labai seklūs dirvožemiai, vos keliolikos cm dirvos sluoksnis, o po juo jau klintis ar dolomitas. Tai plonos dirvos ant kalkakmenio buveinės, po kuriomis slūgso klintis ar kita karbonatinė uoliena. Būdingos žemų žolių pievos, reti krūmai, o vietomis beveik atvira uoliena. Svarbią įtaką padarė ir ledyninės nuogulos. Ledynmečiu sala buvo padengta ledyno, todėl virš klinties daug kur yra moreninių nuogulų: priemolio, smėlio, žvyro ir įvairaus dydžio riedulių. Dar kitokios dirvos susidarė buvusiame jūros dugne, nes Sarema poledynmečiu kilo iš Baltijos jūros, ir įdomiausia, kad šis procesas dar nesibaigė, nes Sarema ir dabar labai lėtai kyla, maždaug 2–3 mm per metus. Kai kur gruntinis vanduo labai arti paviršiaus, todėl dirvožemis užmirksta, o įdubose ir pelkėtose vietose kaupėsi durpės. Tad sala nėra vien klintys ir plona dirva – nedideliame plote gali labai greitai keistis seklus kalkingas dirvožemis ant klinties, kalkinga morena, smėlingos senųjų krantų nuogulos ir durpiniai dirvožemiai. Būtent kalkingo pagrindo ir labai plono dirvožemio derinys yra viena ryškiausių Saremos ypatybių. Dėl jo ten taip paplitę alvarai – Baltijos regione tai labai savitos buveinės, o didžiausi jų plotai telkiasi Estijos salose ir Vakarų Estijoje. Štai kodėl Saremos sala yra išskirtinė ir joje auga tokie augalai, kurių nerasi niekur kitur pasaulyje.

Skirtingose Saremos dalyse dirvožemis ir augmenija gali būti labai skirtingi, daugelis vietų akmeningos

Saremos pelkės ir gyvūnai

Gamta čia gana smarkiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nors sala nėra toli nuo žemyno. Didžiausią savitumą jai suteikia kalkingas pagrindas, jūrinis klimatas ir atskyrimas. Dirvožemio paviršiuje labai svarbios ordoviko ir silūro karbonatinės uolienos – daugiausia klintys ir dolomitas. Būtent tokiomis sąlygomis susidarė alvarai – atviros ar krūmais apaugusios pievos ant labai plono dirvožemio virš klinčių. Kitas ryškus bruožas, kad sala turi ilgą ir įvairią pakrantę. Saremoje yra žemų pajūrio pievų, nendrynų, akmenuotų krantų, paplūdimių, mažų įlankų ir pusiasalių. Visai kitoks kraštovaizdis yra šiaurinėje pakrantėje, kur Panga skardis atidengia silūro karbonatines uolienas ir vietomis iškyla daugiau kaip 20 m virš jūros. Kadangi sala vis dar tebekyla dėl poledyninio žemės plutos kilimo, tad jūra nuolat palieka naujus sausumos plotus, o seklumos ilgainiui tampa salelėmis, salelės susijungia su krantu, buvusios įlankos virsta lagūniniais ežerėliais ar pelkėmis. Saremoje puikiai galima „skaityti“ šį sausumos formavimosi procesą. Dar vienas įdomus Saremos bruožas - tai pelkių įvairovė. Yra ir aukštapelkių, ir žemapelkių, bet botaniškai ypač vertingos kalkingos žemapelkės, kurias maitina mineralinių medžiagų turtingi šaltiniai. Paukščiams labai svarbi salos padėtis jų migracijos kelyje. Sarema ir aplinkinės mažos salos yra didžiulė migruojančių vandens bei pakrančių paukščių poilsio ir maitinimosi teritorija, panašiai kaip Lietuvoje Ventės ragas. Pakrantėse galima stebėti žąsis, antis, gulbes, tilvikinius ir kitus paukščius, o pakrančių vandenyse, be pilkojo ruonio pasitaiko ir žieduotųjų ruonių, juos galima pamatyti besiilsinčius ant uolų. Iš stambesnių žinduolių gyvena briedžiai, stirnos, šernai ir taurieji elniai, kurių Saremoje ypač gausu, tad sala laikoma viena svarbiausių jų teritorijų Estijoje. Iš plėšrūnų yra lapių, mangutų, barsukų, kiaunių, žebenkščių, ūdrų. Gyvena ir lūšys, nors jos retos. Vilkai taip pat pasiekia Saremą ir kartais čia gyvena. Būna ir meškų, nors nuolat negyvena, bet kiekvienais metais vis užklysta viena kita - atplaukia arba ateina ledu. Štai ir 2026 gegužės mėn. apie 3 metų amžiaus lokys buvo nufotografuotas netoli Länga kaimo ir visą vasarą reguliariai pasirodydavo miškuose, tad panašu, kad jis Saremoje įsikūrė. Yra kiškių, voverių, bebrų, įvairių pelinių graužikų, šikšnosparnių, angių, driežų, žalčių, įvairių varlių ir rupūžių. Seklūs pakrančių vandens telkiniai ir mažos kūdros kai kurioms varliagyvių rūšims yra labai svarbios buveinės. Vieną Saremos gamtos įdomybę verta išskirti, tai europinė medvarlė, užlipanti ant krūmų ar ant aukštų žolių su savo lipniais pirštukais. Neįtikėtina, bet Saremoje tikrai nepamatysi kurmių, jų taip pat nėra ir kitose Estijos salose.

Takas per pelkę ir joje augančios gražuolės orchidėjos

Saremos augmenija ir ypatingieji augalai

Saloje ir kitose aplinkinėse Estijos salose aptinkama net 80 % visų Estijoje registruotų augalų rūšių, viso virš 1200. Ypač turtinga vakarinė salos dalis, kur kalkingi dirvožemiai, karbonatinių smėlynų pievos, pajūrio pievos, pelkės ir švelnesnis klimatas sudaro sąlygas nepaprastai floros įvairovei. Net 36 iš 38 Estijos laukinių orchidėjų rūšių auga Saremoje, jos visos yra retos ir saugomos. Šiaip Saremos miškai labai nevienodi. Sausesnėse kalkingose vietose auga pušynai, kitur eglynai ir mišrūs miškai, o drėgnose vietose – juodalksnynai. Kadagynai – vienas būdingiausių Saremos kraštovaizdžių. Jie ypač susiję su kalkingomis sausomis buveinėmis – plonu dirvožemio sluoksniu dengiamomis klinčių lygumomis. Dalis dabartinių kadagynų nėra vien laukinės gamtos rezultatas, nes jų išvaizdą šimtmečius formavo gyvulių ganymas bei šienavimas. Nutraukus ganymą, jie gana greitai apauga kadagiais, o vėliau tankiu mišku.

Kadagiai auga beveik visur - pelkėse, jūros pakrantėse, miškuose. Rugpjūtį jau noko skanios ir sveikuoliškos kadagio uogos

O štai šie augalai yra ypatingieji Saremos saloje:

Saremos barškutis (Rhinanthus osiliensis), estiškai Saaremaa robirohi

Iš tiesų tai ypatingas augalas, nes yra Saremos endemas. Endemas – tai augalo ar gyvūno rūšis, natūraliai gyvenanti tik tam tikroje ribotoje teritorijoje ir niekur kitur pasaulyje savaime neaptinkama, tad šis barškutis savaime auga tik Saremo saloje ir daugiau niekur kitur pasaulyje. Lietuvoje nėra nei vieno endeminio augalo ar gyvūno. Augalas nedidukas, maždaug 20–50 cm aukščio, vienmetis. Žiedai ryškiai geltoni, o nuo kitų barškučių jį galima atskirti pagal liaukingus plaukelius, kuriais apaugusi taurelė ir kitos augalo dalys; žydi gan vėlai – liepą ir rugpjūtį. Kaip ir kiti barškučiai yra pusiau parazitinis augalas, t.y., fotosintezę atlieka pats, tačiau savo šaknimis prisitvirtina prie kitų žolinių augalų šaknų ir iš jų pasiima dalį vandens bei mineralinių medžiagų. Tai viena priežasčių, kodėl barškučiai gali keisti pievų augalijos struktūrą – slopindami stiprias žoles, taip sudarydami daugiau galimybių kitoms rūšims. Auga tik kalkingose šaltiniuotose žemapelkėse ar šlapiose pievose. Ypač garsios Viidumäe rezervato šaltiniuotos pelkės, kuriose šis augalas ir buvo atrastas. Šį barškutį 1933 m. vasarą aptiko gydytojas ir botanikos mėgėjas Bernhard Saarsoo. Iš pradžių augalas buvo palaikytas žinoma kito barškučio rūšimi, o savarankiškos rūšies statusą gavo tik 1955 m. Ir pats pavadinimas osiliensis prasmingas, jis kilęs iš žodžio Ösel – senojo vokiško Saremos pavadinimo. Taigi Rhinanthus osiliensis iš esmės reiškia Saremos barškutis. Buvo manoma, kad toks pats augalas auga ir Gotlando saloje. Tačiau genetiniai tyrimai parodė, kad Gotlando ir Saremos barškučiai yra skirtingos evoliucinės linijos, susiformavusios kaip atskiros rūšys. Saremo rūšis labai pažeidžiama dėl savo specifinės buveinės, nes per XX a. daug kalkingų žemapelkių buvo nusausinta arba jos apaugo krūmais ir medžiais. Genetiniai tyrimai parodė, kad tirtos Saremos populiacijos praeityje patyrė didelį individų skaičiaus sumažėjimą. Estijoje jis saugomas ir įtrauktas į Raudonąją knygą nuo 1958 metų. Mokslininkai mano, kad Saremos barškutis galbūt palyginti jaunas, tik po paskutinio ledynmečio susiformavęs endemas, o ne kažkokios labai senos floros reliktas. Todėl jis yra puikus pavyzdys, kaip izoliuotoje Baltijos jūros saloje ir labai specifinėje – kalkingoje šaltiniuotoje pelkėje – gali formuotis savita augalo rūšis.

Štai jis - gražuolis saremo barškutis

Europinis kukmedis (Taxus baccata), estiškai harilik jugapuu

Tai dar vienas išskirtinis augalas Saremo saloje. Kažkada kukmedžiai savaime augo ir Lietuvoje, bet deja, jie buvo išnaikinti. Šiek tiek kukmedžių dar galima rasti ir Latvijos miškuose. Tai visžalis spygliuotis medis arba krūmas su švelniais spygliais ir raudonomis uogomis (kurios iš tiesų yra netikri kankorėžiai). Saremos saloje jų auga nemaži plotai po keliasdešimt hektarų, bet nei viename žemėlapyje jų nerasi pažymėtų, nes Estijoje labai griežtai saugomi. Dėl švelnesnio ir jūrinio klimato kukmedžiui palankiausios būtent Saremos ir Hiumos salos bei vakarinė žemyninės Estijos dalis. Saremoje jis dažniausiai auga drėgnuose, ūksminguose miškuose, neretai kalkinguose dirvožemiuose. Įdomu tai, kad Saremos kukmedžiai dažnai nėra tokie, kokius įsivaizduojame, matydami seną kukmedį Vakarų Europos parke. Gamtos sąlygomis jie gali būti žemi, kreivi, krūmiški, augti po kitų medžių lajomis. Tačiau palankiose vietose susiformuoja kaip tikri medžiai. Kukmedžio retumą Estijoje lėmė ne vien klimatas. Kadangi mediena labai kieta, elastinga, dekoratyvi ir patvari, tad nuo seno buvo vertinama, todėl medžiai buvo smarkiai kertami ir istoriškai jį labai paveikė kirtimas dėl itin vertingos medienos. Būtent dėl medienos kukmedžiai buvo beveik išnaikinti Latvijoje ir visiškai iškirsti Lietuvoje. Be to, kukmedis auga labai lėtai, o jo populiacijos sunkiai atsikuria.

Kukmedžius Saremoje sunku pastebėti miškuose, nes jie dažniausiai auga tankmėje, užgošti kitų medžių ir krūmų

Pajūrinis sotvaras (Myrica gale), estiškai harilik porss

Saremos salos ypatingajam augalų trejetukui reikėtų priskirti ir pajūrinį sotvarą. Saloje jam labai patinka drėgnos, pelkėtos ir šaltiniuotos vietos. Pavyzdžiui, Viidumäe gamtiniame rezervate sotvarai auga pelkėse kartu su kitais šlapių kalkingų buveinių augalais. Estijoje sotvaras yra retas ir saugomas, nors nėra toks retas kaip Lietuvoje. Pats augalas užauga kaip 0,5–1,5 m aukščio aromatingu krūmu, patrynus lapus juntamas stiprus sakų ir prieskonių kvapas. Dažniausiai jis dvinamis – vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant skirtingų krūmų. Šaknyse gyvena Frankia bakterijos, todėl sotvaras geba fiksuoti atmosferos azotą ir gali augti labai maisto medžiagų neturtingose šlapynėse. Garsiajam \"Rygos balzamui\" būtent sotvaras suteikia ypatingą aromatą ir skonį. Lietuvoje sotvaro lapelių XIX a. kartais dėdavo ir į \"Trejas devynerias\", bet jau keli dešimtmečiai, kai jis paskelbtas saugomu ir retu, tad skinti negalima. Pas braliukus latvius ir estus sotvaras nėra toks retas, bet ir ne dažnas, leidžiama skinti tik vyriškus žiedų pumpurus. Pajūrinį sotvarą alaus gamyboje pradėta naudoti dar gerokai prieš plačiai paplintant apyniams, archeologiniai duomenys rodo, kad Šiaurės Vakarų Europos aludarystėje jis naudotas maždaug prieš 2000 metų. Dėl stipraus kvapo augalas nuo seno naudotas ir kaip vabzdžius atbaidanti priemonė.

Kvapnusis pajūrinis sotvaras

Vilsandi nacionalinis parkas (Vilsandi rahvuspark)

Jis vienas svarbiausių Saremos gamtinių teritorijų, ypač reikšmingas paukščiams ir augalams. Vilsandi ir vakarinė Sarema taip pat yra vienos saulėčiausių Estijos vietų. Užima apie 48 595 ha, iš kurių net du trečdalius parko teritorijos sudaro jūra, todėl tai pats „jūriškiausias“ Estijos nacionalinis parkas. Parko istorija prasidėjo 1910 m., kai Vaika salelėse buvo įsteigtas paukščių draustinis – pirmoji saugoma gamtos teritorija Baltijos šalyse (Lietuvoje pirmasis buvo įsteigtas Žuvinte 1937 m.). Parkas garsėja daugybe mažų salų, uolėtais ir smėlėtais krantais, pajūrio pievomis, kopomis, kalkingomis pelkėmis ir sekliomis lagūnomis. Čia užregistruotos 247 paukščių rūšys, parko simboliu laikoma paprastoji gaga. Vilsandi taip pat yra viena svarbiausių pilkųjų ruonių poilsio ir veisimosi vietų Estijoje. Botaniškai parkas ypač turtingas – čia aptinkamos net 32 orchidėjų rūšys, taip pat pajūrinė zunda ir balža, jau minėtas Saremo barškutis bei daug kitų retų augalų. Parke yra ir geologiškai įdomių vietų – klinčių atodangų, suakmenėjusių senovinių organizmų liekanų bei Silūro laikotarpio uolienų. Vilsandi nacionalinis parkas priklauso Natura 2000 tinklui, yra Ramsaro tarptautinės svarbos šlapynė ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervato dalis.

Vilsandi nacionalinio parko lankytojų centras įsikūręs Loona dvare. Apačioje - paprastoji karlina ir pajūrinė balža

Viidumäe gamtos draustinis (Viidumäe looduskaitseala)

Išskirtinis tuo, kad čia nedideliame plote susitinka labai skirtingos buveinės ir gausi retųjų augalų flora. Jis užima 2611 ha plotą, įsteigtas 1957 m. Draustinis apima seniausią ir aukščiausią Saremos dalį, o Raunamägi kalva iškyla 58,8 m virš jūros lygio. Labai svarbus kraštovaizdžio elementas yra apie 10 km ilgio senovinis Baltijos jūros kranto skardis, susidaręs po paskutinio ledynmečio.  Aukščiau skardžio vyrauja sausesnės buveinės, o jo papėdėje trykštantys šaltiniai maitina šlapynes ir kalkingas žemapelkes. Apie 85 % draustinio teritorijos užima miškai, kuriuose ypač vyrauja pušys, o pelkės sudaro apie 10 % teritorijos.  Viidumäe pasižymi nepaprastai turtinga augalija – čia aptikta apie 750 induočių augalų rūšių, iš kurių net 60 yra saugomos. Draustinyje auga ir garsusis Saremos barškutis, pajūrinis sotvaras, taip pat pelkinis skiautalūpis bei kiti reti augalai, o miškuose aptinkamas europinis kukmedis ir gebenė lipikė, kuri yra Viidumäe draustinio simbolis.  Viidumäe priklauso „Natura 2000“ tinklui ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervatui, todėl tai viena botaniškai vertingiausių Saremos vietų.

Viidumäe gamtos draustinio pažintinių takų pradžia. Dešinėje - ant medžio kamieno besiranganti gebenė lipikė

Pangos skardis (Panga pank)

Panga skardis yra šiaurinėje Saremos salos pakrantėje ir yra vienas įspūdingiausių salos gamtos objektų. Tai aukščiausias Saremos ir Muhu salų skardis, iškilęs maždaug 21,3 m virš Baltijos jūros. Skardis tęsiasi apie 2,5 km, o aukščiausia ir įspūdingiausia jo dalis yra ties Panga kyšuliu. Jį sudaro daugiausia silūro periodo kalkakmenio ir dolomito sluoksniai, susiformavę prieš daugiau kaip 400 milijonų metų. Uolienose galima aptikti senovinių jūros organizmų fosilijų, nes tuo metu dabartinės Saremos teritoriją dengė šilta sekli jūra. Panga skardis yra didesnės Vakarų Estijos ir Gotlando klinčių skardžių sistemos, vadinamos Baltijos klintu dalis.  Skardžio papėdę nuolat ardo Baltijos jūros bangos, todėl atskiros uolienų dalys griūva ir skardis pamažu traukiasi. Nuo skardžio viršaus atsiveria puikus vaizdas į Baltijos jūrą, tačiau prie pat krašto reikia būti atsargiems, nes nėra apsauginės tvoros, o ir vėjas ten visuomet stiprus. Senovėje ši vieta turėjo ir sakralinę reikšmę, nes pasakojama, kad čia buvo aukojama jūrai. Šiandien Panga skardis yra saugomas gamtos objektas ir viena lankomiausių šiaurinės Saremos vietų.

Prie skardžio krašto pavojinga artintis, nes jis byra, o ir stiprus vėjas verčia iš kojų. Čia yra buvę tragiškų nukritimų, tarp jų ir lietuviams

Kali krateris (Kaali kraater)

Kali kraterį išmušė meteoritas prieš maždaug 3500 metų (kituose šaltiniuose rašo, kad prieš 7000 m.). Iš tiesų tai net ne vienas, o devynių meteoritinių kraterių laukas: vienas didelis, o kiti aštuoni mažesni krateriai išsidėstę maždaug 1 km spinduliu, nes meteoritas atmosferoje suskilo, o didžiausias gabalas išmušė pagrindinį kraterį. Šis yra apie 110 m skersmens ir 16–22 m gylio, o jo dugne telkšo nedidelis Kali ežeras. Įdomiausia tai, kad tuo metu saloje jau gyveno žmonės ir iš tų senųjų laikų išliko legenda apie ugnies stulpą iš dangaus. Kali ežerėlis esą buvo vieta, kur „Saulė nuėjo ilsėtis“. Vieta laikyta šventa, nes aptikta akmeninės sienos liekanų ir gyvulių kaulų, skirtų aukojimui.  Tai vienas žinomiausių meteoritinių kraterių laukų Europoje ir viena įdomiausių Saremos geologinių vietų.

Kali krateris

Kuressaarės pilis (Kuressaare linnus)

Tai viena geriausiai išlikusių viduramžių tvirtovių Baltijos šalyse, nes tikrai gana retai būna, kad viduramžių pilies kompleksas būtų išlikęs toks vientisas. Stovi Saremos salos sostinėje Kuresarėje, pradėta statyti XIV amžiuje ir buvo Saremos–Läänemaa vyskupo rezidencija. Pilis statyta kaip gynybinė tvirtovė, bet kartu buvo administracinis ir religinis vyskupijos centras. Architektūroje vyrauja vėlyvoji gotika, o masyvų kvadratinį pastatą saugo aukštos sienos ir du pagrindiniai bokštai. XVI amžiuje, pasibaigus Livonijos karų laikotarpiui, Sarema pateko Danijos valdžion, o pilis buvo pritaikyta naujiems kariniams poreikiams. XVII amžiuje salą perėmė Švedija, kuri aplink viduramžių pilį įrengė bastionus ir kitus gynybinius įtvirtinimus. Po Šiaurės karo XVIII amžiaus pradžioje Sarema kartu su pilimi atiteko Rusijos imperijai. Pilies kompleksą juosia platus vandens griovys, o į vidinį kiemą patenkama tiltu per gynybinius įtvirtinimus. Šiandien pilyje veikia Saremos muziejus, kuriame pasakojama apie salos gamtą, istoriją ir vietos žmonių gyvenimą. Kuresarės pilis išskirtinė tuo, kad jos viduramžiška struktūra išliko nepaprastai vientisa, todėl čia ypač lengva įsivaizduoti, kaip atrodė XIV–XV amžių vyskupo tvirtovė. Per Antrąjį pasaulinį karą pilies istorija buvo daug tragiškesnė, nes 1940–1941 metais, sovietų okupacijos metu, pilies teritorija buvo naudojama represijoms: 1941 m. pilies kieme ir šulinyje buvo aptikti nužudytų žmonių kūnai.

Kureserės pilis-tvirtovė tikrai įspūdinga

Mihkelio Rando dendrologinis parkas (Mihkel Ranna dendraarium)

Šį parką pradėjo kurti vietinis kalvis Mihkelis Randas, gimęs XIX amžiaus pabaigoje. Pirmuosius medžius jis pasodino XX a. pradžioje, o sistemingai dendrologinį parką M.Randas pradėjo kurti 1925 m. maždaug 0,4 ha plote, taip gelbėdamasis nuo liūdesio, kai mirė gimdydama jo jauna žmona su sūneliu. Kadangi po plonu dirvožemio sluoksniu buvo kalkakmenis, jis iškirsdavo jame duobes ir į sodą atgabeno daugybę vežimų derlingos žemės. Medžių ir krūmų jis parsiveždavo iš įvairių Saremos parkų bei sodų, vėliau jų ieškojo Taline, Tartu ir Viljandyje, o sėklų ir sodinukų jam parveždavo ir jūreiviai, kuriems jis dirbdavo kalvio darbus. Ypač Mihkelis mėgo spygliuočius, kaip pats sakė, jis lapuočius sodino tik tam, kad jie padėtų išryškinti spygliuočių grožį. 1925 m. jis pasodino tujų alėją, vėliau pramintą „Mergelių alėja“; buvo net sakoma, kad susikibę rankomis ir alėja praėję vaikinas ir mergina, jei juos kas nors pamatys, liks vienas kitam ištikimi visam gyvenimui. Šiandien dendrologiniame parke auga daugiau kaip 100 medžių ir krūmų rūšių, tarp jų nemažai svetimžemių, o pats parkas saugomas kaip gamtos objektas.

M.Rando dendrologinis parkas 
","url":"https://valdymas.medeinos.lt/saremos-sala/","canonical_url":null,"uuid":"19002d71-6a16-4a5c-9aee-17d8ce8d713a","codeinjection_foot":null,"codeinjection_head":null,"codeinjection_styles":null,"comment_id":"6a81e2985f08b323af4e6538","reading_time":16,"send_email_when_published":false,"email_subject":null,"childHtmlRehype":{"html":"

Saremos istorija

Saaremaa yra didžiausia Estijos sala ir ketvirta pagal dydį sala Baltijos jūroje. Jos plotas apie 2 700 km², tad šiek tiek didesnė už didžiausią Lietuvoje Varėnos rajoną. Nuo vakarinio iki rytinio salos krašto yra maždaug 90 km, o iš šiaurės į pietus – apie 60 km. Nuolatinių gyventojų virš 30 tūkst. Gyventojų tankumas labai mažas – tik apie 12 žmonių viename km², kai lyginant su Lietuva vidurkis yra apie 45 žmones km². Todėl net ir ne gamtos vietovėse Sarema atrodo labai erdvi ir mažai apgyvendinta. Tiesa, vasaros metu per vieną mėnesį salą aplanko apie 20-30 tūkst. turistų. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis tikras salos miestas yra Kuresarė (Kuressaare). Joje gyvena maždaug 40 % visų salos gyventojų. Kiti Saremoje pažymėti miesteliai iš tiesų yra labai maži, dažnai keliasdešimt ar kelių šimtų gyventojų gyvenvietės. Saremos savivaldybei priklauso ne tik pagrindinė sala, bet ir daug mažesnių aplinkinių salelių, o kartu su jomis suskaičiuojama 417 kaimų. Nuo žemyninės Estijos Sarema atskirta sąsiauriu. Įprastas kelias automobiliu yra per Muhu salą: iš Virtsu keltu per 0,5 val. persikeliama į Muhu salą, o iš Muhu į Saremą važiuojama pylimu ir tiltu per Väike väin sąsiaurį. Tas kelias pastatytas dar XIX a. pabaigoje, taigi techniškai keltas atplukdo ne tiesiai į Saremą, nors keliaujant automobiliu to beveik nepajunti. Sala istoriškai buvo gana izoliuota. Estiškai jos pavadinimas labai paprastas: saar reiškia „sala“, o maa – „žemė, kraštas“, tad Saaremaa maždaug reiškia „salos kraštas“. Senesniuose europietiškuose šaltiniuose sala buvo vadinama Ösel (vokiškai), Eysýsla (senąja norvegų kalba) arba Osilia (lotyniškai). Sarema ilgus amžius buvo strategiškai svarbi, nes kontroliavo jūrų kelius į Rygos įlanką. Iki XIII a. Saremoje gyveno vietiniai estų protėviai – saremiečiai, garsėję kaip jūrininkai ir kariai. Jie turėjo savo politinę organizaciją ir gana ilgai priešinosi krikščionybės atsiradimui. Viduramžiais čia įsitvirtino vokiečių kryžiuočiai ir katalikų vyskupai. Vėliau sala priklausė Danijai, Švedijai, Rusijos imperijai, o 1918 m. tapo Estijos dalimi. Dėl savo padėties ji buvo svarbi ir abiejuose pasauliniuose karuose. Sovietmečiu sala buvo pasienio zona, kadangi ji yra Baltijos jūros pakraštyje, tad patekimas į kai kurias jos dalis buvo ribojamas, veikė sovietų kariniai daliniai, radarų ir pakrančių apsaugos objektai. Net patiems estams kelionė į salą nebuvo tokia laisva kaip dabar. Dėl to Sarema ilgiau nei daugelis kitų Estijos vietų išliko gana uždara.

\"\"
Keltas iš žemyninės Estijos į Saremos salą plaukia beveik kas pusvalandį, atvyksta turistai iš įvairiausių šalių

Saremos klimatas

Jis gan ryškiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nes salą iš visų pusių veikia Baltijos jūra. Klimatas jūrinis, švelnesnis ir ne toks kontrastingas. Žiemos Saremoje paprastai šiltesnės nei Estijos žemyninėje dalyje. Sausį ir vasarį vidutinė temperatūra pakrantėse laikosi maždaug apie 0 °C. Jūra rudenį ir žiemą lėtai atiduoda sukauptą šilumą, todėl stiprūs šalčiai čia retesni, panašiai kaip ir pas mus Klaipėdoje ar Palangoje. Pavasaris, priešingai, vėsesnis ir vėluoja. Po žiemos Baltijos jūra dar ilgai būna šalta, todėl balandį ir gegužę ji vėsina salą. Tai viena iš priežasčių, kodėl pavasarinė augalų vegetacija Saremoje prasideda vėliau nei panašiose vietose žemyne. Vasaros nėra karštos. Liepos vidutinė temperatūra maždaug 17–18 °C, dienomis prie pat jūros dažnai būna vėsiau dėl brizo. Ruduo Saremoje ilgas ir palyginti šiltas. Čia jūros poveikis tampa priešingas pavasariui: vasarą įšilęs vanduo rudenį šildo orą. Todėl pirmosios rudens šalnos saloje, ypač pakrantėse, paprastai ateina vėliau negu žemyninėje Estijoje. Sarema taip pat yra viena saulėčiausių Estijos vietų. Kritulių nėra labai daug – maždaug 550–700 mm per metus (panašiai ir Lietuvoje), priklausomai nuo salos vietos. Dar salai labai būdingas vėjas, kurį pakrantėse, o taip - teko pajusti visu smarkumu. Atvirose vakarinėse ir pietvakarinėse pakrantėse jis gerokai stipresnis nei salos gilumoje. Rudens ir žiemos audrų metu Baltijos jūros vakariniai vėjai gali būti labai smarkūs.

\"\"
\"\"
Rugpjūčio 12 dieną Saremo saloje irgi vyko dalinis Saulės užtemimas. Saremos pakrantė

Saremos dirvožemis

Jis labai susiję su tuo, kad sala guli ant palyginti negiliai esančių paleozojaus karbonatinių uolienų – pirmiausia silūro klinčių ir dolomito. Daug kur jos yra visai prie paviršiaus, o kai kur net atsidengia. Todėl daug Saremos dirvožemių yra kalkingi, jų pH gana aukštas, šarmingas, juose gausu kalcio. Dažni labai seklūs dirvožemiai, vos keliolikos cm dirvos sluoksnis, o po juo jau klintis ar dolomitas. Tai plonos dirvos ant kalkakmenio buveinės, po kuriomis slūgso klintis ar kita karbonatinė uoliena. Būdingos žemų žolių pievos, reti krūmai, o vietomis beveik atvira uoliena. Svarbią įtaką padarė ir ledyninės nuogulos. Ledynmečiu sala buvo padengta ledyno, todėl virš klinties daug kur yra moreninių nuogulų: priemolio, smėlio, žvyro ir įvairaus dydžio riedulių. Dar kitokios dirvos susidarė buvusiame jūros dugne, nes Sarema poledynmečiu kilo iš Baltijos jūros, ir įdomiausia, kad šis procesas dar nesibaigė, nes Sarema ir dabar labai lėtai kyla, maždaug 2–3 mm per metus. Kai kur gruntinis vanduo labai arti paviršiaus, todėl dirvožemis užmirksta, o įdubose ir pelkėtose vietose kaupėsi durpės. Tad sala nėra vien klintys ir plona dirva – nedideliame plote gali labai greitai keistis seklus kalkingas dirvožemis ant klinties, kalkinga morena, smėlingos senųjų krantų nuogulos ir durpiniai dirvožemiai. Būtent kalkingo pagrindo ir labai plono dirvožemio derinys yra viena ryškiausių Saremos ypatybių. Dėl jo ten taip paplitę alvarai – Baltijos regione tai labai savitos buveinės, o didžiausi jų plotai telkiasi Estijos salose ir Vakarų Estijoje. Štai kodėl Saremos sala yra išskirtinė ir joje auga tokie augalai, kurių nerasi niekur kitur pasaulyje.

\"\"
\"\"
\"\"
Skirtingose Saremos dalyse dirvožemis ir augmenija gali būti labai skirtingi, daugelis vietų akmeningos

Saremos pelkės ir gyvūnai

Gamta čia gana smarkiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nors sala nėra toli nuo žemyno. Didžiausią savitumą jai suteikia kalkingas pagrindas, jūrinis klimatas ir atskyrimas. Dirvožemio paviršiuje labai svarbios ordoviko ir silūro karbonatinės uolienos – daugiausia klintys ir dolomitas. Būtent tokiomis sąlygomis susidarė alvarai – atviros ar krūmais apaugusios pievos ant labai plono dirvožemio virš klinčių. Kitas ryškus bruožas, kad sala turi ilgą ir įvairią pakrantę. Saremoje yra žemų pajūrio pievų, nendrynų, akmenuotų krantų, paplūdimių, mažų įlankų ir pusiasalių. Visai kitoks kraštovaizdis yra šiaurinėje pakrantėje, kur Panga skardis atidengia silūro karbonatines uolienas ir vietomis iškyla daugiau kaip 20 m virš jūros. Kadangi sala vis dar tebekyla dėl poledyninio žemės plutos kilimo, tad jūra nuolat palieka naujus sausumos plotus, o seklumos ilgainiui tampa salelėmis, salelės susijungia su krantu, buvusios įlankos virsta lagūniniais ežerėliais ar pelkėmis. Saremoje puikiai galima „skaityti“ šį sausumos formavimosi procesą. Dar vienas įdomus Saremos bruožas - tai pelkių įvairovė. Yra ir aukštapelkių, ir žemapelkių, bet botaniškai ypač vertingos kalkingos žemapelkės, kurias maitina mineralinių medžiagų turtingi šaltiniai. Paukščiams labai svarbi salos padėtis jų migracijos kelyje. Sarema ir aplinkinės mažos salos yra didžiulė migruojančių vandens bei pakrančių paukščių poilsio ir maitinimosi teritorija, panašiai kaip Lietuvoje Ventės ragas. Pakrantėse galima stebėti žąsis, antis, gulbes, tilvikinius ir kitus paukščius, o pakrančių vandenyse, be pilkojo ruonio pasitaiko ir žieduotųjų ruonių, juos galima pamatyti besiilsinčius ant uolų. Iš stambesnių žinduolių gyvena briedžiai, stirnos, šernai ir taurieji elniai, kurių Saremoje ypač gausu, tad sala laikoma viena svarbiausių jų teritorijų Estijoje. Iš plėšrūnų yra lapių, mangutų, barsukų, kiaunių, žebenkščių, ūdrų. Gyvena ir lūšys, nors jos retos. Vilkai taip pat pasiekia Saremą ir kartais čia gyvena. Būna ir meškų, nors nuolat negyvena, bet kiekvienais metais vis užklysta viena kita - atplaukia arba ateina ledu. Štai ir 2026 gegužės mėn. apie 3 metų amžiaus lokys buvo nufotografuotas netoli Länga kaimo ir visą vasarą reguliariai pasirodydavo miškuose, tad panašu, kad jis Saremoje įsikūrė. Yra kiškių, voverių, bebrų, įvairių pelinių graužikų, šikšnosparnių, angių, driežų, žalčių, įvairių varlių ir rupūžių. Seklūs pakrančių vandens telkiniai ir mažos kūdros kai kurioms varliagyvių rūšims yra labai svarbios buveinės. Vieną Saremos gamtos įdomybę verta išskirti, tai europinė medvarlė, užlipanti ant krūmų ar ant aukštų žolių su savo lipniais pirštukais. Neįtikėtina, bet Saremoje tikrai nepamatysi kurmių, jų taip pat nėra ir kitose Estijos salose.

\"\"
\"\"
Takas per pelkę ir joje augančios gražuolės orchidėjos

Saremos augmenija ir ypatingieji augalai

Saloje ir kitose aplinkinėse Estijos salose aptinkama net 80 % visų Estijoje registruotų augalų rūšių, viso virš 1200. Ypač turtinga vakarinė salos dalis, kur kalkingi dirvožemiai, karbonatinių smėlynų pievos, pajūrio pievos, pelkės ir švelnesnis klimatas sudaro sąlygas nepaprastai floros įvairovei. Net 36 iš 38 Estijos laukinių orchidėjų rūšių auga Saremoje, jos visos yra retos ir saugomos. Šiaip Saremos miškai labai nevienodi. Sausesnėse kalkingose vietose auga pušynai, kitur eglynai ir mišrūs miškai, o drėgnose vietose – juodalksnynai. Kadagynai – vienas būdingiausių Saremos kraštovaizdžių. Jie ypač susiję su kalkingomis sausomis buveinėmis – plonu dirvožemio sluoksniu dengiamomis klinčių lygumomis. Dalis dabartinių kadagynų nėra vien laukinės gamtos rezultatas, nes jų išvaizdą šimtmečius formavo gyvulių ganymas bei šienavimas. Nutraukus ganymą, jie gana greitai apauga kadagiais, o vėliau tankiu mišku.

\"\"
\"\"
Kadagiai auga beveik visur - pelkėse, jūros pakrantėse, miškuose. Rugpjūtį jau noko skanios ir sveikuoliškos kadagio uogos

O štai šie augalai yra ypatingieji Saremos saloje:

Saremos barškutis (Rhinanthus osiliensis), estiškai Saaremaa robirohi

Iš tiesų tai ypatingas augalas, nes yra Saremos endemas. Endemas – tai augalo ar gyvūno rūšis, natūraliai gyvenanti tik tam tikroje ribotoje teritorijoje ir niekur kitur pasaulyje savaime neaptinkama, tad šis barškutis savaime auga tik Saremo saloje ir daugiau niekur kitur pasaulyje. Lietuvoje nėra nei vieno endeminio augalo ar gyvūno. Augalas nedidukas, maždaug 20–50 cm aukščio, vienmetis. Žiedai ryškiai geltoni, o nuo kitų barškučių jį galima atskirti pagal liaukingus plaukelius, kuriais apaugusi taurelė ir kitos augalo dalys; žydi gan vėlai – liepą ir rugpjūtį. Kaip ir kiti barškučiai yra pusiau parazitinis augalas, t.y., fotosintezę atlieka pats, tačiau savo šaknimis prisitvirtina prie kitų žolinių augalų šaknų ir iš jų pasiima dalį vandens bei mineralinių medžiagų. Tai viena priežasčių, kodėl barškučiai gali keisti pievų augalijos struktūrą – slopindami stiprias žoles, taip sudarydami daugiau galimybių kitoms rūšims. Auga tik kalkingose šaltiniuotose žemapelkėse ar šlapiose pievose. Ypač garsios Viidumäe rezervato šaltiniuotos pelkės, kuriose šis augalas ir buvo atrastas. Šį barškutį 1933 m. vasarą aptiko gydytojas ir botanikos mėgėjas Bernhard Saarsoo. Iš pradžių augalas buvo palaikytas žinoma kito barškučio rūšimi, o savarankiškos rūšies statusą gavo tik 1955 m. Ir pats pavadinimas osiliensis prasmingas, jis kilęs iš žodžio Ösel – senojo vokiško Saremos pavadinimo. Taigi Rhinanthus osiliensis iš esmės reiškia Saremos barškutis. Buvo manoma, kad toks pats augalas auga ir Gotlando saloje. Tačiau genetiniai tyrimai parodė, kad Gotlando ir Saremos barškučiai yra skirtingos evoliucinės linijos, susiformavusios kaip atskiros rūšys. Saremo rūšis labai pažeidžiama dėl savo specifinės buveinės, nes per XX a. daug kalkingų žemapelkių buvo nusausinta arba jos apaugo krūmais ir medžiais. Genetiniai tyrimai parodė, kad tirtos Saremos populiacijos praeityje patyrė didelį individų skaičiaus sumažėjimą. Estijoje jis saugomas ir įtrauktas į Raudonąją knygą nuo 1958 metų. Mokslininkai mano, kad Saremos barškutis galbūt palyginti jaunas, tik po paskutinio ledynmečio susiformavęs endemas, o ne kažkokios labai senos floros reliktas. Todėl jis yra puikus pavyzdys, kaip izoliuotoje Baltijos jūros saloje ir labai specifinėje – kalkingoje šaltiniuotoje pelkėje – gali formuotis savita augalo rūšis.

\"\"
Štai jis - gražuolis saremo barškutis

Europinis kukmedis (Taxus baccata), estiškai harilik jugapuu

Tai dar vienas išskirtinis augalas Saremo saloje. Kažkada kukmedžiai savaime augo ir Lietuvoje, bet deja, jie buvo išnaikinti. Šiek tiek kukmedžių dar galima rasti ir Latvijos miškuose. Tai visžalis spygliuotis medis arba krūmas su švelniais spygliais ir raudonomis uogomis (kurios iš tiesų yra netikri kankorėžiai). Saremos saloje jų auga nemaži plotai po keliasdešimt hektarų, bet nei viename žemėlapyje jų nerasi pažymėtų, nes Estijoje labai griežtai saugomi. Dėl švelnesnio ir jūrinio klimato kukmedžiui palankiausios būtent Saremos ir Hiumos salos bei vakarinė žemyninės Estijos dalis. Saremoje jis dažniausiai auga drėgnuose, ūksminguose miškuose, neretai kalkinguose dirvožemiuose. Įdomu tai, kad Saremos kukmedžiai dažnai nėra tokie, kokius įsivaizduojame, matydami seną kukmedį Vakarų Europos parke. Gamtos sąlygomis jie gali būti žemi, kreivi, krūmiški, augti po kitų medžių lajomis. Tačiau palankiose vietose susiformuoja kaip tikri medžiai. Kukmedžio retumą Estijoje lėmė ne vien klimatas. Kadangi mediena labai kieta, elastinga, dekoratyvi ir patvari, tad nuo seno buvo vertinama, todėl medžiai buvo smarkiai kertami ir istoriškai jį labai paveikė kirtimas dėl itin vertingos medienos. Būtent dėl medienos kukmedžiai buvo beveik išnaikinti Latvijoje ir visiškai iškirsti Lietuvoje. Be to, kukmedis auga labai lėtai, o jo populiacijos sunkiai atsikuria.

\"\"
\"\"
\"\"
Kukmedžius Saremoje sunku pastebėti miškuose, nes jie dažniausiai auga tankmėje, užgošti kitų medžių ir krūmų

Pajūrinis sotvaras (Myrica gale), estiškai harilik porss

Saremos salos ypatingajam augalų trejetukui reikėtų priskirti ir pajūrinį sotvarą. Saloje jam labai patinka drėgnos, pelkėtos ir šaltiniuotos vietos. Pavyzdžiui, Viidumäe gamtiniame rezervate sotvarai auga pelkėse kartu su kitais šlapių kalkingų buveinių augalais. Estijoje sotvaras yra retas ir saugomas, nors nėra toks retas kaip Lietuvoje. Pats augalas užauga kaip 0,5–1,5 m aukščio aromatingu krūmu, patrynus lapus juntamas stiprus sakų ir prieskonių kvapas. Dažniausiai jis dvinamis – vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant skirtingų krūmų. Šaknyse gyvena Frankia bakterijos, todėl sotvaras geba fiksuoti atmosferos azotą ir gali augti labai maisto medžiagų neturtingose šlapynėse. Garsiajam \"Rygos balzamui\" būtent sotvaras suteikia ypatingą aromatą ir skonį. Lietuvoje sotvaro lapelių XIX a. kartais dėdavo ir į \"Trejas devynerias\", bet jau keli dešimtmečiai, kai jis paskelbtas saugomu ir retu, tad skinti negalima. Pas braliukus latvius ir estus sotvaras nėra toks retas, bet ir ne dažnas, leidžiama skinti tik vyriškus žiedų pumpurus. Pajūrinį sotvarą alaus gamyboje pradėta naudoti dar gerokai prieš plačiai paplintant apyniams, archeologiniai duomenys rodo, kad Šiaurės Vakarų Europos aludarystėje jis naudotas maždaug prieš 2000 metų. Dėl stipraus kvapo augalas nuo seno naudotas ir kaip vabzdžius atbaidanti priemonė.

\"\"
Kvapnusis pajūrinis sotvaras

Vilsandi nacionalinis parkas (Vilsandi rahvuspark)

Jis vienas svarbiausių Saremos gamtinių teritorijų, ypač reikšmingas paukščiams ir augalams. Vilsandi ir vakarinė Sarema taip pat yra vienos saulėčiausių Estijos vietų. Užima apie 48 595 ha, iš kurių net du trečdalius parko teritorijos sudaro jūra, todėl tai pats „jūriškiausias“ Estijos nacionalinis parkas. Parko istorija prasidėjo 1910 m., kai Vaika salelėse buvo įsteigtas paukščių draustinis – pirmoji saugoma gamtos teritorija Baltijos šalyse (Lietuvoje pirmasis buvo įsteigtas Žuvinte 1937 m.). Parkas garsėja daugybe mažų salų, uolėtais ir smėlėtais krantais, pajūrio pievomis, kopomis, kalkingomis pelkėmis ir sekliomis lagūnomis. Čia užregistruotos 247 paukščių rūšys, parko simboliu laikoma paprastoji gaga. Vilsandi taip pat yra viena svarbiausių pilkųjų ruonių poilsio ir veisimosi vietų Estijoje. Botaniškai parkas ypač turtingas – čia aptinkamos net 32 orchidėjų rūšys, taip pat pajūrinė zunda ir balža, jau minėtas Saremo barškutis bei daug kitų retų augalų. Parke yra ir geologiškai įdomių vietų – klinčių atodangų, suakmenėjusių senovinių organizmų liekanų bei Silūro laikotarpio uolienų. Vilsandi nacionalinis parkas priklauso Natura 2000 tinklui, yra Ramsaro tarptautinės svarbos šlapynė ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervato dalis.

\"\"
\"\"
\"\"
\"\"
Vilsandi nacionalinio parko lankytojų centras įsikūręs Loona dvare. Apačioje - paprastoji karlina ir pajūrinė balža

Viidumäe gamtos draustinis (Viidumäe looduskaitseala)

Išskirtinis tuo, kad čia nedideliame plote susitinka labai skirtingos buveinės ir gausi retųjų augalų flora. Jis užima 2611 ha plotą, įsteigtas 1957 m. Draustinis apima seniausią ir aukščiausią Saremos dalį, o Raunamägi kalva iškyla 58,8 m virš jūros lygio. Labai svarbus kraštovaizdžio elementas yra apie 10 km ilgio senovinis Baltijos jūros kranto skardis, susidaręs po paskutinio ledynmečio.  Aukščiau skardžio vyrauja sausesnės buveinės, o jo papėdėje trykštantys šaltiniai maitina šlapynes ir kalkingas žemapelkes. Apie 85 % draustinio teritorijos užima miškai, kuriuose ypač vyrauja pušys, o pelkės sudaro apie 10 % teritorijos.  Viidumäe pasižymi nepaprastai turtinga augalija – čia aptikta apie 750 induočių augalų rūšių, iš kurių net 60 yra saugomos. Draustinyje auga ir garsusis Saremos barškutis, pajūrinis sotvaras, taip pat pelkinis skiautalūpis bei kiti reti augalai, o miškuose aptinkamas europinis kukmedis ir gebenė lipikė, kuri yra Viidumäe draustinio simbolis.  Viidumäe priklauso „Natura 2000“ tinklui ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervatui, todėl tai viena botaniškai vertingiausių Saremos vietų.

\"\"
\"\"
Viidumäe gamtos draustinio pažintinių takų pradžia. Dešinėje - ant medžio kamieno besiranganti gebenė lipikė

Pangos skardis (Panga pank)

Panga skardis yra šiaurinėje Saremos salos pakrantėje ir yra vienas įspūdingiausių salos gamtos objektų. Tai aukščiausias Saremos ir Muhu salų skardis, iškilęs maždaug 21,3 m virš Baltijos jūros. Skardis tęsiasi apie 2,5 km, o aukščiausia ir įspūdingiausia jo dalis yra ties Panga kyšuliu. Jį sudaro daugiausia silūro periodo kalkakmenio ir dolomito sluoksniai, susiformavę prieš daugiau kaip 400 milijonų metų. Uolienose galima aptikti senovinių jūros organizmų fosilijų, nes tuo metu dabartinės Saremos teritoriją dengė šilta sekli jūra. Panga skardis yra didesnės Vakarų Estijos ir Gotlando klinčių skardžių sistemos, vadinamos Baltijos klintu dalis.  Skardžio papėdę nuolat ardo Baltijos jūros bangos, todėl atskiros uolienų dalys griūva ir skardis pamažu traukiasi. Nuo skardžio viršaus atsiveria puikus vaizdas į Baltijos jūrą, tačiau prie pat krašto reikia būti atsargiems, nes nėra apsauginės tvoros, o ir vėjas ten visuomet stiprus. Senovėje ši vieta turėjo ir sakralinę reikšmę, nes pasakojama, kad čia buvo aukojama jūrai. Šiandien Panga skardis yra saugomas gamtos objektas ir viena lankomiausių šiaurinės Saremos vietų.

\"\"
Prie skardžio krašto pavojinga artintis, nes jis byra, o ir stiprus vėjas verčia iš kojų. Čia yra buvę tragiškų nukritimų, tarp jų ir lietuviams

Kali krateris (Kaali kraater)

Kali kraterį išmušė meteoritas prieš maždaug 3500 metų (kituose šaltiniuose rašo, kad prieš 7000 m.). Iš tiesų tai net ne vienas, o devynių meteoritinių kraterių laukas: vienas didelis, o kiti aštuoni mažesni krateriai išsidėstę maždaug 1 km spinduliu, nes meteoritas atmosferoje suskilo, o didžiausias gabalas išmušė pagrindinį kraterį. Šis yra apie 110 m skersmens ir 16–22 m gylio, o jo dugne telkšo nedidelis Kali ežeras. Įdomiausia tai, kad tuo metu saloje jau gyveno žmonės ir iš tų senųjų laikų išliko legenda apie ugnies stulpą iš dangaus. Kali ežerėlis esą buvo vieta, kur „Saulė nuėjo ilsėtis“. Vieta laikyta šventa, nes aptikta akmeninės sienos liekanų ir gyvulių kaulų, skirtų aukojimui.  Tai vienas žinomiausių meteoritinių kraterių laukų Europoje ir viena įdomiausių Saremos geologinių vietų.

\"\"
Kali krateris

Kuressaarės pilis (Kuressaare linnus)

Tai viena geriausiai išlikusių viduramžių tvirtovių Baltijos šalyse, nes tikrai gana retai būna, kad viduramžių pilies kompleksas būtų išlikęs toks vientisas. Stovi Saremos salos sostinėje Kuresarėje, pradėta statyti XIV amžiuje ir buvo Saremos–Läänemaa vyskupo rezidencija. Pilis statyta kaip gynybinė tvirtovė, bet kartu buvo administracinis ir religinis vyskupijos centras. Architektūroje vyrauja vėlyvoji gotika, o masyvų kvadratinį pastatą saugo aukštos sienos ir du pagrindiniai bokštai. XVI amžiuje, pasibaigus Livonijos karų laikotarpiui, Sarema pateko Danijos valdžion, o pilis buvo pritaikyta naujiems kariniams poreikiams. XVII amžiuje salą perėmė Švedija, kuri aplink viduramžių pilį įrengė bastionus ir kitus gynybinius įtvirtinimus. Po Šiaurės karo XVIII amžiaus pradžioje Sarema kartu su pilimi atiteko Rusijos imperijai. Pilies kompleksą juosia platus vandens griovys, o į vidinį kiemą patenkama tiltu per gynybinius įtvirtinimus. Šiandien pilyje veikia Saremos muziejus, kuriame pasakojama apie salos gamtą, istoriją ir vietos žmonių gyvenimą. Kuresarės pilis išskirtinė tuo, kad jos viduramžiška struktūra išliko nepaprastai vientisa, todėl čia ypač lengva įsivaizduoti, kaip atrodė XIV–XV amžių vyskupo tvirtovė. Per Antrąjį pasaulinį karą pilies istorija buvo daug tragiškesnė, nes 1940–1941 metais, sovietų okupacijos metu, pilies teritorija buvo naudojama represijoms: 1941 m. pilies kieme ir šulinyje buvo aptikti nužudytų žmonių kūnai.

\"\"
\"\"
Kureserės pilis-tvirtovė tikrai įspūdinga

Mihkelio Rando dendrologinis parkas (Mihkel Ranna dendraarium)

Šį parką pradėjo kurti vietinis kalvis Mihkelis Randas, gimęs XIX amžiaus pabaigoje. Pirmuosius medžius jis pasodino XX a. pradžioje, o sistemingai dendrologinį parką M.Randas pradėjo kurti 1925 m. maždaug 0,4 ha plote, taip gelbėdamasis nuo liūdesio, kai mirė gimdydama jo jauna žmona su sūneliu. Kadangi po plonu dirvožemio sluoksniu buvo kalkakmenis, jis iškirsdavo jame duobes ir į sodą atgabeno daugybę vežimų derlingos žemės. Medžių ir krūmų jis parsiveždavo iš įvairių Saremos parkų bei sodų, vėliau jų ieškojo Taline, Tartu ir Viljandyje, o sėklų ir sodinukų jam parveždavo ir jūreiviai, kuriems jis dirbdavo kalvio darbus. Ypač Mihkelis mėgo spygliuočius, kaip pats sakė, jis lapuočius sodino tik tam, kad jie padėtų išryškinti spygliuočių grožį. 1925 m. jis pasodino tujų alėją, vėliau pramintą „Mergelių alėja“; buvo net sakoma, kad susikibę rankomis ir alėja praėję vaikinas ir mergina, jei juos kas nors pamatys, liks vienas kitam ištikimi visam gyvenimui. Šiandien dendrologiniame parke auga daugiau kaip 100 medžių ir krūmų rūšių, tarp jų nemažai svetimžemių, o pats parkas saugomas kaip gamtos objektas.

\"\"
\"\"
\"\"
\"\"
\"\"
M.Rando dendrologinis parkas 
","htmlAst":{"type":"root","children":[{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"saremos-istorija"},"children":[{"type":"text","value":"Saremos istorija"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Saaremaa"}]},{"type":"text","value":" yra didžiausia Estijos sala ir ketvirta pagal dydį sala Baltijos jūroje. Jos plotas apie 2 700 km², tad šiek tiek didesnė už didžiausią Lietuvoje Varėnos rajoną. Nuo vakarinio iki rytinio salos krašto yra maždaug 90 km, o iš šiaurės į pietus – apie 60 km. Nuolatinių gyventojų virš 30 tūkst. Gyventojų tankumas labai mažas – tik apie 12 žmonių viename km², kai lyginant su Lietuva vidurkis yra apie 45 žmones km². Todėl net ir ne gamtos vietovėse Sarema atrodo labai erdvi ir mažai apgyvendinta. Tiesa, vasaros metu per vieną mėnesį salą aplanko apie 20-30 tūkst. turistų. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis tikras salos miestas yra "},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kuresarė"}]},{"type":"text","value":" (Kuressaare). Joje gyvena maždaug 40 % visų salos gyventojų. Kiti Saremoje pažymėti miesteliai iš tiesų yra labai maži, dažnai keliasdešimt ar kelių šimtų gyventojų gyvenvietės. Saremos savivaldybei priklauso ne tik pagrindinė sala, bet ir daug mažesnių aplinkinių salelių, o kartu su jomis suskaičiuojama 417 kaimų. Nuo žemyninės Estijos Sarema atskirta sąsiauriu. Įprastas kelias automobiliu yra per Muhu salą: iš Virtsu keltu per 0,5 val. persikeliama į Muhu salą, o iš Muhu į Saremą važiuojama pylimu ir tiltu per Väike väin sąsiaurį. Tas kelias pastatytas dar XIX a. pabaigoje, taigi techniškai keltas atplukdo ne tiesiai į Saremą, nors keliaujant automobiliu to beveik nepajunti. Sala istoriškai buvo gana izoliuota. Estiškai jos pavadinimas labai paprastas: saar reiškia „sala“, o maa – „žemė, kraštas“, tad Saaremaa maždaug reiškia „salos kraštas“. Senesniuose europietiškuose šaltiniuose sala buvo vadinama Ösel (vokiškai), Eysýsla (senąja norvegų kalba) arba Osilia (lotyniškai). Sarema ilgus amžius buvo strategiškai svarbi, nes kontroliavo jūrų kelius į Rygos įlanką. Iki XIII a. Saremoje gyveno vietiniai estų protėviai – saremiečiai, garsėję kaip jūrininkai ir kariai. Jie turėjo savo politinę organizaciją ir gana ilgai priešinosi krikščionybės atsiradimui. Viduramžiais čia įsitvirtino vokiečių kryžiuočiai ir katalikų vyskupai. Vėliau sala priklausė Danijai, Švedijai, Rusijos imperijai, o 1918 m. tapo Estijos dalimi. Dėl savo padėties ji buvo svarbi ir abiejuose pasauliniuose karuose. Sovietmečiu sala buvo pasienio zona, kadangi ji yra Baltijos jūros pakraštyje, tad patekimas į kai kurias jos dalis buvo ribojamas, veikė sovietų kariniai daliniai, radarų ir pakrančių apsaugos objektai. Net patiems estams kelionė į salą nebuvo tokia laisva kaip dabar. Dėl to Sarema ilgiau nei daugelis kitų Estijos vietų išliko gana uždara."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8635.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Keltas iš žemyninės Estijos į Saremos salą plaukia beveik kas pusvalandį, atvyksta turistai iš įvairiausių šalių"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"saremos-klimatas"},"children":[{"type":"text","value":"Saremos klimatas"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jis gan ryškiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nes salą iš visų pusių veikia Baltijos jūra. Klimatas jūrinis, švelnesnis ir ne toks kontrastingas. Žiemos Saremoje paprastai šiltesnės nei Estijos žemyninėje dalyje. Sausį ir vasarį vidutinė temperatūra pakrantėse laikosi maždaug apie 0 °C. Jūra rudenį ir žiemą lėtai atiduoda sukauptą šilumą, todėl stiprūs šalčiai čia retesni, panašiai kaip ir pas mus Klaipėdoje ar Palangoje. Pavasaris, priešingai, vėsesnis ir vėluoja. Po žiemos Baltijos jūra dar ilgai būna šalta, todėl balandį ir gegužę ji vėsina salą. Tai viena iš priežasčių, kodėl pavasarinė augalų vegetacija Saremoje prasideda vėliau nei panašiose vietose žemyne. Vasaros nėra karštos. Liepos vidutinė temperatūra maždaug 17–18 °C, dienomis prie pat jūros dažnai būna vėsiau dėl brizo. Ruduo Saremoje ilgas ir palyginti šiltas. Čia jūros poveikis tampa priešingas pavasariui: vasarą įšilęs vanduo rudenį šildo orą. Todėl pirmosios rudens šalnos saloje, ypač pakrantėse, paprastai ateina vėliau negu žemyninėje Estijoje. Sarema taip pat yra viena saulėčiausių Estijos vietų. Kritulių nėra labai daug – maždaug 550–700 mm per metus (panašiai ir Lietuvoje), priklausomai nuo salos vietos. Dar salai labai būdingas vėjas, kurį pakrantėse, o taip - teko pajusti visu smarkumu. Atvirose vakarinėse ir pietvakarinėse pakrantėse jis gerokai stipresnis nei salos gilumoje. Rudens ir žiemos audrų metu Baltijos jūros vakariniai vėjai gali būti labai smarkūs."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8611.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8558-1.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Rugpjūčio 12 dieną Saremo saloje irgi vyko dalinis Saulės užtemimas. Saremos pakrantė"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"saremos-dirvo%C5%BEemis"},"children":[{"type":"text","value":" Saremos dirvožemis"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jis labai susiję su tuo, kad sala guli ant palyginti negiliai esančių paleozojaus karbonatinių uolienų – pirmiausia silūro klinčių ir dolomito. Daug kur jos yra visai prie paviršiaus, o kai kur net atsidengia. Todėl daug Saremos dirvožemių yra kalkingi, jų pH gana aukštas, šarmingas, juose gausu kalcio. Dažni labai seklūs dirvožemiai, vos keliolikos cm dirvos sluoksnis, o po juo jau klintis ar dolomitas. Tai plonos dirvos ant kalkakmenio buveinės, po kuriomis slūgso klintis ar kita karbonatinė uoliena. Būdingos žemų žolių pievos, reti krūmai, o vietomis beveik atvira uoliena. Svarbią įtaką padarė ir ledyninės nuogulos. Ledynmečiu sala buvo padengta ledyno, todėl virš klinties daug kur yra moreninių nuogulų: priemolio, smėlio, žvyro ir įvairaus dydžio riedulių. Dar kitokios dirvos susidarė buvusiame jūros dugne, nes Sarema poledynmečiu kilo iš Baltijos jūros, ir įdomiausia, kad šis procesas dar nesibaigė, nes Sarema ir dabar labai lėtai kyla, maždaug 2–3 mm per metus. Kai kur gruntinis vanduo labai arti paviršiaus, todėl dirvožemis užmirksta, o įdubose ir pelkėtose vietose kaupėsi durpės. Tad sala nėra vien klintys ir plona dirva – nedideliame plote gali labai greitai keistis seklus kalkingas dirvožemis ant klinties, kalkinga morena, smėlingos senųjų krantų nuogulos ir durpiniai dirvožemiai. Būtent kalkingo pagrindo ir labai plono dirvožemio derinys yra viena ryškiausių Saremos ypatybių. Dėl jo ten taip paplitę alvarai – Baltijos regione tai labai savitos buveinės, o didžiausi jų plotai telkiasi Estijos salose ir Vakarų Estijoje. Štai kodėl Saremos sala yra išskirtinė ir joje auga tokie augalai, kurių nerasi niekur kitur pasaulyje."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8412.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8519.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8391.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Skirtingose Saremos dalyse dirvožemis ir augmenija gali būti labai skirtingi, daugelis vietų akmeningos"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"saremos-pelk%C4%97s-ir-gyv%C5%ABnai"},"children":[{"type":"text","value":"Saremos pelkės ir gyvūnai"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Gamta čia gana smarkiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nors sala nėra toli nuo žemyno. Didžiausią savitumą jai suteikia kalkingas pagrindas, jūrinis klimatas ir atskyrimas. Dirvožemio paviršiuje labai svarbios ordoviko ir silūro karbonatinės uolienos – daugiausia klintys ir dolomitas. Būtent tokiomis sąlygomis susidarė alvarai – atviros ar krūmais apaugusios pievos ant labai plono dirvožemio virš klinčių. Kitas ryškus bruožas, kad sala turi ilgą ir įvairią pakrantę. Saremoje yra žemų pajūrio pievų, nendrynų, akmenuotų krantų, paplūdimių, mažų įlankų ir pusiasalių. Visai kitoks kraštovaizdis yra šiaurinėje pakrantėje, kur "},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Panga skardis"}]},{"type":"text","value":" atidengia silūro karbonatines uolienas ir vietomis iškyla daugiau kaip 20 m virš jūros. Kadangi sala vis dar tebekyla dėl poledyninio žemės plutos kilimo, tad jūra nuolat palieka naujus sausumos plotus, o seklumos ilgainiui tampa salelėmis, salelės susijungia su krantu, buvusios įlankos virsta lagūniniais ežerėliais ar pelkėmis. Saremoje puikiai galima „skaityti“ šį sausumos formavimosi procesą. Dar vienas įdomus Saremos bruožas - tai pelkių įvairovė. Yra ir aukštapelkių, ir žemapelkių, bet botaniškai ypač vertingos kalkingos žemapelkės, kurias maitina mineralinių medžiagų turtingi šaltiniai. Paukščiams labai svarbi salos padėtis jų migracijos kelyje. Sarema ir aplinkinės mažos salos yra didžiulė migruojančių vandens bei pakrančių paukščių poilsio ir maitinimosi teritorija, panašiai kaip Lietuvoje Ventės ragas. Pakrantėse galima stebėti žąsis, antis, gulbes, tilvikinius ir kitus paukščius, o pakrančių vandenyse, be pilkojo ruonio pasitaiko ir žieduotųjų ruonių, juos galima pamatyti besiilsinčius ant uolų. Iš stambesnių žinduolių gyvena briedžiai, stirnos, šernai ir taurieji elniai, kurių Saremoje ypač gausu, tad sala laikoma viena svarbiausių jų teritorijų Estijoje. Iš plėšrūnų yra lapių, mangutų, barsukų, kiaunių, žebenkščių, ūdrų. Gyvena ir lūšys, nors jos retos. Vilkai taip pat pasiekia Saremą ir kartais čia gyvena. Būna ir meškų, nors nuolat negyvena, bet kiekvienais metais vis užklysta viena kita - atplaukia arba ateina ledu. Štai ir 2026 gegužės mėn. apie 3 metų amžiaus lokys buvo nufotografuotas netoli Länga kaimo ir visą vasarą reguliariai pasirodydavo miškuose, tad panašu, kad jis Saremoje įsikūrė. Yra kiškių, voverių, bebrų, įvairių pelinių graužikų, šikšnosparnių, angių, driežų, žalčių, įvairių varlių ir rupūžių. Seklūs pakrančių vandens telkiniai ir mažos kūdros kai kurioms varliagyvių rūšims yra labai svarbios buveinės. Vieną Saremos gamtos įdomybę verta išskirti, tai europinė medvarlė, užlipanti ant krūmų ar ant aukštų žolių su savo lipniais pirštukais. Neįtikėtina, bet Saremoje tikrai nepamatysi kurmių, jų taip pat nėra ir kitose Estijos salose."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8515-1.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8093.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Takas per pelkę ir joje augančios gražuolės orchidėjos"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"saremos-augmenija-ir-ypatingieji-augalai"},"children":[{"type":"text","value":"Saremos augmenija ir ypatingieji augalai"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Saloje ir kitose aplinkinėse Estijos salose aptinkama net 80 % visų Estijoje registruotų augalų rūšių, viso virš 1200. Ypač turtinga vakarinė salos dalis, kur kalkingi dirvožemiai, karbonatinių smėlynų pievos, pajūrio pievos, pelkės ir švelnesnis klimatas sudaro sąlygas nepaprastai floros įvairovei. Net 36 iš 38 Estijos laukinių orchidėjų rūšių"},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":" "}]},{"type":"text","value":"auga Saremoje, jos visos yra retos ir saugomos. Šiaip Saremos miškai labai nevienodi. Sausesnėse kalkingose vietose auga pušynai, kitur eglynai ir mišrūs miškai, o drėgnose vietose – juodalksnynai. "},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kadagynai –"}]},{"type":"text","value":" vienas būdingiausių Saremos kraštovaizdžių. Jie ypač susiję su kalkingomis sausomis buveinėmis – plonu dirvožemio sluoksniu dengiamomis klinčių lygumomis. Dalis dabartinių kadagynų nėra vien laukinės gamtos rezultatas, nes jų išvaizdą šimtmečius formavo gyvulių ganymas bei šienavimas. Nutraukus ganymą, jie gana greitai apauga kadagiais, o vėliau tankiu mišku. "}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8543-1.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8604.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kadagiai auga beveik visur - pelkėse, jūros pakrantėse, miškuose. Rugpjūtį jau noko skanios ir sveikuoliškos kadagio uogos"}]}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"O štai šie augalai yra ypatingieji Saremos saloje:"}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"saremos-bar%C5%A1kutis-rhinanthus-osiliensis-esti%C5%A1kai-saaremaa-robirohi"},"children":[{"type":"text","value":"Saremos barškutis ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Rhinanthus osiliensis"}]},{"type":"text","value":"), estiškai Saaremaa robirohi"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Iš tiesų tai ypatingas augalas, nes yra Saremos endemas. Endemas – tai augalo ar gyvūno rūšis, natūraliai gyvenanti tik tam tikroje ribotoje teritorijoje ir niekur kitur pasaulyje savaime neaptinkama, tad šis barškutis savaime auga tik Saremo saloje ir daugiau niekur kitur pasaulyje. Lietuvoje nėra nei vieno endeminio augalo ar gyvūno. Augalas nedidukas, maždaug 20–50 cm aukščio, vienmetis. Žiedai ryškiai geltoni, o nuo kitų barškučių jį galima atskirti pagal liaukingus plaukelius, kuriais apaugusi taurelė ir kitos augalo dalys; žydi gan vėlai – liepą ir rugpjūtį. Kaip ir kiti barškučiai yra pusiau parazitinis augalas, t.y., fotosintezę atlieka pats, tačiau savo šaknimis prisitvirtina prie kitų žolinių augalų šaknų ir iš jų pasiima dalį vandens bei mineralinių medžiagų. Tai viena priežasčių, kodėl barškučiai gali keisti pievų augalijos struktūrą – slopindami stiprias žoles, taip sudarydami daugiau galimybių kitoms rūšims. Auga tik kalkingose šaltiniuotose žemapelkėse ar šlapiose pievose. Ypač garsios "},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Viidumäe rezervato"}]},{"type":"text","value":" šaltiniuotos pelkės, kuriose šis augalas ir buvo atrastas. Šį barškutį 1933 m. vasarą aptiko gydytojas ir botanikos mėgėjas Bernhard Saarsoo. Iš pradžių augalas buvo palaikytas žinoma kito barškučio rūšimi, o savarankiškos rūšies statusą gavo tik 1955 m. Ir pats pavadinimas "},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"osiliensis"}]},{"type":"text","value":" prasmingas, jis kilęs iš žodžio Ösel – senojo vokiško Saremos pavadinimo. Taigi "},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Rhinanthus osiliensis"}]},{"type":"text","value":" iš esmės reiškia Saremos barškutis. Buvo manoma, kad toks pats augalas auga ir Gotlando saloje. Tačiau genetiniai tyrimai parodė, kad Gotlando ir Saremos barškučiai yra skirtingos evoliucinės linijos, susiformavusios kaip atskiros rūšys. Saremo rūšis labai pažeidžiama dėl savo specifinės buveinės, nes per XX a. daug kalkingų žemapelkių buvo nusausinta arba jos apaugo krūmais ir medžiais. Genetiniai tyrimai parodė, kad tirtos Saremos populiacijos praeityje patyrė didelį individų skaičiaus sumažėjimą. Estijoje jis saugomas ir įtrauktas į Raudonąją knygą nuo 1958 metų. Mokslininkai mano, kad Saremos barškutis galbūt palyginti jaunas, tik po paskutinio ledynmečio susiformavęs endemas, o ne kažkokios labai senos floros reliktas. Todėl jis yra puikus pavyzdys, kaip izoliuotoje Baltijos jūros saloje ir labai specifinėje – kalkingoje šaltiniuotoje pelkėje – gali formuotis savita augalo rūšis."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8538-1.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Štai jis - gražuolis saremo barškutis"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"europinis-kukmedis-taxus-baccata-esti%C5%A1kai-harilik-jugapuu"},"children":[{"type":"text","value":"Europinis kukmedis (Taxus baccata), estiškai harilik jugapuu"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Tai dar vienas išskirtinis augalas Saremo saloje. Kažkada kukmedžiai savaime augo ir Lietuvoje, bet deja, jie buvo išnaikinti. Šiek tiek kukmedžių dar galima rasti ir Latvijos miškuose. Tai visžalis spygliuotis medis arba krūmas su švelniais spygliais ir raudonomis uogomis (kurios iš tiesų yra netikri kankorėžiai). Saremos saloje jų auga nemaži plotai po keliasdešimt hektarų, bet nei viename žemėlapyje jų nerasi pažymėtų, nes Estijoje labai griežtai saugomi. Dėl švelnesnio ir jūrinio klimato kukmedžiui palankiausios būtent Saremos ir Hiumos salos bei vakarinė žemyninės Estijos dalis. Saremoje jis dažniausiai auga drėgnuose, ūksminguose miškuose, neretai kalkinguose dirvožemiuose. Įdomu tai, kad Saremos kukmedžiai dažnai nėra tokie, kokius įsivaizduojame, matydami seną kukmedį Vakarų Europos parke. Gamtos sąlygomis jie gali būti žemi, kreivi, krūmiški, augti po kitų medžių lajomis. Tačiau palankiose vietose susiformuoja kaip tikri medžiai. Kukmedžio retumą Estijoje lėmė ne vien klimatas. Kadangi mediena labai kieta, elastinga, dekoratyvi ir patvari, tad nuo seno buvo vertinama, todėl medžiai buvo smarkiai kertami ir istoriškai jį labai paveikė kirtimas dėl itin vertingos medienos. Būtent dėl medienos kukmedžiai buvo beveik išnaikinti Latvijoje ir visiškai iškirsti Lietuvoje. Be to, kukmedis auga labai lėtai, o jo populiacijos sunkiai atsikuria."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8322.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8551.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/DSC_0424.JPG","width":3456,"height":2304,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kukmedžius Saremoje sunku pastebėti miškuose, nes jie dažniausiai auga tankmėje, užgošti kitų medžių ir krūmų"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"paj%C5%ABrinis-sotvaras-myrica-gale-esti%C5%A1kai-harilik-porss"},"children":[{"type":"text","value":"Pajūrinis sotvaras ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Myrica gale"}]},{"type":"text","value":"), estiškai harilik porss"}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{},"children":[]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Saremos salos ypatingajam augalų trejetukui reikėtų priskirti ir pajūrinį sotvarą. Saloje jam labai patinka drėgnos, pelkėtos ir šaltiniuotos vietos. Pavyzdžiui, Viidumäe gamtiniame rezervate sotvarai auga pelkėse kartu su kitais šlapių kalkingų buveinių augalais. Estijoje sotvaras yra retas ir saugomas, nors nėra toks retas kaip Lietuvoje. Pats augalas užauga kaip 0,5–1,5 m aukščio aromatingu krūmu, patrynus lapus juntamas stiprus sakų ir prieskonių kvapas. Dažniausiai jis dvinamis – vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant skirtingų krūmų. Šaknyse gyvena "},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Frankia"}]},{"type":"text","value":" bakterijos, todėl sotvaras geba fiksuoti atmosferos azotą ir gali augti labai maisto medžiagų neturtingose šlapynėse. Garsiajam \"Rygos balzamui\" būtent sotvaras suteikia ypatingą aromatą ir skonį. Lietuvoje sotvaro lapelių XIX a. kartais dėdavo ir į \"Trejas devynerias\", bet jau keli dešimtmečiai, kai jis paskelbtas saugomu ir retu, tad skinti negalima. Pas braliukus latvius ir estus sotvaras nėra toks retas, bet ir ne dažnas, leidžiama skinti tik vyriškus žiedų pumpurus. Pajūrinį sotvarą alaus gamyboje pradėta naudoti dar gerokai prieš plačiai paplintant apyniams, archeologiniai duomenys rodo, kad Šiaurės Vakarų Europos aludarystėje jis naudotas maždaug prieš 2000 metų. Dėl stipraus kvapo augalas nuo seno naudotas ir kaip vabzdžius atbaidanti priemonė. "}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8518-1.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kvapnusis pajūrinis sotvaras"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"vilsandi-nacionalinis-parkas-vilsandi-rahvuspark"},"children":[{"type":"text","value":"Vilsandi nacionalinis parkas (Vilsandi rahvuspark)"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jis vienas svarbiausių Saremos gamtinių teritorijų, ypač reikšmingas paukščiams ir augalams. Vilsandi ir vakarinė Sarema taip pat yra vienos saulėčiausių Estijos vietų. Užima apie 48 595 ha, iš kurių net du trečdalius parko teritorijos sudaro jūra, todėl tai pats „jūriškiausias“ Estijos nacionalinis parkas. Parko istorija prasidėjo 1910 m., kai Vaika salelėse buvo įsteigtas paukščių draustinis – pirmoji saugoma gamtos teritorija Baltijos šalyse (Lietuvoje pirmasis buvo įsteigtas Žuvinte 1937 m.). Parkas garsėja daugybe mažų salų, uolėtais ir smėlėtais krantais, pajūrio pievomis, kopomis, kalkingomis pelkėmis ir sekliomis lagūnomis. Čia užregistruotos 247 paukščių rūšys, parko simboliu laikoma paprastoji gaga. Vilsandi taip pat yra viena svarbiausių pilkųjų ruonių poilsio ir veisimosi vietų Estijoje. Botaniškai parkas ypač turtingas – čia aptinkamos net 32 orchidėjų rūšys, taip pat pajūrinė zunda ir balža, jau minėtas Saremo barškutis bei daug kitų retų augalų. Parke yra ir geologiškai įdomių vietų – klinčių atodangų, suakmenėjusių senovinių organizmų liekanų bei Silūro laikotarpio uolienų. Vilsandi nacionalinis parkas priklauso Natura 2000 tinklui, yra Ramsaro tarptautinės svarbos šlapynė ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervato dalis."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8432.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8433.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8557.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8565.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Vilsandi nacionalinio parko lankytojų centras įsikūręs Loona dvare. Apačioje - paprastoji karlina ir pajūrinė balža"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"viidum%C3%A4e-gamtos-draustinis-viidum%C3%A4e-looduskaitseala"},"children":[{"type":"text","value":"Viidumäe gamtos draustinis (Viidumäe looduskaitseala)"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Išskirtinis tuo, kad čia nedideliame plote susitinka labai skirtingos buveinės ir gausi retųjų augalų flora. Jis užima 2611 ha plotą, įsteigtas 1957 m. Draustinis apima seniausią ir aukščiausią Saremos dalį, o Raunamägi kalva iškyla 58,8 m virš jūros lygio. Labai svarbus kraštovaizdžio elementas yra apie 10 km ilgio senovinis Baltijos jūros kranto skardis, susidaręs po paskutinio ledynmečio.  Aukščiau skardžio vyrauja sausesnės buveinės, o jo papėdėje trykštantys šaltiniai maitina šlapynes ir kalkingas žemapelkes. Apie 85 % draustinio teritorijos užima miškai, kuriuose ypač vyrauja pušys, o pelkės sudaro apie 10 % teritorijos.  Viidumäe pasižymi nepaprastai turtinga augalija – čia aptikta apie 750 induočių augalų rūšių, iš kurių net 60 yra saugomos. Draustinyje auga ir garsusis Saremos barškutis, pajūrinis sotvaras, taip pat pelkinis skiautalūpis bei kiti reti augalai, o miškuose aptinkamas europinis kukmedis ir gebenė lipikė, kuri yra Viidumäe draustinio simbolis.  Viidumäe priklauso „Natura 2000“ tinklui ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervatui, todėl tai viena botaniškai vertingiausių Saremos vietų."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8442.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8501.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Viidumäe gamtos draustinio pažintinių takų pradžia. Dešinėje - ant medžio kamieno besiranganti gebenė lipikė"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"pangos-skardis-panga-pank"},"children":[{"type":"text","value":"Pangos skardis (Panga pank)"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Panga skardis yra šiaurinėje Saremos salos pakrantėje ir yra vienas įspūdingiausių salos gamtos objektų. Tai aukščiausias Saremos ir Muhu salų skardis, iškilęs maždaug 21,3 m virš Baltijos jūros. Skardis tęsiasi apie 2,5 km, o aukščiausia ir įspūdingiausia jo dalis yra ties Panga kyšuliu. Jį sudaro daugiausia silūro periodo kalkakmenio ir dolomito sluoksniai, susiformavę prieš daugiau kaip 400 milijonų metų. Uolienose galima aptikti senovinių jūros organizmų fosilijų, nes tuo metu dabartinės Saremos teritoriją dengė šilta sekli jūra. Panga skardis yra didesnės Vakarų Estijos ir Gotlando klinčių skardžių sistemos, vadinamos Baltijos klintu dalis.  Skardžio papėdę nuolat ardo Baltijos jūros bangos, todėl atskiros uolienų dalys griūva ir skardis pamažu traukiasi. Nuo skardžio viršaus atsiveria puikus vaizdas į Baltijos jūrą, tačiau prie pat krašto reikia būti atsargiems, nes nėra apsauginės tvoros, o ir vėjas ten visuomet stiprus. Senovėje ši vieta turėjo ir sakralinę reikšmę, nes pasakojama, kad čia buvo aukojama jūrai. Šiandien Panga skardis yra saugomas gamtos objektas ir viena lankomiausių šiaurinės Saremos vietų."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/L1021049.JPG","width":4928,"height":3288,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Prie skardžio krašto pavojinga artintis, nes jis byra, o ir stiprus vėjas verčia iš kojų. Čia yra buvę tragiškų nukritimų, tarp jų ir lietuviams"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"kali-krateris-kaali-kraater"},"children":[{"type":"text","value":"Kali krateris (Kaali kraater)"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kali kraterį išmušė meteoritas prieš maždaug 3500 metų (kituose šaltiniuose rašo, kad prieš 7000 m.). Iš tiesų tai net ne vienas, o devynių meteoritinių kraterių laukas: vienas didelis, o kiti aštuoni mažesni krateriai išsidėstę maždaug 1 km spinduliu, nes meteoritas atmosferoje suskilo, o didžiausias gabalas išmušė pagrindinį kraterį. Šis yra apie 110 m skersmens ir 16–22 m gylio, o jo dugne telkšo nedidelis Kali ežeras. Įdomiausia tai, kad tuo metu saloje jau gyveno žmonės ir iš tų senųjų laikų išliko legenda apie ugnies stulpą iš dangaus. Kali ežerėlis esą buvo vieta, kur „Saulė nuėjo ilsėtis“. Vieta laikyta šventa, nes aptikta akmeninės sienos liekanų ir gyvulių kaulų, skirtų aukojimui.  Tai vienas žinomiausių meteoritinių kraterių laukų Europoje ir viena įdomiausių Saremos geologinių vietų."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8618.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kali krateris"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"kuressaar%C4%97s-pilis-kuressaare-linnus"},"children":[{"type":"text","value":"Kuressaarės pilis (Kuressaare linnus)"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Tai viena geriausiai išlikusių viduramžių tvirtovių Baltijos šalyse, nes tikrai gana retai būna, kad viduramžių pilies kompleksas būtų išlikęs toks vientisas. Stovi Saremos salos sostinėje Kuresarėje, pradėta statyti XIV amžiuje ir buvo Saremos–Läänemaa vyskupo rezidencija. Pilis statyta kaip gynybinė tvirtovė, bet kartu buvo administracinis ir religinis vyskupijos centras. Architektūroje vyrauja vėlyvoji gotika, o masyvų kvadratinį pastatą saugo aukštos sienos ir du pagrindiniai bokštai. XVI amžiuje, pasibaigus Livonijos karų laikotarpiui, Sarema pateko Danijos valdžion, o pilis buvo pritaikyta naujiems kariniams poreikiams. XVII amžiuje salą perėmė Švedija, kuri aplink viduramžių pilį įrengė bastionus ir kitus gynybinius įtvirtinimus. Po Šiaurės karo XVIII amžiaus pradžioje Sarema kartu su pilimi atiteko Rusijos imperijai. Pilies kompleksą juosia platus vandens griovys, o į vidinį kiemą patenkama tiltu per gynybinius įtvirtinimus. Šiandien pilyje veikia Saremos muziejus, kuriame pasakojama apie salos gamtą, istoriją ir vietos žmonių gyvenimą. Kuresarės pilis išskirtinė tuo, kad jos viduramžiška struktūra išliko nepaprastai vientisa, todėl čia ypač lengva įsivaizduoti, kaip atrodė XIV–XV amžių vyskupo tvirtovė. Per Antrąjį pasaulinį karą pilies istorija buvo daug tragiškesnė, nes 1940–1941 metais, sovietų okupacijos metu, pilies teritorija buvo naudojama represijoms: 1941 m. pilies kieme ir šulinyje buvo aptikti nužudytų žmonių kūnai."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8395.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8399.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kureserės pilis-tvirtovė tikrai įspūdinga"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"mihkelio-rando-dendrologinis-parkas-mihkel-ranna-dendraarium"},"children":[{"type":"text","value":"Mihkelio Rando dendrologinis parkas (Mihkel Ranna dendraarium)"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Šį parką pradėjo kurti vietinis kalvis Mihkelis Randas, gimęs XIX amžiaus pabaigoje. Pirmuosius medžius jis pasodino XX a. pradžioje, o sistemingai dendrologinį parką M.Randas pradėjo kurti 1925 m. maždaug 0,4 ha plote, taip gelbėdamasis nuo liūdesio, kai mirė gimdydama jo jauna žmona su sūneliu. Kadangi po plonu dirvožemio sluoksniu buvo kalkakmenis, jis iškirsdavo jame duobes ir į sodą atgabeno daugybę vežimų derlingos žemės. Medžių ir krūmų jis parsiveždavo iš įvairių Saremos parkų bei sodų, vėliau jų ieškojo Taline, Tartu ir Viljandyje, o sėklų ir sodinukų jam parveždavo ir jūreiviai, kuriems jis dirbdavo kalvio darbus. Ypač Mihkelis mėgo spygliuočius, kaip pats sakė, jis lapuočius sodino tik tam, kad jie padėtų išryškinti spygliuočių grožį. 1925 m. jis pasodino tujų alėją, vėliau pramintą „Mergelių alėja“; buvo net sakoma, kad susikibę rankomis ir alėja praėję vaikinas ir mergina, jei juos kas nors pamatys, liks vienas kitam ištikimi visam gyvenimui. Šiandien dendrologiniame parke auga daugiau kaip 100 medžių ir krūmų rūšių, tarp jų nemažai svetimžemių, o pats parkas saugomas kaip gamtos objektas. "}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8316.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8319.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8333.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8355.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8367.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"M.Rando dendrologinis parkas "}]}]}],"data":{"quirksMode":false}},"tableOfContents":[{"id":"saremos-istorija","heading":"Saremos istorija"},{"id":"saremos-klimatas","heading":"Saremos klimatas"},{"id":"saremos-dirvo%C5%BEemis","heading":" Saremos dirvožemis"},{"id":"saremos-pelk%C4%97s-ir-gyv%C5%ABnai","heading":"Saremos pelkės ir gyvūnai"},{"id":"saremos-augmenija-ir-ypatingieji-augalai","heading":"Saremos augmenija ir ypatingieji augalai"},{"id":"saremos-bar%C5%A1kutis-rhinanthus-osiliensis-esti%C5%A1kai-saaremaa-robirohi","heading":"Saremos barškutis (Rhinanthus osiliensis), estiškai Saaremaa robirohi"},{"id":"europinis-kukmedis-taxus-baccata-esti%C5%A1kai-harilik-jugapuu","heading":"Europinis kukmedis (Taxus baccata), estiškai harilik jugapuu"},{"id":"paj%C5%ABrinis-sotvaras-myrica-gale-esti%C5%A1kai-harilik-porss","heading":"Pajūrinis sotvaras (Myrica gale), estiškai harilik porss"},{"id":"vilsandi-nacionalinis-parkas-vilsandi-rahvuspark","heading":"Vilsandi nacionalinis parkas (Vilsandi rahvuspark)"},{"id":"viidum%C3%A4e-gamtos-draustinis-viidum%C3%A4e-looduskaitseala","heading":"Viidumäe gamtos draustinis (Viidumäe looduskaitseala)"},{"id":"pangos-skardis-panga-pank","heading":"Pangos skardis (Panga pank)"},{"id":"kali-krateris-kaali-kraater","heading":"Kali krateris (Kaali kraater)"},{"id":"kuressaar%C4%97s-pilis-kuressaare-linnus","heading":"Kuressaarės pilis (Kuressaare linnus)"},{"id":"mihkelio-rando-dendrologinis-parkas-mihkel-ranna-dendraarium","heading":"Mihkelio Rando dendrologinis parkas (Mihkel Ranna dendraarium)"}]},"featureImageSharp":null}},{"node":{"id":"Ghost__Post__6a57b3f15f08b323af4e607d","title":"Didysis mamutmedis - masyviausias medis Žemėje","slug":"masyviausias-medis-zemeje","featured":false,"feature_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/07/Nr.3.JPG","excerpt":"Pasaulyje nemažai išskirtinių medžių – aukščiausių, seniausių, storiausių. Bet pats galingiausias yra didysis mamutmedis. Pats pavadinimas sako, kad tai reliktinis ir galingas medis, savo išvaizda primenantis išnykusius mamutus. Laimei, mamutmedžiai vis dar gyvuoja, nors vos neišnyko dėl kirtimų","custom_excerpt":"Pasaulyje nemažai išskirtinių medžių – aukščiausių, seniausių, storiausių. Bet pats galingiausias yra didysis mamutmedis. Pats pavadinimas sako, kad tai reliktinis ir galingas medis, savo išvaizda primenantis išnykusius mamutus. Laimei, mamutmedžiai vis dar gyvuoja, nors vos neišnyko dėl kirtimų","visibility":"public","created_at_pretty":"15 Jul 2026","published_at_pretty":"15 Jul 2026","updated_at_pretty":"2 Aug 2026","created_at":"2026-07-15T19:23:13.000+03:00","published_at":"2026-07-15T19:39:18.000+03:00","updated_at":"2026-08-02T19:28:39.000+03:00","meta_title":null,"meta_description":null,"og_description":null,"og_image":null,"og_title":null,"twitter_description":null,"twitter_image":null,"twitter_title":null,"authors":[{"slug":"medeina","url":"https://valdymas.medeinos.lt/autorius/medeina/","name":"Edita Medeina","bio":"Esu Edita Medeina (Jakubauskaitė) mokiausi ir užaugau Rumšiškėse. Medeinos vardas man prilipo savaime, kai kartu su draugais pradėjome švęsti Medeinos šventę, o man tekdavo įsikūnyti į šią deivę.","cover_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2020/05/DSC_1708.JPG","profile_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2022/01/zEdita-Medeina.jpg","location":null,"website":"https://www.medeinos.lt","twitter":"@EditaDitule","facebook":"medeinos","meta_title":null,"meta_description":null,"coverImageSharp":null,"profileImageSharp":null}],"primary_author":{"slug":"medeina","url":"https://valdymas.medeinos.lt/autorius/medeina/","name":"Edita Medeina","bio":"Esu Edita Medeina (Jakubauskaitė) mokiausi ir užaugau Rumšiškėse. Medeinos vardas man prilipo savaime, kai kartu su draugais pradėjome švęsti Medeinos šventę, o man tekdavo įsikūnyti į šią deivę.","cover_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2020/05/DSC_1708.JPG","profile_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2022/01/zEdita-Medeina.jpg","location":null,"website":"https://www.medeinos.lt","twitter":"@EditaDitule","facebook":"medeinos","meta_title":null,"meta_description":null,"coverImageSharp":null,"profileImageSharp":null},"primary_tag":{"slug":"medziai-ir-krumai","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/medziai-ir-krumai/","name":"MEDŽIAI IR KRŪMAI","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null},"tags":[{"slug":"medziai-ir-krumai","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/medziai-ir-krumai/","name":"MEDŽIAI IR KRŪMAI","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null},{"slug":"parkai-ir-sodai","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/parkai-ir-sodai/","name":"PARKAI IR SODAI","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null}],"plaintext":"Didysis mamutmedis (Sequoiadendron giganteum)\nJis nepralenkiamas tarp visų Žemės medžių savo masyvumu ir galingumu. Šis\nunikalus medis natūraliai auga vienintelėje vietoje pasaulyje – Sierra Nevados\nkalnuose Šiaurės Amerikoje, nedideliame, tik 144 m2 plote. Kalnai nėra iš\naukštųjų, siekiatys iki 2700 m virš jūros lygio, bet mamutmedžiai juose jaučiasi\npuikiai. Čia įkurtas nacionalinis mamutmedžių parkas. Angliakalbiai mamutmedžius\nvadina Sequoia, ir šis pavadinimas dažnai supainioja. Nes tai, ką mes\nlietuviškai vadiname sekvoja, yra visai kitas augalas. Sekvojos taip pat auga\nŠiaurės Amerikoje, sekvojų nacionaliniame parke. Angliškai sekvoja vadinama \nCalifornia Redwood. Mamutmedžiai nuo sekvojų gerokai skiriasi pagal išvaizdą –\nmamutmedžių šakelių spygliai aštrūs ir panašūs į kadagių, o sekvojų – švelnūs,\npanašūs į eglių.\n\nDidžiojo mamutmedžio šakelė panaši į mūsų kadagio, spygliai gan dygūs. O\ntikrosios sekvojos spygliukai švelnūs, pagal išvaizdą panašūs į eglės (dešinėje)\nMamutmedis, vardu Generolas Šermanas\nMamutmedžiai nėra patys aukščiausi pasaulio medžiai. Nors jų ūgis ir nemažas,\ngali siekti net 100 – 130 metrų (aukščiausias Lietuvos medis siekia apie 50 m).\nJie taip pat nėra ir seniausi Žemės medžiai, juos lenkia 4000 – 5000 m. amžiaus\neuropinis kukmedis, gajoji pušis ir kt. Šiuo metu pačio seniausio mamutmedžio\namžius siekia apie 3700 m. Storiausio pasaulio medžio rinkimuose mamutmedis\nužima 3-ąją vietą su 8,9 m skersmens liemeniu, o pirmosios vietos laimėtojo\nbaobabo skersmuo – net 16 metrų (medžio skersmuo paprastai matuojamas ne prie\npat žemės, o 1,3-1,4 m aukštyje). Bet nei vienas pasaulio medis neprilygsta\nmamutmedžiui vardu Generolas Šermanas. Jie sukaupia daugiausiai medienos iš visų\npasaulio medžių. Jeigu jo visą medieną paskaičiuotume kubiniais metrais, tai ji\nužimtų net 1488 m3 ! Palyginimui – vienos galingos ir storos lietuviškos pušies\nmedienos tūris yra tik apie 5 – 6 m3. Jo aukštis siekia 84 m, sveria apie 2000\ntonų, o jo žievė apie 0,6 m storio. Šio medžio pagrindo plotas užimtų visos\n krepšinio aikštelės dydžio plotą. Iš viso nacionaliniame parke auga 11 tūkst.\nmamutmedžių, iš kurių dauguma turi vardus – Sentinelis, Prezidentas, generolas\nGrantas ir kt.\n\nŠtai jis - masyviausias medis pasaulyje, didysis mamutmedis „General Sherman“,\njo viso ūgio neįmanoma aprėpti akimisMamutmedžių sėklos\nJos smulkutės, tik 0,5 cm dydžio, bet jose užkoduota daug „megabaitų“ svarbios\ninformacijos. Pvz., kad sėklos iš kankorėžių paprastai išbyra po miškų gaisrų,\nkuriuos sukelia žaibai. Mums tai paradoksas, bet taip jau evoliucijos\nsutvarkyta, nes po gaisro atsiranda dideli tušti plotai, kuriuose niekas\nneužstoja saulės šviesos, o pelenai – puiki trąša „mamutukų“ daigams. Seni\nmedžiai žaibų ir gaisrų nebijo, juos saugo stora žievė, kurioje nėra dervų.\n\nŠių medžių galiūnų sėklytės yra smulkios, iš visų ant žemės pabirusių sėklų tik\n1 % užauga iki medžio. Sėklytes labai mėgsta paukščiai, voverės ir kiti\ngyvūnėliaiKuo senyn - tuo stipryn\nDar įdomu tai, kad mamutmedžiai, skirtingai nei dauguma medžių, kuo senesni, tuo\nsparčiau auga. Šį neįtikėtiną faktą neseniai atrado amerikiečių mokslininkai.\nPer metus senas mamutmedis procentiškai priauga medienos daugiau nei jaunas\nmedis. Senus medžius labai retai išverčia audros, nes jų šaknų sistema galinga\nir tvirta. Šakos irgi drūtos – kelių metrų storio šakos nenulūžta ir gali\natlaikyti kelių tonų sniego masę. Medieną retai kada griaužia vabzdžiai\nkenkėjai, o nuo puvinio saugo joje esančios tanino rūgštys.\n\nPaprastai, nugyvenę savo amžių, mamutmedžiai nuvirsta ir subyra į gabalėlius;\nretas atvejis, kad išliktų kaip šisMamutmedžių kirtimai\nXIX a. mamutmedžius pradėta masiškai kirsti. Nuo išnaikinimo juos išgelbėjo dar\nviena įdomi savybė: nepaisant to, kad medžiai atsparūs audroms, ugniai ir\nšalčiui, bet jų mediena yra tokia trapi, kad nukirsti kamienai dažnai tiesiog\nsubyrėdavo į gabaliukus, tad tikdavo tik skiedroms. Uždraudus jų kirtimą ir\nįkūrus nacionalinį parką, mamutmedžių giraitė tapo kur kas pelningesnis kaip\nturistinis, o ne medienos pramonės objektas. Deja, sekvojoms pasisekė mažiau,\nnes jų mediena gerokai vertingesnė, tad nuolat vyksta konfliktas tarp\ngamtosaugininkų ir medienos verslininkų – ar palikti gyvus ir unikalius medžius,\nar iškirsti juos medienos pramonei.\n\nMamutmedžiai pasaulyje\nDidieji mamutmedžiai šiuo metu auga daugelio šalių parkuose, botanikos soduose\nbei  namų kiemuose. Žinoma, tokio aukščio ir storio kaip Sierra Nevados kalnuose\njie nepasiekia, bet vis tiek užauga nemaži. Europoje jie geriausiai jaučiasi\nPietų ir Vidurio Europos šalyse. Lietuvoje gali augti, nes, kaip ir savo\ntėvynėje ištveria iki -300 C šaltį. Bet mūsų žiemomis jiems trūksta gausaus\nsniego, kuris apsaugo jaunus augalus nuo šalčių. Be to, jie gan sunkiai ištveria\npermainingas lietuviškas žiemas su atodrėkiais. Bet jeigu norime kažko\nišskirtinio ir įdomaus savo sode, auginkime galingiausią pasaulio medį – didįjį\nmamutmedį.\n\nDidieji mamutmedžiai – populiarūs medžiai Europos šalių parkuose bei soduose.\nŠis auga Bagatelle parke ParyžiujeSelekcininkai yra sukūrę įvairių mamutmedžių\nveislių. Nuotraukoje – ‘Pendula‘, neaukštas ir svyrančia laja medis, iš tiesų\nprimena mamutą","html":"

Didysis mamutmedis (Sequoiadendron giganteum)

Jis nepralenkiamas tarp visų Žemės medžių savo masyvumu ir galingumu. Šis unikalus medis natūraliai auga vienintelėje vietoje pasaulyje – Sierra Nevados kalnuose Šiaurės Amerikoje, nedideliame, tik 144 m2 plote. Kalnai nėra iš aukštųjų, siekiatys iki 2700 m virš jūros lygio, bet mamutmedžiai juose jaučiasi puikiai. Čia įkurtas nacionalinis mamutmedžių parkas. Angliakalbiai mamutmedžius vadina Sequoia, ir šis pavadinimas dažnai supainioja. Nes tai, ką mes lietuviškai vadiname sekvoja, yra visai kitas augalas. Sekvojos taip pat auga Šiaurės Amerikoje, sekvojų nacionaliniame parke. Angliškai sekvoja vadinama California Redwood. Mamutmedžiai nuo sekvojų gerokai skiriasi pagal išvaizdą – mamutmedžių šakelių spygliai aštrūs ir panašūs į kadagių, o sekvojų – švelnūs, panašūs į eglių.

Didžiojo mamutmedžio šakelė panaši į mūsų kadagio, spygliai gan dygūs. O tikrosios sekvojos spygliukai švelnūs, pagal išvaizdą panašūs į eglės (dešinėje)

Mamutmedis, vardu Generolas Šermanas

Mamutmedžiai nėra patys aukščiausi pasaulio medžiai. Nors jų ūgis ir nemažas, gali siekti net 100 – 130 metrų (aukščiausias Lietuvos medis siekia apie 50 m). Jie taip pat nėra ir seniausi Žemės medžiai, juos lenkia 4000 – 5000 m. amžiaus europinis kukmedis, gajoji pušis ir kt. Šiuo metu pačio seniausio mamutmedžio amžius siekia apie 3700 m. Storiausio pasaulio medžio rinkimuose mamutmedis užima 3-ąją vietą su 8,9 m skersmens liemeniu, o pirmosios vietos laimėtojo baobabo skersmuo – net 16 metrų (medžio skersmuo paprastai matuojamas ne prie pat žemės, o 1,3-1,4 m aukštyje). Bet nei vienas pasaulio medis neprilygsta mamutmedžiui vardu Generolas Šermanas. Jie sukaupia daugiausiai medienos iš visų pasaulio medžių. Jeigu jo visą medieną paskaičiuotume kubiniais metrais, tai ji užimtų net 1488 m3 ! Palyginimui – vienos galingos ir storos lietuviškos pušies medienos tūris yra tik apie 5 – 6 m3. Jo aukštis siekia 84 m, sveria apie 2000 tonų, o jo žievė apie 0,6 m storio. Šio medžio pagrindo plotas užimtų visos  krepšinio aikštelės dydžio plotą. Iš viso nacionaliniame parke auga 11 tūkst. mamutmedžių, iš kurių dauguma turi vardus – Sentinelis, Prezidentas, generolas Grantas ir kt.

Štai jis - masyviausias medis pasaulyje, didysis mamutmedis „General Sherman“, jo viso ūgio neįmanoma aprėpti akimis

Mamutmedžių sėklos

Jos smulkutės, tik 0,5 cm dydžio, bet jose užkoduota daug „megabaitų“ svarbios informacijos. Pvz., kad sėklos iš kankorėžių paprastai išbyra po miškų gaisrų, kuriuos sukelia žaibai. Mums tai paradoksas, bet taip jau evoliucijos sutvarkyta, nes po gaisro atsiranda dideli tušti plotai, kuriuose niekas neužstoja saulės šviesos, o pelenai – puiki trąša „mamutukų“ daigams. Seni medžiai žaibų ir gaisrų nebijo, juos saugo stora žievė, kurioje nėra dervų.

Šių medžių galiūnų sėklytės yra smulkios, iš visų ant žemės pabirusių sėklų tik 1 % užauga iki medžio. Sėklytes labai mėgsta paukščiai, voverės ir kiti gyvūnėliai

Kuo senyn - tuo stipryn

Dar įdomu tai, kad mamutmedžiai, skirtingai nei dauguma medžių, kuo senesni, tuo sparčiau auga. Šį neįtikėtiną faktą neseniai atrado amerikiečių mokslininkai. Per metus senas mamutmedis procentiškai priauga medienos daugiau nei jaunas medis. Senus medžius labai retai išverčia audros, nes jų šaknų sistema galinga ir tvirta. Šakos irgi drūtos – kelių metrų storio šakos nenulūžta ir gali atlaikyti kelių tonų sniego masę. Medieną retai kada griaužia vabzdžiai kenkėjai, o nuo puvinio saugo joje esančios tanino rūgštys.

Paprastai, nugyvenę savo amžių, mamutmedžiai nuvirsta ir subyra į gabalėlius; retas atvejis, kad išliktų kaip šis

Mamutmedžių kirtimai

XIX a. mamutmedžius pradėta masiškai kirsti. Nuo išnaikinimo juos išgelbėjo dar viena įdomi savybė: nepaisant to, kad medžiai atsparūs audroms, ugniai ir šalčiui, bet jų mediena yra tokia trapi, kad nukirsti kamienai dažnai tiesiog subyrėdavo į gabaliukus, tad tikdavo tik skiedroms. Uždraudus jų kirtimą ir įkūrus nacionalinį parką, mamutmedžių giraitė tapo kur kas pelningesnis kaip turistinis, o ne medienos pramonės objektas. Deja, sekvojoms pasisekė mažiau, nes jų mediena gerokai vertingesnė, tad nuolat vyksta konfliktas tarp gamtosaugininkų ir medienos verslininkų – ar palikti gyvus ir unikalius medžius, ar iškirsti juos medienos pramonei.

Mamutmedžiai pasaulyje

Didieji mamutmedžiai šiuo metu auga daugelio šalių parkuose, botanikos soduose bei  namų kiemuose. Žinoma, tokio aukščio ir storio kaip Sierra Nevados kalnuose jie nepasiekia, bet vis tiek užauga nemaži. Europoje jie geriausiai jaučiasi Pietų ir Vidurio Europos šalyse. Lietuvoje gali augti, nes, kaip ir savo tėvynėje ištveria iki -300 C šaltį. Bet mūsų žiemomis jiems trūksta gausaus sniego, kuris apsaugo jaunus augalus nuo šalčių. Be to, jie gan sunkiai ištveria permainingas lietuviškas žiemas su atodrėkiais. Bet jeigu norime kažko išskirtinio ir įdomaus savo sode, auginkime galingiausią pasaulio medį – didįjį mamutmedį.

Didieji mamutmedžiai – populiarūs medžiai Europos šalių parkuose bei soduose. Šis auga Bagatelle parke Paryžiuje
Selekcininkai yra sukūrę įvairių mamutmedžių veislių. Nuotraukoje – ‘Pendula‘, neaukštas ir svyrančia laja medis, iš tiesų primena mamutą
","url":"https://valdymas.medeinos.lt/masyviausias-medis-zemeje/","canonical_url":null,"uuid":"967bce32-260f-44d4-b84e-6d5743cf57ce","codeinjection_foot":null,"codeinjection_head":null,"codeinjection_styles":null,"comment_id":"6a57b3f15f08b323af4e607d","reading_time":4,"send_email_when_published":false,"email_subject":null,"childHtmlRehype":{"html":"

Didysis mamutmedis (Sequoiadendron giganteum)

Jis nepralenkiamas tarp visų Žemės medžių savo masyvumu ir galingumu. Šis unikalus medis natūraliai auga vienintelėje vietoje pasaulyje – Sierra Nevados kalnuose Šiaurės Amerikoje, nedideliame, tik 144 m2 plote. Kalnai nėra iš aukštųjų, siekiatys iki 2700 m virš jūros lygio, bet mamutmedžiai juose jaučiasi puikiai. Čia įkurtas nacionalinis mamutmedžių parkas. Angliakalbiai mamutmedžius vadina Sequoia, ir šis pavadinimas dažnai supainioja. Nes tai, ką mes lietuviškai vadiname sekvoja, yra visai kitas augalas. Sekvojos taip pat auga Šiaurės Amerikoje, sekvojų nacionaliniame parke. Angliškai sekvoja vadinama California Redwood. Mamutmedžiai nuo sekvojų gerokai skiriasi pagal išvaizdą – mamutmedžių šakelių spygliai aštrūs ir panašūs į kadagių, o sekvojų – švelnūs, panašūs į eglių.

\"\"
\"\"
Didžiojo mamutmedžio šakelė panaši į mūsų kadagio, spygliai gan dygūs. O tikrosios sekvojos spygliukai švelnūs, pagal išvaizdą panašūs į eglės (dešinėje)

Mamutmedis, vardu Generolas Šermanas

Mamutmedžiai nėra patys aukščiausi pasaulio medžiai. Nors jų ūgis ir nemažas, gali siekti net 100 – 130 metrų (aukščiausias Lietuvos medis siekia apie 50 m). Jie taip pat nėra ir seniausi Žemės medžiai, juos lenkia 4000 – 5000 m. amžiaus europinis kukmedis, gajoji pušis ir kt. Šiuo metu pačio seniausio mamutmedžio amžius siekia apie 3700 m. Storiausio pasaulio medžio rinkimuose mamutmedis užima 3-ąją vietą su 8,9 m skersmens liemeniu, o pirmosios vietos laimėtojo baobabo skersmuo – net 16 metrų (medžio skersmuo paprastai matuojamas ne prie pat žemės, o 1,3-1,4 m aukštyje). Bet nei vienas pasaulio medis neprilygsta mamutmedžiui vardu Generolas Šermanas. Jie sukaupia daugiausiai medienos iš visų pasaulio medžių. Jeigu jo visą medieną paskaičiuotume kubiniais metrais, tai ji užimtų net 1488 m3 ! Palyginimui – vienos galingos ir storos lietuviškos pušies medienos tūris yra tik apie 5 – 6 m3. Jo aukštis siekia 84 m, sveria apie 2000 tonų, o jo žievė apie 0,6 m storio. Šio medžio pagrindo plotas užimtų visos  krepšinio aikštelės dydžio plotą. Iš viso nacionaliniame parke auga 11 tūkst. mamutmedžių, iš kurių dauguma turi vardus – Sentinelis, Prezidentas, generolas Grantas ir kt.

\"\"
Štai jis - masyviausias medis pasaulyje, didysis mamutmedis „General Sherman“, jo viso ūgio neįmanoma aprėpti akimis

Mamutmedžių sėklos

Jos smulkutės, tik 0,5 cm dydžio, bet jose užkoduota daug „megabaitų“ svarbios informacijos. Pvz., kad sėklos iš kankorėžių paprastai išbyra po miškų gaisrų, kuriuos sukelia žaibai. Mums tai paradoksas, bet taip jau evoliucijos sutvarkyta, nes po gaisro atsiranda dideli tušti plotai, kuriuose niekas neužstoja saulės šviesos, o pelenai – puiki trąša „mamutukų“ daigams. Seni medžiai žaibų ir gaisrų nebijo, juos saugo stora žievė, kurioje nėra dervų.

\"\"
Šių medžių galiūnų sėklytės yra smulkios, iš visų ant žemės pabirusių sėklų tik 1 % užauga iki medžio. Sėklytes labai mėgsta paukščiai, voverės ir kiti gyvūnėliai

Kuo senyn - tuo stipryn

Dar įdomu tai, kad mamutmedžiai, skirtingai nei dauguma medžių, kuo senesni, tuo sparčiau auga. Šį neįtikėtiną faktą neseniai atrado amerikiečių mokslininkai. Per metus senas mamutmedis procentiškai priauga medienos daugiau nei jaunas medis. Senus medžius labai retai išverčia audros, nes jų šaknų sistema galinga ir tvirta. Šakos irgi drūtos – kelių metrų storio šakos nenulūžta ir gali atlaikyti kelių tonų sniego masę. Medieną retai kada griaužia vabzdžiai kenkėjai, o nuo puvinio saugo joje esančios tanino rūgštys.

\"\"
Paprastai, nugyvenę savo amžių, mamutmedžiai nuvirsta ir subyra į gabalėlius; retas atvejis, kad išliktų kaip šis

Mamutmedžių kirtimai

XIX a. mamutmedžius pradėta masiškai kirsti. Nuo išnaikinimo juos išgelbėjo dar viena įdomi savybė: nepaisant to, kad medžiai atsparūs audroms, ugniai ir šalčiui, bet jų mediena yra tokia trapi, kad nukirsti kamienai dažnai tiesiog subyrėdavo į gabaliukus, tad tikdavo tik skiedroms. Uždraudus jų kirtimą ir įkūrus nacionalinį parką, mamutmedžių giraitė tapo kur kas pelningesnis kaip turistinis, o ne medienos pramonės objektas. Deja, sekvojoms pasisekė mažiau, nes jų mediena gerokai vertingesnė, tad nuolat vyksta konfliktas tarp gamtosaugininkų ir medienos verslininkų – ar palikti gyvus ir unikalius medžius, ar iškirsti juos medienos pramonei.

Mamutmedžiai pasaulyje

Didieji mamutmedžiai šiuo metu auga daugelio šalių parkuose, botanikos soduose bei  namų kiemuose. Žinoma, tokio aukščio ir storio kaip Sierra Nevados kalnuose jie nepasiekia, bet vis tiek užauga nemaži. Europoje jie geriausiai jaučiasi Pietų ir Vidurio Europos šalyse. Lietuvoje gali augti, nes, kaip ir savo tėvynėje ištveria iki -300 C šaltį. Bet mūsų žiemomis jiems trūksta gausaus sniego, kuris apsaugo jaunus augalus nuo šalčių. Be to, jie gan sunkiai ištveria permainingas lietuviškas žiemas su atodrėkiais. Bet jeigu norime kažko išskirtinio ir įdomaus savo sode, auginkime galingiausią pasaulio medį – didįjį mamutmedį.

\"\"
Didieji mamutmedžiai – populiarūs medžiai Europos šalių parkuose bei soduose. Šis auga Bagatelle parke Paryžiuje
\"\"
Selekcininkai yra sukūrę įvairių mamutmedžių veislių. Nuotraukoje – ‘Pendula‘, neaukštas ir svyrančia laja medis, iš tiesų primena mamutą
","htmlAst":{"type":"root","children":[{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"didysis-mamutmedis-sequoiadendron-giganteum"},"children":[{"type":"text","value":"Didysis mamutmedis ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Sequoiadendron giganteum"}]},{"type":"text","value":")"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jis nepralenkiamas tarp visų Žemės medžių savo masyvumu ir galingumu. Šis unikalus medis natūraliai auga vienintelėje vietoje pasaulyje – Sierra Nevados kalnuose Šiaurės Amerikoje, nedideliame, tik 144 m"},{"type":"element","tagName":"sup","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"2"}]},{"type":"text","value":" plote. Kalnai nėra iš aukštųjų, siekiatys iki 2700 m virš jūros lygio, bet mamutmedžiai juose jaučiasi puikiai. Čia įkurtas nacionalinis mamutmedžių parkas. Angliakalbiai mamutmedžius vadina "},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Sequoia"}]},{"type":"text","value":", ir šis pavadinimas dažnai supainioja. Nes tai, ką mes lietuviškai vadiname sekvoja, yra visai kitas augalas. Sekvojos taip pat auga Šiaurės Amerikoje, sekvojų nacionaliniame parke. Angliškai sekvoja vadinama "},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"California Redwood"}]},{"type":"text","value":". Mamutmedžiai nuo sekvojų gerokai skiriasi pagal išvaizdą – mamutmedžių šakelių spygliai aštrūs ir panašūs į kadagių, o sekvojų – švelnūs, panašūs į eglių."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/07/Nr.1.JPG","width":1632,"height":1224,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/07/Nr.2.JPG","width":1632,"height":1224,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Didžiojo mamutmedžio šakelė panaši į mūsų kadagio, spygliai gan dygūs. O tikrosios sekvojos spygliukai švelnūs, pagal išvaizdą panašūs į eglės (dešinėje)"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"mamutmedis-vardu-generolas-%C5%A1ermanas"},"children":[{"type":"text","value":"Mamutmedis, vardu Generolas Šermanas"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Mamutmedžiai nėra patys aukščiausi pasaulio medžiai. Nors jų ūgis ir nemažas, gali siekti net 100 – 130 metrų (aukščiausias Lietuvos medis siekia apie 50 m). Jie taip pat nėra ir seniausi Žemės medžiai, juos lenkia 4000 – 5000 m. amžiaus europinis kukmedis, gajoji pušis ir kt. Šiuo metu pačio seniausio mamutmedžio amžius siekia apie 3700 m. Storiausio pasaulio medžio rinkimuose mamutmedis užima 3-ąją vietą su 8,9 m skersmens liemeniu, o pirmosios vietos laimėtojo baobabo skersmuo – net 16 metrų (medžio skersmuo paprastai matuojamas ne prie pat žemės, o 1,3-1,4 m aukštyje). Bet nei vienas pasaulio medis neprilygsta mamutmedžiui vardu "},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Generolas Šermanas"}]},{"type":"text","value":". Jie sukaupia daugiausiai medienos iš visų pasaulio medžių. Jeigu jo visą medieną paskaičiuotume kubiniais metrais, tai ji užimtų net 1488 m"},{"type":"element","tagName":"sup","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"3"}]},{"type":"text","value":" ! Palyginimui – vienos galingos ir storos lietuviškos pušies medienos tūris yra tik apie 5 – 6 m"},{"type":"element","tagName":"sup","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"3"}]},{"type":"text","value":". Jo aukštis siekia 84 m, sveria apie 2000 tonų, o jo žievė apie 0,6 m storio. Šio medžio pagrindo plotas užimtų visos  krepšinio aikštelės dydžio plotą. Iš viso nacionaliniame parke auga 11 tūkst. mamutmedžių, iš kurių dauguma turi vardus – Sentinelis, Prezidentas, generolas Grantas ir kt."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/07/Nr.4.JPG","width":1600,"height":1200,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Štai jis - masyviausias medis pasaulyje, didysis mamutmedis „General Sherman“, jo viso ūgio neįmanoma aprėpti akimis"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"mamutmed%C5%BEi%C5%B3-s%C4%97klos"},"children":[{"type":"text","value":"Mamutmedžių sėklos"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jos smulkutės, tik 0,5 cm dydžio, bet jose užkoduota daug „megabaitų“ svarbios informacijos. Pvz., kad sėklos iš kankorėžių paprastai išbyra po miškų gaisrų, kuriuos sukelia žaibai. Mums tai paradoksas, bet taip jau evoliucijos sutvarkyta, nes po gaisro atsiranda dideli tušti plotai, kuriuose niekas neužstoja saulės šviesos, o pelenai – puiki trąša „mamutukų“ daigams. Seni medžiai žaibų ir gaisrų nebijo, juos saugo stora žievė, kurioje nėra dervų."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/07/Nr.6.JPG","width":1632,"height":1224,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Šių medžių galiūnų sėklytės yra smulkios, iš visų ant žemės pabirusių sėklų tik 1 % užauga iki medžio. Sėklytes labai mėgsta paukščiai, voverės ir kiti gyvūnėliai"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"kuo-senyntuo-stipryn"},"children":[{"type":"text","value":"Kuo senyn - tuo stipryn"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Dar įdomu tai, kad mamutmedžiai, skirtingai nei dauguma medžių, kuo senesni, tuo sparčiau auga. Šį neįtikėtiną faktą neseniai atrado amerikiečių mokslininkai. Per metus senas mamutmedis procentiškai priauga medienos daugiau nei jaunas medis. Senus medžius labai retai išverčia audros, nes jų šaknų sistema galinga ir tvirta. Šakos irgi drūtos – kelių metrų storio šakos nenulūžta ir gali atlaikyti kelių tonų sniego masę. Medieną retai kada griaužia vabzdžiai kenkėjai, o nuo puvinio saugo joje esančios tanino rūgštys."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/07/Nr.5.JPG","width":1600,"height":1200,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Paprastai, nugyvenę savo amžių, mamutmedžiai nuvirsta ir subyra į gabalėlius; retas atvejis, kad išliktų kaip šis"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"mamutmed%C5%BEi%C5%B3-kirtimai"},"children":[{"type":"text","value":"Mamutmedžių kirtimai"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"XIX a. mamutmedžius pradėta masiškai kirsti. Nuo išnaikinimo juos išgelbėjo dar viena įdomi savybė: nepaisant to, kad medžiai atsparūs audroms, ugniai ir šalčiui, bet jų mediena yra tokia trapi, kad nukirsti kamienai dažnai tiesiog subyrėdavo į gabaliukus, tad tikdavo tik skiedroms. Uždraudus jų kirtimą ir įkūrus nacionalinį parką, mamutmedžių giraitė tapo kur kas pelningesnis kaip turistinis, o ne medienos pramonės objektas. Deja, sekvojoms pasisekė mažiau, nes jų mediena gerokai vertingesnė, tad nuolat vyksta konfliktas tarp gamtosaugininkų ir medienos verslininkų – ar palikti gyvus ir unikalius medžius, ar iškirsti juos medienos pramonei."}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"mamutmed%C5%BEiai-pasaulyje"},"children":[{"type":"text","value":"Mamutmedžiai pasaulyje"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Didieji mamutmedžiai šiuo metu auga daugelio šalių parkuose, botanikos soduose bei  namų kiemuose. Žinoma, tokio aukščio ir storio kaip Sierra Nevados kalnuose jie nepasiekia, bet vis tiek užauga nemaži. Europoje jie geriausiai jaučiasi Pietų ir Vidurio Europos šalyse. Lietuvoje gali augti, nes, kaip ir savo tėvynėje ištveria iki -30"},{"type":"element","tagName":"sup","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"0"}]},{"type":"text","value":" C šaltį. Bet mūsų žiemomis jiems trūksta gausaus sniego, kuris apsaugo jaunus augalus nuo šalčių. Be to, jie gan sunkiai ištveria permainingas lietuviškas žiemas su atodrėkiais. Bet jeigu norime kažko išskirtinio ir įdomaus savo sode, auginkime galingiausią pasaulio medį – didįjį mamutmedį."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/07/Nr.7.JPG","width":1843,"height":1229,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Didieji mamutmedžiai – populiarūs medžiai Europos šalių parkuose bei soduose. Šis auga Bagatelle parke Paryžiuje"}]}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/07/Nr.8.JPG","width":1632,"height":1224,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Selekcininkai yra sukūrę įvairių mamutmedžių veislių. Nuotraukoje – ‘Pendula‘, neaukštas ir svyrančia laja medis, iš tiesų primena mamutą"}]}]}],"data":{"quirksMode":false}},"tableOfContents":[{"id":"didysis-mamutmedis-sequoiadendron-giganteum","heading":"Didysis mamutmedis (Sequoiadendron giganteum)"},{"id":"mamutmedis-vardu-generolas-%C5%A1ermanas","heading":"Mamutmedis, vardu Generolas Šermanas"},{"id":"mamutmed%C5%BEi%C5%B3-s%C4%97klos","heading":"Mamutmedžių sėklos"},{"id":"kuo-senyntuo-stipryn","heading":"Kuo senyn - tuo stipryn"},{"id":"mamutmed%C5%BEi%C5%B3-kirtimai","heading":"Mamutmedžių kirtimai"},{"id":"mamutmed%C5%BEiai-pasaulyje","heading":"Mamutmedžiai pasaulyje"}]},"featureImageSharp":null}},{"node":{"id":"Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f29d","title":"SAKURŲ ŽIEDAI","slug":"sakuru-ziedai","featured":false,"feature_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/wp-content/uploads/2019/10/sakuros-1.jpg?v=1587215825","excerpt":"Kas bebūtų pasaulyje - karas, maras ar taika - sakuros kiekvienais metais skelbia pavasarį savo nuostabiais žiedais","custom_excerpt":"Kas bebūtų pasaulyje - karas, maras ar taika - sakuros kiekvienais metais skelbia pavasarį savo nuostabiais žiedais","visibility":"public","created_at_pretty":"2 May 2018","published_at_pretty":"21 Apr 2026","updated_at_pretty":"21 Apr 2026","created_at":"2018-05-03T01:49:09.000+03:00","published_at":"2026-04-21T20:14:00.000+03:00","updated_at":"2026-04-21T20:15:00.000+03:00","meta_title":null,"meta_description":null,"og_description":null,"og_image":null,"og_title":null,"twitter_description":null,"twitter_image":null,"twitter_title":null,"authors":[{"slug":"medeina","url":"https://valdymas.medeinos.lt/autorius/medeina/","name":"Edita Medeina","bio":"Esu Edita Medeina (Jakubauskaitė) mokiausi ir užaugau Rumšiškėse. Medeinos vardas man prilipo savaime, kai kartu su draugais pradėjome švęsti Medeinos šventę, o man tekdavo įsikūnyti į šią deivę.","cover_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2020/05/DSC_1708.JPG","profile_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2022/01/zEdita-Medeina.jpg","location":null,"website":"https://www.medeinos.lt","twitter":"@EditaDitule","facebook":"medeinos","meta_title":null,"meta_description":null,"coverImageSharp":null,"profileImageSharp":null}],"primary_author":{"slug":"medeina","url":"https://valdymas.medeinos.lt/autorius/medeina/","name":"Edita Medeina","bio":"Esu Edita Medeina (Jakubauskaitė) mokiausi ir užaugau Rumšiškėse. Medeinos vardas man prilipo savaime, kai kartu su draugais pradėjome švęsti Medeinos šventę, o man tekdavo įsikūnyti į šią deivę.","cover_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2020/05/DSC_1708.JPG","profile_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2022/01/zEdita-Medeina.jpg","location":null,"website":"https://www.medeinos.lt","twitter":"@EditaDitule","facebook":"medeinos","meta_title":null,"meta_description":null,"coverImageSharp":null,"profileImageSharp":null},"primary_tag":{"slug":"medziai-ir-krumai","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/medziai-ir-krumai/","name":"MEDŽIAI IR KRŪMAI","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null},"tags":[{"slug":"medziai-ir-krumai","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/medziai-ir-krumai/","name":"MEDŽIAI IR KRŪMAI","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null},{"slug":"parkai-ir-sodai","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/parkai-ir-sodai/","name":"PARKAI IR SODAI","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null}],"plaintext":"Šiemet sakuros pradėjo žydėti anksčiau, nors šįmet pavasaris ir šaltesnis.\nDažnai sakurų žiedus nušaldo pavasarinės šalnos, tad kartais žydėjimo stebuklas\nir neįvyksta. Todėl reikia skubėti džiaugtis jomis, nes žydėjimas gan trumpas,\npaprastai trunkantis ne ilgiau kaip 8-10 dienų, o kartais netrunka nė savaitės,\nypač jei pasitaiko šaltos ir vėjuotos dienos. Galimybių džiaugtis sakuromis\nkiekvienais metais Lietuvoje vis didėja, nes vis daugiau miestų ir miestelių\nsodina šiuos gražius medelius ir kai kur atsiranda visai nemaži sodai, kaip\npavyzdžiui, Vilniuje, Kaune ar Alytuje.\n\nKas gi yra ta sakura?\nJi dar kartais vadinama ir sakūra. Tai dekoratyvinė vyšnia, natūraliai auganti\nTolimuose Rytuose (Japonijoje, Kinijoje). Mes auginame paprastąją vyšnią (Prunus\ncerasus), kuri, beje, taip pat nėra savaiminis mūsų krašto, o tik kokius 400\nmetų atkeliavusi į Lietuvą. Sakuromis arba japoninėmis vyšniomis paprastai\nvadina šias jų rūšis: smailiadantę (Prunus serrulata), rausvąją (P. x\nsubhirtella), ankstyvąją (P.incisa), puošniąją (P.speciosa), svyruoklinę (\nP.yedoensis), hokaidinę (P. nipponica) bei kitas. Šiais laikais yra nemažai\nsukurtų žmogaus rankomis dekoratyvinių vyšnių hibridų. Visas jas vienija puošnūs\nbalti arba rausvi žiedai.\n\nKuo sakura ypatinga mums, lietuviams ?\nBe abejo, pirmiausiai todėl, kad gražiai žydi. Jas ypač vertina žmonės, kurie\ndomisi Japonijos kultūra. Juk šioje tolimoje šalyje sakurų žydėjimo šventė \nHanami turi labai senas ir gilias tradicijas. Teko lankytis Japonijoje tuo metu,\nkai ten žydi sakuros – ir tai tikra magija, nes sunku ir nupasakoti tą jausmą,\nkai patenki į žydinčių sakurų sodą. Baltų arba rausvų žiedų debesų apsuptis\nsvaigina ir žvelgiant aukštyn į žiedus dingsta visos sunkios mintys, apima\nilgesys ir kažkuo ši būsena primena vaikystę, kai visas aplinkinis pasaulis\natrodė kaip nesibaigianti laimė, kai buvo galima džiaugtis pačiais\npaprasčiausiais gyvenimo dalykais – saule, oru, gamta, mylimais žmonėmis.\n\nŽydi sakuros Č.Sugiharos sode VilniujeSakurų žydėjimas Japonijoje\nJaponijoje sakurų žydėjimo metu visi tarsi išprotėja gerąja prasme: po darbų, o\nypač savaitgaliais visi skuba į parkus, kur gali džiaugtis žiedais, po medžiais\nant patiesalų susėda su šeimomis, su draugais ar bendradarbiais, susitinka su\nseniai matytais bendramoksliais, giminėmis ar bičiuliais, vaišinasi,\nšnekučiuojasi, medituoja ar tiesiog grožisi žiedais. Juk tas kerintis sakurų\nžydėjimas japonams simbolizuoja ne tik  gamtos atgimimą po žiemos, bet ir visą\nžmogaus gyvenimą bei jo trapumą, jis primena, kad reikia būti čia ir dabar,\nbranginti ir švęsti kiekvieną gyvenimo akimirką.\n\nJaunamartė Japonijoje prie sakurųJaponai švenčia ir Yozakura - \"naktinę sakurų\"\nšventę, kai žiedais gėrisi tamsoje, apšviestus žibintųJaponai po sakuromis\nŽiedlapių kritimas\nYpatingas momentas ateina tada, kai nužydėję sakurų žiedlapiai pradeda kristi.\nJų būna tokia gausybė, kad žemė tampa tarsi apsnigta, šio „sniego“ prikrenta į\nplaukus bei rūbus ir jautiesi tarsi palaiminta iš aukščiau. Žydint ir krintant\nsakurų žiedams žmonės prisimena brangius jiems išėjusiuosius, atleidžia priešams\nskriaudas ir susitaiko, o daugelis įsimylėjėlių prisipažįsta vienas kitam\nmeilėje, susižada ar tuokiasi. Ir ko gero, nėra žavingesnio reginio, nei\natsidurti po sakurų medžiais, kurie apkibę baltai rausvų žiedlapių debesimis,\npamažu byrančiais ant žemės, tarsi lytų svajonių lietus, ir stebėti, kaip vėjyje\nlinguoja žydinčios šakelės. Tad galime pasimokyti džiaugtis šių vyšnių nuostabiu\nžydėjimu taip, kaip tuo moka džiaugtis japonai. Juk sakuros gan greitai nubarsto\nžiedlapius, po jų pradeda skleistis žali lapai ir medžiai tampa įprastiniai kaip\nir visi. Vėliau žiedų vietoje kartais sunoksta nedidelės ir tamsios uogos,\nkurias kaip ir visas vyšnias galima valgyti, tik šios nėra skanios.\n\nKai žiedlapiai pradeda kristi - tai taip magiška !Ar auginate sakurą ?\nJeigu neturite savo sakuros, atvykite į parkus ir sodus, kur kiekvieną pavasarį\nvyksta tikra sakurų žydėjimo fiesta. Tokią vietą rasite Vilniuje japonų\ndiplomato Č.Sugiharos sakurų parke šalia Europos prospekte šalia Neries, taip\npat Vingio parke esančiame Botanikos sodo skyriuje, Kaune Nemuno saloje,\nAlytuje, Druskininkuose bei kitur. O jeigu turite vietos savo sode - pasodinkite\nsakurą ir kiekvieną pavasarį patirkite žydėjimo magiją. \n\nŽydi sakura Jeruzalėje (Vilniuje)Sakurų žydėjimas KauneSakura 'Kanzan'","html":"

Šiemet sakuros pradėjo žydėti anksčiau, nors šįmet pavasaris ir šaltesnis. Dažnai sakurų žiedus nušaldo pavasarinės šalnos, tad kartais žydėjimo stebuklas ir neįvyksta. Todėl reikia skubėti džiaugtis jomis, nes žydėjimas gan trumpas, paprastai trunkantis ne ilgiau kaip 8-10 dienų, o kartais netrunka nė savaitės, ypač jei pasitaiko šaltos ir vėjuotos dienos. Galimybių džiaugtis sakuromis kiekvienais metais Lietuvoje vis didėja, nes vis daugiau miestų ir miestelių sodina šiuos gražius medelius ir kai kur atsiranda visai nemaži sodai, kaip pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune ar Alytuje.

Kas gi yra ta sakura?

Ji dar kartais vadinama ir sakūra. Tai dekoratyvinė vyšnia, natūraliai auganti Tolimuose Rytuose (Japonijoje, Kinijoje). Mes auginame paprastąją vyšnią (Prunus cerasus), kuri, beje, taip pat nėra savaiminis mūsų krašto, o tik kokius 400 metų atkeliavusi į Lietuvą. Sakuromis arba japoninėmis vyšniomis paprastai vadina šias jų rūšis: smailiadantę (Prunus serrulata), rausvąją (P. x subhirtella), ankstyvąją (P.incisa), puošniąją (P.speciosa), svyruoklinę (P.yedoensis), hokaidinę (P. nipponica) bei kitas. Šiais laikais yra nemažai sukurtų žmogaus rankomis dekoratyvinių vyšnių hibridų. Visas jas vienija puošnūs balti arba rausvi žiedai.

Kuo sakura ypatinga mums, lietuviams ?

Be abejo, pirmiausiai todėl, kad gražiai žydi. Jas ypač vertina žmonės, kurie domisi Japonijos kultūra. Juk šioje tolimoje šalyje sakurų žydėjimo šventė Hanami turi labai senas ir gilias tradicijas. Teko lankytis Japonijoje tuo metu, kai ten žydi sakuros – ir tai tikra magija, nes sunku ir nupasakoti tą jausmą, kai patenki į žydinčių sakurų sodą. Baltų arba rausvų žiedų debesų apsuptis svaigina ir žvelgiant aukštyn į žiedus dingsta visos sunkios mintys, apima ilgesys ir kažkuo ši būsena primena vaikystę, kai visas aplinkinis pasaulis atrodė kaip nesibaigianti laimė, kai buvo galima džiaugtis pačiais paprasčiausiais gyvenimo dalykais – saule, oru, gamta, mylimais žmonėmis.

Žydi sakuros Č.Sugiharos sode Vilniuje

Sakurų žydėjimas Japonijoje

Japonijoje sakurų žydėjimo metu visi tarsi išprotėja gerąja prasme: po darbų, o ypač savaitgaliais visi skuba į parkus, kur gali džiaugtis žiedais, po medžiais ant patiesalų susėda su šeimomis, su draugais ar bendradarbiais, susitinka su seniai matytais bendramoksliais, giminėmis ar bičiuliais, vaišinasi, šnekučiuojasi, medituoja ar tiesiog grožisi žiedais. Juk tas kerintis sakurų žydėjimas japonams simbolizuoja ne tik  gamtos atgimimą po žiemos, bet ir visą žmogaus gyvenimą bei jo trapumą, jis primena, kad reikia būti čia ir dabar, branginti ir švęsti kiekvieną gyvenimo akimirką.

Jaunamartė Japonijoje prie sakurų
Japonai švenčia ir Yozakura - \"naktinę sakurų\" šventę, kai žiedais gėrisi tamsoje, apšviestus žibintų
Japonai po sakuromis

Žiedlapių kritimas

Ypatingas momentas ateina tada, kai nužydėję sakurų žiedlapiai pradeda kristi. Jų būna tokia gausybė, kad žemė tampa tarsi apsnigta, šio „sniego“ prikrenta į plaukus bei rūbus ir jautiesi tarsi palaiminta iš aukščiau. Žydint ir krintant sakurų žiedams žmonės prisimena brangius jiems išėjusiuosius, atleidžia priešams skriaudas ir susitaiko, o daugelis įsimylėjėlių prisipažįsta vienas kitam meilėje, susižada ar tuokiasi. Ir ko gero, nėra žavingesnio reginio, nei atsidurti po sakurų medžiais, kurie apkibę baltai rausvų žiedlapių debesimis, pamažu byrančiais ant žemės, tarsi lytų svajonių lietus, ir stebėti, kaip vėjyje linguoja žydinčios šakelės. Tad galime pasimokyti džiaugtis šių vyšnių nuostabiu žydėjimu taip, kaip tuo moka džiaugtis japonai. Juk sakuros gan greitai nubarsto žiedlapius, po jų pradeda skleistis žali lapai ir medžiai tampa įprastiniai kaip ir visi. Vėliau žiedų vietoje kartais sunoksta nedidelės ir tamsios uogos, kurias kaip ir visas vyšnias galima valgyti, tik šios nėra skanios.

Kai žiedlapiai pradeda kristi - tai taip magiška !

Ar auginate sakurą ?

Jeigu neturite savo sakuros, atvykite į parkus ir sodus, kur kiekvieną pavasarį vyksta tikra sakurų žydėjimo fiesta. Tokią vietą rasite Vilniuje japonų diplomato Č.Sugiharos sakurų parke šalia Europos prospekte šalia Neries, taip pat Vingio parke esančiame Botanikos sodo skyriuje, Kaune Nemuno saloje, Alytuje, Druskininkuose bei kitur. O jeigu turite vietos savo sode - pasodinkite sakurą ir kiekvieną pavasarį patirkite žydėjimo magiją.

Žydi sakura Jeruzalėje (Vilniuje)
Sakurų žydėjimas Kaune
Sakura 'Kanzan'
","url":"https://valdymas.medeinos.lt/sakuru-ziedai/","canonical_url":null,"uuid":"252fba12-9e64-4d01-8ce0-79ccf05c7a90","codeinjection_foot":null,"codeinjection_head":null,"codeinjection_styles":null,"comment_id":"26029","reading_time":4,"send_email_when_published":false,"email_subject":null,"childHtmlRehype":{"html":"

Šiemet sakuros pradėjo žydėti anksčiau, nors šįmet pavasaris ir šaltesnis. Dažnai sakurų žiedus nušaldo pavasarinės šalnos, tad kartais žydėjimo stebuklas ir neįvyksta. Todėl reikia skubėti džiaugtis jomis, nes žydėjimas gan trumpas, paprastai trunkantis ne ilgiau kaip 8-10 dienų, o kartais netrunka nė savaitės, ypač jei pasitaiko šaltos ir vėjuotos dienos. Galimybių džiaugtis sakuromis kiekvienais metais Lietuvoje vis didėja, nes vis daugiau miestų ir miestelių sodina šiuos gražius medelius ir kai kur atsiranda visai nemaži sodai, kaip pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune ar Alytuje.

Kas gi yra ta sakura?

Ji dar kartais vadinama ir sakūra. Tai dekoratyvinė vyšnia, natūraliai auganti Tolimuose Rytuose (Japonijoje, Kinijoje). Mes auginame paprastąją vyšnią (Prunus cerasus), kuri, beje, taip pat nėra savaiminis mūsų krašto, o tik kokius 400 metų atkeliavusi į Lietuvą. Sakuromis arba japoninėmis vyšniomis paprastai vadina šias jų rūšis: smailiadantę (Prunus serrulata), rausvąją (P. x subhirtella), ankstyvąją (P.incisa), puošniąją (P.speciosa), svyruoklinę (P.yedoensis), hokaidinę (P. nipponica) bei kitas. Šiais laikais yra nemažai sukurtų žmogaus rankomis dekoratyvinių vyšnių hibridų. Visas jas vienija puošnūs balti arba rausvi žiedai.

Kuo sakura ypatinga mums, lietuviams ?

Be abejo, pirmiausiai todėl, kad gražiai žydi. Jas ypač vertina žmonės, kurie domisi Japonijos kultūra. Juk šioje tolimoje šalyje sakurų žydėjimo šventė Hanami turi labai senas ir gilias tradicijas. Teko lankytis Japonijoje tuo metu, kai ten žydi sakuros – ir tai tikra magija, nes sunku ir nupasakoti tą jausmą, kai patenki į žydinčių sakurų sodą. Baltų arba rausvų žiedų debesų apsuptis svaigina ir žvelgiant aukštyn į žiedus dingsta visos sunkios mintys, apima ilgesys ir kažkuo ši būsena primena vaikystę, kai visas aplinkinis pasaulis atrodė kaip nesibaigianti laimė, kai buvo galima džiaugtis pačiais paprasčiausiais gyvenimo dalykais – saule, oru, gamta, mylimais žmonėmis.

\"\"
Žydi sakuros Č.Sugiharos sode Vilniuje

Sakurų žydėjimas Japonijoje

Japonijoje sakurų žydėjimo metu visi tarsi išprotėja gerąja prasme: po darbų, o ypač savaitgaliais visi skuba į parkus, kur gali džiaugtis žiedais, po medžiais ant patiesalų susėda su šeimomis, su draugais ar bendradarbiais, susitinka su seniai matytais bendramoksliais, giminėmis ar bičiuliais, vaišinasi, šnekučiuojasi, medituoja ar tiesiog grožisi žiedais. Juk tas kerintis sakurų žydėjimas japonams simbolizuoja ne tik  gamtos atgimimą po žiemos, bet ir visą žmogaus gyvenimą bei jo trapumą, jis primena, kad reikia būti čia ir dabar, branginti ir švęsti kiekvieną gyvenimo akimirką.

\"\"
Jaunamartė Japonijoje prie sakurų
\"\"
Japonai švenčia ir Yozakura - \"naktinę sakurų\" šventę, kai žiedais gėrisi tamsoje, apšviestus žibintų
\"\"
Japonai po sakuromis

Žiedlapių kritimas

Ypatingas momentas ateina tada, kai nužydėję sakurų žiedlapiai pradeda kristi. Jų būna tokia gausybė, kad žemė tampa tarsi apsnigta, šio „sniego“ prikrenta į plaukus bei rūbus ir jautiesi tarsi palaiminta iš aukščiau. Žydint ir krintant sakurų žiedams žmonės prisimena brangius jiems išėjusiuosius, atleidžia priešams skriaudas ir susitaiko, o daugelis įsimylėjėlių prisipažįsta vienas kitam meilėje, susižada ar tuokiasi. Ir ko gero, nėra žavingesnio reginio, nei atsidurti po sakurų medžiais, kurie apkibę baltai rausvų žiedlapių debesimis, pamažu byrančiais ant žemės, tarsi lytų svajonių lietus, ir stebėti, kaip vėjyje linguoja žydinčios šakelės. Tad galime pasimokyti džiaugtis šių vyšnių nuostabiu žydėjimu taip, kaip tuo moka džiaugtis japonai. Juk sakuros gan greitai nubarsto žiedlapius, po jų pradeda skleistis žali lapai ir medžiai tampa įprastiniai kaip ir visi. Vėliau žiedų vietoje kartais sunoksta nedidelės ir tamsios uogos, kurias kaip ir visas vyšnias galima valgyti, tik šios nėra skanios.

\"\"
Kai žiedlapiai pradeda kristi - tai taip magiška !

Ar auginate sakurą ?

Jeigu neturite savo sakuros, atvykite į parkus ir sodus, kur kiekvieną pavasarį vyksta tikra sakurų žydėjimo fiesta. Tokią vietą rasite Vilniuje japonų diplomato Č.Sugiharos sakurų parke šalia Europos prospekte šalia Neries, taip pat Vingio parke esančiame Botanikos sodo skyriuje, Kaune Nemuno saloje, Alytuje, Druskininkuose bei kitur. O jeigu turite vietos savo sode - pasodinkite sakurą ir kiekvieną pavasarį patirkite žydėjimo magiją.

\"\"
Žydi sakura Jeruzalėje (Vilniuje)
\"\"
Sakurų žydėjimas Kaune
\"\"
Sakura 'Kanzan'
","htmlAst":{"type":"root","children":[{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Šiemet sakuros pradėjo žydėti anksčiau, nors šįmet pavasaris ir šaltesnis. Dažnai sakurų žiedus nušaldo pavasarinės šalnos, tad kartais žydėjimo stebuklas ir neįvyksta. Todėl reikia skubėti džiaugtis jomis, nes žydėjimas gan trumpas, paprastai trunkantis ne ilgiau kaip 8-10 dienų, o kartais netrunka nė savaitės, ypač jei pasitaiko šaltos ir vėjuotos dienos. Galimybių džiaugtis sakuromis kiekvienais metais Lietuvoje vis didėja, nes vis daugiau miestų ir miestelių sodina šiuos gražius medelius ir kai kur atsiranda visai nemaži sodai, kaip pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune ar Alytuje."}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"kas-gi-yra-ta-sakura"},"children":[{"type":"text","value":"Kas gi yra ta sakura?"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Ji dar kartais vadinama ir sakūra. Tai dekoratyvinė "},{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"vyšnia"}]},{"type":"text","value":", natūraliai auganti Tolimuose Rytuose (Japonijoje, Kinijoje). Mes auginame paprastąją vyšnią ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Prunus cerasus"}]}]},{"type":"text","value":"), kuri, beje, taip pat nėra savaiminis mūsų krašto, o tik kokius 400 metų atkeliavusi į Lietuvą. Sakuromis arba japoninėmis vyšniomis paprastai vadina šias jų rūšis: smailiadantę ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Prunus serrulata"}]}]},{"type":"text","value":"), rausvąją ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"P. x subhirtella"}]}]},{"type":"text","value":"), ankstyvąją ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"P.incisa"}]}]},{"type":"text","value":"), puošniąją ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"P.speciosa"}]}]},{"type":"text","value":"), svyruoklinę ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"P.yedoensis"}]}]},{"type":"text","value":"), hokaidinę ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"P. nipponica"}]}]},{"type":"text","value":") bei kitas. Šiais laikais yra nemažai sukurtų žmogaus rankomis dekoratyvinių vyšnių hibridų. Visas jas vienija puošnūs balti arba rausvi žiedai."}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"kuo-sakura-ypatinga-mums-lietuviams"},"children":[{"type":"text","value":"Kuo sakura ypatinga mums, lietuviams ?"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Be abejo, pirmiausiai todėl, kad gražiai žydi. Jas ypač vertina žmonės, kurie domisi Japonijos kultūra. Juk šioje tolimoje šalyje sakurų žydėjimo šventė "},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"element","tagName":"strong","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Hanami"}]}]}]},{"type":"text","value":" turi labai senas ir gilias tradicijas. Teko lankytis Japonijoje tuo metu, kai ten žydi sakuros – ir tai tikra magija, nes sunku ir nupasakoti tą jausmą, kai patenki į žydinčių sakurų sodą. Baltų arba rausvų žiedų debesų apsuptis svaigina ir žvelgiant aukštyn į žiedus dingsta visos sunkios mintys, apima ilgesys ir kažkuo ši būsena primena vaikystę, kai visas aplinkinis pasaulis atrodė kaip nesibaigianti laimė, kai buvo galima džiaugtis pačiais paprasčiausiais gyvenimo dalykais – saule, oru, gamta, mylimais žmonėmis."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0328-1.JPG","width":4608,"height":3072,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Žydi sakuros Č.Sugiharos sode Vilniuje"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"sakur-yd-jimas-japonijoje"},"children":[{"type":"text","value":"Sakurų žydėjimas Japonijoje"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Japonijoje sakurų žydėjimo metu visi tarsi išprotėja gerąja prasme: po darbų, o ypač savaitgaliais visi skuba į parkus, kur gali džiaugtis žiedais, po medžiais ant patiesalų susėda su šeimomis, su draugais ar bendradarbiais, susitinka su seniai matytais bendramoksliais, giminėmis ar bičiuliais, vaišinasi, šnekučiuojasi, medituoja ar tiesiog grožisi žiedais. Juk tas kerintis sakurų žydėjimas japonams simbolizuoja ne tik  gamtos atgimimą po žiemos, bet ir visą žmogaus gyvenimą bei jo trapumą, jis primena, kad reikia būti čia ir dabar, branginti ir švęsti kiekvieną gyvenimo akimirką."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0019--3-.JPG","width":3912,"height":3026,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jaunamartė Japonijoje prie sakurų"}]}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0929--2-.JPG","width":4608,"height":3072,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Japonai švenčia ir Yozakura - \"naktinę sakurų\" šventę, kai žiedais gėrisi tamsoje, apšviestus žibintų"}]}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/2018-03-26-15.45.35.jpg","width":4160,"height":3120,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Japonai po sakuromis"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"-iedlapi-kritimas"},"children":[{"type":"text","value":"Žiedlapių kritimas"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Ypatingas momentas ateina tada, kai nužydėję sakurų žiedlapiai pradeda kristi. Jų būna tokia gausybė, kad žemė tampa tarsi apsnigta, šio „sniego“ prikrenta į plaukus bei rūbus ir jautiesi tarsi palaiminta iš aukščiau. Žydint ir krintant sakurų žiedams žmonės prisimena brangius jiems išėjusiuosius, atleidžia priešams skriaudas ir susitaiko, o daugelis įsimylėjėlių prisipažįsta vienas kitam meilėje, susižada ar tuokiasi. Ir ko gero, nėra žavingesnio reginio, nei atsidurti po sakurų medžiais, kurie apkibę baltai rausvų žiedlapių debesimis, pamažu byrančiais ant žemės, tarsi lytų svajonių lietus, ir stebėti, kaip vėjyje linguoja žydinčios šakelės. Tad galime pasimokyti džiaugtis šių vyšnių nuostabiu žydėjimu taip, kaip tuo moka džiaugtis japonai. Juk sakuros gan greitai nubarsto žiedlapius, po jų pradeda skleistis žali lapai ir medžiai tampa įprastiniai kaip ir visi. Vėliau žiedų vietoje kartais sunoksta nedidelės ir tamsios uogos, kurias kaip ir visas vyšnias galima valgyti, tik šios nėra skanios."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/SAM_2069.JPG","width":4320,"height":3240,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Kai žiedlapiai pradeda kristi - tai taip magiška !"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"ar-auginate-sakur-"},"children":[{"type":"text","value":"Ar auginate sakurą ?"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jeigu neturite savo sakuros, atvykite į parkus ir sodus, kur kiekvieną pavasarį vyksta tikra sakurų žydėjimo fiesta. Tokią vietą rasite Vilniuje japonų diplomato Č.Sugiharos sakurų parke šalia Europos prospekte šalia Neries, taip pat Vingio parke esančiame Botanikos sodo skyriuje, Kaune Nemuno saloje, Alytuje, Druskininkuose bei kitur. O jeigu turite vietos savo sode - pasodinkite sakurą ir kiekvieną pavasarį patirkite žydėjimo magiją. "}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/IMG_20200420_135357.jpg","width":4160,"height":3120,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Žydi sakura Jeruzalėje (Vilniuje)"}]}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0219.JPG","width":4608,"height":3072,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Sakurų žydėjimas Kaune"}]}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/2018-04-05-15.19.32.jpg","width":4160,"height":3120,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Sakura 'Kanzan'"}]}]}],"data":{"quirksMode":false}},"tableOfContents":[{"id":"kas-gi-yra-ta-sakura","heading":"Kas gi yra ta sakura?"},{"id":"kuo-sakura-ypatinga-mums-lietuviams","heading":"Kuo sakura ypatinga mums, lietuviams ?"},{"id":"sakur-yd-jimas-japonijoje","heading":"Sakurų žydėjimas Japonijoje"},{"id":"-iedlapi-kritimas","heading":"Žiedlapių kritimas"},{"id":"ar-auginate-sakur-","heading":"Ar auginate sakurą ?"}]},"featureImageSharp":null}}]}},"pageContext":{"slug":"saremos-sala","prev":"","next":"boruzeles","tag":"parkai-ir-sodai","limit":3,"skip":0,"primaryTagCount":64,"collectionPaths":{"Ghost__Post__6a81e2985f08b323af4e6538":"/","Ghost__Post__6a6f51ea5f08b323af4e6206":"/","Ghost__Post__6a57b3f15f08b323af4e607d":"/","Ghost__Post__6a2aa5915f08b323af4e5cde":"/","Ghost__Post__6a00aba25f08b323af4e5ba2":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f29d":"/","Ghost__Post__69ce15e95f08b323af4e55bd":"/","Ghost__Post__69a1d52e5f08b323af4e51d7":"/","Ghost__Post__696677575f08b323af4e4f64":"/","Ghost__Post__694ec4da5f08b323af4e4dd1":"/","Ghost__Post__68f395e85f08b323af4e423e":"/","Ghost__Post__68c99fec5f08b323af4e3e5b":"/","Ghost__Post__68b027135f08b323af4e3c70":"/","Ghost__Post__689dcfe85f08b323af4e3b09":"/","Ghost__Post__688e3ada5f08b323af4e388e":"/","Ghost__Post__68691b485f08b323af4e3525":"/","Ghost__Post__685f9eae5f08b323af4e348f":"/","Ghost__Post__683f2dea5f08b323af4e3157":"/","Ghost__Post__6824beba5f08b323af4e3015":"/","Ghost__Post__67f3966794802f21be3305d9":"/","Ghost__Post__67c8960c94802f21be33035e":"/","Ghost__Post__67a8f86694802f21be3300c9":"/","Ghost__Post__678407e394802f21be32fac1":"/","Ghost__Post__676da29394802f21be32f5d6":"/","Ghost__Post__674cb0a794802f21be32ef5d":"/","Ghost__Post__65da2eeb6a46a02b1fe9d5b2":"/","Ghost__Post__66d493b594802f21be32dd66":"/","Ghost__Post__66b4a97d6a46a02b1fe9dcd1":"/","Ghost__Post__668587fd6a46a02b1fe9db2d":"/","Ghost__Post__6675ad8e6a46a02b1fe9da6a":"/","Ghost__Post__666834126a46a02b1fe9da3c":"/","Ghost__Post__665380e16a46a02b1fe9d99f":"/","Ghost__Post__6622bb376a46a02b1fe9d8bb":"/","Ghost__Post__65fc68856a46a02b1fe9d7ab":"/","Ghost__Post__65f34da66a46a02b1fe9d755":"/","Ghost__Post__65e9fed56a46a02b1fe9d63b":"/","Ghost__Post__65b4f08b6a46a02b1fe9d249":"/","Ghost__Post__65994e136a46a02b1fe9d08c":"/","Ghost__Post__656f6e52e8debf0ef92604b6":"/","Ghost__Post__655ce887e8debf0ef92601a3":"/","Ghost__Post__6533da1fe8debf0ef925ff7d":"/","Ghost__Post__64f352e5e8debf0ef925fd9c":"/","Ghost__Post__64b440e7e8debf0ef925f947":"/","Ghost__Post__64981ba6e8debf0ef925f804":"/","Ghost__Post__6487413be8debf0ef925f55d":"/","Ghost__Post__645d0c4de8debf0ef925f2ec":"/","Ghost__Post__64312aa9e8debf0ef925f0a1":"/","Ghost__Post__6403903ce8debf0ef925ec5f":"/","Ghost__Post__63f50daae8debf0ef925e9a2":"/","Ghost__Post__63d6945de8debf0ef925e76e":"/","Ghost__Post__63b1ca19e8debf0ef925dc49":"/","Ghost__Post__638b2b4ae8debf0ef925d1a8":"/","Ghost__Post__6366ae47e8debf0ef925ce99":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f33a":"/","Ghost__Post__631ccd25e8debf0ef925c9a9":"/","Ghost__Post__62efd92de8debf0ef925c0a7":"/","Ghost__Post__62dac612e8debf0ef925b7c1":"/","Ghost__Post__62c32be8e8debf0ef925b3d4":"/","Ghost__Post__62b45243e8debf0ef925b0a9":"/","Ghost__Post__62a30acde8debf0ef925ac38":"/","Ghost__Post__628a74e6e8debf0ef925ab0a":"/","Ghost__Post__6283ca4be8debf0ef925aa98":"/","Ghost__Post__6262f787e8debf0ef925a8e5":"/","Ghost__Post__62506304e8debf0ef925a59a":"/","Ghost__Post__623c3677e8debf0ef925a29e":"/","Ghost__Post__6234c0abe8debf0ef925a201":"/","Ghost__Post__621a7283e8debf0ef9259ead":"/","Ghost__Post__620939fae8debf0ef92599ee":"/","Ghost__Post__61fe542fe4f5e66e8af8420e":"/","Ghost__Post__61db0a2ed78d062048b0a424":"/","Ghost__Post__61c1d71eb4dca90f2afe8b9f":"/","Ghost__Post__61ace42e469b495cac6ee409":"/","Ghost__Post__619a7be0993ccd7b34cc0b58":"/","Ghost__Post__618168dfbd6e0b19905e5fe6":"/","Ghost__Post__616c603a70def738cf998ab8":"/","Ghost__Post__6161d1d41093895b7e3affb3":"/","Ghost__Post__614f4c0559206a61c97cd148":"/","Ghost__Post__613343c8bb7c141214352b27":"/","Ghost__Post__611402ed0a24624971f16eb3":"/","Ghost__Post__60fffad43a50c75c3a6be8eb":"/","Ghost__Post__60f1d797eed2a3303610ab60":"/","Ghost__Post__60dc08e3eed2a3303610aafa":"/","Ghost__Post__60d1f6a4eed2a3303610aa95":"/","Ghost__Post__60c5f99eeed2a3303610a896":"/","Ghost__Post__60a162edeed2a3303610a780":"/","Ghost__Post__6082f565f894ee4baaaeddb6":"/","Ghost__Post__606366a72e1c2a4fa0c243d4":"/","Ghost__Post__604a3dccb51db061b794e85d":"/","Ghost__Post__603bda686d09c6014f24217e":"/","Ghost__Post__602019f0f107e5361a450390":"/","Ghost__Post__600474c97bf89f78120315dd":"/","Ghost__Post__5fef331096741664a019f597":"/","Ghost__Post__5fde3168600ba5286122b865":"/","Ghost__Post__5fc914a669222709e5fc0b74":"/","Ghost__Post__5fb96b44290fd73398738192":"/","Ghost__Post__5fa6e124e157953c3b2f3b56":"/","Ghost__Post__5f94127da58f0e4fcee9bd11":"/","Ghost__Post__5f888cd0a58f0e4fcee9bb6d":"/","Ghost__Post__5f6347f484d13b16f9d9e1f4":"/","Ghost__Post__5f489ca00f6930415508a63d":"/","Ghost__Post__5f1dbe2d0f6930415508a36a":"/","Ghost__Post__5f09a8930f6930415508a2ea":"/","Ghost__Post__5ef32d4a0db4ec3f632784aa":"/","Ghost__Post__5ee4f4eeb7931a5f47a844de":"/","Ghost__Post__5ec6bf30f23c4e6d5cce1ed3":"/","Ghost__Post__5ebac9bee66aa96df867f715":"/","Ghost__Post__5eadb071e66aa96df867f64e":"/","Ghost__Post__5ea45c20e66aa96df867f5df":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f257":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f266":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f265":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f267":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f261":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f268":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f269":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f26a":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f26b":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f26c":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f26d":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f26e":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f26f":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f270":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f271":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f272":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f273":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f274":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f275":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f276":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f277":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f278":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f279":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f27a":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f27b":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f27c":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f27d":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f27e":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f27f":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f280":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f281":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f282":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f283":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f284":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f285":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f286":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f287":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f288":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f289":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f28a":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f28b":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f28c":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f28d":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f28e":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f28f":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f290":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f291":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f292":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f293":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f294":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f295":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f296":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f297":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f298":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f299":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f29a":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f29b":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f29c":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f29e":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f29f":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a1":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a2":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a3":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a4":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a5":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a6":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a7":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a8":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a9":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2aa":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ab":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ac":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ad":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ae":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2af":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b0":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b1":"/","Ghost__Post__5ed3cbabad57672c1ffe29f1":"/","Ghost__Post__5ed3ca47ad57672c1ffe29c6":"/","Ghost__Post__5ed3cae1ad57672c1ffe29dd":"/","Ghost__Post__5ed3c95fad57672c1ffe29a7":"/","Ghost__Post__5ed3c816ad57672c1ffe298c":"/","Ghost__Post__5ed229fdad57672c1ffe26ef":"/","Ghost__Post__5ed226e3ad57672c1ffe26a9":"/","Ghost__Post__5ed2293bad57672c1ffe26d9":"/","Ghost__Post__5ed0e9adf23c4e6d5cce30c6":"/","Ghost__Post__5ed0ef06f23c4e6d5cce316c":"/","Ghost__Post__5ed0f078f23c4e6d5cce319f":"/","Ghost__Post__5ed0ee32f23c4e6d5cce3152":"/","Ghost__Post__5ed0eceaf23c4e6d5cce3121":"/","Ghost__Post__5ed0ec35f23c4e6d5cce3107":"/","Ghost__Post__5ed0eae0f23c4e6d5cce30e6":"/","Ghost__Post__5ed0e820f23c4e6d5cce30ac":"/","Ghost__Post__5ed0e776f23c4e6d5cce3099":"/","Ghost__Post__5ed0e388f23c4e6d5cce3045":"/","Ghost__Post__5eca54e8f23c4e6d5cce2439":"/","Ghost__Post__5eca53d3f23c4e6d5cce2416":"/","Ghost__Post__5eca55c7f23c4e6d5cce244f":"/","Ghost__Post__5ec7a95cf23c4e6d5cce20df":"/","Ghost__Post__5ec7a890f23c4e6d5cce20c4":"/","Ghost__Post__5ec7aa3af23c4e6d5cce20f8":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b2":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b3":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b4":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b5":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b6":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b7":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b8":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b9":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2bb":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2bc":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2bd":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2be":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2bf":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c0":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c1":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c2":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c3":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c4":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c5":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c6":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c7":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c8":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c9":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ca":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2cb":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2cc":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2cd":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ce":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2cf":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d0":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d1":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d2":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d3":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d4":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d5":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d6":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d7":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d8":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d9":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2da":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2db":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2dc":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2dd":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2de":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2df":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e0":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e1":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e2":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e3":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e4":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e5":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e6":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e7":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e8":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e9":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ea":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2eb":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ec":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ed":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ee":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ef":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f0":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f1":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f2":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f3":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f4":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f5":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f6":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f7":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f8":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f9":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2fa":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2fb":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2fc":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2fd":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2fe":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ff":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f300":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f301":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f302":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f303":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f304":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f305":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f306":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f307":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f308":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f309":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f30a":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f30b":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f30c":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f30d":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f30e":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f30f":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f310":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f312":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f313":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f314":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f315":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f316":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f317":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f318":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f319":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f31a":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f31b":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f31c":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f31d":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f31e":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f31f":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f320":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f321":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f322":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f323":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f324":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f325":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f326":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f327":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f328":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f329":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f32a":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f32b":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f32c":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f32d":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f32e":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f32f":"/","Ghost__Post__5ec55f31f23c4e6d5cce1d18":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f330":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f331":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f332":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f333":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f334":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f335":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f336":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f337":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f33b":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f33c":"/"}}},"staticQueryHashes":["1272700106","1676991999","2138873178","2681841279","2938721187","293880488","293880488","293880488","293880488","3052966952","3265093644","3549603909","4156497161","417762487","448749453"]}