![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8835.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8836.JPG\")
Apie muziejų \"Dingęs štetlas\" ir šalia jo kuriamą parką girdėjau įvairiausių atsiliepimų ir įvertinimų, kurie bet kokiu atveju žadėjo kažką unikalaus. Tad šią vasarą pagaliau pavyko čia apsilankyti. Lūkesčiai išsipildė su kaupu, norėsis čia dar sugrįžti ne kartą.
Nuo XVIII a. Šeduvoje gyvavo gausi žydų bendruomenė, o ilgainiui miestelis tapo tipišku Lietuvos štetlu. XIX a. pabaigoje žydai net sudarė miestelio gyventojų daugumą, o prieš pat nacių okupaciją daugiau kaip penktadalis Šeduvos gyventojų buvo žydai. Bet 1941 m. rugpjūtį beveik visi miestelyje likę žydai buvo nužudyti miškuose, o po karo Šeduvoje žydų bendruomenė, deja, nebeatsikūrė. Senosios Šeduvos žydų kapinės dešimtmečius buvo apleistos ir apgriuvusios, o antkapiai skendėjo aukštoje žolėje ir krūmynuose. Poetas ir žydų kultūros paveldo puoselėtojas Sergejus Kanovičius pasakoja, kad į jį kreipėsi iš Šeduvos kilęs Ivan Glasenberg, Šveicarijos pilietis, milijardierius bei filantropas, prašydamas pasirūpinti Šeduvos žydų kapinių sutvarkymu ir paminklais masinių žudynių vietose, nes daug jo artimųjų buvo nužudyti Lietuvoje per Holokaustą. Vėliau, sutvarkius kapines, kilo idėja šalia įkurti muziejų, kuriame visi galėtų daugiau sužinoti apie tragišką žydų istoriją, ne tik Šeduvos, bet ir visos Lietuvos. Taip 2018 metais prasidėjo \"Dingusio štetlo\" statybos. Įdomu tai, kad iš pradžių buvo svarstomas gerokai kuklesnis variantas – maždaug 200 m² informacinis centras su dalimi ekspozicijos lauke ir tik vėliau sumanymas išaugo į dabartinį didžiulį muziejų.
„Dingęs štetlas“ pradeda pasakojimą ne apie Holokaustą ir žmonių tragedijas, o apie jų gyvenimą iki sunaikinimo. Todėl pradžioje pirmiausia susipažįstama su konkrečiais Šeduvos žmonėmis, jų šeimomis, darbais, kalba ir kasdienybe, ir tik paskui prieina prie 1941 m. tragedijos. Muziejaus ekspozicija paremta ne vien Šeduvos žydų istorijomis, tačiau per jas pasakojama ir platesnė Lietuvos štetlų istorija. Naudojami autentiški daiktai, dokumentai, fotografijos, miestelio planai, žmonių atsiminimai, Šeduvos žydų palikuonių vaizdo liudijimai, interaktyvios ir multimedijos instaliacijos. Muziejaus vidų įrengė lietuvių komanda kartu su specialistais iš įvairių šalių. Ekspozicija išdėstyta devyniose galerijose, iš kurių keturios – pagrindinės: žydų istorija iki I-o pasaulinio karo, tarpukaris, jaunimo svajonės, sinagogos erdvė bei kitos. Pati šiurpiausia dalis - tai \"Holokausto kanjonas\" - tamsus, siauras ir suspaustas koridorius su stiklinėmis grindimis, po kuriomis siūbuoja žolynai ir samanos, tarsi nėrimas į tamsą, kuris leidžia fiziškai pajusti vis stiprėjantį suvaržymą ir bejėgiškumą, lydėjusius Šeduvos žydus į egzekuciją miške ir į pražūtį. Iš tiesų šiurpu, o dar tame koridoriuje net oras šaltesnis nei visame muziejuje. Po tamsiojo kanjono pakylama aukštyn ir patenkama į aukštą, siaurą ir natūralios šviesos pripildytą erdvę, kurios gale yra didžiulis aukštas langas su atsiveriančiu vaizdu į šviesą, lauke tolumoje matosi senosios Šeduvos žydų kapinės. Tai sąmoningas perėjimas iš tamsos į šviesą ir ši vieta vadinama Vilties kanjonas.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8990.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8985.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8986.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8987.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8995.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_9002.JPG\")
Pagrindinis „Dingusio Štetlo“ architektas yra garsus suomių kūrėjas Rainer Mahlamäki, o projektą įgyvendinti padėjo vykdomasis architektas Augustas Audėjaitis. Nors iš toliau atrodo, kad stovi ne vienas, o grupė atskirų baltų namų, bet iš tiesų viduje jis yra vienas tarpusavyje sujungtas pastatas. Tie skirtingi tūriai primena mažo Lietuvos miestelio namus, o jų stogų siluetai – tarsi buvusią štetlo panoramą. Pastatai specialiai nėra padaryti tarsi senovinių žydiškų namukų kopijos, formos sąmoningai pasirinktos abstrakčios ir minimalistinės, tai tarsi prarastas prisiminimas - baltas ir beveik nerealus miestelis laukuose turi nerealumo įspūdį. Pastatai dengti šviesiomis aliuminio čerpėmis, kurios apgaubia ir sienas, ir stogus, tad tai ne pats štetlas, o tarsi jo šešėlis. Patys architektai pabrėžia, kad muziejus, vidaus ekspozicija ir aplinkui plytintis sodas buvo sumanyti kaip viena visuma, kad architektūra ir ekspozicija pasakoja tą pačią istoriją. Dar viena labai svarbi idėja – tai santykis su kraštovaizdžiu. Muziejus pastatytas tarp laukų šalia senųjų Šeduvos žydų kapinių. Architektai nenorėjo didžiulio monumento, dominuojančio aplinkoje, todėl didelį muziejaus plotą jie tarsi „susmulkino“ į keliolika mažesnių, skirtingų formų tūrių. Muziejaus statybos truko 7 metus ir 2025 m. rudenį jis pagaliau atvėrė duris lankytojams.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8902.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8921.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_9011.JPG\")
Sodo idėja glaudžiai susijusi su visu Šeduvos žydų atminimo projektu. Nors viskas prasidėjo ne nuo muziejaus ir ne nuo sodo, nes pirmiausia buvo pradėtos tvarkyti senosios Šeduvos žydų kapinės ir įamžintos masinių žudynių vietos Liaudiškių miške. Prisiminimų parko kraštovaizdžio koncepciją sukūrė Šveicarijoje įsikūrusi „Enea Landscape Architecture“, vadovaujama kraštovaizdžio architekto Enzo Enea, o kraštovaizdžio įgyvendinimo procesu rūpinosi Lietuvos įmonė UAB „Grūta“. „Enea“ buvo ne vien projektuotojai, jie vadovavo parko projektavimui ir statybai, prižiūrėjo visą apželdinimo procesą ir augalų parinkimą. Parko pagrindinė idėja yra paskutinė kelionė, nes 1941 m. Šeduvos žydai buvo uždaryti už miestelio įrengtame gete, o vėliau išvežti į Liaudiškių mišką ir nužudyti. Parko takas simboliškai atkartoja šią kelionę. Tačiau tai nėra bandymas tiksliai atkurti 1941 m. kelią ar jo augaliją, čia kraštovaizdis naudojamas simboliškai. Oficialiame kūrėjų pranešime pabrėžiamos dvi susijusios idėjos – atmintis ir atsinaujinimas. Vietovė, susijusi su netektimi, paverčiama gyvu kraštovaizdžiu, kuriame atkuriama biologinė įvairovė. Žmonių nebėra ir jų miestelio nebėra, tačiau jų atminimas įkūnijamas gyvame, nuolat besikeičiančiame kraštovaizdyje. Būtent todėl augalai čia nėra vien gražus muziejaus apželdinimas – jie yra memorialo pasakojimo dalis. Kraštovaizdžio architektai pirmiausia nuvyko į Liaudiškių miško žudynių vietas ir užfiksavo pakeliui visą matomą kraštovaizdį: laukus, sodybas, sodus, avilius, pelkėtas vietas, senus ir jaunus medžius, tad būtent šiuos Lietuvos kraštovaizdžio elementus jie stengėsi perkelti į parką. Todėl parko lankytojo kelias eina per beržus, žydinčias pievas, šlapynes, vaismedžių sodą ir galiausiai mažesnio mastelio sodus tarp muziejaus pastatų. Augalų čia pasodinta tikrai daug, oficialiame muziejaus interneto puslapyje nurodoma, kad naujai buvo pasodinta daugiau kaip 200 vien tik medžių - ąžuolai, pušys, beržai, gluosniai, klevai, drebulės, skroblai, liepos, bukai bei kiti. Dauguma jų yra vietinių rūšių, bet yra ir atvežtinių, kurios parinktos kaip artimos lietuviškam kraštovaizdžiui.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8927.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8920.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8937.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8945.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8957.JPG\")
Jos nėra vien dekoratyviniai tvenkiniai, jas kūrėjai apibūdina kaip visą sistemą, kurią įgyvendinant daug dėmesio skirta vandens režimui, drenažui, dirvožemiui ir augalų augimo sąlygoms; nemaža šių inžinerinių sprendimų dalis yra nematoma po žeme. Sukurta kelių skirtingo gylio vandens telkinių sistema, o aplink ir vandenyje pasodinti aukšti žoliniai bei vandens augalai. Kodėl būtent šlapynės? Nes jos yra paskutinės žydų kelionės kraštovaizdžio dalis. Parko kūrėjai siekė atkartoti kraštovaizdžių seką, kurią Šeduvos žydai galėjo matyti vežami į Liaudiškių mišką: beržai, pievos, šlapios ir pelkėtos vietos, vaismedžių sodai. Kraštovaizdžio architektų tikslas buvo, kad žmogus nejaustų, kad čia buvo iškasti dekoratyviniai tvenkiniai, o manytų, jog ši šlapia vieta čia buvo visada. Čia pasodintos vandeninės mėtos, trilapiai puplaiškiai, pelkinės neužmirštuolės, varpotosios plunksnalapės, geltonosios lūgnės, vandens lelijos, plūduriuojančios rūgtys, nendrė, plūdės, švendrai, veronikos ir kiti vandens augalai.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8915.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8961.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8964.JPG\")
Be abejo, jame svarbiausios obelys. Šis vaismedžių sodas sąmoningai įtrauktas kaip tipiško Lietuvos kaimiško kraštovaizdžio elementas ir primena šio krašto sodininkystės bei žemdirbystės tradiciją. Dar yra dideli žydinčių pievų plotai, kuriuose vasaros pabaigoje karaliavo laukinės morkos. Aplink muziejų pasodinta dešimtys tūkstančių narcizų, kurie geltonuoja pavasarį, jie yra tarptautinio „Daffodil Project“ dalis ir skirti per Holokaustą nužudytų žydų vaikų atminimui. Parko teritorija užima keletą hektarų plotą. Taip pat įrengtos ir kietosios dangos, autobusų sustojimo ir automobilių stovėjimo vietos bei lauko vandentiekio tinklai su požeminiais rezervuarais. Augalų sąrašą ir Prisiminimų parko planą galima rasti \"Dingusio štetlo\" oficialiame tinklapyje Prisiminimų parkas – „Dingęs štetlas“.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8933.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8948-1.JPG\")
Prisiminimų parkas sukurtas ne kaip sustingęs paminklas, o kaip gyvas, metų laikais besikeičiantis memorialas. Čia atmintis patikėta ne vien akmeniui ar užrašytam vardui – ją saugo ir gyvas kraštovaizdis. Augdami medžiai, kasmet sužydinčios pievos, bręstantys vaisiai ir nuolat besikeičianti augmenija primena nenutrūkstantį gyvenimo ciklą. Bėgant metams parkas keisis kartu su augalais, tačiau jo pasakojama istorija išliks – apie bendruomenę, kurios nebėra, ir būtinybę išsaugoti jos atminimą ateinančioms kartoms. Šis muziejus ir aplink jį plytintis parkas mane asmeniškai giliai sukrėtė. Dar norėsiu čia sugrįžti, kad atrasčiau jį dar kartą ir dar kartą. Nes atmintis yra gyva.
","url":"https://valdymas.medeinos.lt/prisiminimu-parkas-seduvoje/","canonical_url":null,"uuid":"e0b29b56-6d74-4cb9-8f1b-e415ace61c9c","codeinjection_foot":null,"codeinjection_head":null,"codeinjection_styles":null,"comment_id":"6a9c39735f08b323af4e6df9","reading_time":7,"send_email_when_published":false,"email_subject":null,"childHtmlRehype":{"html":"Apie muziejų \"Dingęs štetlas\" ir šalia jo kuriamą parką girdėjau įvairiausių atsiliepimų ir įvertinimų, kurie bet kokiu atveju žadėjo kažką unikalaus. Tad šią vasarą pagaliau pavyko čia apsilankyti. Lūkesčiai išsipildė su kaupu, norėsis čia dar sugrįžti ne kartą.
Nuo XVIII a. Šeduvoje gyvavo gausi žydų bendruomenė, o ilgainiui miestelis tapo tipišku Lietuvos štetlu. XIX a. pabaigoje žydai net sudarė miestelio gyventojų daugumą, o prieš pat nacių okupaciją daugiau kaip penktadalis Šeduvos gyventojų buvo žydai. Bet 1941 m. rugpjūtį beveik visi miestelyje likę žydai buvo nužudyti miškuose, o po karo Šeduvoje žydų bendruomenė, deja, nebeatsikūrė. Senosios Šeduvos žydų kapinės dešimtmečius buvo apleistos ir apgriuvusios, o antkapiai skendėjo aukštoje žolėje ir krūmynuose. Poetas ir žydų kultūros paveldo puoselėtojas Sergejus Kanovičius pasakoja, kad į jį kreipėsi iš Šeduvos kilęs Ivan Glasenberg, Šveicarijos pilietis, milijardierius bei filantropas, prašydamas pasirūpinti Šeduvos žydų kapinių sutvarkymu ir paminklais masinių žudynių vietose, nes daug jo artimųjų buvo nužudyti Lietuvoje per Holokaustą. Vėliau, sutvarkius kapines, kilo idėja šalia įkurti muziejų, kuriame visi galėtų daugiau sužinoti apie tragišką žydų istoriją, ne tik Šeduvos, bet ir visos Lietuvos. Taip 2018 metais prasidėjo \"Dingusio štetlo\" statybos. Įdomu tai, kad iš pradžių buvo svarstomas gerokai kuklesnis variantas – maždaug 200 m² informacinis centras su dalimi ekspozicijos lauke ir tik vėliau sumanymas išaugo į dabartinį didžiulį muziejų.
„Dingęs štetlas“ pradeda pasakojimą ne apie Holokaustą ir žmonių tragedijas, o apie jų gyvenimą iki sunaikinimo. Todėl pradžioje pirmiausia susipažįstama su konkrečiais Šeduvos žmonėmis, jų šeimomis, darbais, kalba ir kasdienybe, ir tik paskui prieina prie 1941 m. tragedijos. Muziejaus ekspozicija paremta ne vien Šeduvos žydų istorijomis, tačiau per jas pasakojama ir platesnė Lietuvos štetlų istorija. Naudojami autentiški daiktai, dokumentai, fotografijos, miestelio planai, žmonių atsiminimai, Šeduvos žydų palikuonių vaizdo liudijimai, interaktyvios ir multimedijos instaliacijos. Muziejaus vidų įrengė lietuvių komanda kartu su specialistais iš įvairių šalių. Ekspozicija išdėstyta devyniose galerijose, iš kurių keturios – pagrindinės: žydų istorija iki I-o pasaulinio karo, tarpukaris, jaunimo svajonės, sinagogos erdvė bei kitos. Pati šiurpiausia dalis - tai \"Holokausto kanjonas\" - tamsus, siauras ir suspaustas koridorius su stiklinėmis grindimis, po kuriomis siūbuoja žolynai ir samanos, tarsi nėrimas į tamsą, kuris leidžia fiziškai pajusti vis stiprėjantį suvaržymą ir bejėgiškumą, lydėjusius Šeduvos žydus į egzekuciją miške ir į pražūtį. Iš tiesų šiurpu, o dar tame koridoriuje net oras šaltesnis nei visame muziejuje. Po tamsiojo kanjono pakylama aukštyn ir patenkama į aukštą, siaurą ir natūralios šviesos pripildytą erdvę, kurios gale yra didžiulis aukštas langas su atsiveriančiu vaizdu į šviesą, lauke tolumoje matosi senosios Šeduvos žydų kapinės. Tai sąmoningas perėjimas iš tamsos į šviesą ir ši vieta vadinama Vilties kanjonas.
Pagrindinis „Dingusio Štetlo“ architektas yra garsus suomių kūrėjas Rainer Mahlamäki, o projektą įgyvendinti padėjo vykdomasis architektas Augustas Audėjaitis. Nors iš toliau atrodo, kad stovi ne vienas, o grupė atskirų baltų namų, bet iš tiesų viduje jis yra vienas tarpusavyje sujungtas pastatas. Tie skirtingi tūriai primena mažo Lietuvos miestelio namus, o jų stogų siluetai – tarsi buvusią štetlo panoramą. Pastatai specialiai nėra padaryti tarsi senovinių žydiškų namukų kopijos, formos sąmoningai pasirinktos abstrakčios ir minimalistinės, tai tarsi prarastas prisiminimas - baltas ir beveik nerealus miestelis laukuose turi nerealumo įspūdį. Pastatai dengti šviesiomis aliuminio čerpėmis, kurios apgaubia ir sienas, ir stogus, tad tai ne pats štetlas, o tarsi jo šešėlis. Patys architektai pabrėžia, kad muziejus, vidaus ekspozicija ir aplinkui plytintis sodas buvo sumanyti kaip viena visuma, kad architektūra ir ekspozicija pasakoja tą pačią istoriją. Dar viena labai svarbi idėja – tai santykis su kraštovaizdžiu. Muziejus pastatytas tarp laukų šalia senųjų Šeduvos žydų kapinių. Architektai nenorėjo didžiulio monumento, dominuojančio aplinkoje, todėl didelį muziejaus plotą jie tarsi „susmulkino“ į keliolika mažesnių, skirtingų formų tūrių. Muziejaus statybos truko 7 metus ir 2025 m. rudenį jis pagaliau atvėrė duris lankytojams.
Sodo idėja glaudžiai susijusi su visu Šeduvos žydų atminimo projektu. Nors viskas prasidėjo ne nuo muziejaus ir ne nuo sodo, nes pirmiausia buvo pradėtos tvarkyti senosios Šeduvos žydų kapinės ir įamžintos masinių žudynių vietos Liaudiškių miške. Prisiminimų parko kraštovaizdžio koncepciją sukūrė Šveicarijoje įsikūrusi „Enea Landscape Architecture“, vadovaujama kraštovaizdžio architekto Enzo Enea, o kraštovaizdžio įgyvendinimo procesu rūpinosi Lietuvos įmonė UAB „Grūta“. „Enea“ buvo ne vien projektuotojai, jie vadovavo parko projektavimui ir statybai, prižiūrėjo visą apželdinimo procesą ir augalų parinkimą. Parko pagrindinė idėja yra paskutinė kelionė, nes 1941 m. Šeduvos žydai buvo uždaryti už miestelio įrengtame gete, o vėliau išvežti į Liaudiškių mišką ir nužudyti. Parko takas simboliškai atkartoja šią kelionę. Tačiau tai nėra bandymas tiksliai atkurti 1941 m. kelią ar jo augaliją, čia kraštovaizdis naudojamas simboliškai. Oficialiame kūrėjų pranešime pabrėžiamos dvi susijusios idėjos – atmintis ir atsinaujinimas. Vietovė, susijusi su netektimi, paverčiama gyvu kraštovaizdžiu, kuriame atkuriama biologinė įvairovė. Žmonių nebėra ir jų miestelio nebėra, tačiau jų atminimas įkūnijamas gyvame, nuolat besikeičiančiame kraštovaizdyje. Būtent todėl augalai čia nėra vien gražus muziejaus apželdinimas – jie yra memorialo pasakojimo dalis. Kraštovaizdžio architektai pirmiausia nuvyko į Liaudiškių miško žudynių vietas ir užfiksavo pakeliui visą matomą kraštovaizdį: laukus, sodybas, sodus, avilius, pelkėtas vietas, senus ir jaunus medžius, tad būtent šiuos Lietuvos kraštovaizdžio elementus jie stengėsi perkelti į parką. Todėl parko lankytojo kelias eina per beržus, žydinčias pievas, šlapynes, vaismedžių sodą ir galiausiai mažesnio mastelio sodus tarp muziejaus pastatų. Augalų čia pasodinta tikrai daug, oficialiame muziejaus interneto puslapyje nurodoma, kad naujai buvo pasodinta daugiau kaip 200 vien tik medžių - ąžuolai, pušys, beržai, gluosniai, klevai, drebulės, skroblai, liepos, bukai bei kiti. Dauguma jų yra vietinių rūšių, bet yra ir atvežtinių, kurios parinktos kaip artimos lietuviškam kraštovaizdžiui.
Jos nėra vien dekoratyviniai tvenkiniai, jas kūrėjai apibūdina kaip visą sistemą, kurią įgyvendinant daug dėmesio skirta vandens režimui, drenažui, dirvožemiui ir augalų augimo sąlygoms; nemaža šių inžinerinių sprendimų dalis yra nematoma po žeme. Sukurta kelių skirtingo gylio vandens telkinių sistema, o aplink ir vandenyje pasodinti aukšti žoliniai bei vandens augalai. Kodėl būtent šlapynės? Nes jos yra paskutinės žydų kelionės kraštovaizdžio dalis. Parko kūrėjai siekė atkartoti kraštovaizdžių seką, kurią Šeduvos žydai galėjo matyti vežami į Liaudiškių mišką: beržai, pievos, šlapios ir pelkėtos vietos, vaismedžių sodai. Kraštovaizdžio architektų tikslas buvo, kad žmogus nejaustų, kad čia buvo iškasti dekoratyviniai tvenkiniai, o manytų, jog ši šlapia vieta čia buvo visada. Čia pasodintos vandeninės mėtos, trilapiai puplaiškiai, pelkinės neužmirštuolės, varpotosios plunksnalapės, geltonosios lūgnės, vandens lelijos, plūduriuojančios rūgtys, nendrė, plūdės, švendrai, veronikos ir kiti vandens augalai.
Be abejo, jame svarbiausios obelys. Šis vaismedžių sodas sąmoningai įtrauktas kaip tipiško Lietuvos kaimiško kraštovaizdžio elementas ir primena šio krašto sodininkystės bei žemdirbystės tradiciją. Dar yra dideli žydinčių pievų plotai, kuriuose vasaros pabaigoje karaliavo laukinės morkos. Aplink muziejų pasodinta dešimtys tūkstančių narcizų, kurie geltonuoja pavasarį, jie yra tarptautinio „Daffodil Project“ dalis ir skirti per Holokaustą nužudytų žydų vaikų atminimui. Parko teritorija užima keletą hektarų plotą. Taip pat įrengtos ir kietosios dangos, autobusų sustojimo ir automobilių stovėjimo vietos bei lauko vandentiekio tinklai su požeminiais rezervuarais. Augalų sąrašą ir Prisiminimų parko planą galima rasti \"Dingusio štetlo\" oficialiame tinklapyje Prisiminimų parkas – „Dingęs štetlas“.
Prisiminimų parkas sukurtas ne kaip sustingęs paminklas, o kaip gyvas, metų laikais besikeičiantis memorialas. Čia atmintis patikėta ne vien akmeniui ar užrašytam vardui – ją saugo ir gyvas kraštovaizdis. Augdami medžiai, kasmet sužydinčios pievos, bręstantys vaisiai ir nuolat besikeičianti augmenija primena nenutrūkstantį gyvenimo ciklą. Bėgant metams parkas keisis kartu su augalais, tačiau jo pasakojama istorija išliks – apie bendruomenę, kurios nebėra, ir būtinybę išsaugoti jos atminimą ateinančioms kartoms. Šis muziejus ir aplink jį plytintis parkas mane asmeniškai giliai sukrėtė. Dar norėsiu čia sugrįžti, kad atrasčiau jį dar kartą ir dar kartą. Nes atmintis yra gyva.
","htmlAst":{"type":"root","children":[{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Apie muziejų \"Dingęs štetlas\" ir šalia jo kuriamą parką girdėjau įvairiausių atsiliepimų ir įvertinimų, kurie bet kokiu atveju žadėjo kažką unikalaus. Tad šią vasarą pagaliau pavyko čia apsilankyti. Lūkesčiai išsipildė su kaupu, norėsis čia dar sugrįžti ne kartą."}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"muziejaus-prad%C5%BEia"},"children":[{"type":"text","value":"Muziejaus pradžia"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Nuo XVIII a. Šeduvoje gyvavo gausi žydų bendruomenė, o ilgainiui miestelis tapo tipišku Lietuvos štetlu. XIX a. pabaigoje žydai net sudarė miestelio gyventojų daugumą, o prieš pat nacių okupaciją daugiau kaip penktadalis Šeduvos gyventojų buvo žydai. Bet 1941 m. rugpjūtį beveik visi miestelyje likę žydai buvo nužudyti miškuose, o po karo Šeduvoje žydų bendruomenė, deja, nebeatsikūrė. Senosios Šeduvos žydų kapinės dešimtmečius buvo apleistos ir apgriuvusios, o antkapiai skendėjo aukštoje žolėje ir krūmynuose. Poetas ir žydų kultūros paveldo puoselėtojas Sergejus Kanovičius pasakoja, kad į jį kreipėsi iš Šeduvos kilęs Ivan Glasenberg, Šveicarijos pilietis, milijardierius bei filantropas, prašydamas pasirūpinti Šeduvos žydų kapinių sutvarkymu ir paminklais masinių žudynių vietose, nes daug jo artimųjų buvo nužudyti Lietuvoje per Holokaustą. Vėliau, sutvarkius kapines, kilo idėja šalia įkurti muziejų, kuriame visi galėtų daugiau sužinoti apie tragišką žydų istoriją, ne tik Šeduvos, bet ir visos Lietuvos. Taip 2018 metais prasidėjo \"Dingusio štetlo\" statybos. Įdomu tai, kad iš pradžių buvo svarstomas gerokai kuklesnis variantas – maždaug 200 m² informacinis centras su dalimi ekspozicijos lauke ir tik vėliau sumanymas išaugo į dabartinį didžiulį muziejų. "}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8835.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8836.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Vartai ir senosios žydų kapinės Šeduvoje"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"muziejaus-ekspozicija"},"children":[{"type":"text","value":"Muziejaus ekspozicija"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"„Dingęs štetlas“ pradeda pasakojimą ne apie Holokaustą ir žmonių tragedijas, o apie jų gyvenimą iki sunaikinimo. Todėl pradžioje pirmiausia susipažįstama su konkrečiais Šeduvos žmonėmis, jų šeimomis, darbais, kalba ir kasdienybe, ir tik paskui prieina prie 1941 m. tragedijos. Muziejaus ekspozicija paremta ne vien Šeduvos žydų istorijomis, tačiau per jas pasakojama ir platesnė Lietuvos štetlų istorija. Naudojami autentiški daiktai, dokumentai, fotografijos, miestelio planai, žmonių atsiminimai, Šeduvos žydų palikuonių vaizdo liudijimai, interaktyvios ir multimedijos instaliacijos. Muziejaus vidų įrengė lietuvių komanda kartu su specialistais iš įvairių šalių. Ekspozicija išdėstyta devyniose galerijose, iš kurių keturios – pagrindinės: žydų istorija iki I-o pasaulinio karo, tarpukaris, jaunimo svajonės, sinagogos erdvė bei kitos. Pati šiurpiausia dalis - tai \"Holokausto kanjonas\" - tamsus, siauras ir suspaustas koridorius su stiklinėmis grindimis, po kuriomis siūbuoja žolynai ir samanos, tarsi nėrimas į tamsą, kuris leidžia fiziškai pajusti vis stiprėjantį suvaržymą ir bejėgiškumą, lydėjusius Šeduvos žydus į egzekuciją miške ir į pražūtį. Iš tiesų šiurpu, o dar tame koridoriuje net oras šaltesnis nei visame muziejuje. Po tamsiojo kanjono pakylama aukštyn ir patenkama į aukštą, siaurą ir natūralios šviesos pripildytą erdvę, kurios gale yra didžiulis aukštas langas su atsiveriančiu vaizdu į šviesą, lauke tolumoje matosi senosios Šeduvos žydų kapinės. Tai sąmoningas perėjimas iš tamsos į šviesą ir ši vieta vadinama Vilties kanjonas."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8990.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8985.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8986.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8987.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Sinagogos erdvė"}]}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8995.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_9002.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Holokausto kanjonas ir memorialinė siena „Šviesiam atminimui“"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"muziejaus-architekt%C5%ABra"},"children":[{"type":"text","value":"Muziejaus architektūra"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Pagrindinis „Dingusio Štetlo“ architektas yra garsus suomių kūrėjas Rainer Mahlamäki, o projektą įgyvendinti padėjo vykdomasis architektas Augustas Audėjaitis. Nors iš toliau atrodo, kad stovi ne vienas, o grupė atskirų baltų namų, bet iš tiesų viduje jis yra vienas tarpusavyje sujungtas pastatas. Tie skirtingi tūriai primena mažo Lietuvos miestelio namus, o jų stogų siluetai – tarsi buvusią štetlo panoramą. Pastatai specialiai nėra padaryti tarsi senovinių žydiškų namukų kopijos, formos sąmoningai pasirinktos abstrakčios ir minimalistinės, tai tarsi prarastas prisiminimas - baltas ir beveik nerealus miestelis laukuose turi nerealumo įspūdį. Pastatai dengti šviesiomis aliuminio čerpėmis, kurios apgaubia ir sienas, ir stogus, tad tai ne pats štetlas, o tarsi jo šešėlis. Patys architektai pabrėžia, kad muziejus, vidaus ekspozicija ir aplinkui plytintis sodas buvo sumanyti kaip viena visuma, kad architektūra ir ekspozicija pasakoja tą pačią istoriją. Dar viena labai svarbi idėja – tai santykis su kraštovaizdžiu. Muziejus pastatytas tarp laukų šalia senųjų Šeduvos žydų kapinių. Architektai nenorėjo didžiulio monumento, dominuojančio aplinkoje, todėl didelį muziejaus plotą jie tarsi „susmulkino“ į keliolika mažesnių, skirtingų formų tūrių. Muziejaus statybos truko 7 metus ir 2025 m. rudenį jis pagaliau atvėrė duris lankytojams."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8902.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8921.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_9011.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Muziejaus architektūra"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"prisiminim%C5%B3-parko-id%C4%97ja"},"children":[{"type":"text","value":"Prisiminimų parko idėja"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Sodo idėja glaudžiai susijusi su visu Šeduvos žydų atminimo projektu. Nors viskas prasidėjo ne nuo muziejaus ir ne nuo sodo, nes pirmiausia buvo pradėtos tvarkyti senosios Šeduvos žydų kapinės ir įamžintos masinių žudynių vietos Liaudiškių miške. Prisiminimų parko kraštovaizdžio koncepciją sukūrė Šveicarijoje įsikūrusi „Enea Landscape Architecture“, vadovaujama kraštovaizdžio architekto Enzo Enea, o kraštovaizdžio įgyvendinimo procesu rūpinosi Lietuvos įmonė UAB „Grūta“. „Enea“ buvo ne vien projektuotojai, jie vadovavo parko projektavimui ir statybai, prižiūrėjo visą apželdinimo procesą ir augalų parinkimą. Parko pagrindinė idėja yra paskutinė kelionė, nes 1941 m. Šeduvos žydai buvo uždaryti už miestelio įrengtame gete, o vėliau išvežti į Liaudiškių mišką ir nužudyti. Parko takas simboliškai atkartoja šią kelionę. Tačiau tai nėra bandymas tiksliai atkurti 1941 m. kelią ar jo augaliją, čia kraštovaizdis naudojamas simboliškai. Oficialiame kūrėjų pranešime pabrėžiamos dvi susijusios idėjos – atmintis ir atsinaujinimas. Vietovė, susijusi su netektimi, paverčiama gyvu kraštovaizdžiu, kuriame atkuriama biologinė įvairovė. Žmonių nebėra ir jų miestelio nebėra, tačiau jų atminimas įkūnijamas gyvame, nuolat besikeičiančiame kraštovaizdyje. Būtent todėl augalai čia nėra vien gražus muziejaus apželdinimas – jie yra memorialo pasakojimo dalis. Kraštovaizdžio architektai pirmiausia nuvyko į Liaudiškių miško žudynių vietas ir užfiksavo pakeliui visą matomą kraštovaizdį: laukus, sodybas, sodus, avilius, pelkėtas vietas, senus ir jaunus medžius, tad būtent šiuos Lietuvos kraštovaizdžio elementus jie stengėsi perkelti į parką. Todėl parko lankytojo kelias eina per beržus, žydinčias pievas, šlapynes, vaismedžių sodą ir galiausiai mažesnio mastelio sodus tarp muziejaus pastatų. Augalų čia pasodinta tikrai daug, oficialiame muziejaus interneto puslapyje nurodoma, kad naujai buvo pasodinta daugiau kaip 200 vien tik medžių - ąžuolai, pušys, beržai, gluosniai, klevai, drebulės, skroblai, liepos, bukai bei kiti. Dauguma jų yra vietinių rūšių, bet yra ir atvežtinių, kurios parinktos kaip artimos lietuviškam kraštovaizdžiui."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8927.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8920.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8937.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8945.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8957.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Prisiminimų parkas"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"%C5%A1lapyn%C4%97s"},"children":[{"type":"text","value":"Šlapynės "}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jos nėra vien dekoratyviniai tvenkiniai, jas kūrėjai apibūdina kaip visą sistemą, kurią įgyvendinant daug dėmesio skirta vandens režimui, drenažui, dirvožemiui ir augalų augimo sąlygoms; nemaža šių inžinerinių sprendimų dalis yra nematoma po žeme. Sukurta kelių skirtingo gylio vandens telkinių sistema, o aplink ir vandenyje pasodinti aukšti žoliniai bei vandens augalai. Kodėl būtent šlapynės? Nes jos yra paskutinės žydų kelionės kraštovaizdžio dalis. Parko kūrėjai siekė atkartoti kraštovaizdžių seką, kurią Šeduvos žydai galėjo matyti vežami į Liaudiškių mišką: beržai, pievos, šlapios ir pelkėtos vietos, vaismedžių sodai. Kraštovaizdžio architektų tikslas buvo, kad žmogus nejaustų, kad čia buvo iškasti dekoratyviniai tvenkiniai, o manytų, jog ši šlapia vieta čia buvo visada. Čia pasodintos vandeninės mėtos, trilapiai puplaiškiai, pelkinės neužmirštuolės, varpotosios plunksnalapės, geltonosios lūgnės, vandens lelijos, plūduriuojančios rūgtys, nendrė, plūdės, švendrai, veronikos ir kiti vandens augalai."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8915.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8961.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8964.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Šlapynės"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"vaismed%C5%BEi%C5%B3-sodas-ir-pievos"},"children":[{"type":"text","value":"Vaismedžių sodas ir pievos"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Be abejo, jame svarbiausios obelys. Šis vaismedžių sodas sąmoningai įtrauktas kaip tipiško Lietuvos kaimiško kraštovaizdžio elementas ir primena šio krašto sodininkystės bei žemdirbystės tradiciją. Dar yra dideli žydinčių pievų plotai, kuriuose vasaros pabaigoje karaliavo laukinės morkos. Aplink muziejų pasodinta dešimtys tūkstančių narcizų, kurie geltonuoja pavasarį, jie yra tarptautinio „Daffodil Project“ dalis ir skirti per Holokaustą nužudytų žydų vaikų atminimui. Parko teritorija užima keletą hektarų plotą. Taip pat įrengtos ir kietosios dangos, autobusų sustojimo ir automobilių stovėjimo vietos bei lauko vandentiekio tinklai su požeminiais rezervuarais. Augalų sąrašą ir Prisiminimų parko planą galima rasti \"Dingusio štetlo\" oficialiame tinklapyje "},{"type":"element","tagName":"a","properties":{"href":"https://www.lostshtetl.com/memorial-park?utm_source=chatgpt.com"},"children":[{"type":"text","value":"Prisiminimų parkas – „Dingęs štetlas“."}]}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8933.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8948-1.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Pievos ir daugiamečiai augalai"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"pabaigai"},"children":[{"type":"text","value":"Pabaigai"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Prisiminimų parkas sukurtas ne kaip sustingęs paminklas, o kaip gyvas, metų laikais besikeičiantis memorialas. Čia atmintis patikėta ne vien akmeniui ar užrašytam vardui – ją saugo ir gyvas kraštovaizdis. Augdami medžiai, kasmet sužydinčios pievos, bręstantys vaisiai ir nuolat besikeičianti augmenija primena nenutrūkstantį gyvenimo ciklą. Bėgant metams parkas keisis kartu su augalais, tačiau jo pasakojama istorija išliks – apie bendruomenę, kurios nebėra, ir būtinybę išsaugoti jos atminimą ateinančioms kartoms. Šis muziejus ir aplink jį plytintis parkas mane asmeniškai giliai sukrėtė. Dar norėsiu čia sugrįžti, kad atrasčiau jį dar kartą ir dar kartą. Nes atmintis yra gyva."}]}],"data":{"quirksMode":false}},"tableOfContents":[{"id":"muziejaus-prad%C5%BEia","heading":"Muziejaus pradžia"},{"id":"muziejaus-ekspozicija","heading":"Muziejaus ekspozicija"},{"id":"muziejaus-architekt%C5%ABra","heading":"Muziejaus architektūra"},{"id":"prisiminim%C5%B3-parko-id%C4%97ja","heading":"Prisiminimų parko idėja"},{"id":"%C5%A1lapyn%C4%97s","heading":"Šlapynės "},{"id":"vaismed%C5%BEi%C5%B3-sodas-ir-pievos","heading":"Vaismedžių sodas ir pievos"},{"id":"pabaigai","heading":"Pabaigai"}]},"featureImageSharp":null},"prev":null,"next":{"id":"Ghost__Post__6a81e2985f08b323af4e6538","title":"Saremos sala Estijoje","slug":"saremos-sala","featured":false,"feature_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8389.JPG","excerpt":"Saremos sala Estijoje yra tikras lobynas gamtos mylėtojams, besidomintiems paukščiais, augalais, geologija ir istorija ar tiesiog mėgstantiems atrasti įdomias vietas","custom_excerpt":"Saremos sala Estijoje yra tikras lobynas gamtos mylėtojams, besidomintiems paukščiais, augalais, geologija ir istorija ar tiesiog mėgstantiems atrasti įdomias vietas","visibility":"public","created_at_pretty":"16 Aug 2026","published_at_pretty":"20 Aug 2026","updated_at_pretty":"16 Sep 2026","created_at":"2026-08-16T19:17:28.000+03:00","published_at":"2026-08-20T21:41:40.000+03:00","updated_at":"2026-09-16T21:21:51.000+03:00","meta_title":null,"meta_description":null,"og_description":null,"og_image":null,"og_title":null,"twitter_description":null,"twitter_image":null,"twitter_title":null,"authors":[{"slug":"medeina","url":"https://valdymas.medeinos.lt/autorius/medeina/","name":"Edita Medeina","bio":"Esu Edita Medeina (Jakubauskaitė) mokiausi ir užaugau Rumšiškėse. Medeinos vardas man prilipo savaime, kai kartu su draugais pradėjome švęsti Medeinos šventę, o man tekdavo įsikūnyti į šią deivę.","cover_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2020/05/DSC_1708.JPG","profile_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2022/01/zEdita-Medeina.jpg","location":null,"website":"https://www.medeinos.lt","twitter":"@EditaDitule","facebook":"medeinos","meta_title":null,"meta_description":null,"coverImageSharp":null,"profileImageSharp":null}],"primary_author":{"slug":"medeina","url":"https://valdymas.medeinos.lt/autorius/medeina/","name":"Edita Medeina","bio":"Esu Edita Medeina (Jakubauskaitė) mokiausi ir užaugau Rumšiškėse. Medeinos vardas man prilipo savaime, kai kartu su draugais pradėjome švęsti Medeinos šventę, o man tekdavo įsikūnyti į šią deivę.","cover_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2020/05/DSC_1708.JPG","profile_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2022/01/zEdita-Medeina.jpg","location":null,"website":"https://www.medeinos.lt","twitter":"@EditaDitule","facebook":"medeinos","meta_title":null,"meta_description":null,"coverImageSharp":null,"profileImageSharp":null},"primary_tag":{"slug":"parkai-ir-sodai","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/parkai-ir-sodai/","name":"PARKAI IR SODAI","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null},"tags":[{"slug":"parkai-ir-sodai","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/parkai-ir-sodai/","name":"PARKAI IR SODAI","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null},{"slug":"aplinkosauga","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/aplinkosauga/","name":"APLINKOSAUGA","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null}],"plaintext":"Saremos istorija\nSaaremaa yra didžiausia Estijos sala ir ketvirta pagal dydį sala Baltijos\njūroje. Jos plotas apie 2 700 km², tad šiek tiek didesnė už didžiausią Lietuvoje\nVarėnos rajoną. Nuo vakarinio iki rytinio salos krašto yra maždaug 90 km, o iš\nšiaurės į pietus – apie 60 km. Nuolatinių gyventojų virš 30 tūkst. Gyventojų\ntankumas labai mažas – tik apie 12 žmonių viename km², kai lyginant su Lietuva\nvidurkis yra apie 45 žmones km². Todėl net ir ne gamtos vietovėse Sarema atrodo\nlabai erdvi ir mažai apgyvendinta. Tiesa, vasaros metu per vieną mėnesį salą\naplanko apie 20-30 tūkst. turistų. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis tikras\nsalos miestas yra Kuresarė (Kuressaare). Joje gyvena maždaug 40 % visų salos\ngyventojų. Kiti Saremoje pažymėti miesteliai iš tiesų yra labai maži, dažnai\nkeliasdešimt ar kelių šimtų gyventojų gyvenvietės. Saremos savivaldybei\npriklauso ne tik pagrindinė sala, bet ir daug mažesnių aplinkinių salelių, o\nkartu su jomis suskaičiuojama 417 kaimų. Nuo žemyninės Estijos Sarema atskirta\nsąsiauriu. Įprastas kelias automobiliu yra per Muhu salą: iš Virtsu keltu per\n0,5 val. persikeliama į Muhu salą, o iš Muhu į Saremą važiuojama pylimu ir tiltu\nper Väike väin sąsiaurį. Tas kelias pastatytas dar XIX a. pabaigoje, taigi\ntechniškai keltas atplukdo ne tiesiai į Saremą, nors keliaujant automobiliu to\nbeveik nepajunti. Sala istoriškai buvo gana izoliuota. Estiškai jos pavadinimas\nlabai paprastas: saar reiškia „sala“, o maa – „žemė, kraštas“, tad Saaremaa\nmaždaug reiškia „salos kraštas“. Senesniuose europietiškuose šaltiniuose sala\nbuvo vadinama Ösel (vokiškai), Eysýsla (senąja norvegų kalba) arba Osilia\n(lotyniškai). Sarema ilgus amžius buvo strategiškai svarbi, nes kontroliavo jūrų\nkelius į Rygos įlanką. Iki XIII a. Saremoje gyveno vietiniai estų protėviai –\nsaremiečiai, garsėję kaip jūrininkai ir kariai. Jie turėjo savo politinę\norganizaciją ir gana ilgai priešinosi krikščionybės atsiradimui. Viduramžiais\nčia įsitvirtino vokiečių kryžiuočiai ir katalikų vyskupai. Vėliau sala priklausė\nDanijai, Švedijai, Rusijos imperijai, o 1918 m. tapo Estijos dalimi. Dėl savo\npadėties ji buvo svarbi ir abiejuose pasauliniuose karuose. Sovietmečiu sala\nbuvo pasienio zona, kadangi ji yra Baltijos jūros pakraštyje, tad patekimas į\nkai kurias jos dalis buvo ribojamas, veikė sovietų kariniai daliniai, radarų ir\npakrančių apsaugos objektai. Net patiems estams kelionė į salą nebuvo tokia\nlaisva kaip dabar. Dėl to Sarema ilgiau nei daugelis kitų Estijos vietų išliko\ngana uždara.\n\nKeltas iš žemyninės Estijos į Saremos salą plaukia beveik kas pusvalandį,\natvyksta turistai iš įvairiausių šaliųSaremos klimatas\nJis gan ryškiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nes salą iš visų pusių veikia\nBaltijos jūra. Klimatas jūrinis, švelnesnis ir ne toks kontrastingas. Žiemos\nSaremoje paprastai šiltesnės nei Estijos žemyninėje dalyje. Sausį ir vasarį\nvidutinė temperatūra pakrantėse laikosi maždaug apie 0 °C. Jūra rudenį ir žiemą\nlėtai atiduoda sukauptą šilumą, todėl stiprūs šalčiai čia retesni, panašiai kaip\nir pas mus Klaipėdoje ar Palangoje. Pavasaris, priešingai, vėsesnis ir vėluoja.\nPo žiemos Baltijos jūra dar ilgai būna šalta, todėl balandį ir gegužę ji vėsina\nsalą. Tai viena iš priežasčių, kodėl pavasarinė augalų vegetacija Saremoje\nprasideda vėliau nei panašiose vietose žemyne. Vasaros nėra karštos. Liepos\nvidutinė temperatūra maždaug 17–18 °C, dienomis prie pat jūros dažnai būna\nvėsiau dėl brizo. Ruduo Saremoje ilgas ir palyginti šiltas. Čia jūros poveikis\ntampa priešingas pavasariui: vasarą įšilęs vanduo rudenį šildo orą. Todėl\npirmosios rudens šalnos saloje, ypač pakrantėse, paprastai ateina vėliau negu\nžemyninėje Estijoje. Sarema taip pat yra viena saulėčiausių Estijos vietų.\nKritulių nėra labai daug – maždaug 550–700 mm per metus (panašiai ir Lietuvoje),\npriklausomai nuo salos vietos. Dar salai labai būdingas vėjas, kurį pakrantėse,\no taip - teko pajusti visu smarkumu. Atvirose vakarinėse ir pietvakarinėse\npakrantėse jis gerokai stipresnis nei salos gilumoje. Rudens ir žiemos audrų\nmetu Baltijos jūros vakariniai vėjai gali būti labai smarkūs.\n\nRugpjūčio 12 dieną Saremo saloje irgi vyko dalinis Saulės užtemimas. Saremos\npakrantė Saremos dirvožemis\nJis labai susiję su tuo, kad sala guli ant palyginti negiliai esančių\npaleozojaus karbonatinių uolienų – pirmiausia silūro klinčių ir dolomito. Daug\nkur jos yra visai prie paviršiaus, o kai kur net atsidengia. Todėl daug Saremos\ndirvožemių yra kalkingi, jų pH gana aukštas, šarmingas, juose gausu kalcio.\nDažni labai seklūs dirvožemiai, vos keliolikos cm dirvos sluoksnis, o po juo jau\nklintis ar dolomitas. Tai plonos dirvos ant kalkakmenio buveinės, po kuriomis\nslūgso klintis ar kita karbonatinė uoliena. Būdingos žemų žolių pievos, reti\nkrūmai, o vietomis beveik atvira uoliena. Svarbią įtaką padarė ir ledyninės\nnuogulos. Ledynmečiu sala buvo padengta ledyno, todėl virš klinties daug kur yra\nmoreninių nuogulų: priemolio, smėlio, žvyro ir įvairaus dydžio riedulių. Dar\nkitokios dirvos susidarė buvusiame jūros dugne, nes Sarema poledynmečiu kilo iš\nBaltijos jūros, ir įdomiausia, kad šis procesas dar nesibaigė, nes Sarema ir\ndabar labai lėtai kyla, maždaug 2–3 mm per metus. Kai kur gruntinis vanduo labai\narti paviršiaus, todėl dirvožemis užmirksta, o įdubose ir pelkėtose vietose\nkaupėsi durpės. Tad sala nėra vien klintys ir plona dirva – nedideliame plote\ngali labai greitai keistis seklus kalkingas dirvožemis ant klinties, kalkinga\nmorena, smėlingos senųjų krantų nuogulos ir durpiniai dirvožemiai. Būtent\nkalkingo pagrindo ir labai plono dirvožemio derinys yra viena ryškiausių Saremos\nypatybių. Dėl jo ten taip paplitę alvarai – Baltijos regione tai labai savitos\nbuveinės, o didžiausi jų plotai telkiasi Estijos salose ir Vakarų Estijoje. Štai\nkodėl Saremos sala yra išskirtinė ir joje auga tokie augalai, kurių nerasi\nniekur kitur pasaulyje.\n\nSkirtingose Saremos dalyse dirvožemis ir augmenija gali būti labai skirtingi,\ndaugelis vietų akmeningosSaremos pelkės ir gyvūnai\nGamta čia gana smarkiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nors sala nėra toli nuo\nžemyno. Didžiausią savitumą jai suteikia kalkingas pagrindas, jūrinis klimatas\nir atskyrimas. Dirvožemio paviršiuje labai svarbios ordoviko ir silūro\nkarbonatinės uolienos – daugiausia klintys ir dolomitas. Būtent tokiomis\nsąlygomis susidarė alvarai – atviros ar krūmais apaugusios pievos ant labai\nplono dirvožemio virš klinčių. Kitas ryškus bruožas, kad sala turi ilgą ir\nįvairią pakrantę. Saremoje yra žemų pajūrio pievų, nendrynų, akmenuotų krantų,\npaplūdimių, mažų įlankų ir pusiasalių. Visai kitoks kraštovaizdis yra šiaurinėje\npakrantėje, kur Panga skardis atidengia silūro karbonatines uolienas ir vietomis\niškyla daugiau kaip 20 m virš jūros. Kadangi sala vis dar tebekyla dėl\npoledyninio žemės plutos kilimo, tad jūra nuolat palieka naujus sausumos plotus,\no seklumos ilgainiui tampa salelėmis, salelės susijungia su krantu, buvusios\nįlankos virsta lagūniniais ežerėliais ar pelkėmis. Saremoje puikiai galima\n„skaityti“ šį sausumos formavimosi procesą. Dar vienas įdomus Saremos bruožas -\ntai pelkių įvairovė. Yra ir aukštapelkių, ir žemapelkių, bet botaniškai ypač\nvertingos kalkingos žemapelkės, kurias maitina mineralinių medžiagų turtingi\nšaltiniai. Paukščiams labai svarbi salos padėtis jų migracijos kelyje. Sarema ir\naplinkinės mažos salos yra didžiulė migruojančių vandens bei pakrančių paukščių\npoilsio ir maitinimosi teritorija, panašiai kaip Lietuvoje Ventės ragas.\nPakrantėse galima stebėti žąsis, antis, gulbes, tilvikinius ir kitus paukščius,\no pakrančių vandenyse, be pilkojo ruonio pasitaiko ir žieduotųjų ruonių, juos\ngalima pamatyti besiilsinčius ant uolų. Iš stambesnių žinduolių gyvena\nbriedžiai, stirnos, šernai ir taurieji elniai, kurių Saremoje ypač gausu, tad\nsala laikoma viena svarbiausių jų teritorijų Estijoje. Iš plėšrūnų yra lapių,\nmangutų, barsukų, kiaunių, žebenkščių, ūdrų. Gyvena ir lūšys, nors jos retos.\nVilkai taip pat pasiekia Saremą ir kartais čia gyvena. Būna ir meškų, nors\nnuolat negyvena, bet kiekvienais metais vis užklysta viena kita - atplaukia arba\nateina ledu. Štai ir 2026 gegužės mėn. apie 3 metų amžiaus lokys buvo\nnufotografuotas netoli Länga kaimo ir visą vasarą reguliariai pasirodydavo\nmiškuose, tad panašu, kad jis Saremoje įsikūrė. Yra kiškių, voverių, bebrų,\nįvairių pelinių graužikų, šikšnosparnių, angių, driežų, žalčių, įvairių varlių\nir rupūžių. Seklūs pakrančių vandens telkiniai ir mažos kūdros kai kurioms\nvarliagyvių rūšims yra labai svarbios buveinės. Vieną Saremos gamtos įdomybę\nverta išskirti, tai europinė medvarlė, užlipanti ant krūmų ar ant aukštų žolių\nsu savo lipniais pirštukais. Neįtikėtina, bet Saremoje tikrai nepamatysi kurmių,\njų taip pat nėra ir kitose Estijos salose.\n\nTakas per pelkę ir joje augančios gražuolės orchidėjosSaremos augmenija ir\nypatingieji augalai\nSaloje ir kitose aplinkinėse Estijos salose aptinkama net 80 % visų Estijoje\nregistruotų augalų rūšių, viso virš 1200. Ypač turtinga vakarinė salos dalis,\nkur kalkingi dirvožemiai, karbonatinių smėlynų pievos, pajūrio pievos, pelkės ir\nšvelnesnis klimatas sudaro sąlygas nepaprastai floros įvairovei. Net 36 iš 38\nEstijos laukinių orchidėjų rūšių auga Saremoje, jos visos yra retos ir saugomos.\nŠiaip Saremos miškai labai nevienodi. Sausesnėse kalkingose vietose auga\npušynai, kitur eglynai ir mišrūs miškai, o drėgnose vietose – juodalksnynai. \nKadagynai – vienas būdingiausių Saremos kraštovaizdžių. Jie ypač susiję su\nkalkingomis sausomis buveinėmis – plonu dirvožemio sluoksniu dengiamomis klinčių\nlygumomis. Dalis dabartinių kadagynų nėra vien laukinės gamtos rezultatas, nes\njų išvaizdą šimtmečius formavo gyvulių ganymas bei šienavimas. Nutraukus ganymą,\njie gana greitai apauga kadagiais, o vėliau tankiu mišku. \n\nKadagiai auga beveik visur - pelkėse, jūros pakrantėse, miškuose. Rugpjūtį jau\nnoko skanios ir sveikuoliškos kadagio uogosO štai šie augalai yra ypatingieji\nSaremos saloje:\n\nSaremos barškutis (Rhinanthus osiliensis), estiškai Saaremaa robirohi\nIš tiesų tai ypatingas augalas, nes yra Saremos endemas. Endemas – tai augalo ar\ngyvūno rūšis, natūraliai gyvenanti tik tam tikroje ribotoje teritorijoje ir\nniekur kitur pasaulyje savaime neaptinkama, tad šis barškutis savaime auga tik\nSaremo saloje ir daugiau niekur kitur pasaulyje. Lietuvoje nėra nei vieno\nendeminio augalo ar gyvūno. Augalas nedidukas, maždaug 20–50 cm aukščio,\nvienmetis. Žiedai ryškiai geltoni, o nuo kitų barškučių jį galima atskirti pagal\nliaukingus plaukelius, kuriais apaugusi taurelė ir kitos augalo dalys; žydi gan\nvėlai – liepą ir rugpjūtį. Kaip ir kiti barškučiai yra pusiau parazitinis\naugalas, t.y., fotosintezę atlieka pats, tačiau savo šaknimis prisitvirtina prie\nkitų žolinių augalų šaknų ir iš jų pasiima dalį vandens bei mineralinių\nmedžiagų. Tai viena priežasčių, kodėl barškučiai gali keisti pievų augalijos\nstruktūrą – slopindami stiprias žoles, taip sudarydami daugiau galimybių kitoms\nrūšims. Auga tik kalkingose šaltiniuotose žemapelkėse ar šlapiose pievose. Ypač\ngarsios Viidumäe rezervato šaltiniuotos pelkės, kuriose šis augalas ir buvo\natrastas. Šį barškutį 1933 m. vasarą aptiko gydytojas ir botanikos mėgėjas\nBernhard Saarsoo. Iš pradžių augalas buvo palaikytas žinoma kito barškučio\nrūšimi, o savarankiškos rūšies statusą gavo tik 1955 m. Ir pats pavadinimas \nosiliensis prasmingas, jis kilęs iš žodžio Ösel – senojo vokiško Saremos\npavadinimo. Taigi Rhinanthus osiliensis iš esmės reiškia Saremos barškutis. Buvo\nmanoma, kad toks pats augalas auga ir Gotlando saloje. Tačiau genetiniai tyrimai\nparodė, kad Gotlando ir Saremos barškučiai yra skirtingos evoliucinės linijos,\nsusiformavusios kaip atskiros rūšys. Saremo rūšis labai pažeidžiama dėl savo\nspecifinės buveinės, nes per XX a. daug kalkingų žemapelkių buvo nusausinta arba\njos apaugo krūmais ir medžiais. Genetiniai tyrimai parodė, kad tirtos Saremos\npopuliacijos praeityje patyrė didelį individų skaičiaus sumažėjimą. Estijoje jis\nsaugomas ir įtrauktas į Raudonąją knygą nuo 1958 metų. Mokslininkai mano, kad\nSaremos barškutis galbūt palyginti jaunas, tik po paskutinio ledynmečio\nsusiformavęs endemas, o ne kažkokios labai senos floros reliktas. Todėl jis yra\npuikus pavyzdys, kaip izoliuotoje Baltijos jūros saloje ir labai specifinėje –\nkalkingoje šaltiniuotoje pelkėje – gali formuotis savita augalo rūšis.\n\nŠtai jis - gražuolis saremo barškutisEuropinis kukmedis (Taxus baccata),\nestiškai harilik jugapuu\nTai dar vienas išskirtinis augalas Saremo saloje. Kažkada kukmedžiai savaime\naugo ir Lietuvoje, bet deja, jie buvo išnaikinti. Šiek tiek kukmedžių dar galima\nrasti ir Latvijos miškuose. Tai visžalis spygliuotis medis arba krūmas su\nšvelniais spygliais ir raudonomis uogomis (kurios iš tiesų yra netikri\nkankorėžiai). Saremos saloje jų auga nemaži plotai po keliasdešimt hektarų, bet\nnei viename žemėlapyje jų nerasi pažymėtų, nes Estijoje labai griežtai saugomi.\nDėl švelnesnio ir jūrinio klimato kukmedžiui palankiausios būtent Saremos ir\nHiumos salos bei vakarinė žemyninės Estijos dalis. Saremoje jis dažniausiai auga\ndrėgnuose, ūksminguose miškuose, neretai kalkinguose dirvožemiuose. Įdomu tai,\nkad Saremos kukmedžiai dažnai nėra tokie, kokius įsivaizduojame, matydami seną\nkukmedį Vakarų Europos parke. Gamtos sąlygomis jie gali būti žemi, kreivi,\nkrūmiški, augti po kitų medžių lajomis. Tačiau palankiose vietose susiformuoja\nkaip tikri medžiai. Kukmedžio retumą Estijoje lėmė ne vien klimatas. Kadangi\nmediena labai kieta, elastinga, dekoratyvi ir patvari, tad nuo seno buvo\nvertinama, todėl medžiai buvo smarkiai kertami ir istoriškai jį labai paveikė\nkirtimas dėl itin vertingos medienos. Būtent dėl medienos kukmedžiai buvo beveik\nišnaikinti Latvijoje ir visiškai iškirsti Lietuvoje. Be to, kukmedis auga labai\nlėtai, o jo populiacijos sunkiai atsikuria.\n\nKukmedžius Saremoje sunku pastebėti miškuose, nes jie dažniausiai auga tankmėje,\nužgošti kitų medžių ir krūmųPajūrinis sotvaras (Myrica gale), estiškai harilik porss\n\nSaremos salos ypatingajam augalų trejetukui reikėtų priskirti ir pajūrinį\nsotvarą. Saloje jam labai patinka drėgnos, pelkėtos ir šaltiniuotos vietos.\nPavyzdžiui, Viidumäe gamtiniame rezervate sotvarai auga pelkėse kartu su kitais\nšlapių kalkingų buveinių augalais. Estijoje sotvaras yra retas ir saugomas, nors\nnėra toks retas kaip Lietuvoje. Pats augalas užauga kaip 0,5–1,5 m aukščio\naromatingu krūmu, patrynus lapus juntamas stiprus sakų ir prieskonių kvapas.\nDažniausiai jis dvinamis – vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant skirtingų\nkrūmų. Šaknyse gyvena Frankia bakterijos, todėl sotvaras geba fiksuoti\natmosferos azotą ir gali augti labai maisto medžiagų neturtingose šlapynėse.\nGarsiajam \"Rygos balzamui\" būtent sotvaras suteikia ypatingą aromatą ir skonį.\nLietuvoje sotvaro lapelių XIX a. kartais dėdavo ir į \"Trejas devynerias\", bet\njau keli dešimtmečiai, kai jis paskelbtas saugomu ir retu, tad skinti negalima.\nPas braliukus latvius ir estus sotvaras nėra toks retas, bet ir ne dažnas,\nleidžiama skinti tik vyriškus žiedų pumpurus. Pajūrinį sotvarą alaus gamyboje\npradėta naudoti dar gerokai prieš plačiai paplintant apyniams, archeologiniai\nduomenys rodo, kad Šiaurės Vakarų Europos aludarystėje jis naudotas maždaug\nprieš 2000 metų. Dėl stipraus kvapo augalas nuo seno naudotas ir kaip vabzdžius\natbaidanti priemonė. \n\nKvapnusis pajūrinis sotvarasVilsandi nacionalinis parkas (Vilsandi rahvuspark)\nJis vienas svarbiausių Saremos gamtinių teritorijų, ypač reikšmingas paukščiams\nir augalams. Vilsandi ir vakarinė Sarema taip pat yra vienos saulėčiausių\nEstijos vietų. Užima apie 48 595 ha, iš kurių net du trečdalius parko\nteritorijos sudaro jūra, todėl tai pats „jūriškiausias“ Estijos nacionalinis\nparkas. Parko istorija prasidėjo 1910 m., kai Vaika salelėse buvo įsteigtas\npaukščių draustinis – pirmoji saugoma gamtos teritorija Baltijos šalyse\n(Lietuvoje pirmasis buvo įsteigtas Žuvinte 1937 m.). Parkas garsėja daugybe mažų\nsalų, uolėtais ir smėlėtais krantais, pajūrio pievomis, kopomis, kalkingomis\npelkėmis ir sekliomis lagūnomis. Čia užregistruotos 247 paukščių rūšys, parko\nsimboliu laikoma paprastoji gaga. Vilsandi taip pat yra viena svarbiausių\npilkųjų ruonių poilsio ir veisimosi vietų Estijoje. Botaniškai parkas ypač\nturtingas – čia aptinkamos net 32 orchidėjų rūšys, taip pat pajūrinė zunda ir\nbalža, jau minėtas Saremo barškutis bei daug kitų retų augalų. Parke yra ir\ngeologiškai įdomių vietų – klinčių atodangų, suakmenėjusių senovinių organizmų\nliekanų bei Silūro laikotarpio uolienų. Vilsandi nacionalinis parkas priklauso\nNatura 2000 tinklui, yra Ramsaro tarptautinės svarbos šlapynė ir Vakarų Estijos\nsalyno UNESCO biosferos rezervato dalis.\n\nVilsandi nacionalinio parko lankytojų centras įsikūręs Loona dvare. Apačioje -\npaprastoji karlina ir pajūrinė balžaViidumäe gamtos draustinis (Viidumäe\nlooduskaitseala)\nIšskirtinis tuo, kad čia nedideliame plote susitinka labai skirtingos buveinės\nir gausi retųjų augalų flora. Jis užima 2611 ha plotą, įsteigtas 1957 m.\nDraustinis apima seniausią ir aukščiausią Saremos dalį, o Raunamägi kalva iškyla\n58,8 m virš jūros lygio. Labai svarbus kraštovaizdžio elementas yra apie 10 km\nilgio senovinis Baltijos jūros kranto skardis, susidaręs po paskutinio\nledynmečio. Aukščiau skardžio vyrauja sausesnės buveinės, o jo papėdėje\ntrykštantys šaltiniai maitina šlapynes ir kalkingas žemapelkes. Apie 85 %\ndraustinio teritorijos užima miškai, kuriuose ypač vyrauja pušys, o pelkės\nsudaro apie 10 % teritorijos. Viidumäe pasižymi nepaprastai turtinga augalija –\nčia aptikta apie 750 induočių augalų rūšių, iš kurių net 60 yra saugomos.\nDraustinyje auga ir garsusis Saremos barškutis, pajūrinis sotvaras, taip pat\npelkinis skiautalūpis bei kiti reti augalai, o miškuose aptinkamas europinis\nkukmedis ir gebenė lipikė, kuri yra Viidumäe draustinio simbolis. Viidumäe\npriklauso „Natura 2000“ tinklui ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos\nrezervatui, todėl tai viena botaniškai vertingiausių Saremos vietų.\n\nViidumäe gamtos draustinio pažintinių takų pradžia. Dešinėje - ant medžio\nkamieno besiranganti gebenė lipikėPangos skardis (Panga pank)\nPanga skardis yra šiaurinėje Saremos salos pakrantėje ir yra vienas\nįspūdingiausių salos gamtos objektų. Tai aukščiausias Saremos ir Muhu salų\nskardis, iškilęs maždaug 21,3 m virš Baltijos jūros. Skardis tęsiasi apie 2,5\nkm, o aukščiausia ir įspūdingiausia jo dalis yra ties Panga kyšuliu. Jį sudaro\ndaugiausia silūro periodo kalkakmenio ir dolomito sluoksniai, susiformavę prieš\ndaugiau kaip 400 milijonų metų. Uolienose galima aptikti senovinių jūros\norganizmų fosilijų, nes tuo metu dabartinės Saremos teritoriją dengė šilta sekli\njūra. Panga skardis yra didesnės Vakarų Estijos ir Gotlando klinčių skardžių\nsistemos, vadinamos Baltijos klintu dalis. Skardžio papėdę nuolat ardo Baltijos\njūros bangos, todėl atskiros uolienų dalys griūva ir skardis pamažu traukiasi.\nNuo skardžio viršaus atsiveria puikus vaizdas į Baltijos jūrą, tačiau prie pat\nkrašto reikia būti atsargiems, nes nėra apsauginės tvoros, o ir vėjas ten\nvisuomet stiprus. Senovėje ši vieta turėjo ir sakralinę reikšmę, nes pasakojama,\nkad čia buvo aukojama jūrai. Šiandien Panga skardis yra saugomas gamtos objektas\nir viena lankomiausių šiaurinės Saremos vietų.\n\nPrie skardžio krašto pavojinga artintis, nes jis byra, o ir stiprus vėjas verčia\niš kojų. Čia yra buvę tragiškų nukritimų, tarp jų ir lietuviamsKali krateris\n(Kaali kraater)\nKali kraterį išmušė meteoritas prieš maždaug 3500 metų (kituose šaltiniuose\nrašo, kad prieš 7000 m.). Iš tiesų tai net ne vienas, o devynių meteoritinių\nkraterių laukas: vienas didelis, o kiti aštuoni mažesni krateriai išsidėstę\nmaždaug 1 km spinduliu, nes meteoritas atmosferoje suskilo, o didžiausias\ngabalas išmušė pagrindinį kraterį. Šis yra apie 110 m skersmens ir 16–22 m\ngylio, o jo dugne telkšo nedidelis Kali ežeras. Įdomiausia tai, kad tuo metu\nsaloje jau gyveno žmonės ir iš tų senųjų laikų išliko legenda apie ugnies stulpą\niš dangaus. Kali ežerėlis esą buvo vieta, kur „Saulė nuėjo ilsėtis“. Vieta\nlaikyta šventa, nes aptikta akmeninės sienos liekanų ir gyvulių kaulų, skirtų\naukojimui. Tai vienas žinomiausių meteoritinių kraterių laukų Europoje ir viena\nįdomiausių Saremos geologinių vietų.\n\nKali kraterisKuressaarės pilis (Kuressaare linnus)\nTai viena geriausiai išlikusių viduramžių tvirtovių Baltijos šalyse, nes tikrai\ngana retai būna, kad viduramžių pilies kompleksas būtų išlikęs toks vientisas.\nStovi Saremos salos sostinėje Kuresarėje, pradėta statyti XIV amžiuje ir buvo\nSaremos–Läänemaa vyskupo rezidencija. Pilis statyta kaip gynybinė tvirtovė, bet\nkartu buvo administracinis ir religinis vyskupijos centras. Architektūroje\nvyrauja vėlyvoji gotika, o masyvų kvadratinį pastatą saugo aukštos sienos ir du\npagrindiniai bokštai. XVI amžiuje, pasibaigus Livonijos karų laikotarpiui,\nSarema pateko Danijos valdžion, o pilis buvo pritaikyta naujiems kariniams\nporeikiams. XVII amžiuje salą perėmė Švedija, kuri aplink viduramžių pilį įrengė\nbastionus ir kitus gynybinius įtvirtinimus. Po Šiaurės karo XVIII amžiaus\npradžioje Sarema kartu su pilimi atiteko Rusijos imperijai. Pilies kompleksą\njuosia platus vandens griovys, o į vidinį kiemą patenkama tiltu per gynybinius\nįtvirtinimus. Šiandien pilyje veikia Saremos muziejus, kuriame pasakojama apie\nsalos gamtą, istoriją ir vietos žmonių gyvenimą. Kuresarės pilis išskirtinė tuo,\nkad jos viduramžiška struktūra išliko nepaprastai vientisa, todėl čia ypač\nlengva įsivaizduoti, kaip atrodė XIV–XV amžių vyskupo tvirtovė. Per Antrąjį\npasaulinį karą pilies istorija buvo daug tragiškesnė, nes 1940–1941 metais,\nsovietų okupacijos metu, pilies teritorija buvo naudojama represijoms: 1941 m.\npilies kieme ir šulinyje buvo aptikti nužudytų žmonių kūnai.\n\nKureserės pilis-tvirtovė tikrai įspūdingaMihkelio Rando dendrologinis parkas\n(Mihkel Ranna dendraarium)\nŠį parką pradėjo kurti vietinis kalvis Mihkelis Randas, gimęs XIX amžiaus\npabaigoje. Pirmuosius medžius jis pasodino XX a. pradžioje, o sistemingai\ndendrologinį parką M.Randas pradėjo kurti 1925 m. maždaug 0,4 ha plote, taip\ngelbėdamasis nuo liūdesio, kai mirė gimdydama jo jauna žmona su sūneliu. Kadangi\npo plonu dirvožemio sluoksniu buvo kalkakmenis, jis iškirsdavo jame duobes ir į\nsodą atgabeno daugybę vežimų derlingos žemės. Medžių ir krūmų jis parsiveždavo\niš įvairių Saremos parkų bei sodų, vėliau jų ieškojo Taline, Tartu ir\nViljandyje, o sėklų ir sodinukų jam parveždavo ir jūreiviai, kuriems jis\ndirbdavo kalvio darbus. Ypač Mihkelis mėgo spygliuočius, kaip pats sakė, jis\nlapuočius sodino tik tam, kad jie padėtų išryškinti spygliuočių grožį. 1925 m.\njis pasodino tujų alėją, vėliau pramintą „Mergelių alėja“; buvo net sakoma, kad\nsusikibę rankomis ir alėja praėję vaikinas ir mergina, jei juos kas nors\npamatys, liks vienas kitam ištikimi visam gyvenimui. Šiandien dendrologiniame\nparke auga daugiau kaip 100 medžių ir krūmų rūšių, tarp jų nemažai svetimžemių,\no pats parkas saugomas kaip gamtos objektas. \n\nM.Rando dendrologinis parkas","html":"Saaremaa yra didžiausia Estijos sala ir ketvirta pagal dydį sala Baltijos jūroje. Jos plotas apie 2 700 km², tad šiek tiek didesnė už didžiausią Lietuvoje Varėnos rajoną. Nuo vakarinio iki rytinio salos krašto yra maždaug 90 km, o iš šiaurės į pietus – apie 60 km. Nuolatinių gyventojų virš 30 tūkst. Gyventojų tankumas labai mažas – tik apie 12 žmonių viename km², kai lyginant su Lietuva vidurkis yra apie 45 žmones km². Todėl net ir ne gamtos vietovėse Sarema atrodo labai erdvi ir mažai apgyvendinta. Tiesa, vasaros metu per vieną mėnesį salą aplanko apie 20-30 tūkst. turistų. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis tikras salos miestas yra Kuresarė (Kuressaare). Joje gyvena maždaug 40 % visų salos gyventojų. Kiti Saremoje pažymėti miesteliai iš tiesų yra labai maži, dažnai keliasdešimt ar kelių šimtų gyventojų gyvenvietės. Saremos savivaldybei priklauso ne tik pagrindinė sala, bet ir daug mažesnių aplinkinių salelių, o kartu su jomis suskaičiuojama 417 kaimų. Nuo žemyninės Estijos Sarema atskirta sąsiauriu. Įprastas kelias automobiliu yra per Muhu salą: iš Virtsu keltu per 0,5 val. persikeliama į Muhu salą, o iš Muhu į Saremą važiuojama pylimu ir tiltu per Väike väin sąsiaurį. Tas kelias pastatytas dar XIX a. pabaigoje, taigi techniškai keltas atplukdo ne tiesiai į Saremą, nors keliaujant automobiliu to beveik nepajunti. Sala istoriškai buvo gana izoliuota. Estiškai jos pavadinimas labai paprastas: saar reiškia „sala“, o maa – „žemė, kraštas“, tad Saaremaa maždaug reiškia „salos kraštas“. Senesniuose europietiškuose šaltiniuose sala buvo vadinama Ösel (vokiškai), Eysýsla (senąja norvegų kalba) arba Osilia (lotyniškai). Sarema ilgus amžius buvo strategiškai svarbi, nes kontroliavo jūrų kelius į Rygos įlanką. Iki XIII a. Saremoje gyveno vietiniai estų protėviai – saremiečiai, garsėję kaip jūrininkai ir kariai. Jie turėjo savo politinę organizaciją ir gana ilgai priešinosi krikščionybės atsiradimui. Viduramžiais čia įsitvirtino vokiečių kryžiuočiai ir katalikų vyskupai. Vėliau sala priklausė Danijai, Švedijai, Rusijos imperijai, o 1918 m. tapo Estijos dalimi. Dėl savo padėties ji buvo svarbi ir abiejuose pasauliniuose karuose. Sovietmečiu sala buvo pasienio zona, kadangi ji yra Baltijos jūros pakraštyje, tad patekimas į kai kurias jos dalis buvo ribojamas, veikė sovietų kariniai daliniai, radarų ir pakrančių apsaugos objektai. Net patiems estams kelionė į salą nebuvo tokia laisva kaip dabar. Dėl to Sarema ilgiau nei daugelis kitų Estijos vietų išliko gana uždara.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8635.JPG\")
Jis gan ryškiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nes salą iš visų pusių veikia Baltijos jūra. Klimatas jūrinis, švelnesnis ir ne toks kontrastingas. Žiemos Saremoje paprastai šiltesnės nei Estijos žemyninėje dalyje. Sausį ir vasarį vidutinė temperatūra pakrantėse laikosi maždaug apie 0 °C. Jūra rudenį ir žiemą lėtai atiduoda sukauptą šilumą, todėl stiprūs šalčiai čia retesni, panašiai kaip ir pas mus Klaipėdoje ar Palangoje. Pavasaris, priešingai, vėsesnis ir vėluoja. Po žiemos Baltijos jūra dar ilgai būna šalta, todėl balandį ir gegužę ji vėsina salą. Tai viena iš priežasčių, kodėl pavasarinė augalų vegetacija Saremoje prasideda vėliau nei panašiose vietose žemyne. Vasaros nėra karštos. Liepos vidutinė temperatūra maždaug 17–18 °C, dienomis prie pat jūros dažnai būna vėsiau dėl brizo. Ruduo Saremoje ilgas ir palyginti šiltas. Čia jūros poveikis tampa priešingas pavasariui: vasarą įšilęs vanduo rudenį šildo orą. Todėl pirmosios rudens šalnos saloje, ypač pakrantėse, paprastai ateina vėliau negu žemyninėje Estijoje. Sarema taip pat yra viena saulėčiausių Estijos vietų. Kritulių nėra labai daug – maždaug 550–700 mm per metus (panašiai ir Lietuvoje), priklausomai nuo salos vietos. Dar salai labai būdingas vėjas, kurį pakrantėse, o taip - teko pajusti visu smarkumu. Atvirose vakarinėse ir pietvakarinėse pakrantėse jis gerokai stipresnis nei salos gilumoje. Rudens ir žiemos audrų metu Baltijos jūros vakariniai vėjai gali būti labai smarkūs.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8611.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8558-1.JPG\")
Jis labai susiję su tuo, kad sala guli ant palyginti negiliai esančių paleozojaus karbonatinių uolienų – pirmiausia silūro klinčių ir dolomito. Daug kur jos yra visai prie paviršiaus, o kai kur net atsidengia. Todėl daug Saremos dirvožemių yra kalkingi, jų pH gana aukštas, šarmingas, juose gausu kalcio. Dažni labai seklūs dirvožemiai, vos keliolikos cm dirvos sluoksnis, o po juo jau klintis ar dolomitas. Tai plonos dirvos ant kalkakmenio buveinės, po kuriomis slūgso klintis ar kita karbonatinė uoliena. Būdingos žemų žolių pievos, reti krūmai, o vietomis beveik atvira uoliena. Svarbią įtaką padarė ir ledyninės nuogulos. Ledynmečiu sala buvo padengta ledyno, todėl virš klinties daug kur yra moreninių nuogulų: priemolio, smėlio, žvyro ir įvairaus dydžio riedulių. Dar kitokios dirvos susidarė buvusiame jūros dugne, nes Sarema poledynmečiu kilo iš Baltijos jūros, ir įdomiausia, kad šis procesas dar nesibaigė, nes Sarema ir dabar labai lėtai kyla, maždaug 2–3 mm per metus. Kai kur gruntinis vanduo labai arti paviršiaus, todėl dirvožemis užmirksta, o įdubose ir pelkėtose vietose kaupėsi durpės. Tad sala nėra vien klintys ir plona dirva – nedideliame plote gali labai greitai keistis seklus kalkingas dirvožemis ant klinties, kalkinga morena, smėlingos senųjų krantų nuogulos ir durpiniai dirvožemiai. Būtent kalkingo pagrindo ir labai plono dirvožemio derinys yra viena ryškiausių Saremos ypatybių. Dėl jo ten taip paplitę alvarai – Baltijos regione tai labai savitos buveinės, o didžiausi jų plotai telkiasi Estijos salose ir Vakarų Estijoje. Štai kodėl Saremos sala yra išskirtinė ir joje auga tokie augalai, kurių nerasi niekur kitur pasaulyje.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8412.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8519.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8391.JPG\")
Gamta čia gana smarkiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nors sala nėra toli nuo žemyno. Didžiausią savitumą jai suteikia kalkingas pagrindas, jūrinis klimatas ir atskyrimas. Dirvožemio paviršiuje labai svarbios ordoviko ir silūro karbonatinės uolienos – daugiausia klintys ir dolomitas. Būtent tokiomis sąlygomis susidarė alvarai – atviros ar krūmais apaugusios pievos ant labai plono dirvožemio virš klinčių. Kitas ryškus bruožas, kad sala turi ilgą ir įvairią pakrantę. Saremoje yra žemų pajūrio pievų, nendrynų, akmenuotų krantų, paplūdimių, mažų įlankų ir pusiasalių. Visai kitoks kraštovaizdis yra šiaurinėje pakrantėje, kur Panga skardis atidengia silūro karbonatines uolienas ir vietomis iškyla daugiau kaip 20 m virš jūros. Kadangi sala vis dar tebekyla dėl poledyninio žemės plutos kilimo, tad jūra nuolat palieka naujus sausumos plotus, o seklumos ilgainiui tampa salelėmis, salelės susijungia su krantu, buvusios įlankos virsta lagūniniais ežerėliais ar pelkėmis. Saremoje puikiai galima „skaityti“ šį sausumos formavimosi procesą. Dar vienas įdomus Saremos bruožas - tai pelkių įvairovė. Yra ir aukštapelkių, ir žemapelkių, bet botaniškai ypač vertingos kalkingos žemapelkės, kurias maitina mineralinių medžiagų turtingi šaltiniai. Paukščiams labai svarbi salos padėtis jų migracijos kelyje. Sarema ir aplinkinės mažos salos yra didžiulė migruojančių vandens bei pakrančių paukščių poilsio ir maitinimosi teritorija, panašiai kaip Lietuvoje Ventės ragas. Pakrantėse galima stebėti žąsis, antis, gulbes, tilvikinius ir kitus paukščius, o pakrančių vandenyse, be pilkojo ruonio pasitaiko ir žieduotųjų ruonių, juos galima pamatyti besiilsinčius ant uolų. Iš stambesnių žinduolių gyvena briedžiai, stirnos, šernai ir taurieji elniai, kurių Saremoje ypač gausu, tad sala laikoma viena svarbiausių jų teritorijų Estijoje. Iš plėšrūnų yra lapių, mangutų, barsukų, kiaunių, žebenkščių, ūdrų. Gyvena ir lūšys, nors jos retos. Vilkai taip pat pasiekia Saremą ir kartais čia gyvena. Būna ir meškų, nors nuolat negyvena, bet kiekvienais metais vis užklysta viena kita - atplaukia arba ateina ledu. Štai ir 2026 gegužės mėn. apie 3 metų amžiaus lokys buvo nufotografuotas netoli Länga kaimo ir visą vasarą reguliariai pasirodydavo miškuose, tad panašu, kad jis Saremoje įsikūrė. Yra kiškių, voverių, bebrų, įvairių pelinių graužikų, šikšnosparnių, angių, driežų, žalčių, įvairių varlių ir rupūžių. Seklūs pakrančių vandens telkiniai ir mažos kūdros kai kurioms varliagyvių rūšims yra labai svarbios buveinės. Vieną Saremos gamtos įdomybę verta išskirti, tai europinė medvarlė, užlipanti ant krūmų ar ant aukštų žolių su savo lipniais pirštukais. Neįtikėtina, bet Saremoje tikrai nepamatysi kurmių, jų taip pat nėra ir kitose Estijos salose.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8515-1.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8093.JPG\")
Saloje ir kitose aplinkinėse Estijos salose aptinkama net 80 % visų Estijoje registruotų augalų rūšių, viso virš 1200. Ypač turtinga vakarinė salos dalis, kur kalkingi dirvožemiai, karbonatinių smėlynų pievos, pajūrio pievos, pelkės ir švelnesnis klimatas sudaro sąlygas nepaprastai floros įvairovei. Net 36 iš 38 Estijos laukinių orchidėjų rūšių auga Saremoje, jos visos yra retos ir saugomos. Šiaip Saremos miškai labai nevienodi. Sausesnėse kalkingose vietose auga pušynai, kitur eglynai ir mišrūs miškai, o drėgnose vietose – juodalksnynai. Kadagynai – vienas būdingiausių Saremos kraštovaizdžių. Jie ypač susiję su kalkingomis sausomis buveinėmis – plonu dirvožemio sluoksniu dengiamomis klinčių lygumomis. Dalis dabartinių kadagynų nėra vien laukinės gamtos rezultatas, nes jų išvaizdą šimtmečius formavo gyvulių ganymas bei šienavimas. Nutraukus ganymą, jie gana greitai apauga kadagiais, o vėliau tankiu mišku.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8543-1.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8604.JPG\")
O štai šie augalai yra ypatingieji Saremos saloje:
Iš tiesų tai ypatingas augalas, nes yra Saremos endemas. Endemas – tai augalo ar gyvūno rūšis, natūraliai gyvenanti tik tam tikroje ribotoje teritorijoje ir niekur kitur pasaulyje savaime neaptinkama, tad šis barškutis savaime auga tik Saremo saloje ir daugiau niekur kitur pasaulyje. Lietuvoje nėra nei vieno endeminio augalo ar gyvūno. Augalas nedidukas, maždaug 20–50 cm aukščio, vienmetis. Žiedai ryškiai geltoni, o nuo kitų barškučių jį galima atskirti pagal liaukingus plaukelius, kuriais apaugusi taurelė ir kitos augalo dalys; žydi gan vėlai – liepą ir rugpjūtį. Kaip ir kiti barškučiai yra pusiau parazitinis augalas, t.y., fotosintezę atlieka pats, tačiau savo šaknimis prisitvirtina prie kitų žolinių augalų šaknų ir iš jų pasiima dalį vandens bei mineralinių medžiagų. Tai viena priežasčių, kodėl barškučiai gali keisti pievų augalijos struktūrą – slopindami stiprias žoles, taip sudarydami daugiau galimybių kitoms rūšims. Auga tik kalkingose šaltiniuotose žemapelkėse ar šlapiose pievose. Ypač garsios Viidumäe rezervato šaltiniuotos pelkės, kuriose šis augalas ir buvo atrastas. Šį barškutį 1933 m. vasarą aptiko gydytojas ir botanikos mėgėjas Bernhard Saarsoo. Iš pradžių augalas buvo palaikytas žinoma kito barškučio rūšimi, o savarankiškos rūšies statusą gavo tik 1955 m. Ir pats pavadinimas osiliensis prasmingas, jis kilęs iš žodžio Ösel – senojo vokiško Saremos pavadinimo. Taigi Rhinanthus osiliensis iš esmės reiškia Saremos barškutis. Buvo manoma, kad toks pats augalas auga ir Gotlando saloje. Tačiau genetiniai tyrimai parodė, kad Gotlando ir Saremos barškučiai yra skirtingos evoliucinės linijos, susiformavusios kaip atskiros rūšys. Saremo rūšis labai pažeidžiama dėl savo specifinės buveinės, nes per XX a. daug kalkingų žemapelkių buvo nusausinta arba jos apaugo krūmais ir medžiais. Genetiniai tyrimai parodė, kad tirtos Saremos populiacijos praeityje patyrė didelį individų skaičiaus sumažėjimą. Estijoje jis saugomas ir įtrauktas į Raudonąją knygą nuo 1958 metų. Mokslininkai mano, kad Saremos barškutis galbūt palyginti jaunas, tik po paskutinio ledynmečio susiformavęs endemas, o ne kažkokios labai senos floros reliktas. Todėl jis yra puikus pavyzdys, kaip izoliuotoje Baltijos jūros saloje ir labai specifinėje – kalkingoje šaltiniuotoje pelkėje – gali formuotis savita augalo rūšis.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8538-1.JPG\")
Tai dar vienas išskirtinis augalas Saremo saloje. Kažkada kukmedžiai savaime augo ir Lietuvoje, bet deja, jie buvo išnaikinti. Šiek tiek kukmedžių dar galima rasti ir Latvijos miškuose. Tai visžalis spygliuotis medis arba krūmas su švelniais spygliais ir raudonomis uogomis (kurios iš tiesų yra netikri kankorėžiai). Saremos saloje jų auga nemaži plotai po keliasdešimt hektarų, bet nei viename žemėlapyje jų nerasi pažymėtų, nes Estijoje labai griežtai saugomi. Dėl švelnesnio ir jūrinio klimato kukmedžiui palankiausios būtent Saremos ir Hiumos salos bei vakarinė žemyninės Estijos dalis. Saremoje jis dažniausiai auga drėgnuose, ūksminguose miškuose, neretai kalkinguose dirvožemiuose. Įdomu tai, kad Saremos kukmedžiai dažnai nėra tokie, kokius įsivaizduojame, matydami seną kukmedį Vakarų Europos parke. Gamtos sąlygomis jie gali būti žemi, kreivi, krūmiški, augti po kitų medžių lajomis. Tačiau palankiose vietose susiformuoja kaip tikri medžiai. Kukmedžio retumą Estijoje lėmė ne vien klimatas. Kadangi mediena labai kieta, elastinga, dekoratyvi ir patvari, tad nuo seno buvo vertinama, todėl medžiai buvo smarkiai kertami ir istoriškai jį labai paveikė kirtimas dėl itin vertingos medienos. Būtent dėl medienos kukmedžiai buvo beveik išnaikinti Latvijoje ir visiškai iškirsti Lietuvoje. Be to, kukmedis auga labai lėtai, o jo populiacijos sunkiai atsikuria.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8322.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8551.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/DSC_0424.JPG\")
Saremos salos ypatingajam augalų trejetukui reikėtų priskirti ir pajūrinį sotvarą. Saloje jam labai patinka drėgnos, pelkėtos ir šaltiniuotos vietos. Pavyzdžiui, Viidumäe gamtiniame rezervate sotvarai auga pelkėse kartu su kitais šlapių kalkingų buveinių augalais. Estijoje sotvaras yra retas ir saugomas, nors nėra toks retas kaip Lietuvoje. Pats augalas užauga kaip 0,5–1,5 m aukščio aromatingu krūmu, patrynus lapus juntamas stiprus sakų ir prieskonių kvapas. Dažniausiai jis dvinamis – vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant skirtingų krūmų. Šaknyse gyvena Frankia bakterijos, todėl sotvaras geba fiksuoti atmosferos azotą ir gali augti labai maisto medžiagų neturtingose šlapynėse. Garsiajam \"Rygos balzamui\" būtent sotvaras suteikia ypatingą aromatą ir skonį. Lietuvoje sotvaro lapelių XIX a. kartais dėdavo ir į \"Trejas devynerias\", bet jau keli dešimtmečiai, kai jis paskelbtas saugomu ir retu, tad skinti negalima. Pas braliukus latvius ir estus sotvaras nėra toks retas, bet ir ne dažnas, leidžiama skinti tik vyriškus žiedų pumpurus. Pajūrinį sotvarą alaus gamyboje pradėta naudoti dar gerokai prieš plačiai paplintant apyniams, archeologiniai duomenys rodo, kad Šiaurės Vakarų Europos aludarystėje jis naudotas maždaug prieš 2000 metų. Dėl stipraus kvapo augalas nuo seno naudotas ir kaip vabzdžius atbaidanti priemonė.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8518-1.JPG\")
Jis vienas svarbiausių Saremos gamtinių teritorijų, ypač reikšmingas paukščiams ir augalams. Vilsandi ir vakarinė Sarema taip pat yra vienos saulėčiausių Estijos vietų. Užima apie 48 595 ha, iš kurių net du trečdalius parko teritorijos sudaro jūra, todėl tai pats „jūriškiausias“ Estijos nacionalinis parkas. Parko istorija prasidėjo 1910 m., kai Vaika salelėse buvo įsteigtas paukščių draustinis – pirmoji saugoma gamtos teritorija Baltijos šalyse (Lietuvoje pirmasis buvo įsteigtas Žuvinte 1937 m.). Parkas garsėja daugybe mažų salų, uolėtais ir smėlėtais krantais, pajūrio pievomis, kopomis, kalkingomis pelkėmis ir sekliomis lagūnomis. Čia užregistruotos 247 paukščių rūšys, parko simboliu laikoma paprastoji gaga. Vilsandi taip pat yra viena svarbiausių pilkųjų ruonių poilsio ir veisimosi vietų Estijoje. Botaniškai parkas ypač turtingas – čia aptinkamos net 32 orchidėjų rūšys, taip pat pajūrinė zunda ir balža, jau minėtas Saremo barškutis bei daug kitų retų augalų. Parke yra ir geologiškai įdomių vietų – klinčių atodangų, suakmenėjusių senovinių organizmų liekanų bei Silūro laikotarpio uolienų. Vilsandi nacionalinis parkas priklauso Natura 2000 tinklui, yra Ramsaro tarptautinės svarbos šlapynė ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervato dalis.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8432.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8433.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8557.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8565.JPG\")
Išskirtinis tuo, kad čia nedideliame plote susitinka labai skirtingos buveinės ir gausi retųjų augalų flora. Jis užima 2611 ha plotą, įsteigtas 1957 m. Draustinis apima seniausią ir aukščiausią Saremos dalį, o Raunamägi kalva iškyla 58,8 m virš jūros lygio. Labai svarbus kraštovaizdžio elementas yra apie 10 km ilgio senovinis Baltijos jūros kranto skardis, susidaręs po paskutinio ledynmečio. Aukščiau skardžio vyrauja sausesnės buveinės, o jo papėdėje trykštantys šaltiniai maitina šlapynes ir kalkingas žemapelkes. Apie 85 % draustinio teritorijos užima miškai, kuriuose ypač vyrauja pušys, o pelkės sudaro apie 10 % teritorijos. Viidumäe pasižymi nepaprastai turtinga augalija – čia aptikta apie 750 induočių augalų rūšių, iš kurių net 60 yra saugomos. Draustinyje auga ir garsusis Saremos barškutis, pajūrinis sotvaras, taip pat pelkinis skiautalūpis bei kiti reti augalai, o miškuose aptinkamas europinis kukmedis ir gebenė lipikė, kuri yra Viidumäe draustinio simbolis. Viidumäe priklauso „Natura 2000“ tinklui ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervatui, todėl tai viena botaniškai vertingiausių Saremos vietų.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8442.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8501.JPG\")
Panga skardis yra šiaurinėje Saremos salos pakrantėje ir yra vienas įspūdingiausių salos gamtos objektų. Tai aukščiausias Saremos ir Muhu salų skardis, iškilęs maždaug 21,3 m virš Baltijos jūros. Skardis tęsiasi apie 2,5 km, o aukščiausia ir įspūdingiausia jo dalis yra ties Panga kyšuliu. Jį sudaro daugiausia silūro periodo kalkakmenio ir dolomito sluoksniai, susiformavę prieš daugiau kaip 400 milijonų metų. Uolienose galima aptikti senovinių jūros organizmų fosilijų, nes tuo metu dabartinės Saremos teritoriją dengė šilta sekli jūra. Panga skardis yra didesnės Vakarų Estijos ir Gotlando klinčių skardžių sistemos, vadinamos Baltijos klintu dalis. Skardžio papėdę nuolat ardo Baltijos jūros bangos, todėl atskiros uolienų dalys griūva ir skardis pamažu traukiasi. Nuo skardžio viršaus atsiveria puikus vaizdas į Baltijos jūrą, tačiau prie pat krašto reikia būti atsargiems, nes nėra apsauginės tvoros, o ir vėjas ten visuomet stiprus. Senovėje ši vieta turėjo ir sakralinę reikšmę, nes pasakojama, kad čia buvo aukojama jūrai. Šiandien Panga skardis yra saugomas gamtos objektas ir viena lankomiausių šiaurinės Saremos vietų.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/L1021049.JPG\")
Kali kraterį išmušė meteoritas prieš maždaug 3500 metų (kituose šaltiniuose rašo, kad prieš 7000 m.). Iš tiesų tai net ne vienas, o devynių meteoritinių kraterių laukas: vienas didelis, o kiti aštuoni mažesni krateriai išsidėstę maždaug 1 km spinduliu, nes meteoritas atmosferoje suskilo, o didžiausias gabalas išmušė pagrindinį kraterį. Šis yra apie 110 m skersmens ir 16–22 m gylio, o jo dugne telkšo nedidelis Kali ežeras. Įdomiausia tai, kad tuo metu saloje jau gyveno žmonės ir iš tų senųjų laikų išliko legenda apie ugnies stulpą iš dangaus. Kali ežerėlis esą buvo vieta, kur „Saulė nuėjo ilsėtis“. Vieta laikyta šventa, nes aptikta akmeninės sienos liekanų ir gyvulių kaulų, skirtų aukojimui. Tai vienas žinomiausių meteoritinių kraterių laukų Europoje ir viena įdomiausių Saremos geologinių vietų.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8618.JPG\")
Tai viena geriausiai išlikusių viduramžių tvirtovių Baltijos šalyse, nes tikrai gana retai būna, kad viduramžių pilies kompleksas būtų išlikęs toks vientisas. Stovi Saremos salos sostinėje Kuresarėje, pradėta statyti XIV amžiuje ir buvo Saremos–Läänemaa vyskupo rezidencija. Pilis statyta kaip gynybinė tvirtovė, bet kartu buvo administracinis ir religinis vyskupijos centras. Architektūroje vyrauja vėlyvoji gotika, o masyvų kvadratinį pastatą saugo aukštos sienos ir du pagrindiniai bokštai. XVI amžiuje, pasibaigus Livonijos karų laikotarpiui, Sarema pateko Danijos valdžion, o pilis buvo pritaikyta naujiems kariniams poreikiams. XVII amžiuje salą perėmė Švedija, kuri aplink viduramžių pilį įrengė bastionus ir kitus gynybinius įtvirtinimus. Po Šiaurės karo XVIII amžiaus pradžioje Sarema kartu su pilimi atiteko Rusijos imperijai. Pilies kompleksą juosia platus vandens griovys, o į vidinį kiemą patenkama tiltu per gynybinius įtvirtinimus. Šiandien pilyje veikia Saremos muziejus, kuriame pasakojama apie salos gamtą, istoriją ir vietos žmonių gyvenimą. Kuresarės pilis išskirtinė tuo, kad jos viduramžiška struktūra išliko nepaprastai vientisa, todėl čia ypač lengva įsivaizduoti, kaip atrodė XIV–XV amžių vyskupo tvirtovė. Per Antrąjį pasaulinį karą pilies istorija buvo daug tragiškesnė, nes 1940–1941 metais, sovietų okupacijos metu, pilies teritorija buvo naudojama represijoms: 1941 m. pilies kieme ir šulinyje buvo aptikti nužudytų žmonių kūnai.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8395.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8399.JPG\")
Šį parką pradėjo kurti vietinis kalvis Mihkelis Randas, gimęs XIX amžiaus pabaigoje. Pirmuosius medžius jis pasodino XX a. pradžioje, o sistemingai dendrologinį parką M.Randas pradėjo kurti 1925 m. maždaug 0,4 ha plote, taip gelbėdamasis nuo liūdesio, kai mirė gimdydama jo jauna žmona su sūneliu. Kadangi po plonu dirvožemio sluoksniu buvo kalkakmenis, jis iškirsdavo jame duobes ir į sodą atgabeno daugybę vežimų derlingos žemės. Medžių ir krūmų jis parsiveždavo iš įvairių Saremos parkų bei sodų, vėliau jų ieškojo Taline, Tartu ir Viljandyje, o sėklų ir sodinukų jam parveždavo ir jūreiviai, kuriems jis dirbdavo kalvio darbus. Ypač Mihkelis mėgo spygliuočius, kaip pats sakė, jis lapuočius sodino tik tam, kad jie padėtų išryškinti spygliuočių grožį. 1925 m. jis pasodino tujų alėją, vėliau pramintą „Mergelių alėja“; buvo net sakoma, kad susikibę rankomis ir alėja praėję vaikinas ir mergina, jei juos kas nors pamatys, liks vienas kitam ištikimi visam gyvenimui. Šiandien dendrologiniame parke auga daugiau kaip 100 medžių ir krūmų rūšių, tarp jų nemažai svetimžemių, o pats parkas saugomas kaip gamtos objektas.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8316.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8319.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8333.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8355.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8367.JPG\")
Saaremaa yra didžiausia Estijos sala ir ketvirta pagal dydį sala Baltijos jūroje. Jos plotas apie 2 700 km², tad šiek tiek didesnė už didžiausią Lietuvoje Varėnos rajoną. Nuo vakarinio iki rytinio salos krašto yra maždaug 90 km, o iš šiaurės į pietus – apie 60 km. Nuolatinių gyventojų virš 30 tūkst. Gyventojų tankumas labai mažas – tik apie 12 žmonių viename km², kai lyginant su Lietuva vidurkis yra apie 45 žmones km². Todėl net ir ne gamtos vietovėse Sarema atrodo labai erdvi ir mažai apgyvendinta. Tiesa, vasaros metu per vieną mėnesį salą aplanko apie 20-30 tūkst. turistų. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis tikras salos miestas yra Kuresarė (Kuressaare). Joje gyvena maždaug 40 % visų salos gyventojų. Kiti Saremoje pažymėti miesteliai iš tiesų yra labai maži, dažnai keliasdešimt ar kelių šimtų gyventojų gyvenvietės. Saremos savivaldybei priklauso ne tik pagrindinė sala, bet ir daug mažesnių aplinkinių salelių, o kartu su jomis suskaičiuojama 417 kaimų. Nuo žemyninės Estijos Sarema atskirta sąsiauriu. Įprastas kelias automobiliu yra per Muhu salą: iš Virtsu keltu per 0,5 val. persikeliama į Muhu salą, o iš Muhu į Saremą važiuojama pylimu ir tiltu per Väike väin sąsiaurį. Tas kelias pastatytas dar XIX a. pabaigoje, taigi techniškai keltas atplukdo ne tiesiai į Saremą, nors keliaujant automobiliu to beveik nepajunti. Sala istoriškai buvo gana izoliuota. Estiškai jos pavadinimas labai paprastas: saar reiškia „sala“, o maa – „žemė, kraštas“, tad Saaremaa maždaug reiškia „salos kraštas“. Senesniuose europietiškuose šaltiniuose sala buvo vadinama Ösel (vokiškai), Eysýsla (senąja norvegų kalba) arba Osilia (lotyniškai). Sarema ilgus amžius buvo strategiškai svarbi, nes kontroliavo jūrų kelius į Rygos įlanką. Iki XIII a. Saremoje gyveno vietiniai estų protėviai – saremiečiai, garsėję kaip jūrininkai ir kariai. Jie turėjo savo politinę organizaciją ir gana ilgai priešinosi krikščionybės atsiradimui. Viduramžiais čia įsitvirtino vokiečių kryžiuočiai ir katalikų vyskupai. Vėliau sala priklausė Danijai, Švedijai, Rusijos imperijai, o 1918 m. tapo Estijos dalimi. Dėl savo padėties ji buvo svarbi ir abiejuose pasauliniuose karuose. Sovietmečiu sala buvo pasienio zona, kadangi ji yra Baltijos jūros pakraštyje, tad patekimas į kai kurias jos dalis buvo ribojamas, veikė sovietų kariniai daliniai, radarų ir pakrančių apsaugos objektai. Net patiems estams kelionė į salą nebuvo tokia laisva kaip dabar. Dėl to Sarema ilgiau nei daugelis kitų Estijos vietų išliko gana uždara.
Jis gan ryškiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nes salą iš visų pusių veikia Baltijos jūra. Klimatas jūrinis, švelnesnis ir ne toks kontrastingas. Žiemos Saremoje paprastai šiltesnės nei Estijos žemyninėje dalyje. Sausį ir vasarį vidutinė temperatūra pakrantėse laikosi maždaug apie 0 °C. Jūra rudenį ir žiemą lėtai atiduoda sukauptą šilumą, todėl stiprūs šalčiai čia retesni, panašiai kaip ir pas mus Klaipėdoje ar Palangoje. Pavasaris, priešingai, vėsesnis ir vėluoja. Po žiemos Baltijos jūra dar ilgai būna šalta, todėl balandį ir gegužę ji vėsina salą. Tai viena iš priežasčių, kodėl pavasarinė augalų vegetacija Saremoje prasideda vėliau nei panašiose vietose žemyne. Vasaros nėra karštos. Liepos vidutinė temperatūra maždaug 17–18 °C, dienomis prie pat jūros dažnai būna vėsiau dėl brizo. Ruduo Saremoje ilgas ir palyginti šiltas. Čia jūros poveikis tampa priešingas pavasariui: vasarą įšilęs vanduo rudenį šildo orą. Todėl pirmosios rudens šalnos saloje, ypač pakrantėse, paprastai ateina vėliau negu žemyninėje Estijoje. Sarema taip pat yra viena saulėčiausių Estijos vietų. Kritulių nėra labai daug – maždaug 550–700 mm per metus (panašiai ir Lietuvoje), priklausomai nuo salos vietos. Dar salai labai būdingas vėjas, kurį pakrantėse, o taip - teko pajusti visu smarkumu. Atvirose vakarinėse ir pietvakarinėse pakrantėse jis gerokai stipresnis nei salos gilumoje. Rudens ir žiemos audrų metu Baltijos jūros vakariniai vėjai gali būti labai smarkūs.
Jis labai susiję su tuo, kad sala guli ant palyginti negiliai esančių paleozojaus karbonatinių uolienų – pirmiausia silūro klinčių ir dolomito. Daug kur jos yra visai prie paviršiaus, o kai kur net atsidengia. Todėl daug Saremos dirvožemių yra kalkingi, jų pH gana aukštas, šarmingas, juose gausu kalcio. Dažni labai seklūs dirvožemiai, vos keliolikos cm dirvos sluoksnis, o po juo jau klintis ar dolomitas. Tai plonos dirvos ant kalkakmenio buveinės, po kuriomis slūgso klintis ar kita karbonatinė uoliena. Būdingos žemų žolių pievos, reti krūmai, o vietomis beveik atvira uoliena. Svarbią įtaką padarė ir ledyninės nuogulos. Ledynmečiu sala buvo padengta ledyno, todėl virš klinties daug kur yra moreninių nuogulų: priemolio, smėlio, žvyro ir įvairaus dydžio riedulių. Dar kitokios dirvos susidarė buvusiame jūros dugne, nes Sarema poledynmečiu kilo iš Baltijos jūros, ir įdomiausia, kad šis procesas dar nesibaigė, nes Sarema ir dabar labai lėtai kyla, maždaug 2–3 mm per metus. Kai kur gruntinis vanduo labai arti paviršiaus, todėl dirvožemis užmirksta, o įdubose ir pelkėtose vietose kaupėsi durpės. Tad sala nėra vien klintys ir plona dirva – nedideliame plote gali labai greitai keistis seklus kalkingas dirvožemis ant klinties, kalkinga morena, smėlingos senųjų krantų nuogulos ir durpiniai dirvožemiai. Būtent kalkingo pagrindo ir labai plono dirvožemio derinys yra viena ryškiausių Saremos ypatybių. Dėl jo ten taip paplitę alvarai – Baltijos regione tai labai savitos buveinės, o didžiausi jų plotai telkiasi Estijos salose ir Vakarų Estijoje. Štai kodėl Saremos sala yra išskirtinė ir joje auga tokie augalai, kurių nerasi niekur kitur pasaulyje.
Gamta čia gana smarkiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nors sala nėra toli nuo žemyno. Didžiausią savitumą jai suteikia kalkingas pagrindas, jūrinis klimatas ir atskyrimas. Dirvožemio paviršiuje labai svarbios ordoviko ir silūro karbonatinės uolienos – daugiausia klintys ir dolomitas. Būtent tokiomis sąlygomis susidarė alvarai – atviros ar krūmais apaugusios pievos ant labai plono dirvožemio virš klinčių. Kitas ryškus bruožas, kad sala turi ilgą ir įvairią pakrantę. Saremoje yra žemų pajūrio pievų, nendrynų, akmenuotų krantų, paplūdimių, mažų įlankų ir pusiasalių. Visai kitoks kraštovaizdis yra šiaurinėje pakrantėje, kur Panga skardis atidengia silūro karbonatines uolienas ir vietomis iškyla daugiau kaip 20 m virš jūros. Kadangi sala vis dar tebekyla dėl poledyninio žemės plutos kilimo, tad jūra nuolat palieka naujus sausumos plotus, o seklumos ilgainiui tampa salelėmis, salelės susijungia su krantu, buvusios įlankos virsta lagūniniais ežerėliais ar pelkėmis. Saremoje puikiai galima „skaityti“ šį sausumos formavimosi procesą. Dar vienas įdomus Saremos bruožas - tai pelkių įvairovė. Yra ir aukštapelkių, ir žemapelkių, bet botaniškai ypač vertingos kalkingos žemapelkės, kurias maitina mineralinių medžiagų turtingi šaltiniai. Paukščiams labai svarbi salos padėtis jų migracijos kelyje. Sarema ir aplinkinės mažos salos yra didžiulė migruojančių vandens bei pakrančių paukščių poilsio ir maitinimosi teritorija, panašiai kaip Lietuvoje Ventės ragas. Pakrantėse galima stebėti žąsis, antis, gulbes, tilvikinius ir kitus paukščius, o pakrančių vandenyse, be pilkojo ruonio pasitaiko ir žieduotųjų ruonių, juos galima pamatyti besiilsinčius ant uolų. Iš stambesnių žinduolių gyvena briedžiai, stirnos, šernai ir taurieji elniai, kurių Saremoje ypač gausu, tad sala laikoma viena svarbiausių jų teritorijų Estijoje. Iš plėšrūnų yra lapių, mangutų, barsukų, kiaunių, žebenkščių, ūdrų. Gyvena ir lūšys, nors jos retos. Vilkai taip pat pasiekia Saremą ir kartais čia gyvena. Būna ir meškų, nors nuolat negyvena, bet kiekvienais metais vis užklysta viena kita - atplaukia arba ateina ledu. Štai ir 2026 gegužės mėn. apie 3 metų amžiaus lokys buvo nufotografuotas netoli Länga kaimo ir visą vasarą reguliariai pasirodydavo miškuose, tad panašu, kad jis Saremoje įsikūrė. Yra kiškių, voverių, bebrų, įvairių pelinių graužikų, šikšnosparnių, angių, driežų, žalčių, įvairių varlių ir rupūžių. Seklūs pakrančių vandens telkiniai ir mažos kūdros kai kurioms varliagyvių rūšims yra labai svarbios buveinės. Vieną Saremos gamtos įdomybę verta išskirti, tai europinė medvarlė, užlipanti ant krūmų ar ant aukštų žolių su savo lipniais pirštukais. Neįtikėtina, bet Saremoje tikrai nepamatysi kurmių, jų taip pat nėra ir kitose Estijos salose.
Saloje ir kitose aplinkinėse Estijos salose aptinkama net 80 % visų Estijoje registruotų augalų rūšių, viso virš 1200. Ypač turtinga vakarinė salos dalis, kur kalkingi dirvožemiai, karbonatinių smėlynų pievos, pajūrio pievos, pelkės ir švelnesnis klimatas sudaro sąlygas nepaprastai floros įvairovei. Net 36 iš 38 Estijos laukinių orchidėjų rūšių auga Saremoje, jos visos yra retos ir saugomos. Šiaip Saremos miškai labai nevienodi. Sausesnėse kalkingose vietose auga pušynai, kitur eglynai ir mišrūs miškai, o drėgnose vietose – juodalksnynai. Kadagynai – vienas būdingiausių Saremos kraštovaizdžių. Jie ypač susiję su kalkingomis sausomis buveinėmis – plonu dirvožemio sluoksniu dengiamomis klinčių lygumomis. Dalis dabartinių kadagynų nėra vien laukinės gamtos rezultatas, nes jų išvaizdą šimtmečius formavo gyvulių ganymas bei šienavimas. Nutraukus ganymą, jie gana greitai apauga kadagiais, o vėliau tankiu mišku.
O štai šie augalai yra ypatingieji Saremos saloje:
Iš tiesų tai ypatingas augalas, nes yra Saremos endemas. Endemas – tai augalo ar gyvūno rūšis, natūraliai gyvenanti tik tam tikroje ribotoje teritorijoje ir niekur kitur pasaulyje savaime neaptinkama, tad šis barškutis savaime auga tik Saremo saloje ir daugiau niekur kitur pasaulyje. Lietuvoje nėra nei vieno endeminio augalo ar gyvūno. Augalas nedidukas, maždaug 20–50 cm aukščio, vienmetis. Žiedai ryškiai geltoni, o nuo kitų barškučių jį galima atskirti pagal liaukingus plaukelius, kuriais apaugusi taurelė ir kitos augalo dalys; žydi gan vėlai – liepą ir rugpjūtį. Kaip ir kiti barškučiai yra pusiau parazitinis augalas, t.y., fotosintezę atlieka pats, tačiau savo šaknimis prisitvirtina prie kitų žolinių augalų šaknų ir iš jų pasiima dalį vandens bei mineralinių medžiagų. Tai viena priežasčių, kodėl barškučiai gali keisti pievų augalijos struktūrą – slopindami stiprias žoles, taip sudarydami daugiau galimybių kitoms rūšims. Auga tik kalkingose šaltiniuotose žemapelkėse ar šlapiose pievose. Ypač garsios Viidumäe rezervato šaltiniuotos pelkės, kuriose šis augalas ir buvo atrastas. Šį barškutį 1933 m. vasarą aptiko gydytojas ir botanikos mėgėjas Bernhard Saarsoo. Iš pradžių augalas buvo palaikytas žinoma kito barškučio rūšimi, o savarankiškos rūšies statusą gavo tik 1955 m. Ir pats pavadinimas osiliensis prasmingas, jis kilęs iš žodžio Ösel – senojo vokiško Saremos pavadinimo. Taigi Rhinanthus osiliensis iš esmės reiškia Saremos barškutis. Buvo manoma, kad toks pats augalas auga ir Gotlando saloje. Tačiau genetiniai tyrimai parodė, kad Gotlando ir Saremos barškučiai yra skirtingos evoliucinės linijos, susiformavusios kaip atskiros rūšys. Saremo rūšis labai pažeidžiama dėl savo specifinės buveinės, nes per XX a. daug kalkingų žemapelkių buvo nusausinta arba jos apaugo krūmais ir medžiais. Genetiniai tyrimai parodė, kad tirtos Saremos populiacijos praeityje patyrė didelį individų skaičiaus sumažėjimą. Estijoje jis saugomas ir įtrauktas į Raudonąją knygą nuo 1958 metų. Mokslininkai mano, kad Saremos barškutis galbūt palyginti jaunas, tik po paskutinio ledynmečio susiformavęs endemas, o ne kažkokios labai senos floros reliktas. Todėl jis yra puikus pavyzdys, kaip izoliuotoje Baltijos jūros saloje ir labai specifinėje – kalkingoje šaltiniuotoje pelkėje – gali formuotis savita augalo rūšis.
Tai dar vienas išskirtinis augalas Saremo saloje. Kažkada kukmedžiai savaime augo ir Lietuvoje, bet deja, jie buvo išnaikinti. Šiek tiek kukmedžių dar galima rasti ir Latvijos miškuose. Tai visžalis spygliuotis medis arba krūmas su švelniais spygliais ir raudonomis uogomis (kurios iš tiesų yra netikri kankorėžiai). Saremos saloje jų auga nemaži plotai po keliasdešimt hektarų, bet nei viename žemėlapyje jų nerasi pažymėtų, nes Estijoje labai griežtai saugomi. Dėl švelnesnio ir jūrinio klimato kukmedžiui palankiausios būtent Saremos ir Hiumos salos bei vakarinė žemyninės Estijos dalis. Saremoje jis dažniausiai auga drėgnuose, ūksminguose miškuose, neretai kalkinguose dirvožemiuose. Įdomu tai, kad Saremos kukmedžiai dažnai nėra tokie, kokius įsivaizduojame, matydami seną kukmedį Vakarų Europos parke. Gamtos sąlygomis jie gali būti žemi, kreivi, krūmiški, augti po kitų medžių lajomis. Tačiau palankiose vietose susiformuoja kaip tikri medžiai. Kukmedžio retumą Estijoje lėmė ne vien klimatas. Kadangi mediena labai kieta, elastinga, dekoratyvi ir patvari, tad nuo seno buvo vertinama, todėl medžiai buvo smarkiai kertami ir istoriškai jį labai paveikė kirtimas dėl itin vertingos medienos. Būtent dėl medienos kukmedžiai buvo beveik išnaikinti Latvijoje ir visiškai iškirsti Lietuvoje. Be to, kukmedis auga labai lėtai, o jo populiacijos sunkiai atsikuria.
Saremos salos ypatingajam augalų trejetukui reikėtų priskirti ir pajūrinį sotvarą. Saloje jam labai patinka drėgnos, pelkėtos ir šaltiniuotos vietos. Pavyzdžiui, Viidumäe gamtiniame rezervate sotvarai auga pelkėse kartu su kitais šlapių kalkingų buveinių augalais. Estijoje sotvaras yra retas ir saugomas, nors nėra toks retas kaip Lietuvoje. Pats augalas užauga kaip 0,5–1,5 m aukščio aromatingu krūmu, patrynus lapus juntamas stiprus sakų ir prieskonių kvapas. Dažniausiai jis dvinamis – vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant skirtingų krūmų. Šaknyse gyvena Frankia bakterijos, todėl sotvaras geba fiksuoti atmosferos azotą ir gali augti labai maisto medžiagų neturtingose šlapynėse. Garsiajam \"Rygos balzamui\" būtent sotvaras suteikia ypatingą aromatą ir skonį. Lietuvoje sotvaro lapelių XIX a. kartais dėdavo ir į \"Trejas devynerias\", bet jau keli dešimtmečiai, kai jis paskelbtas saugomu ir retu, tad skinti negalima. Pas braliukus latvius ir estus sotvaras nėra toks retas, bet ir ne dažnas, leidžiama skinti tik vyriškus žiedų pumpurus. Pajūrinį sotvarą alaus gamyboje pradėta naudoti dar gerokai prieš plačiai paplintant apyniams, archeologiniai duomenys rodo, kad Šiaurės Vakarų Europos aludarystėje jis naudotas maždaug prieš 2000 metų. Dėl stipraus kvapo augalas nuo seno naudotas ir kaip vabzdžius atbaidanti priemonė.
Jis vienas svarbiausių Saremos gamtinių teritorijų, ypač reikšmingas paukščiams ir augalams. Vilsandi ir vakarinė Sarema taip pat yra vienos saulėčiausių Estijos vietų. Užima apie 48 595 ha, iš kurių net du trečdalius parko teritorijos sudaro jūra, todėl tai pats „jūriškiausias“ Estijos nacionalinis parkas. Parko istorija prasidėjo 1910 m., kai Vaika salelėse buvo įsteigtas paukščių draustinis – pirmoji saugoma gamtos teritorija Baltijos šalyse (Lietuvoje pirmasis buvo įsteigtas Žuvinte 1937 m.). Parkas garsėja daugybe mažų salų, uolėtais ir smėlėtais krantais, pajūrio pievomis, kopomis, kalkingomis pelkėmis ir sekliomis lagūnomis. Čia užregistruotos 247 paukščių rūšys, parko simboliu laikoma paprastoji gaga. Vilsandi taip pat yra viena svarbiausių pilkųjų ruonių poilsio ir veisimosi vietų Estijoje. Botaniškai parkas ypač turtingas – čia aptinkamos net 32 orchidėjų rūšys, taip pat pajūrinė zunda ir balža, jau minėtas Saremo barškutis bei daug kitų retų augalų. Parke yra ir geologiškai įdomių vietų – klinčių atodangų, suakmenėjusių senovinių organizmų liekanų bei Silūro laikotarpio uolienų. Vilsandi nacionalinis parkas priklauso Natura 2000 tinklui, yra Ramsaro tarptautinės svarbos šlapynė ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervato dalis.
Išskirtinis tuo, kad čia nedideliame plote susitinka labai skirtingos buveinės ir gausi retųjų augalų flora. Jis užima 2611 ha plotą, įsteigtas 1957 m. Draustinis apima seniausią ir aukščiausią Saremos dalį, o Raunamägi kalva iškyla 58,8 m virš jūros lygio. Labai svarbus kraštovaizdžio elementas yra apie 10 km ilgio senovinis Baltijos jūros kranto skardis, susidaręs po paskutinio ledynmečio. Aukščiau skardžio vyrauja sausesnės buveinės, o jo papėdėje trykštantys šaltiniai maitina šlapynes ir kalkingas žemapelkes. Apie 85 % draustinio teritorijos užima miškai, kuriuose ypač vyrauja pušys, o pelkės sudaro apie 10 % teritorijos. Viidumäe pasižymi nepaprastai turtinga augalija – čia aptikta apie 750 induočių augalų rūšių, iš kurių net 60 yra saugomos. Draustinyje auga ir garsusis Saremos barškutis, pajūrinis sotvaras, taip pat pelkinis skiautalūpis bei kiti reti augalai, o miškuose aptinkamas europinis kukmedis ir gebenė lipikė, kuri yra Viidumäe draustinio simbolis. Viidumäe priklauso „Natura 2000“ tinklui ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervatui, todėl tai viena botaniškai vertingiausių Saremos vietų.
Panga skardis yra šiaurinėje Saremos salos pakrantėje ir yra vienas įspūdingiausių salos gamtos objektų. Tai aukščiausias Saremos ir Muhu salų skardis, iškilęs maždaug 21,3 m virš Baltijos jūros. Skardis tęsiasi apie 2,5 km, o aukščiausia ir įspūdingiausia jo dalis yra ties Panga kyšuliu. Jį sudaro daugiausia silūro periodo kalkakmenio ir dolomito sluoksniai, susiformavę prieš daugiau kaip 400 milijonų metų. Uolienose galima aptikti senovinių jūros organizmų fosilijų, nes tuo metu dabartinės Saremos teritoriją dengė šilta sekli jūra. Panga skardis yra didesnės Vakarų Estijos ir Gotlando klinčių skardžių sistemos, vadinamos Baltijos klintu dalis. Skardžio papėdę nuolat ardo Baltijos jūros bangos, todėl atskiros uolienų dalys griūva ir skardis pamažu traukiasi. Nuo skardžio viršaus atsiveria puikus vaizdas į Baltijos jūrą, tačiau prie pat krašto reikia būti atsargiems, nes nėra apsauginės tvoros, o ir vėjas ten visuomet stiprus. Senovėje ši vieta turėjo ir sakralinę reikšmę, nes pasakojama, kad čia buvo aukojama jūrai. Šiandien Panga skardis yra saugomas gamtos objektas ir viena lankomiausių šiaurinės Saremos vietų.
Kali kraterį išmušė meteoritas prieš maždaug 3500 metų (kituose šaltiniuose rašo, kad prieš 7000 m.). Iš tiesų tai net ne vienas, o devynių meteoritinių kraterių laukas: vienas didelis, o kiti aštuoni mažesni krateriai išsidėstę maždaug 1 km spinduliu, nes meteoritas atmosferoje suskilo, o didžiausias gabalas išmušė pagrindinį kraterį. Šis yra apie 110 m skersmens ir 16–22 m gylio, o jo dugne telkšo nedidelis Kali ežeras. Įdomiausia tai, kad tuo metu saloje jau gyveno žmonės ir iš tų senųjų laikų išliko legenda apie ugnies stulpą iš dangaus. Kali ežerėlis esą buvo vieta, kur „Saulė nuėjo ilsėtis“. Vieta laikyta šventa, nes aptikta akmeninės sienos liekanų ir gyvulių kaulų, skirtų aukojimui. Tai vienas žinomiausių meteoritinių kraterių laukų Europoje ir viena įdomiausių Saremos geologinių vietų.
Tai viena geriausiai išlikusių viduramžių tvirtovių Baltijos šalyse, nes tikrai gana retai būna, kad viduramžių pilies kompleksas būtų išlikęs toks vientisas. Stovi Saremos salos sostinėje Kuresarėje, pradėta statyti XIV amžiuje ir buvo Saremos–Läänemaa vyskupo rezidencija. Pilis statyta kaip gynybinė tvirtovė, bet kartu buvo administracinis ir religinis vyskupijos centras. Architektūroje vyrauja vėlyvoji gotika, o masyvų kvadratinį pastatą saugo aukštos sienos ir du pagrindiniai bokštai. XVI amžiuje, pasibaigus Livonijos karų laikotarpiui, Sarema pateko Danijos valdžion, o pilis buvo pritaikyta naujiems kariniams poreikiams. XVII amžiuje salą perėmė Švedija, kuri aplink viduramžių pilį įrengė bastionus ir kitus gynybinius įtvirtinimus. Po Šiaurės karo XVIII amžiaus pradžioje Sarema kartu su pilimi atiteko Rusijos imperijai. Pilies kompleksą juosia platus vandens griovys, o į vidinį kiemą patenkama tiltu per gynybinius įtvirtinimus. Šiandien pilyje veikia Saremos muziejus, kuriame pasakojama apie salos gamtą, istoriją ir vietos žmonių gyvenimą. Kuresarės pilis išskirtinė tuo, kad jos viduramžiška struktūra išliko nepaprastai vientisa, todėl čia ypač lengva įsivaizduoti, kaip atrodė XIV–XV amžių vyskupo tvirtovė. Per Antrąjį pasaulinį karą pilies istorija buvo daug tragiškesnė, nes 1940–1941 metais, sovietų okupacijos metu, pilies teritorija buvo naudojama represijoms: 1941 m. pilies kieme ir šulinyje buvo aptikti nužudytų žmonių kūnai.
Šį parką pradėjo kurti vietinis kalvis Mihkelis Randas, gimęs XIX amžiaus pabaigoje. Pirmuosius medžius jis pasodino XX a. pradžioje, o sistemingai dendrologinį parką M.Randas pradėjo kurti 1925 m. maždaug 0,4 ha plote, taip gelbėdamasis nuo liūdesio, kai mirė gimdydama jo jauna žmona su sūneliu. Kadangi po plonu dirvožemio sluoksniu buvo kalkakmenis, jis iškirsdavo jame duobes ir į sodą atgabeno daugybę vežimų derlingos žemės. Medžių ir krūmų jis parsiveždavo iš įvairių Saremos parkų bei sodų, vėliau jų ieškojo Taline, Tartu ir Viljandyje, o sėklų ir sodinukų jam parveždavo ir jūreiviai, kuriems jis dirbdavo kalvio darbus. Ypač Mihkelis mėgo spygliuočius, kaip pats sakė, jis lapuočius sodino tik tam, kad jie padėtų išryškinti spygliuočių grožį. 1925 m. jis pasodino tujų alėją, vėliau pramintą „Mergelių alėja“; buvo net sakoma, kad susikibę rankomis ir alėja praėję vaikinas ir mergina, jei juos kas nors pamatys, liks vienas kitam ištikimi visam gyvenimui. Šiandien dendrologiniame parke auga daugiau kaip 100 medžių ir krūmų rūšių, tarp jų nemažai svetimžemių, o pats parkas saugomas kaip gamtos objektas.
Apie muziejų \"Dingęs štetlas\" ir šalia jo kuriamą parką girdėjau įvairiausių atsiliepimų ir įvertinimų, kurie bet kokiu atveju žadėjo kažką unikalaus. Tad šią vasarą pagaliau pavyko čia apsilankyti. Lūkesčiai išsipildė su kaupu, norėsis čia dar sugrįžti ne kartą.
Nuo XVIII a. Šeduvoje gyvavo gausi žydų bendruomenė, o ilgainiui miestelis tapo tipišku Lietuvos štetlu. XIX a. pabaigoje žydai net sudarė miestelio gyventojų daugumą, o prieš pat nacių okupaciją daugiau kaip penktadalis Šeduvos gyventojų buvo žydai. Bet 1941 m. rugpjūtį beveik visi miestelyje likę žydai buvo nužudyti miškuose, o po karo Šeduvoje žydų bendruomenė, deja, nebeatsikūrė. Senosios Šeduvos žydų kapinės dešimtmečius buvo apleistos ir apgriuvusios, o antkapiai skendėjo aukštoje žolėje ir krūmynuose. Poetas ir žydų kultūros paveldo puoselėtojas Sergejus Kanovičius pasakoja, kad į jį kreipėsi iš Šeduvos kilęs Ivan Glasenberg, Šveicarijos pilietis, milijardierius bei filantropas, prašydamas pasirūpinti Šeduvos žydų kapinių sutvarkymu ir paminklais masinių žudynių vietose, nes daug jo artimųjų buvo nužudyti Lietuvoje per Holokaustą. Vėliau, sutvarkius kapines, kilo idėja šalia įkurti muziejų, kuriame visi galėtų daugiau sužinoti apie tragišką žydų istoriją, ne tik Šeduvos, bet ir visos Lietuvos. Taip 2018 metais prasidėjo \"Dingusio štetlo\" statybos. Įdomu tai, kad iš pradžių buvo svarstomas gerokai kuklesnis variantas – maždaug 200 m² informacinis centras su dalimi ekspozicijos lauke ir tik vėliau sumanymas išaugo į dabartinį didžiulį muziejų.
„Dingęs štetlas“ pradeda pasakojimą ne apie Holokaustą ir žmonių tragedijas, o apie jų gyvenimą iki sunaikinimo. Todėl pradžioje pirmiausia susipažįstama su konkrečiais Šeduvos žmonėmis, jų šeimomis, darbais, kalba ir kasdienybe, ir tik paskui prieina prie 1941 m. tragedijos. Muziejaus ekspozicija paremta ne vien Šeduvos žydų istorijomis, tačiau per jas pasakojama ir platesnė Lietuvos štetlų istorija. Naudojami autentiški daiktai, dokumentai, fotografijos, miestelio planai, žmonių atsiminimai, Šeduvos žydų palikuonių vaizdo liudijimai, interaktyvios ir multimedijos instaliacijos. Muziejaus vidų įrengė lietuvių komanda kartu su specialistais iš įvairių šalių. Ekspozicija išdėstyta devyniose galerijose, iš kurių keturios – pagrindinės: žydų istorija iki I-o pasaulinio karo, tarpukaris, jaunimo svajonės, sinagogos erdvė bei kitos. Pati šiurpiausia dalis - tai \"Holokausto kanjonas\" - tamsus, siauras ir suspaustas koridorius su stiklinėmis grindimis, po kuriomis siūbuoja žolynai ir samanos, tarsi nėrimas į tamsą, kuris leidžia fiziškai pajusti vis stiprėjantį suvaržymą ir bejėgiškumą, lydėjusius Šeduvos žydus į egzekuciją miške ir į pražūtį. Iš tiesų šiurpu, o dar tame koridoriuje net oras šaltesnis nei visame muziejuje. Po tamsiojo kanjono pakylama aukštyn ir patenkama į aukštą, siaurą ir natūralios šviesos pripildytą erdvę, kurios gale yra didžiulis aukštas langas su atsiveriančiu vaizdu į šviesą, lauke tolumoje matosi senosios Šeduvos žydų kapinės. Tai sąmoningas perėjimas iš tamsos į šviesą ir ši vieta vadinama Vilties kanjonas.
Pagrindinis „Dingusio Štetlo“ architektas yra garsus suomių kūrėjas Rainer Mahlamäki, o projektą įgyvendinti padėjo vykdomasis architektas Augustas Audėjaitis. Nors iš toliau atrodo, kad stovi ne vienas, o grupė atskirų baltų namų, bet iš tiesų viduje jis yra vienas tarpusavyje sujungtas pastatas. Tie skirtingi tūriai primena mažo Lietuvos miestelio namus, o jų stogų siluetai – tarsi buvusią štetlo panoramą. Pastatai specialiai nėra padaryti tarsi senovinių žydiškų namukų kopijos, formos sąmoningai pasirinktos abstrakčios ir minimalistinės, tai tarsi prarastas prisiminimas - baltas ir beveik nerealus miestelis laukuose turi nerealumo įspūdį. Pastatai dengti šviesiomis aliuminio čerpėmis, kurios apgaubia ir sienas, ir stogus, tad tai ne pats štetlas, o tarsi jo šešėlis. Patys architektai pabrėžia, kad muziejus, vidaus ekspozicija ir aplinkui plytintis sodas buvo sumanyti kaip viena visuma, kad architektūra ir ekspozicija pasakoja tą pačią istoriją. Dar viena labai svarbi idėja – tai santykis su kraštovaizdžiu. Muziejus pastatytas tarp laukų šalia senųjų Šeduvos žydų kapinių. Architektai nenorėjo didžiulio monumento, dominuojančio aplinkoje, todėl didelį muziejaus plotą jie tarsi „susmulkino“ į keliolika mažesnių, skirtingų formų tūrių. Muziejaus statybos truko 7 metus ir 2025 m. rudenį jis pagaliau atvėrė duris lankytojams.
Sodo idėja glaudžiai susijusi su visu Šeduvos žydų atminimo projektu. Nors viskas prasidėjo ne nuo muziejaus ir ne nuo sodo, nes pirmiausia buvo pradėtos tvarkyti senosios Šeduvos žydų kapinės ir įamžintos masinių žudynių vietos Liaudiškių miške. Prisiminimų parko kraštovaizdžio koncepciją sukūrė Šveicarijoje įsikūrusi „Enea Landscape Architecture“, vadovaujama kraštovaizdžio architekto Enzo Enea, o kraštovaizdžio įgyvendinimo procesu rūpinosi Lietuvos įmonė UAB „Grūta“. „Enea“ buvo ne vien projektuotojai, jie vadovavo parko projektavimui ir statybai, prižiūrėjo visą apželdinimo procesą ir augalų parinkimą. Parko pagrindinė idėja yra paskutinė kelionė, nes 1941 m. Šeduvos žydai buvo uždaryti už miestelio įrengtame gete, o vėliau išvežti į Liaudiškių mišką ir nužudyti. Parko takas simboliškai atkartoja šią kelionę. Tačiau tai nėra bandymas tiksliai atkurti 1941 m. kelią ar jo augaliją, čia kraštovaizdis naudojamas simboliškai. Oficialiame kūrėjų pranešime pabrėžiamos dvi susijusios idėjos – atmintis ir atsinaujinimas. Vietovė, susijusi su netektimi, paverčiama gyvu kraštovaizdžiu, kuriame atkuriama biologinė įvairovė. Žmonių nebėra ir jų miestelio nebėra, tačiau jų atminimas įkūnijamas gyvame, nuolat besikeičiančiame kraštovaizdyje. Būtent todėl augalai čia nėra vien gražus muziejaus apželdinimas – jie yra memorialo pasakojimo dalis. Kraštovaizdžio architektai pirmiausia nuvyko į Liaudiškių miško žudynių vietas ir užfiksavo pakeliui visą matomą kraštovaizdį: laukus, sodybas, sodus, avilius, pelkėtas vietas, senus ir jaunus medžius, tad būtent šiuos Lietuvos kraštovaizdžio elementus jie stengėsi perkelti į parką. Todėl parko lankytojo kelias eina per beržus, žydinčias pievas, šlapynes, vaismedžių sodą ir galiausiai mažesnio mastelio sodus tarp muziejaus pastatų. Augalų čia pasodinta tikrai daug, oficialiame muziejaus interneto puslapyje nurodoma, kad naujai buvo pasodinta daugiau kaip 200 vien tik medžių - ąžuolai, pušys, beržai, gluosniai, klevai, drebulės, skroblai, liepos, bukai bei kiti. Dauguma jų yra vietinių rūšių, bet yra ir atvežtinių, kurios parinktos kaip artimos lietuviškam kraštovaizdžiui.
Jos nėra vien dekoratyviniai tvenkiniai, jas kūrėjai apibūdina kaip visą sistemą, kurią įgyvendinant daug dėmesio skirta vandens režimui, drenažui, dirvožemiui ir augalų augimo sąlygoms; nemaža šių inžinerinių sprendimų dalis yra nematoma po žeme. Sukurta kelių skirtingo gylio vandens telkinių sistema, o aplink ir vandenyje pasodinti aukšti žoliniai bei vandens augalai. Kodėl būtent šlapynės? Nes jos yra paskutinės žydų kelionės kraštovaizdžio dalis. Parko kūrėjai siekė atkartoti kraštovaizdžių seką, kurią Šeduvos žydai galėjo matyti vežami į Liaudiškių mišką: beržai, pievos, šlapios ir pelkėtos vietos, vaismedžių sodai. Kraštovaizdžio architektų tikslas buvo, kad žmogus nejaustų, kad čia buvo iškasti dekoratyviniai tvenkiniai, o manytų, jog ši šlapia vieta čia buvo visada. Čia pasodintos vandeninės mėtos, trilapiai puplaiškiai, pelkinės neužmirštuolės, varpotosios plunksnalapės, geltonosios lūgnės, vandens lelijos, plūduriuojančios rūgtys, nendrė, plūdės, švendrai, veronikos ir kiti vandens augalai.
Be abejo, jame svarbiausios obelys. Šis vaismedžių sodas sąmoningai įtrauktas kaip tipiško Lietuvos kaimiško kraštovaizdžio elementas ir primena šio krašto sodininkystės bei žemdirbystės tradiciją. Dar yra dideli žydinčių pievų plotai, kuriuose vasaros pabaigoje karaliavo laukinės morkos. Aplink muziejų pasodinta dešimtys tūkstančių narcizų, kurie geltonuoja pavasarį, jie yra tarptautinio „Daffodil Project“ dalis ir skirti per Holokaustą nužudytų žydų vaikų atminimui. Parko teritorija užima keletą hektarų plotą. Taip pat įrengtos ir kietosios dangos, autobusų sustojimo ir automobilių stovėjimo vietos bei lauko vandentiekio tinklai su požeminiais rezervuarais. Augalų sąrašą ir Prisiminimų parko planą galima rasti \"Dingusio štetlo\" oficialiame tinklapyje Prisiminimų parkas – „Dingęs štetlas“.
Prisiminimų parkas sukurtas ne kaip sustingęs paminklas, o kaip gyvas, metų laikais besikeičiantis memorialas. Čia atmintis patikėta ne vien akmeniui ar užrašytam vardui – ją saugo ir gyvas kraštovaizdis. Augdami medžiai, kasmet sužydinčios pievos, bręstantys vaisiai ir nuolat besikeičianti augmenija primena nenutrūkstantį gyvenimo ciklą. Bėgant metams parkas keisis kartu su augalais, tačiau jo pasakojama istorija išliks – apie bendruomenę, kurios nebėra, ir būtinybę išsaugoti jos atminimą ateinančioms kartoms. Šis muziejus ir aplink jį plytintis parkas mane asmeniškai giliai sukrėtė. Dar norėsiu čia sugrįžti, kad atrasčiau jį dar kartą ir dar kartą. Nes atmintis yra gyva.
","url":"https://valdymas.medeinos.lt/prisiminimu-parkas-seduvoje/","canonical_url":null,"uuid":"e0b29b56-6d74-4cb9-8f1b-e415ace61c9c","codeinjection_foot":null,"codeinjection_head":null,"codeinjection_styles":null,"comment_id":"6a9c39735f08b323af4e6df9","reading_time":7,"send_email_when_published":false,"email_subject":null,"childHtmlRehype":{"html":"Apie muziejų \"Dingęs štetlas\" ir šalia jo kuriamą parką girdėjau įvairiausių atsiliepimų ir įvertinimų, kurie bet kokiu atveju žadėjo kažką unikalaus. Tad šią vasarą pagaliau pavyko čia apsilankyti. Lūkesčiai išsipildė su kaupu, norėsis čia dar sugrįžti ne kartą.
Nuo XVIII a. Šeduvoje gyvavo gausi žydų bendruomenė, o ilgainiui miestelis tapo tipišku Lietuvos štetlu. XIX a. pabaigoje žydai net sudarė miestelio gyventojų daugumą, o prieš pat nacių okupaciją daugiau kaip penktadalis Šeduvos gyventojų buvo žydai. Bet 1941 m. rugpjūtį beveik visi miestelyje likę žydai buvo nužudyti miškuose, o po karo Šeduvoje žydų bendruomenė, deja, nebeatsikūrė. Senosios Šeduvos žydų kapinės dešimtmečius buvo apleistos ir apgriuvusios, o antkapiai skendėjo aukštoje žolėje ir krūmynuose. Poetas ir žydų kultūros paveldo puoselėtojas Sergejus Kanovičius pasakoja, kad į jį kreipėsi iš Šeduvos kilęs Ivan Glasenberg, Šveicarijos pilietis, milijardierius bei filantropas, prašydamas pasirūpinti Šeduvos žydų kapinių sutvarkymu ir paminklais masinių žudynių vietose, nes daug jo artimųjų buvo nužudyti Lietuvoje per Holokaustą. Vėliau, sutvarkius kapines, kilo idėja šalia įkurti muziejų, kuriame visi galėtų daugiau sužinoti apie tragišką žydų istoriją, ne tik Šeduvos, bet ir visos Lietuvos. Taip 2018 metais prasidėjo \"Dingusio štetlo\" statybos. Įdomu tai, kad iš pradžių buvo svarstomas gerokai kuklesnis variantas – maždaug 200 m² informacinis centras su dalimi ekspozicijos lauke ir tik vėliau sumanymas išaugo į dabartinį didžiulį muziejų.
„Dingęs štetlas“ pradeda pasakojimą ne apie Holokaustą ir žmonių tragedijas, o apie jų gyvenimą iki sunaikinimo. Todėl pradžioje pirmiausia susipažįstama su konkrečiais Šeduvos žmonėmis, jų šeimomis, darbais, kalba ir kasdienybe, ir tik paskui prieina prie 1941 m. tragedijos. Muziejaus ekspozicija paremta ne vien Šeduvos žydų istorijomis, tačiau per jas pasakojama ir platesnė Lietuvos štetlų istorija. Naudojami autentiški daiktai, dokumentai, fotografijos, miestelio planai, žmonių atsiminimai, Šeduvos žydų palikuonių vaizdo liudijimai, interaktyvios ir multimedijos instaliacijos. Muziejaus vidų įrengė lietuvių komanda kartu su specialistais iš įvairių šalių. Ekspozicija išdėstyta devyniose galerijose, iš kurių keturios – pagrindinės: žydų istorija iki I-o pasaulinio karo, tarpukaris, jaunimo svajonės, sinagogos erdvė bei kitos. Pati šiurpiausia dalis - tai \"Holokausto kanjonas\" - tamsus, siauras ir suspaustas koridorius su stiklinėmis grindimis, po kuriomis siūbuoja žolynai ir samanos, tarsi nėrimas į tamsą, kuris leidžia fiziškai pajusti vis stiprėjantį suvaržymą ir bejėgiškumą, lydėjusius Šeduvos žydus į egzekuciją miške ir į pražūtį. Iš tiesų šiurpu, o dar tame koridoriuje net oras šaltesnis nei visame muziejuje. Po tamsiojo kanjono pakylama aukštyn ir patenkama į aukštą, siaurą ir natūralios šviesos pripildytą erdvę, kurios gale yra didžiulis aukštas langas su atsiveriančiu vaizdu į šviesą, lauke tolumoje matosi senosios Šeduvos žydų kapinės. Tai sąmoningas perėjimas iš tamsos į šviesą ir ši vieta vadinama Vilties kanjonas.
Pagrindinis „Dingusio Štetlo“ architektas yra garsus suomių kūrėjas Rainer Mahlamäki, o projektą įgyvendinti padėjo vykdomasis architektas Augustas Audėjaitis. Nors iš toliau atrodo, kad stovi ne vienas, o grupė atskirų baltų namų, bet iš tiesų viduje jis yra vienas tarpusavyje sujungtas pastatas. Tie skirtingi tūriai primena mažo Lietuvos miestelio namus, o jų stogų siluetai – tarsi buvusią štetlo panoramą. Pastatai specialiai nėra padaryti tarsi senovinių žydiškų namukų kopijos, formos sąmoningai pasirinktos abstrakčios ir minimalistinės, tai tarsi prarastas prisiminimas - baltas ir beveik nerealus miestelis laukuose turi nerealumo įspūdį. Pastatai dengti šviesiomis aliuminio čerpėmis, kurios apgaubia ir sienas, ir stogus, tad tai ne pats štetlas, o tarsi jo šešėlis. Patys architektai pabrėžia, kad muziejus, vidaus ekspozicija ir aplinkui plytintis sodas buvo sumanyti kaip viena visuma, kad architektūra ir ekspozicija pasakoja tą pačią istoriją. Dar viena labai svarbi idėja – tai santykis su kraštovaizdžiu. Muziejus pastatytas tarp laukų šalia senųjų Šeduvos žydų kapinių. Architektai nenorėjo didžiulio monumento, dominuojančio aplinkoje, todėl didelį muziejaus plotą jie tarsi „susmulkino“ į keliolika mažesnių, skirtingų formų tūrių. Muziejaus statybos truko 7 metus ir 2025 m. rudenį jis pagaliau atvėrė duris lankytojams.
Sodo idėja glaudžiai susijusi su visu Šeduvos žydų atminimo projektu. Nors viskas prasidėjo ne nuo muziejaus ir ne nuo sodo, nes pirmiausia buvo pradėtos tvarkyti senosios Šeduvos žydų kapinės ir įamžintos masinių žudynių vietos Liaudiškių miške. Prisiminimų parko kraštovaizdžio koncepciją sukūrė Šveicarijoje įsikūrusi „Enea Landscape Architecture“, vadovaujama kraštovaizdžio architekto Enzo Enea, o kraštovaizdžio įgyvendinimo procesu rūpinosi Lietuvos įmonė UAB „Grūta“. „Enea“ buvo ne vien projektuotojai, jie vadovavo parko projektavimui ir statybai, prižiūrėjo visą apželdinimo procesą ir augalų parinkimą. Parko pagrindinė idėja yra paskutinė kelionė, nes 1941 m. Šeduvos žydai buvo uždaryti už miestelio įrengtame gete, o vėliau išvežti į Liaudiškių mišką ir nužudyti. Parko takas simboliškai atkartoja šią kelionę. Tačiau tai nėra bandymas tiksliai atkurti 1941 m. kelią ar jo augaliją, čia kraštovaizdis naudojamas simboliškai. Oficialiame kūrėjų pranešime pabrėžiamos dvi susijusios idėjos – atmintis ir atsinaujinimas. Vietovė, susijusi su netektimi, paverčiama gyvu kraštovaizdžiu, kuriame atkuriama biologinė įvairovė. Žmonių nebėra ir jų miestelio nebėra, tačiau jų atminimas įkūnijamas gyvame, nuolat besikeičiančiame kraštovaizdyje. Būtent todėl augalai čia nėra vien gražus muziejaus apželdinimas – jie yra memorialo pasakojimo dalis. Kraštovaizdžio architektai pirmiausia nuvyko į Liaudiškių miško žudynių vietas ir užfiksavo pakeliui visą matomą kraštovaizdį: laukus, sodybas, sodus, avilius, pelkėtas vietas, senus ir jaunus medžius, tad būtent šiuos Lietuvos kraštovaizdžio elementus jie stengėsi perkelti į parką. Todėl parko lankytojo kelias eina per beržus, žydinčias pievas, šlapynes, vaismedžių sodą ir galiausiai mažesnio mastelio sodus tarp muziejaus pastatų. Augalų čia pasodinta tikrai daug, oficialiame muziejaus interneto puslapyje nurodoma, kad naujai buvo pasodinta daugiau kaip 200 vien tik medžių - ąžuolai, pušys, beržai, gluosniai, klevai, drebulės, skroblai, liepos, bukai bei kiti. Dauguma jų yra vietinių rūšių, bet yra ir atvežtinių, kurios parinktos kaip artimos lietuviškam kraštovaizdžiui.
Jos nėra vien dekoratyviniai tvenkiniai, jas kūrėjai apibūdina kaip visą sistemą, kurią įgyvendinant daug dėmesio skirta vandens režimui, drenažui, dirvožemiui ir augalų augimo sąlygoms; nemaža šių inžinerinių sprendimų dalis yra nematoma po žeme. Sukurta kelių skirtingo gylio vandens telkinių sistema, o aplink ir vandenyje pasodinti aukšti žoliniai bei vandens augalai. Kodėl būtent šlapynės? Nes jos yra paskutinės žydų kelionės kraštovaizdžio dalis. Parko kūrėjai siekė atkartoti kraštovaizdžių seką, kurią Šeduvos žydai galėjo matyti vežami į Liaudiškių mišką: beržai, pievos, šlapios ir pelkėtos vietos, vaismedžių sodai. Kraštovaizdžio architektų tikslas buvo, kad žmogus nejaustų, kad čia buvo iškasti dekoratyviniai tvenkiniai, o manytų, jog ši šlapia vieta čia buvo visada. Čia pasodintos vandeninės mėtos, trilapiai puplaiškiai, pelkinės neužmirštuolės, varpotosios plunksnalapės, geltonosios lūgnės, vandens lelijos, plūduriuojančios rūgtys, nendrė, plūdės, švendrai, veronikos ir kiti vandens augalai.
Be abejo, jame svarbiausios obelys. Šis vaismedžių sodas sąmoningai įtrauktas kaip tipiško Lietuvos kaimiško kraštovaizdžio elementas ir primena šio krašto sodininkystės bei žemdirbystės tradiciją. Dar yra dideli žydinčių pievų plotai, kuriuose vasaros pabaigoje karaliavo laukinės morkos. Aplink muziejų pasodinta dešimtys tūkstančių narcizų, kurie geltonuoja pavasarį, jie yra tarptautinio „Daffodil Project“ dalis ir skirti per Holokaustą nužudytų žydų vaikų atminimui. Parko teritorija užima keletą hektarų plotą. Taip pat įrengtos ir kietosios dangos, autobusų sustojimo ir automobilių stovėjimo vietos bei lauko vandentiekio tinklai su požeminiais rezervuarais. Augalų sąrašą ir Prisiminimų parko planą galima rasti \"Dingusio štetlo\" oficialiame tinklapyje Prisiminimų parkas – „Dingęs štetlas“.
Prisiminimų parkas sukurtas ne kaip sustingęs paminklas, o kaip gyvas, metų laikais besikeičiantis memorialas. Čia atmintis patikėta ne vien akmeniui ar užrašytam vardui – ją saugo ir gyvas kraštovaizdis. Augdami medžiai, kasmet sužydinčios pievos, bręstantys vaisiai ir nuolat besikeičianti augmenija primena nenutrūkstantį gyvenimo ciklą. Bėgant metams parkas keisis kartu su augalais, tačiau jo pasakojama istorija išliks – apie bendruomenę, kurios nebėra, ir būtinybę išsaugoti jos atminimą ateinančioms kartoms. Šis muziejus ir aplink jį plytintis parkas mane asmeniškai giliai sukrėtė. Dar norėsiu čia sugrįžti, kad atrasčiau jį dar kartą ir dar kartą. Nes atmintis yra gyva.
","htmlAst":{"type":"root","children":[{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Apie muziejų \"Dingęs štetlas\" ir šalia jo kuriamą parką girdėjau įvairiausių atsiliepimų ir įvertinimų, kurie bet kokiu atveju žadėjo kažką unikalaus. Tad šią vasarą pagaliau pavyko čia apsilankyti. Lūkesčiai išsipildė su kaupu, norėsis čia dar sugrįžti ne kartą."}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"muziejaus-prad%C5%BEia"},"children":[{"type":"text","value":"Muziejaus pradžia"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Nuo XVIII a. Šeduvoje gyvavo gausi žydų bendruomenė, o ilgainiui miestelis tapo tipišku Lietuvos štetlu. XIX a. pabaigoje žydai net sudarė miestelio gyventojų daugumą, o prieš pat nacių okupaciją daugiau kaip penktadalis Šeduvos gyventojų buvo žydai. Bet 1941 m. rugpjūtį beveik visi miestelyje likę žydai buvo nužudyti miškuose, o po karo Šeduvoje žydų bendruomenė, deja, nebeatsikūrė. Senosios Šeduvos žydų kapinės dešimtmečius buvo apleistos ir apgriuvusios, o antkapiai skendėjo aukštoje žolėje ir krūmynuose. Poetas ir žydų kultūros paveldo puoselėtojas Sergejus Kanovičius pasakoja, kad į jį kreipėsi iš Šeduvos kilęs Ivan Glasenberg, Šveicarijos pilietis, milijardierius bei filantropas, prašydamas pasirūpinti Šeduvos žydų kapinių sutvarkymu ir paminklais masinių žudynių vietose, nes daug jo artimųjų buvo nužudyti Lietuvoje per Holokaustą. Vėliau, sutvarkius kapines, kilo idėja šalia įkurti muziejų, kuriame visi galėtų daugiau sužinoti apie tragišką žydų istoriją, ne tik Šeduvos, bet ir visos Lietuvos. Taip 2018 metais prasidėjo \"Dingusio štetlo\" statybos. Įdomu tai, kad iš pradžių buvo svarstomas gerokai kuklesnis variantas – maždaug 200 m² informacinis centras su dalimi ekspozicijos lauke ir tik vėliau sumanymas išaugo į dabartinį didžiulį muziejų. "}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8835.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8836.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Vartai ir senosios žydų kapinės Šeduvoje"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"muziejaus-ekspozicija"},"children":[{"type":"text","value":"Muziejaus ekspozicija"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"„Dingęs štetlas“ pradeda pasakojimą ne apie Holokaustą ir žmonių tragedijas, o apie jų gyvenimą iki sunaikinimo. Todėl pradžioje pirmiausia susipažįstama su konkrečiais Šeduvos žmonėmis, jų šeimomis, darbais, kalba ir kasdienybe, ir tik paskui prieina prie 1941 m. tragedijos. Muziejaus ekspozicija paremta ne vien Šeduvos žydų istorijomis, tačiau per jas pasakojama ir platesnė Lietuvos štetlų istorija. Naudojami autentiški daiktai, dokumentai, fotografijos, miestelio planai, žmonių atsiminimai, Šeduvos žydų palikuonių vaizdo liudijimai, interaktyvios ir multimedijos instaliacijos. Muziejaus vidų įrengė lietuvių komanda kartu su specialistais iš įvairių šalių. Ekspozicija išdėstyta devyniose galerijose, iš kurių keturios – pagrindinės: žydų istorija iki I-o pasaulinio karo, tarpukaris, jaunimo svajonės, sinagogos erdvė bei kitos. Pati šiurpiausia dalis - tai \"Holokausto kanjonas\" - tamsus, siauras ir suspaustas koridorius su stiklinėmis grindimis, po kuriomis siūbuoja žolynai ir samanos, tarsi nėrimas į tamsą, kuris leidžia fiziškai pajusti vis stiprėjantį suvaržymą ir bejėgiškumą, lydėjusius Šeduvos žydus į egzekuciją miške ir į pražūtį. Iš tiesų šiurpu, o dar tame koridoriuje net oras šaltesnis nei visame muziejuje. Po tamsiojo kanjono pakylama aukštyn ir patenkama į aukštą, siaurą ir natūralios šviesos pripildytą erdvę, kurios gale yra didžiulis aukštas langas su atsiveriančiu vaizdu į šviesą, lauke tolumoje matosi senosios Šeduvos žydų kapinės. Tai sąmoningas perėjimas iš tamsos į šviesą ir ši vieta vadinama Vilties kanjonas."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8990.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8985.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8986.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8987.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Sinagogos erdvė"}]}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8995.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_9002.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Holokausto kanjonas ir memorialinė siena „Šviesiam atminimui“"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"muziejaus-architekt%C5%ABra"},"children":[{"type":"text","value":"Muziejaus architektūra"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Pagrindinis „Dingusio Štetlo“ architektas yra garsus suomių kūrėjas Rainer Mahlamäki, o projektą įgyvendinti padėjo vykdomasis architektas Augustas Audėjaitis. Nors iš toliau atrodo, kad stovi ne vienas, o grupė atskirų baltų namų, bet iš tiesų viduje jis yra vienas tarpusavyje sujungtas pastatas. Tie skirtingi tūriai primena mažo Lietuvos miestelio namus, o jų stogų siluetai – tarsi buvusią štetlo panoramą. Pastatai specialiai nėra padaryti tarsi senovinių žydiškų namukų kopijos, formos sąmoningai pasirinktos abstrakčios ir minimalistinės, tai tarsi prarastas prisiminimas - baltas ir beveik nerealus miestelis laukuose turi nerealumo įspūdį. Pastatai dengti šviesiomis aliuminio čerpėmis, kurios apgaubia ir sienas, ir stogus, tad tai ne pats štetlas, o tarsi jo šešėlis. Patys architektai pabrėžia, kad muziejus, vidaus ekspozicija ir aplinkui plytintis sodas buvo sumanyti kaip viena visuma, kad architektūra ir ekspozicija pasakoja tą pačią istoriją. Dar viena labai svarbi idėja – tai santykis su kraštovaizdžiu. Muziejus pastatytas tarp laukų šalia senųjų Šeduvos žydų kapinių. Architektai nenorėjo didžiulio monumento, dominuojančio aplinkoje, todėl didelį muziejaus plotą jie tarsi „susmulkino“ į keliolika mažesnių, skirtingų formų tūrių. Muziejaus statybos truko 7 metus ir 2025 m. rudenį jis pagaliau atvėrė duris lankytojams."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8902.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8921.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_9011.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Muziejaus architektūra"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"prisiminim%C5%B3-parko-id%C4%97ja"},"children":[{"type":"text","value":"Prisiminimų parko idėja"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Sodo idėja glaudžiai susijusi su visu Šeduvos žydų atminimo projektu. Nors viskas prasidėjo ne nuo muziejaus ir ne nuo sodo, nes pirmiausia buvo pradėtos tvarkyti senosios Šeduvos žydų kapinės ir įamžintos masinių žudynių vietos Liaudiškių miške. Prisiminimų parko kraštovaizdžio koncepciją sukūrė Šveicarijoje įsikūrusi „Enea Landscape Architecture“, vadovaujama kraštovaizdžio architekto Enzo Enea, o kraštovaizdžio įgyvendinimo procesu rūpinosi Lietuvos įmonė UAB „Grūta“. „Enea“ buvo ne vien projektuotojai, jie vadovavo parko projektavimui ir statybai, prižiūrėjo visą apželdinimo procesą ir augalų parinkimą. Parko pagrindinė idėja yra paskutinė kelionė, nes 1941 m. Šeduvos žydai buvo uždaryti už miestelio įrengtame gete, o vėliau išvežti į Liaudiškių mišką ir nužudyti. Parko takas simboliškai atkartoja šią kelionę. Tačiau tai nėra bandymas tiksliai atkurti 1941 m. kelią ar jo augaliją, čia kraštovaizdis naudojamas simboliškai. Oficialiame kūrėjų pranešime pabrėžiamos dvi susijusios idėjos – atmintis ir atsinaujinimas. Vietovė, susijusi su netektimi, paverčiama gyvu kraštovaizdžiu, kuriame atkuriama biologinė įvairovė. Žmonių nebėra ir jų miestelio nebėra, tačiau jų atminimas įkūnijamas gyvame, nuolat besikeičiančiame kraštovaizdyje. Būtent todėl augalai čia nėra vien gražus muziejaus apželdinimas – jie yra memorialo pasakojimo dalis. Kraštovaizdžio architektai pirmiausia nuvyko į Liaudiškių miško žudynių vietas ir užfiksavo pakeliui visą matomą kraštovaizdį: laukus, sodybas, sodus, avilius, pelkėtas vietas, senus ir jaunus medžius, tad būtent šiuos Lietuvos kraštovaizdžio elementus jie stengėsi perkelti į parką. Todėl parko lankytojo kelias eina per beržus, žydinčias pievas, šlapynes, vaismedžių sodą ir galiausiai mažesnio mastelio sodus tarp muziejaus pastatų. Augalų čia pasodinta tikrai daug, oficialiame muziejaus interneto puslapyje nurodoma, kad naujai buvo pasodinta daugiau kaip 200 vien tik medžių - ąžuolai, pušys, beržai, gluosniai, klevai, drebulės, skroblai, liepos, bukai bei kiti. Dauguma jų yra vietinių rūšių, bet yra ir atvežtinių, kurios parinktos kaip artimos lietuviškam kraštovaizdžiui."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8927.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8920.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8937.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8945.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8957.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Prisiminimų parkas"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"%C5%A1lapyn%C4%97s"},"children":[{"type":"text","value":"Šlapynės "}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jos nėra vien dekoratyviniai tvenkiniai, jas kūrėjai apibūdina kaip visą sistemą, kurią įgyvendinant daug dėmesio skirta vandens režimui, drenažui, dirvožemiui ir augalų augimo sąlygoms; nemaža šių inžinerinių sprendimų dalis yra nematoma po žeme. Sukurta kelių skirtingo gylio vandens telkinių sistema, o aplink ir vandenyje pasodinti aukšti žoliniai bei vandens augalai. Kodėl būtent šlapynės? Nes jos yra paskutinės žydų kelionės kraštovaizdžio dalis. Parko kūrėjai siekė atkartoti kraštovaizdžių seką, kurią Šeduvos žydai galėjo matyti vežami į Liaudiškių mišką: beržai, pievos, šlapios ir pelkėtos vietos, vaismedžių sodai. Kraštovaizdžio architektų tikslas buvo, kad žmogus nejaustų, kad čia buvo iškasti dekoratyviniai tvenkiniai, o manytų, jog ši šlapia vieta čia buvo visada. Čia pasodintos vandeninės mėtos, trilapiai puplaiškiai, pelkinės neužmirštuolės, varpotosios plunksnalapės, geltonosios lūgnės, vandens lelijos, plūduriuojančios rūgtys, nendrė, plūdės, švendrai, veronikos ir kiti vandens augalai."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8915.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8961.JPG","width":3024,"height":4032,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8964.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Šlapynės"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"vaismed%C5%BEi%C5%B3-sodas-ir-pievos"},"children":[{"type":"text","value":"Vaismedžių sodas ir pievos"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Be abejo, jame svarbiausios obelys. Šis vaismedžių sodas sąmoningai įtrauktas kaip tipiško Lietuvos kaimiško kraštovaizdžio elementas ir primena šio krašto sodininkystės bei žemdirbystės tradiciją. Dar yra dideli žydinčių pievų plotai, kuriuose vasaros pabaigoje karaliavo laukinės morkos. Aplink muziejų pasodinta dešimtys tūkstančių narcizų, kurie geltonuoja pavasarį, jie yra tarptautinio „Daffodil Project“ dalis ir skirti per Holokaustą nužudytų žydų vaikų atminimui. Parko teritorija užima keletą hektarų plotą. Taip pat įrengtos ir kietosios dangos, autobusų sustojimo ir automobilių stovėjimo vietos bei lauko vandentiekio tinklai su požeminiais rezervuarais. Augalų sąrašą ir Prisiminimų parko planą galima rasti \"Dingusio štetlo\" oficialiame tinklapyje "},{"type":"element","tagName":"a","properties":{"href":"https://www.lostshtetl.com/memorial-park?utm_source=chatgpt.com"},"children":[{"type":"text","value":"Prisiminimų parkas – „Dingęs štetlas“."}]}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8933.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]},{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/09/IMG_8948-1.JPG","width":4032,"height":3024,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Pievos ir daugiamečiai augalai"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"pabaigai"},"children":[{"type":"text","value":"Pabaigai"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Prisiminimų parkas sukurtas ne kaip sustingęs paminklas, o kaip gyvas, metų laikais besikeičiantis memorialas. Čia atmintis patikėta ne vien akmeniui ar užrašytam vardui – ją saugo ir gyvas kraštovaizdis. Augdami medžiai, kasmet sužydinčios pievos, bręstantys vaisiai ir nuolat besikeičianti augmenija primena nenutrūkstantį gyvenimo ciklą. Bėgant metams parkas keisis kartu su augalais, tačiau jo pasakojama istorija išliks – apie bendruomenę, kurios nebėra, ir būtinybę išsaugoti jos atminimą ateinančioms kartoms. Šis muziejus ir aplink jį plytintis parkas mane asmeniškai giliai sukrėtė. Dar norėsiu čia sugrįžti, kad atrasčiau jį dar kartą ir dar kartą. Nes atmintis yra gyva."}]}],"data":{"quirksMode":false}},"tableOfContents":[{"id":"muziejaus-prad%C5%BEia","heading":"Muziejaus pradžia"},{"id":"muziejaus-ekspozicija","heading":"Muziejaus ekspozicija"},{"id":"muziejaus-architekt%C5%ABra","heading":"Muziejaus architektūra"},{"id":"prisiminim%C5%B3-parko-id%C4%97ja","heading":"Prisiminimų parko idėja"},{"id":"%C5%A1lapyn%C4%97s","heading":"Šlapynės "},{"id":"vaismed%C5%BEi%C5%B3-sodas-ir-pievos","heading":"Vaismedžių sodas ir pievos"},{"id":"pabaigai","heading":"Pabaigai"}]},"featureImageSharp":null}},{"node":{"id":"Ghost__Post__6a81e2985f08b323af4e6538","title":"Saremos sala Estijoje","slug":"saremos-sala","featured":false,"feature_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/08/IMG_8389.JPG","excerpt":"Saremos sala Estijoje yra tikras lobynas gamtos mylėtojams, besidomintiems paukščiais, augalais, geologija ir istorija ar tiesiog mėgstantiems atrasti įdomias vietas","custom_excerpt":"Saremos sala Estijoje yra tikras lobynas gamtos mylėtojams, besidomintiems paukščiais, augalais, geologija ir istorija ar tiesiog mėgstantiems atrasti įdomias vietas","visibility":"public","created_at_pretty":"16 Aug 2026","published_at_pretty":"20 Aug 2026","updated_at_pretty":"16 Sep 2026","created_at":"2026-08-16T19:17:28.000+03:00","published_at":"2026-08-20T21:41:40.000+03:00","updated_at":"2026-09-16T21:21:51.000+03:00","meta_title":null,"meta_description":null,"og_description":null,"og_image":null,"og_title":null,"twitter_description":null,"twitter_image":null,"twitter_title":null,"authors":[{"slug":"medeina","url":"https://valdymas.medeinos.lt/autorius/medeina/","name":"Edita Medeina","bio":"Esu Edita Medeina (Jakubauskaitė) mokiausi ir užaugau Rumšiškėse. Medeinos vardas man prilipo savaime, kai kartu su draugais pradėjome švęsti Medeinos šventę, o man tekdavo įsikūnyti į šią deivę.","cover_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2020/05/DSC_1708.JPG","profile_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2022/01/zEdita-Medeina.jpg","location":null,"website":"https://www.medeinos.lt","twitter":"@EditaDitule","facebook":"medeinos","meta_title":null,"meta_description":null,"coverImageSharp":null,"profileImageSharp":null}],"primary_author":{"slug":"medeina","url":"https://valdymas.medeinos.lt/autorius/medeina/","name":"Edita Medeina","bio":"Esu Edita Medeina (Jakubauskaitė) mokiausi ir užaugau Rumšiškėse. Medeinos vardas man prilipo savaime, kai kartu su draugais pradėjome švęsti Medeinos šventę, o man tekdavo įsikūnyti į šią deivę.","cover_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2020/05/DSC_1708.JPG","profile_image":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2022/01/zEdita-Medeina.jpg","location":null,"website":"https://www.medeinos.lt","twitter":"@EditaDitule","facebook":"medeinos","meta_title":null,"meta_description":null,"coverImageSharp":null,"profileImageSharp":null},"primary_tag":{"slug":"parkai-ir-sodai","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/parkai-ir-sodai/","name":"PARKAI IR SODAI","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null},"tags":[{"slug":"parkai-ir-sodai","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/parkai-ir-sodai/","name":"PARKAI IR SODAI","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null},{"slug":"aplinkosauga","url":"https://valdymas.medeinos.lt/tema/aplinkosauga/","name":"APLINKOSAUGA","visibility":"public","feature_image":null,"description":null,"meta_title":null,"meta_description":null,"featureImageSharp":null}],"plaintext":"Saremos istorija\nSaaremaa yra didžiausia Estijos sala ir ketvirta pagal dydį sala Baltijos\njūroje. Jos plotas apie 2 700 km², tad šiek tiek didesnė už didžiausią Lietuvoje\nVarėnos rajoną. Nuo vakarinio iki rytinio salos krašto yra maždaug 90 km, o iš\nšiaurės į pietus – apie 60 km. Nuolatinių gyventojų virš 30 tūkst. Gyventojų\ntankumas labai mažas – tik apie 12 žmonių viename km², kai lyginant su Lietuva\nvidurkis yra apie 45 žmones km². Todėl net ir ne gamtos vietovėse Sarema atrodo\nlabai erdvi ir mažai apgyvendinta. Tiesa, vasaros metu per vieną mėnesį salą\naplanko apie 20-30 tūkst. turistų. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis tikras\nsalos miestas yra Kuresarė (Kuressaare). Joje gyvena maždaug 40 % visų salos\ngyventojų. Kiti Saremoje pažymėti miesteliai iš tiesų yra labai maži, dažnai\nkeliasdešimt ar kelių šimtų gyventojų gyvenvietės. Saremos savivaldybei\npriklauso ne tik pagrindinė sala, bet ir daug mažesnių aplinkinių salelių, o\nkartu su jomis suskaičiuojama 417 kaimų. Nuo žemyninės Estijos Sarema atskirta\nsąsiauriu. Įprastas kelias automobiliu yra per Muhu salą: iš Virtsu keltu per\n0,5 val. persikeliama į Muhu salą, o iš Muhu į Saremą važiuojama pylimu ir tiltu\nper Väike väin sąsiaurį. Tas kelias pastatytas dar XIX a. pabaigoje, taigi\ntechniškai keltas atplukdo ne tiesiai į Saremą, nors keliaujant automobiliu to\nbeveik nepajunti. Sala istoriškai buvo gana izoliuota. Estiškai jos pavadinimas\nlabai paprastas: saar reiškia „sala“, o maa – „žemė, kraštas“, tad Saaremaa\nmaždaug reiškia „salos kraštas“. Senesniuose europietiškuose šaltiniuose sala\nbuvo vadinama Ösel (vokiškai), Eysýsla (senąja norvegų kalba) arba Osilia\n(lotyniškai). Sarema ilgus amžius buvo strategiškai svarbi, nes kontroliavo jūrų\nkelius į Rygos įlanką. Iki XIII a. Saremoje gyveno vietiniai estų protėviai –\nsaremiečiai, garsėję kaip jūrininkai ir kariai. Jie turėjo savo politinę\norganizaciją ir gana ilgai priešinosi krikščionybės atsiradimui. Viduramžiais\nčia įsitvirtino vokiečių kryžiuočiai ir katalikų vyskupai. Vėliau sala priklausė\nDanijai, Švedijai, Rusijos imperijai, o 1918 m. tapo Estijos dalimi. Dėl savo\npadėties ji buvo svarbi ir abiejuose pasauliniuose karuose. Sovietmečiu sala\nbuvo pasienio zona, kadangi ji yra Baltijos jūros pakraštyje, tad patekimas į\nkai kurias jos dalis buvo ribojamas, veikė sovietų kariniai daliniai, radarų ir\npakrančių apsaugos objektai. Net patiems estams kelionė į salą nebuvo tokia\nlaisva kaip dabar. Dėl to Sarema ilgiau nei daugelis kitų Estijos vietų išliko\ngana uždara.\n\nKeltas iš žemyninės Estijos į Saremos salą plaukia beveik kas pusvalandį,\natvyksta turistai iš įvairiausių šaliųSaremos klimatas\nJis gan ryškiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nes salą iš visų pusių veikia\nBaltijos jūra. Klimatas jūrinis, švelnesnis ir ne toks kontrastingas. Žiemos\nSaremoje paprastai šiltesnės nei Estijos žemyninėje dalyje. Sausį ir vasarį\nvidutinė temperatūra pakrantėse laikosi maždaug apie 0 °C. Jūra rudenį ir žiemą\nlėtai atiduoda sukauptą šilumą, todėl stiprūs šalčiai čia retesni, panašiai kaip\nir pas mus Klaipėdoje ar Palangoje. Pavasaris, priešingai, vėsesnis ir vėluoja.\nPo žiemos Baltijos jūra dar ilgai būna šalta, todėl balandį ir gegužę ji vėsina\nsalą. Tai viena iš priežasčių, kodėl pavasarinė augalų vegetacija Saremoje\nprasideda vėliau nei panašiose vietose žemyne. Vasaros nėra karštos. Liepos\nvidutinė temperatūra maždaug 17–18 °C, dienomis prie pat jūros dažnai būna\nvėsiau dėl brizo. Ruduo Saremoje ilgas ir palyginti šiltas. Čia jūros poveikis\ntampa priešingas pavasariui: vasarą įšilęs vanduo rudenį šildo orą. Todėl\npirmosios rudens šalnos saloje, ypač pakrantėse, paprastai ateina vėliau negu\nžemyninėje Estijoje. Sarema taip pat yra viena saulėčiausių Estijos vietų.\nKritulių nėra labai daug – maždaug 550–700 mm per metus (panašiai ir Lietuvoje),\npriklausomai nuo salos vietos. Dar salai labai būdingas vėjas, kurį pakrantėse,\no taip - teko pajusti visu smarkumu. Atvirose vakarinėse ir pietvakarinėse\npakrantėse jis gerokai stipresnis nei salos gilumoje. Rudens ir žiemos audrų\nmetu Baltijos jūros vakariniai vėjai gali būti labai smarkūs.\n\nRugpjūčio 12 dieną Saremo saloje irgi vyko dalinis Saulės užtemimas. Saremos\npakrantė Saremos dirvožemis\nJis labai susiję su tuo, kad sala guli ant palyginti negiliai esančių\npaleozojaus karbonatinių uolienų – pirmiausia silūro klinčių ir dolomito. Daug\nkur jos yra visai prie paviršiaus, o kai kur net atsidengia. Todėl daug Saremos\ndirvožemių yra kalkingi, jų pH gana aukštas, šarmingas, juose gausu kalcio.\nDažni labai seklūs dirvožemiai, vos keliolikos cm dirvos sluoksnis, o po juo jau\nklintis ar dolomitas. Tai plonos dirvos ant kalkakmenio buveinės, po kuriomis\nslūgso klintis ar kita karbonatinė uoliena. Būdingos žemų žolių pievos, reti\nkrūmai, o vietomis beveik atvira uoliena. Svarbią įtaką padarė ir ledyninės\nnuogulos. Ledynmečiu sala buvo padengta ledyno, todėl virš klinties daug kur yra\nmoreninių nuogulų: priemolio, smėlio, žvyro ir įvairaus dydžio riedulių. Dar\nkitokios dirvos susidarė buvusiame jūros dugne, nes Sarema poledynmečiu kilo iš\nBaltijos jūros, ir įdomiausia, kad šis procesas dar nesibaigė, nes Sarema ir\ndabar labai lėtai kyla, maždaug 2–3 mm per metus. Kai kur gruntinis vanduo labai\narti paviršiaus, todėl dirvožemis užmirksta, o įdubose ir pelkėtose vietose\nkaupėsi durpės. Tad sala nėra vien klintys ir plona dirva – nedideliame plote\ngali labai greitai keistis seklus kalkingas dirvožemis ant klinties, kalkinga\nmorena, smėlingos senųjų krantų nuogulos ir durpiniai dirvožemiai. Būtent\nkalkingo pagrindo ir labai plono dirvožemio derinys yra viena ryškiausių Saremos\nypatybių. Dėl jo ten taip paplitę alvarai – Baltijos regione tai labai savitos\nbuveinės, o didžiausi jų plotai telkiasi Estijos salose ir Vakarų Estijoje. Štai\nkodėl Saremos sala yra išskirtinė ir joje auga tokie augalai, kurių nerasi\nniekur kitur pasaulyje.\n\nSkirtingose Saremos dalyse dirvožemis ir augmenija gali būti labai skirtingi,\ndaugelis vietų akmeningosSaremos pelkės ir gyvūnai\nGamta čia gana smarkiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nors sala nėra toli nuo\nžemyno. Didžiausią savitumą jai suteikia kalkingas pagrindas, jūrinis klimatas\nir atskyrimas. Dirvožemio paviršiuje labai svarbios ordoviko ir silūro\nkarbonatinės uolienos – daugiausia klintys ir dolomitas. Būtent tokiomis\nsąlygomis susidarė alvarai – atviros ar krūmais apaugusios pievos ant labai\nplono dirvožemio virš klinčių. Kitas ryškus bruožas, kad sala turi ilgą ir\nįvairią pakrantę. Saremoje yra žemų pajūrio pievų, nendrynų, akmenuotų krantų,\npaplūdimių, mažų įlankų ir pusiasalių. Visai kitoks kraštovaizdis yra šiaurinėje\npakrantėje, kur Panga skardis atidengia silūro karbonatines uolienas ir vietomis\niškyla daugiau kaip 20 m virš jūros. Kadangi sala vis dar tebekyla dėl\npoledyninio žemės plutos kilimo, tad jūra nuolat palieka naujus sausumos plotus,\no seklumos ilgainiui tampa salelėmis, salelės susijungia su krantu, buvusios\nįlankos virsta lagūniniais ežerėliais ar pelkėmis. Saremoje puikiai galima\n„skaityti“ šį sausumos formavimosi procesą. Dar vienas įdomus Saremos bruožas -\ntai pelkių įvairovė. Yra ir aukštapelkių, ir žemapelkių, bet botaniškai ypač\nvertingos kalkingos žemapelkės, kurias maitina mineralinių medžiagų turtingi\nšaltiniai. Paukščiams labai svarbi salos padėtis jų migracijos kelyje. Sarema ir\naplinkinės mažos salos yra didžiulė migruojančių vandens bei pakrančių paukščių\npoilsio ir maitinimosi teritorija, panašiai kaip Lietuvoje Ventės ragas.\nPakrantėse galima stebėti žąsis, antis, gulbes, tilvikinius ir kitus paukščius,\no pakrančių vandenyse, be pilkojo ruonio pasitaiko ir žieduotųjų ruonių, juos\ngalima pamatyti besiilsinčius ant uolų. Iš stambesnių žinduolių gyvena\nbriedžiai, stirnos, šernai ir taurieji elniai, kurių Saremoje ypač gausu, tad\nsala laikoma viena svarbiausių jų teritorijų Estijoje. Iš plėšrūnų yra lapių,\nmangutų, barsukų, kiaunių, žebenkščių, ūdrų. Gyvena ir lūšys, nors jos retos.\nVilkai taip pat pasiekia Saremą ir kartais čia gyvena. Būna ir meškų, nors\nnuolat negyvena, bet kiekvienais metais vis užklysta viena kita - atplaukia arba\nateina ledu. Štai ir 2026 gegužės mėn. apie 3 metų amžiaus lokys buvo\nnufotografuotas netoli Länga kaimo ir visą vasarą reguliariai pasirodydavo\nmiškuose, tad panašu, kad jis Saremoje įsikūrė. Yra kiškių, voverių, bebrų,\nįvairių pelinių graužikų, šikšnosparnių, angių, driežų, žalčių, įvairių varlių\nir rupūžių. Seklūs pakrančių vandens telkiniai ir mažos kūdros kai kurioms\nvarliagyvių rūšims yra labai svarbios buveinės. Vieną Saremos gamtos įdomybę\nverta išskirti, tai europinė medvarlė, užlipanti ant krūmų ar ant aukštų žolių\nsu savo lipniais pirštukais. Neįtikėtina, bet Saremoje tikrai nepamatysi kurmių,\njų taip pat nėra ir kitose Estijos salose.\n\nTakas per pelkę ir joje augančios gražuolės orchidėjosSaremos augmenija ir\nypatingieji augalai\nSaloje ir kitose aplinkinėse Estijos salose aptinkama net 80 % visų Estijoje\nregistruotų augalų rūšių, viso virš 1200. Ypač turtinga vakarinė salos dalis,\nkur kalkingi dirvožemiai, karbonatinių smėlynų pievos, pajūrio pievos, pelkės ir\nšvelnesnis klimatas sudaro sąlygas nepaprastai floros įvairovei. Net 36 iš 38\nEstijos laukinių orchidėjų rūšių auga Saremoje, jos visos yra retos ir saugomos.\nŠiaip Saremos miškai labai nevienodi. Sausesnėse kalkingose vietose auga\npušynai, kitur eglynai ir mišrūs miškai, o drėgnose vietose – juodalksnynai. \nKadagynai – vienas būdingiausių Saremos kraštovaizdžių. Jie ypač susiję su\nkalkingomis sausomis buveinėmis – plonu dirvožemio sluoksniu dengiamomis klinčių\nlygumomis. Dalis dabartinių kadagynų nėra vien laukinės gamtos rezultatas, nes\njų išvaizdą šimtmečius formavo gyvulių ganymas bei šienavimas. Nutraukus ganymą,\njie gana greitai apauga kadagiais, o vėliau tankiu mišku. \n\nKadagiai auga beveik visur - pelkėse, jūros pakrantėse, miškuose. Rugpjūtį jau\nnoko skanios ir sveikuoliškos kadagio uogosO štai šie augalai yra ypatingieji\nSaremos saloje:\n\nSaremos barškutis (Rhinanthus osiliensis), estiškai Saaremaa robirohi\nIš tiesų tai ypatingas augalas, nes yra Saremos endemas. Endemas – tai augalo ar\ngyvūno rūšis, natūraliai gyvenanti tik tam tikroje ribotoje teritorijoje ir\nniekur kitur pasaulyje savaime neaptinkama, tad šis barškutis savaime auga tik\nSaremo saloje ir daugiau niekur kitur pasaulyje. Lietuvoje nėra nei vieno\nendeminio augalo ar gyvūno. Augalas nedidukas, maždaug 20–50 cm aukščio,\nvienmetis. Žiedai ryškiai geltoni, o nuo kitų barškučių jį galima atskirti pagal\nliaukingus plaukelius, kuriais apaugusi taurelė ir kitos augalo dalys; žydi gan\nvėlai – liepą ir rugpjūtį. Kaip ir kiti barškučiai yra pusiau parazitinis\naugalas, t.y., fotosintezę atlieka pats, tačiau savo šaknimis prisitvirtina prie\nkitų žolinių augalų šaknų ir iš jų pasiima dalį vandens bei mineralinių\nmedžiagų. Tai viena priežasčių, kodėl barškučiai gali keisti pievų augalijos\nstruktūrą – slopindami stiprias žoles, taip sudarydami daugiau galimybių kitoms\nrūšims. Auga tik kalkingose šaltiniuotose žemapelkėse ar šlapiose pievose. Ypač\ngarsios Viidumäe rezervato šaltiniuotos pelkės, kuriose šis augalas ir buvo\natrastas. Šį barškutį 1933 m. vasarą aptiko gydytojas ir botanikos mėgėjas\nBernhard Saarsoo. Iš pradžių augalas buvo palaikytas žinoma kito barškučio\nrūšimi, o savarankiškos rūšies statusą gavo tik 1955 m. Ir pats pavadinimas \nosiliensis prasmingas, jis kilęs iš žodžio Ösel – senojo vokiško Saremos\npavadinimo. Taigi Rhinanthus osiliensis iš esmės reiškia Saremos barškutis. Buvo\nmanoma, kad toks pats augalas auga ir Gotlando saloje. Tačiau genetiniai tyrimai\nparodė, kad Gotlando ir Saremos barškučiai yra skirtingos evoliucinės linijos,\nsusiformavusios kaip atskiros rūšys. Saremo rūšis labai pažeidžiama dėl savo\nspecifinės buveinės, nes per XX a. daug kalkingų žemapelkių buvo nusausinta arba\njos apaugo krūmais ir medžiais. Genetiniai tyrimai parodė, kad tirtos Saremos\npopuliacijos praeityje patyrė didelį individų skaičiaus sumažėjimą. Estijoje jis\nsaugomas ir įtrauktas į Raudonąją knygą nuo 1958 metų. Mokslininkai mano, kad\nSaremos barškutis galbūt palyginti jaunas, tik po paskutinio ledynmečio\nsusiformavęs endemas, o ne kažkokios labai senos floros reliktas. Todėl jis yra\npuikus pavyzdys, kaip izoliuotoje Baltijos jūros saloje ir labai specifinėje –\nkalkingoje šaltiniuotoje pelkėje – gali formuotis savita augalo rūšis.\n\nŠtai jis - gražuolis saremo barškutisEuropinis kukmedis (Taxus baccata),\nestiškai harilik jugapuu\nTai dar vienas išskirtinis augalas Saremo saloje. Kažkada kukmedžiai savaime\naugo ir Lietuvoje, bet deja, jie buvo išnaikinti. Šiek tiek kukmedžių dar galima\nrasti ir Latvijos miškuose. Tai visžalis spygliuotis medis arba krūmas su\nšvelniais spygliais ir raudonomis uogomis (kurios iš tiesų yra netikri\nkankorėžiai). Saremos saloje jų auga nemaži plotai po keliasdešimt hektarų, bet\nnei viename žemėlapyje jų nerasi pažymėtų, nes Estijoje labai griežtai saugomi.\nDėl švelnesnio ir jūrinio klimato kukmedžiui palankiausios būtent Saremos ir\nHiumos salos bei vakarinė žemyninės Estijos dalis. Saremoje jis dažniausiai auga\ndrėgnuose, ūksminguose miškuose, neretai kalkinguose dirvožemiuose. Įdomu tai,\nkad Saremos kukmedžiai dažnai nėra tokie, kokius įsivaizduojame, matydami seną\nkukmedį Vakarų Europos parke. Gamtos sąlygomis jie gali būti žemi, kreivi,\nkrūmiški, augti po kitų medžių lajomis. Tačiau palankiose vietose susiformuoja\nkaip tikri medžiai. Kukmedžio retumą Estijoje lėmė ne vien klimatas. Kadangi\nmediena labai kieta, elastinga, dekoratyvi ir patvari, tad nuo seno buvo\nvertinama, todėl medžiai buvo smarkiai kertami ir istoriškai jį labai paveikė\nkirtimas dėl itin vertingos medienos. Būtent dėl medienos kukmedžiai buvo beveik\nišnaikinti Latvijoje ir visiškai iškirsti Lietuvoje. Be to, kukmedis auga labai\nlėtai, o jo populiacijos sunkiai atsikuria.\n\nKukmedžius Saremoje sunku pastebėti miškuose, nes jie dažniausiai auga tankmėje,\nužgošti kitų medžių ir krūmųPajūrinis sotvaras (Myrica gale), estiškai harilik porss\n\nSaremos salos ypatingajam augalų trejetukui reikėtų priskirti ir pajūrinį\nsotvarą. Saloje jam labai patinka drėgnos, pelkėtos ir šaltiniuotos vietos.\nPavyzdžiui, Viidumäe gamtiniame rezervate sotvarai auga pelkėse kartu su kitais\nšlapių kalkingų buveinių augalais. Estijoje sotvaras yra retas ir saugomas, nors\nnėra toks retas kaip Lietuvoje. Pats augalas užauga kaip 0,5–1,5 m aukščio\naromatingu krūmu, patrynus lapus juntamas stiprus sakų ir prieskonių kvapas.\nDažniausiai jis dvinamis – vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant skirtingų\nkrūmų. Šaknyse gyvena Frankia bakterijos, todėl sotvaras geba fiksuoti\natmosferos azotą ir gali augti labai maisto medžiagų neturtingose šlapynėse.\nGarsiajam \"Rygos balzamui\" būtent sotvaras suteikia ypatingą aromatą ir skonį.\nLietuvoje sotvaro lapelių XIX a. kartais dėdavo ir į \"Trejas devynerias\", bet\njau keli dešimtmečiai, kai jis paskelbtas saugomu ir retu, tad skinti negalima.\nPas braliukus latvius ir estus sotvaras nėra toks retas, bet ir ne dažnas,\nleidžiama skinti tik vyriškus žiedų pumpurus. Pajūrinį sotvarą alaus gamyboje\npradėta naudoti dar gerokai prieš plačiai paplintant apyniams, archeologiniai\nduomenys rodo, kad Šiaurės Vakarų Europos aludarystėje jis naudotas maždaug\nprieš 2000 metų. Dėl stipraus kvapo augalas nuo seno naudotas ir kaip vabzdžius\natbaidanti priemonė. \n\nKvapnusis pajūrinis sotvarasVilsandi nacionalinis parkas (Vilsandi rahvuspark)\nJis vienas svarbiausių Saremos gamtinių teritorijų, ypač reikšmingas paukščiams\nir augalams. Vilsandi ir vakarinė Sarema taip pat yra vienos saulėčiausių\nEstijos vietų. Užima apie 48 595 ha, iš kurių net du trečdalius parko\nteritorijos sudaro jūra, todėl tai pats „jūriškiausias“ Estijos nacionalinis\nparkas. Parko istorija prasidėjo 1910 m., kai Vaika salelėse buvo įsteigtas\npaukščių draustinis – pirmoji saugoma gamtos teritorija Baltijos šalyse\n(Lietuvoje pirmasis buvo įsteigtas Žuvinte 1937 m.). Parkas garsėja daugybe mažų\nsalų, uolėtais ir smėlėtais krantais, pajūrio pievomis, kopomis, kalkingomis\npelkėmis ir sekliomis lagūnomis. Čia užregistruotos 247 paukščių rūšys, parko\nsimboliu laikoma paprastoji gaga. Vilsandi taip pat yra viena svarbiausių\npilkųjų ruonių poilsio ir veisimosi vietų Estijoje. Botaniškai parkas ypač\nturtingas – čia aptinkamos net 32 orchidėjų rūšys, taip pat pajūrinė zunda ir\nbalža, jau minėtas Saremo barškutis bei daug kitų retų augalų. Parke yra ir\ngeologiškai įdomių vietų – klinčių atodangų, suakmenėjusių senovinių organizmų\nliekanų bei Silūro laikotarpio uolienų. Vilsandi nacionalinis parkas priklauso\nNatura 2000 tinklui, yra Ramsaro tarptautinės svarbos šlapynė ir Vakarų Estijos\nsalyno UNESCO biosferos rezervato dalis.\n\nVilsandi nacionalinio parko lankytojų centras įsikūręs Loona dvare. Apačioje -\npaprastoji karlina ir pajūrinė balžaViidumäe gamtos draustinis (Viidumäe\nlooduskaitseala)\nIšskirtinis tuo, kad čia nedideliame plote susitinka labai skirtingos buveinės\nir gausi retųjų augalų flora. Jis užima 2611 ha plotą, įsteigtas 1957 m.\nDraustinis apima seniausią ir aukščiausią Saremos dalį, o Raunamägi kalva iškyla\n58,8 m virš jūros lygio. Labai svarbus kraštovaizdžio elementas yra apie 10 km\nilgio senovinis Baltijos jūros kranto skardis, susidaręs po paskutinio\nledynmečio. Aukščiau skardžio vyrauja sausesnės buveinės, o jo papėdėje\ntrykštantys šaltiniai maitina šlapynes ir kalkingas žemapelkes. Apie 85 %\ndraustinio teritorijos užima miškai, kuriuose ypač vyrauja pušys, o pelkės\nsudaro apie 10 % teritorijos. Viidumäe pasižymi nepaprastai turtinga augalija –\nčia aptikta apie 750 induočių augalų rūšių, iš kurių net 60 yra saugomos.\nDraustinyje auga ir garsusis Saremos barškutis, pajūrinis sotvaras, taip pat\npelkinis skiautalūpis bei kiti reti augalai, o miškuose aptinkamas europinis\nkukmedis ir gebenė lipikė, kuri yra Viidumäe draustinio simbolis. Viidumäe\npriklauso „Natura 2000“ tinklui ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos\nrezervatui, todėl tai viena botaniškai vertingiausių Saremos vietų.\n\nViidumäe gamtos draustinio pažintinių takų pradžia. Dešinėje - ant medžio\nkamieno besiranganti gebenė lipikėPangos skardis (Panga pank)\nPanga skardis yra šiaurinėje Saremos salos pakrantėje ir yra vienas\nįspūdingiausių salos gamtos objektų. Tai aukščiausias Saremos ir Muhu salų\nskardis, iškilęs maždaug 21,3 m virš Baltijos jūros. Skardis tęsiasi apie 2,5\nkm, o aukščiausia ir įspūdingiausia jo dalis yra ties Panga kyšuliu. Jį sudaro\ndaugiausia silūro periodo kalkakmenio ir dolomito sluoksniai, susiformavę prieš\ndaugiau kaip 400 milijonų metų. Uolienose galima aptikti senovinių jūros\norganizmų fosilijų, nes tuo metu dabartinės Saremos teritoriją dengė šilta sekli\njūra. Panga skardis yra didesnės Vakarų Estijos ir Gotlando klinčių skardžių\nsistemos, vadinamos Baltijos klintu dalis. Skardžio papėdę nuolat ardo Baltijos\njūros bangos, todėl atskiros uolienų dalys griūva ir skardis pamažu traukiasi.\nNuo skardžio viršaus atsiveria puikus vaizdas į Baltijos jūrą, tačiau prie pat\nkrašto reikia būti atsargiems, nes nėra apsauginės tvoros, o ir vėjas ten\nvisuomet stiprus. Senovėje ši vieta turėjo ir sakralinę reikšmę, nes pasakojama,\nkad čia buvo aukojama jūrai. Šiandien Panga skardis yra saugomas gamtos objektas\nir viena lankomiausių šiaurinės Saremos vietų.\n\nPrie skardžio krašto pavojinga artintis, nes jis byra, o ir stiprus vėjas verčia\niš kojų. Čia yra buvę tragiškų nukritimų, tarp jų ir lietuviamsKali krateris\n(Kaali kraater)\nKali kraterį išmušė meteoritas prieš maždaug 3500 metų (kituose šaltiniuose\nrašo, kad prieš 7000 m.). Iš tiesų tai net ne vienas, o devynių meteoritinių\nkraterių laukas: vienas didelis, o kiti aštuoni mažesni krateriai išsidėstę\nmaždaug 1 km spinduliu, nes meteoritas atmosferoje suskilo, o didžiausias\ngabalas išmušė pagrindinį kraterį. Šis yra apie 110 m skersmens ir 16–22 m\ngylio, o jo dugne telkšo nedidelis Kali ežeras. Įdomiausia tai, kad tuo metu\nsaloje jau gyveno žmonės ir iš tų senųjų laikų išliko legenda apie ugnies stulpą\niš dangaus. Kali ežerėlis esą buvo vieta, kur „Saulė nuėjo ilsėtis“. Vieta\nlaikyta šventa, nes aptikta akmeninės sienos liekanų ir gyvulių kaulų, skirtų\naukojimui. Tai vienas žinomiausių meteoritinių kraterių laukų Europoje ir viena\nįdomiausių Saremos geologinių vietų.\n\nKali kraterisKuressaarės pilis (Kuressaare linnus)\nTai viena geriausiai išlikusių viduramžių tvirtovių Baltijos šalyse, nes tikrai\ngana retai būna, kad viduramžių pilies kompleksas būtų išlikęs toks vientisas.\nStovi Saremos salos sostinėje Kuresarėje, pradėta statyti XIV amžiuje ir buvo\nSaremos–Läänemaa vyskupo rezidencija. Pilis statyta kaip gynybinė tvirtovė, bet\nkartu buvo administracinis ir religinis vyskupijos centras. Architektūroje\nvyrauja vėlyvoji gotika, o masyvų kvadratinį pastatą saugo aukštos sienos ir du\npagrindiniai bokštai. XVI amžiuje, pasibaigus Livonijos karų laikotarpiui,\nSarema pateko Danijos valdžion, o pilis buvo pritaikyta naujiems kariniams\nporeikiams. XVII amžiuje salą perėmė Švedija, kuri aplink viduramžių pilį įrengė\nbastionus ir kitus gynybinius įtvirtinimus. Po Šiaurės karo XVIII amžiaus\npradžioje Sarema kartu su pilimi atiteko Rusijos imperijai. Pilies kompleksą\njuosia platus vandens griovys, o į vidinį kiemą patenkama tiltu per gynybinius\nįtvirtinimus. Šiandien pilyje veikia Saremos muziejus, kuriame pasakojama apie\nsalos gamtą, istoriją ir vietos žmonių gyvenimą. Kuresarės pilis išskirtinė tuo,\nkad jos viduramžiška struktūra išliko nepaprastai vientisa, todėl čia ypač\nlengva įsivaizduoti, kaip atrodė XIV–XV amžių vyskupo tvirtovė. Per Antrąjį\npasaulinį karą pilies istorija buvo daug tragiškesnė, nes 1940–1941 metais,\nsovietų okupacijos metu, pilies teritorija buvo naudojama represijoms: 1941 m.\npilies kieme ir šulinyje buvo aptikti nužudytų žmonių kūnai.\n\nKureserės pilis-tvirtovė tikrai įspūdingaMihkelio Rando dendrologinis parkas\n(Mihkel Ranna dendraarium)\nŠį parką pradėjo kurti vietinis kalvis Mihkelis Randas, gimęs XIX amžiaus\npabaigoje. Pirmuosius medžius jis pasodino XX a. pradžioje, o sistemingai\ndendrologinį parką M.Randas pradėjo kurti 1925 m. maždaug 0,4 ha plote, taip\ngelbėdamasis nuo liūdesio, kai mirė gimdydama jo jauna žmona su sūneliu. Kadangi\npo plonu dirvožemio sluoksniu buvo kalkakmenis, jis iškirsdavo jame duobes ir į\nsodą atgabeno daugybę vežimų derlingos žemės. Medžių ir krūmų jis parsiveždavo\niš įvairių Saremos parkų bei sodų, vėliau jų ieškojo Taline, Tartu ir\nViljandyje, o sėklų ir sodinukų jam parveždavo ir jūreiviai, kuriems jis\ndirbdavo kalvio darbus. Ypač Mihkelis mėgo spygliuočius, kaip pats sakė, jis\nlapuočius sodino tik tam, kad jie padėtų išryškinti spygliuočių grožį. 1925 m.\njis pasodino tujų alėją, vėliau pramintą „Mergelių alėja“; buvo net sakoma, kad\nsusikibę rankomis ir alėja praėję vaikinas ir mergina, jei juos kas nors\npamatys, liks vienas kitam ištikimi visam gyvenimui. Šiandien dendrologiniame\nparke auga daugiau kaip 100 medžių ir krūmų rūšių, tarp jų nemažai svetimžemių,\no pats parkas saugomas kaip gamtos objektas. \n\nM.Rando dendrologinis parkas","html":"Saaremaa yra didžiausia Estijos sala ir ketvirta pagal dydį sala Baltijos jūroje. Jos plotas apie 2 700 km², tad šiek tiek didesnė už didžiausią Lietuvoje Varėnos rajoną. Nuo vakarinio iki rytinio salos krašto yra maždaug 90 km, o iš šiaurės į pietus – apie 60 km. Nuolatinių gyventojų virš 30 tūkst. Gyventojų tankumas labai mažas – tik apie 12 žmonių viename km², kai lyginant su Lietuva vidurkis yra apie 45 žmones km². Todėl net ir ne gamtos vietovėse Sarema atrodo labai erdvi ir mažai apgyvendinta. Tiesa, vasaros metu per vieną mėnesį salą aplanko apie 20-30 tūkst. turistų. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis tikras salos miestas yra Kuresarė (Kuressaare). Joje gyvena maždaug 40 % visų salos gyventojų. Kiti Saremoje pažymėti miesteliai iš tiesų yra labai maži, dažnai keliasdešimt ar kelių šimtų gyventojų gyvenvietės. Saremos savivaldybei priklauso ne tik pagrindinė sala, bet ir daug mažesnių aplinkinių salelių, o kartu su jomis suskaičiuojama 417 kaimų. Nuo žemyninės Estijos Sarema atskirta sąsiauriu. Įprastas kelias automobiliu yra per Muhu salą: iš Virtsu keltu per 0,5 val. persikeliama į Muhu salą, o iš Muhu į Saremą važiuojama pylimu ir tiltu per Väike väin sąsiaurį. Tas kelias pastatytas dar XIX a. pabaigoje, taigi techniškai keltas atplukdo ne tiesiai į Saremą, nors keliaujant automobiliu to beveik nepajunti. Sala istoriškai buvo gana izoliuota. Estiškai jos pavadinimas labai paprastas: saar reiškia „sala“, o maa – „žemė, kraštas“, tad Saaremaa maždaug reiškia „salos kraštas“. Senesniuose europietiškuose šaltiniuose sala buvo vadinama Ösel (vokiškai), Eysýsla (senąja norvegų kalba) arba Osilia (lotyniškai). Sarema ilgus amžius buvo strategiškai svarbi, nes kontroliavo jūrų kelius į Rygos įlanką. Iki XIII a. Saremoje gyveno vietiniai estų protėviai – saremiečiai, garsėję kaip jūrininkai ir kariai. Jie turėjo savo politinę organizaciją ir gana ilgai priešinosi krikščionybės atsiradimui. Viduramžiais čia įsitvirtino vokiečių kryžiuočiai ir katalikų vyskupai. Vėliau sala priklausė Danijai, Švedijai, Rusijos imperijai, o 1918 m. tapo Estijos dalimi. Dėl savo padėties ji buvo svarbi ir abiejuose pasauliniuose karuose. Sovietmečiu sala buvo pasienio zona, kadangi ji yra Baltijos jūros pakraštyje, tad patekimas į kai kurias jos dalis buvo ribojamas, veikė sovietų kariniai daliniai, radarų ir pakrančių apsaugos objektai. Net patiems estams kelionė į salą nebuvo tokia laisva kaip dabar. Dėl to Sarema ilgiau nei daugelis kitų Estijos vietų išliko gana uždara.
Jis gan ryškiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nes salą iš visų pusių veikia Baltijos jūra. Klimatas jūrinis, švelnesnis ir ne toks kontrastingas. Žiemos Saremoje paprastai šiltesnės nei Estijos žemyninėje dalyje. Sausį ir vasarį vidutinė temperatūra pakrantėse laikosi maždaug apie 0 °C. Jūra rudenį ir žiemą lėtai atiduoda sukauptą šilumą, todėl stiprūs šalčiai čia retesni, panašiai kaip ir pas mus Klaipėdoje ar Palangoje. Pavasaris, priešingai, vėsesnis ir vėluoja. Po žiemos Baltijos jūra dar ilgai būna šalta, todėl balandį ir gegužę ji vėsina salą. Tai viena iš priežasčių, kodėl pavasarinė augalų vegetacija Saremoje prasideda vėliau nei panašiose vietose žemyne. Vasaros nėra karštos. Liepos vidutinė temperatūra maždaug 17–18 °C, dienomis prie pat jūros dažnai būna vėsiau dėl brizo. Ruduo Saremoje ilgas ir palyginti šiltas. Čia jūros poveikis tampa priešingas pavasariui: vasarą įšilęs vanduo rudenį šildo orą. Todėl pirmosios rudens šalnos saloje, ypač pakrantėse, paprastai ateina vėliau negu žemyninėje Estijoje. Sarema taip pat yra viena saulėčiausių Estijos vietų. Kritulių nėra labai daug – maždaug 550–700 mm per metus (panašiai ir Lietuvoje), priklausomai nuo salos vietos. Dar salai labai būdingas vėjas, kurį pakrantėse, o taip - teko pajusti visu smarkumu. Atvirose vakarinėse ir pietvakarinėse pakrantėse jis gerokai stipresnis nei salos gilumoje. Rudens ir žiemos audrų metu Baltijos jūros vakariniai vėjai gali būti labai smarkūs.
Jis labai susiję su tuo, kad sala guli ant palyginti negiliai esančių paleozojaus karbonatinių uolienų – pirmiausia silūro klinčių ir dolomito. Daug kur jos yra visai prie paviršiaus, o kai kur net atsidengia. Todėl daug Saremos dirvožemių yra kalkingi, jų pH gana aukštas, šarmingas, juose gausu kalcio. Dažni labai seklūs dirvožemiai, vos keliolikos cm dirvos sluoksnis, o po juo jau klintis ar dolomitas. Tai plonos dirvos ant kalkakmenio buveinės, po kuriomis slūgso klintis ar kita karbonatinė uoliena. Būdingos žemų žolių pievos, reti krūmai, o vietomis beveik atvira uoliena. Svarbią įtaką padarė ir ledyninės nuogulos. Ledynmečiu sala buvo padengta ledyno, todėl virš klinties daug kur yra moreninių nuogulų: priemolio, smėlio, žvyro ir įvairaus dydžio riedulių. Dar kitokios dirvos susidarė buvusiame jūros dugne, nes Sarema poledynmečiu kilo iš Baltijos jūros, ir įdomiausia, kad šis procesas dar nesibaigė, nes Sarema ir dabar labai lėtai kyla, maždaug 2–3 mm per metus. Kai kur gruntinis vanduo labai arti paviršiaus, todėl dirvožemis užmirksta, o įdubose ir pelkėtose vietose kaupėsi durpės. Tad sala nėra vien klintys ir plona dirva – nedideliame plote gali labai greitai keistis seklus kalkingas dirvožemis ant klinties, kalkinga morena, smėlingos senųjų krantų nuogulos ir durpiniai dirvožemiai. Būtent kalkingo pagrindo ir labai plono dirvožemio derinys yra viena ryškiausių Saremos ypatybių. Dėl jo ten taip paplitę alvarai – Baltijos regione tai labai savitos buveinės, o didžiausi jų plotai telkiasi Estijos salose ir Vakarų Estijoje. Štai kodėl Saremos sala yra išskirtinė ir joje auga tokie augalai, kurių nerasi niekur kitur pasaulyje.
Gamta čia gana smarkiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nors sala nėra toli nuo žemyno. Didžiausią savitumą jai suteikia kalkingas pagrindas, jūrinis klimatas ir atskyrimas. Dirvožemio paviršiuje labai svarbios ordoviko ir silūro karbonatinės uolienos – daugiausia klintys ir dolomitas. Būtent tokiomis sąlygomis susidarė alvarai – atviros ar krūmais apaugusios pievos ant labai plono dirvožemio virš klinčių. Kitas ryškus bruožas, kad sala turi ilgą ir įvairią pakrantę. Saremoje yra žemų pajūrio pievų, nendrynų, akmenuotų krantų, paplūdimių, mažų įlankų ir pusiasalių. Visai kitoks kraštovaizdis yra šiaurinėje pakrantėje, kur Panga skardis atidengia silūro karbonatines uolienas ir vietomis iškyla daugiau kaip 20 m virš jūros. Kadangi sala vis dar tebekyla dėl poledyninio žemės plutos kilimo, tad jūra nuolat palieka naujus sausumos plotus, o seklumos ilgainiui tampa salelėmis, salelės susijungia su krantu, buvusios įlankos virsta lagūniniais ežerėliais ar pelkėmis. Saremoje puikiai galima „skaityti“ šį sausumos formavimosi procesą. Dar vienas įdomus Saremos bruožas - tai pelkių įvairovė. Yra ir aukštapelkių, ir žemapelkių, bet botaniškai ypač vertingos kalkingos žemapelkės, kurias maitina mineralinių medžiagų turtingi šaltiniai. Paukščiams labai svarbi salos padėtis jų migracijos kelyje. Sarema ir aplinkinės mažos salos yra didžiulė migruojančių vandens bei pakrančių paukščių poilsio ir maitinimosi teritorija, panašiai kaip Lietuvoje Ventės ragas. Pakrantėse galima stebėti žąsis, antis, gulbes, tilvikinius ir kitus paukščius, o pakrančių vandenyse, be pilkojo ruonio pasitaiko ir žieduotųjų ruonių, juos galima pamatyti besiilsinčius ant uolų. Iš stambesnių žinduolių gyvena briedžiai, stirnos, šernai ir taurieji elniai, kurių Saremoje ypač gausu, tad sala laikoma viena svarbiausių jų teritorijų Estijoje. Iš plėšrūnų yra lapių, mangutų, barsukų, kiaunių, žebenkščių, ūdrų. Gyvena ir lūšys, nors jos retos. Vilkai taip pat pasiekia Saremą ir kartais čia gyvena. Būna ir meškų, nors nuolat negyvena, bet kiekvienais metais vis užklysta viena kita - atplaukia arba ateina ledu. Štai ir 2026 gegužės mėn. apie 3 metų amžiaus lokys buvo nufotografuotas netoli Länga kaimo ir visą vasarą reguliariai pasirodydavo miškuose, tad panašu, kad jis Saremoje įsikūrė. Yra kiškių, voverių, bebrų, įvairių pelinių graužikų, šikšnosparnių, angių, driežų, žalčių, įvairių varlių ir rupūžių. Seklūs pakrančių vandens telkiniai ir mažos kūdros kai kurioms varliagyvių rūšims yra labai svarbios buveinės. Vieną Saremos gamtos įdomybę verta išskirti, tai europinė medvarlė, užlipanti ant krūmų ar ant aukštų žolių su savo lipniais pirštukais. Neįtikėtina, bet Saremoje tikrai nepamatysi kurmių, jų taip pat nėra ir kitose Estijos salose.
Saloje ir kitose aplinkinėse Estijos salose aptinkama net 80 % visų Estijoje registruotų augalų rūšių, viso virš 1200. Ypač turtinga vakarinė salos dalis, kur kalkingi dirvožemiai, karbonatinių smėlynų pievos, pajūrio pievos, pelkės ir švelnesnis klimatas sudaro sąlygas nepaprastai floros įvairovei. Net 36 iš 38 Estijos laukinių orchidėjų rūšių auga Saremoje, jos visos yra retos ir saugomos. Šiaip Saremos miškai labai nevienodi. Sausesnėse kalkingose vietose auga pušynai, kitur eglynai ir mišrūs miškai, o drėgnose vietose – juodalksnynai. Kadagynai – vienas būdingiausių Saremos kraštovaizdžių. Jie ypač susiję su kalkingomis sausomis buveinėmis – plonu dirvožemio sluoksniu dengiamomis klinčių lygumomis. Dalis dabartinių kadagynų nėra vien laukinės gamtos rezultatas, nes jų išvaizdą šimtmečius formavo gyvulių ganymas bei šienavimas. Nutraukus ganymą, jie gana greitai apauga kadagiais, o vėliau tankiu mišku.
O štai šie augalai yra ypatingieji Saremos saloje:
Iš tiesų tai ypatingas augalas, nes yra Saremos endemas. Endemas – tai augalo ar gyvūno rūšis, natūraliai gyvenanti tik tam tikroje ribotoje teritorijoje ir niekur kitur pasaulyje savaime neaptinkama, tad šis barškutis savaime auga tik Saremo saloje ir daugiau niekur kitur pasaulyje. Lietuvoje nėra nei vieno endeminio augalo ar gyvūno. Augalas nedidukas, maždaug 20–50 cm aukščio, vienmetis. Žiedai ryškiai geltoni, o nuo kitų barškučių jį galima atskirti pagal liaukingus plaukelius, kuriais apaugusi taurelė ir kitos augalo dalys; žydi gan vėlai – liepą ir rugpjūtį. Kaip ir kiti barškučiai yra pusiau parazitinis augalas, t.y., fotosintezę atlieka pats, tačiau savo šaknimis prisitvirtina prie kitų žolinių augalų šaknų ir iš jų pasiima dalį vandens bei mineralinių medžiagų. Tai viena priežasčių, kodėl barškučiai gali keisti pievų augalijos struktūrą – slopindami stiprias žoles, taip sudarydami daugiau galimybių kitoms rūšims. Auga tik kalkingose šaltiniuotose žemapelkėse ar šlapiose pievose. Ypač garsios Viidumäe rezervato šaltiniuotos pelkės, kuriose šis augalas ir buvo atrastas. Šį barškutį 1933 m. vasarą aptiko gydytojas ir botanikos mėgėjas Bernhard Saarsoo. Iš pradžių augalas buvo palaikytas žinoma kito barškučio rūšimi, o savarankiškos rūšies statusą gavo tik 1955 m. Ir pats pavadinimas osiliensis prasmingas, jis kilęs iš žodžio Ösel – senojo vokiško Saremos pavadinimo. Taigi Rhinanthus osiliensis iš esmės reiškia Saremos barškutis. Buvo manoma, kad toks pats augalas auga ir Gotlando saloje. Tačiau genetiniai tyrimai parodė, kad Gotlando ir Saremos barškučiai yra skirtingos evoliucinės linijos, susiformavusios kaip atskiros rūšys. Saremo rūšis labai pažeidžiama dėl savo specifinės buveinės, nes per XX a. daug kalkingų žemapelkių buvo nusausinta arba jos apaugo krūmais ir medžiais. Genetiniai tyrimai parodė, kad tirtos Saremos populiacijos praeityje patyrė didelį individų skaičiaus sumažėjimą. Estijoje jis saugomas ir įtrauktas į Raudonąją knygą nuo 1958 metų. Mokslininkai mano, kad Saremos barškutis galbūt palyginti jaunas, tik po paskutinio ledynmečio susiformavęs endemas, o ne kažkokios labai senos floros reliktas. Todėl jis yra puikus pavyzdys, kaip izoliuotoje Baltijos jūros saloje ir labai specifinėje – kalkingoje šaltiniuotoje pelkėje – gali formuotis savita augalo rūšis.
Tai dar vienas išskirtinis augalas Saremo saloje. Kažkada kukmedžiai savaime augo ir Lietuvoje, bet deja, jie buvo išnaikinti. Šiek tiek kukmedžių dar galima rasti ir Latvijos miškuose. Tai visžalis spygliuotis medis arba krūmas su švelniais spygliais ir raudonomis uogomis (kurios iš tiesų yra netikri kankorėžiai). Saremos saloje jų auga nemaži plotai po keliasdešimt hektarų, bet nei viename žemėlapyje jų nerasi pažymėtų, nes Estijoje labai griežtai saugomi. Dėl švelnesnio ir jūrinio klimato kukmedžiui palankiausios būtent Saremos ir Hiumos salos bei vakarinė žemyninės Estijos dalis. Saremoje jis dažniausiai auga drėgnuose, ūksminguose miškuose, neretai kalkinguose dirvožemiuose. Įdomu tai, kad Saremos kukmedžiai dažnai nėra tokie, kokius įsivaizduojame, matydami seną kukmedį Vakarų Europos parke. Gamtos sąlygomis jie gali būti žemi, kreivi, krūmiški, augti po kitų medžių lajomis. Tačiau palankiose vietose susiformuoja kaip tikri medžiai. Kukmedžio retumą Estijoje lėmė ne vien klimatas. Kadangi mediena labai kieta, elastinga, dekoratyvi ir patvari, tad nuo seno buvo vertinama, todėl medžiai buvo smarkiai kertami ir istoriškai jį labai paveikė kirtimas dėl itin vertingos medienos. Būtent dėl medienos kukmedžiai buvo beveik išnaikinti Latvijoje ir visiškai iškirsti Lietuvoje. Be to, kukmedis auga labai lėtai, o jo populiacijos sunkiai atsikuria.
Saremos salos ypatingajam augalų trejetukui reikėtų priskirti ir pajūrinį sotvarą. Saloje jam labai patinka drėgnos, pelkėtos ir šaltiniuotos vietos. Pavyzdžiui, Viidumäe gamtiniame rezervate sotvarai auga pelkėse kartu su kitais šlapių kalkingų buveinių augalais. Estijoje sotvaras yra retas ir saugomas, nors nėra toks retas kaip Lietuvoje. Pats augalas užauga kaip 0,5–1,5 m aukščio aromatingu krūmu, patrynus lapus juntamas stiprus sakų ir prieskonių kvapas. Dažniausiai jis dvinamis – vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant skirtingų krūmų. Šaknyse gyvena Frankia bakterijos, todėl sotvaras geba fiksuoti atmosferos azotą ir gali augti labai maisto medžiagų neturtingose šlapynėse. Garsiajam \"Rygos balzamui\" būtent sotvaras suteikia ypatingą aromatą ir skonį. Lietuvoje sotvaro lapelių XIX a. kartais dėdavo ir į \"Trejas devynerias\", bet jau keli dešimtmečiai, kai jis paskelbtas saugomu ir retu, tad skinti negalima. Pas braliukus latvius ir estus sotvaras nėra toks retas, bet ir ne dažnas, leidžiama skinti tik vyriškus žiedų pumpurus. Pajūrinį sotvarą alaus gamyboje pradėta naudoti dar gerokai prieš plačiai paplintant apyniams, archeologiniai duomenys rodo, kad Šiaurės Vakarų Europos aludarystėje jis naudotas maždaug prieš 2000 metų. Dėl stipraus kvapo augalas nuo seno naudotas ir kaip vabzdžius atbaidanti priemonė.
Jis vienas svarbiausių Saremos gamtinių teritorijų, ypač reikšmingas paukščiams ir augalams. Vilsandi ir vakarinė Sarema taip pat yra vienos saulėčiausių Estijos vietų. Užima apie 48 595 ha, iš kurių net du trečdalius parko teritorijos sudaro jūra, todėl tai pats „jūriškiausias“ Estijos nacionalinis parkas. Parko istorija prasidėjo 1910 m., kai Vaika salelėse buvo įsteigtas paukščių draustinis – pirmoji saugoma gamtos teritorija Baltijos šalyse (Lietuvoje pirmasis buvo įsteigtas Žuvinte 1937 m.). Parkas garsėja daugybe mažų salų, uolėtais ir smėlėtais krantais, pajūrio pievomis, kopomis, kalkingomis pelkėmis ir sekliomis lagūnomis. Čia užregistruotos 247 paukščių rūšys, parko simboliu laikoma paprastoji gaga. Vilsandi taip pat yra viena svarbiausių pilkųjų ruonių poilsio ir veisimosi vietų Estijoje. Botaniškai parkas ypač turtingas – čia aptinkamos net 32 orchidėjų rūšys, taip pat pajūrinė zunda ir balža, jau minėtas Saremo barškutis bei daug kitų retų augalų. Parke yra ir geologiškai įdomių vietų – klinčių atodangų, suakmenėjusių senovinių organizmų liekanų bei Silūro laikotarpio uolienų. Vilsandi nacionalinis parkas priklauso Natura 2000 tinklui, yra Ramsaro tarptautinės svarbos šlapynė ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervato dalis.
Išskirtinis tuo, kad čia nedideliame plote susitinka labai skirtingos buveinės ir gausi retųjų augalų flora. Jis užima 2611 ha plotą, įsteigtas 1957 m. Draustinis apima seniausią ir aukščiausią Saremos dalį, o Raunamägi kalva iškyla 58,8 m virš jūros lygio. Labai svarbus kraštovaizdžio elementas yra apie 10 km ilgio senovinis Baltijos jūros kranto skardis, susidaręs po paskutinio ledynmečio. Aukščiau skardžio vyrauja sausesnės buveinės, o jo papėdėje trykštantys šaltiniai maitina šlapynes ir kalkingas žemapelkes. Apie 85 % draustinio teritorijos užima miškai, kuriuose ypač vyrauja pušys, o pelkės sudaro apie 10 % teritorijos. Viidumäe pasižymi nepaprastai turtinga augalija – čia aptikta apie 750 induočių augalų rūšių, iš kurių net 60 yra saugomos. Draustinyje auga ir garsusis Saremos barškutis, pajūrinis sotvaras, taip pat pelkinis skiautalūpis bei kiti reti augalai, o miškuose aptinkamas europinis kukmedis ir gebenė lipikė, kuri yra Viidumäe draustinio simbolis. Viidumäe priklauso „Natura 2000“ tinklui ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervatui, todėl tai viena botaniškai vertingiausių Saremos vietų.
Panga skardis yra šiaurinėje Saremos salos pakrantėje ir yra vienas įspūdingiausių salos gamtos objektų. Tai aukščiausias Saremos ir Muhu salų skardis, iškilęs maždaug 21,3 m virš Baltijos jūros. Skardis tęsiasi apie 2,5 km, o aukščiausia ir įspūdingiausia jo dalis yra ties Panga kyšuliu. Jį sudaro daugiausia silūro periodo kalkakmenio ir dolomito sluoksniai, susiformavę prieš daugiau kaip 400 milijonų metų. Uolienose galima aptikti senovinių jūros organizmų fosilijų, nes tuo metu dabartinės Saremos teritoriją dengė šilta sekli jūra. Panga skardis yra didesnės Vakarų Estijos ir Gotlando klinčių skardžių sistemos, vadinamos Baltijos klintu dalis. Skardžio papėdę nuolat ardo Baltijos jūros bangos, todėl atskiros uolienų dalys griūva ir skardis pamažu traukiasi. Nuo skardžio viršaus atsiveria puikus vaizdas į Baltijos jūrą, tačiau prie pat krašto reikia būti atsargiems, nes nėra apsauginės tvoros, o ir vėjas ten visuomet stiprus. Senovėje ši vieta turėjo ir sakralinę reikšmę, nes pasakojama, kad čia buvo aukojama jūrai. Šiandien Panga skardis yra saugomas gamtos objektas ir viena lankomiausių šiaurinės Saremos vietų.
Kali kraterį išmušė meteoritas prieš maždaug 3500 metų (kituose šaltiniuose rašo, kad prieš 7000 m.). Iš tiesų tai net ne vienas, o devynių meteoritinių kraterių laukas: vienas didelis, o kiti aštuoni mažesni krateriai išsidėstę maždaug 1 km spinduliu, nes meteoritas atmosferoje suskilo, o didžiausias gabalas išmušė pagrindinį kraterį. Šis yra apie 110 m skersmens ir 16–22 m gylio, o jo dugne telkšo nedidelis Kali ežeras. Įdomiausia tai, kad tuo metu saloje jau gyveno žmonės ir iš tų senųjų laikų išliko legenda apie ugnies stulpą iš dangaus. Kali ežerėlis esą buvo vieta, kur „Saulė nuėjo ilsėtis“. Vieta laikyta šventa, nes aptikta akmeninės sienos liekanų ir gyvulių kaulų, skirtų aukojimui. Tai vienas žinomiausių meteoritinių kraterių laukų Europoje ir viena įdomiausių Saremos geologinių vietų.
Tai viena geriausiai išlikusių viduramžių tvirtovių Baltijos šalyse, nes tikrai gana retai būna, kad viduramžių pilies kompleksas būtų išlikęs toks vientisas. Stovi Saremos salos sostinėje Kuresarėje, pradėta statyti XIV amžiuje ir buvo Saremos–Läänemaa vyskupo rezidencija. Pilis statyta kaip gynybinė tvirtovė, bet kartu buvo administracinis ir religinis vyskupijos centras. Architektūroje vyrauja vėlyvoji gotika, o masyvų kvadratinį pastatą saugo aukštos sienos ir du pagrindiniai bokštai. XVI amžiuje, pasibaigus Livonijos karų laikotarpiui, Sarema pateko Danijos valdžion, o pilis buvo pritaikyta naujiems kariniams poreikiams. XVII amžiuje salą perėmė Švedija, kuri aplink viduramžių pilį įrengė bastionus ir kitus gynybinius įtvirtinimus. Po Šiaurės karo XVIII amžiaus pradžioje Sarema kartu su pilimi atiteko Rusijos imperijai. Pilies kompleksą juosia platus vandens griovys, o į vidinį kiemą patenkama tiltu per gynybinius įtvirtinimus. Šiandien pilyje veikia Saremos muziejus, kuriame pasakojama apie salos gamtą, istoriją ir vietos žmonių gyvenimą. Kuresarės pilis išskirtinė tuo, kad jos viduramžiška struktūra išliko nepaprastai vientisa, todėl čia ypač lengva įsivaizduoti, kaip atrodė XIV–XV amžių vyskupo tvirtovė. Per Antrąjį pasaulinį karą pilies istorija buvo daug tragiškesnė, nes 1940–1941 metais, sovietų okupacijos metu, pilies teritorija buvo naudojama represijoms: 1941 m. pilies kieme ir šulinyje buvo aptikti nužudytų žmonių kūnai.
Šį parką pradėjo kurti vietinis kalvis Mihkelis Randas, gimęs XIX amžiaus pabaigoje. Pirmuosius medžius jis pasodino XX a. pradžioje, o sistemingai dendrologinį parką M.Randas pradėjo kurti 1925 m. maždaug 0,4 ha plote, taip gelbėdamasis nuo liūdesio, kai mirė gimdydama jo jauna žmona su sūneliu. Kadangi po plonu dirvožemio sluoksniu buvo kalkakmenis, jis iškirsdavo jame duobes ir į sodą atgabeno daugybę vežimų derlingos žemės. Medžių ir krūmų jis parsiveždavo iš įvairių Saremos parkų bei sodų, vėliau jų ieškojo Taline, Tartu ir Viljandyje, o sėklų ir sodinukų jam parveždavo ir jūreiviai, kuriems jis dirbdavo kalvio darbus. Ypač Mihkelis mėgo spygliuočius, kaip pats sakė, jis lapuočius sodino tik tam, kad jie padėtų išryškinti spygliuočių grožį. 1925 m. jis pasodino tujų alėją, vėliau pramintą „Mergelių alėja“; buvo net sakoma, kad susikibę rankomis ir alėja praėję vaikinas ir mergina, jei juos kas nors pamatys, liks vienas kitam ištikimi visam gyvenimui. Šiandien dendrologiniame parke auga daugiau kaip 100 medžių ir krūmų rūšių, tarp jų nemažai svetimžemių, o pats parkas saugomas kaip gamtos objektas.
Saaremaa yra didžiausia Estijos sala ir ketvirta pagal dydį sala Baltijos jūroje. Jos plotas apie 2 700 km², tad šiek tiek didesnė už didžiausią Lietuvoje Varėnos rajoną. Nuo vakarinio iki rytinio salos krašto yra maždaug 90 km, o iš šiaurės į pietus – apie 60 km. Nuolatinių gyventojų virš 30 tūkst. Gyventojų tankumas labai mažas – tik apie 12 žmonių viename km², kai lyginant su Lietuva vidurkis yra apie 45 žmones km². Todėl net ir ne gamtos vietovėse Sarema atrodo labai erdvi ir mažai apgyvendinta. Tiesa, vasaros metu per vieną mėnesį salą aplanko apie 20-30 tūkst. turistų. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis tikras salos miestas yra Kuresarė (Kuressaare). Joje gyvena maždaug 40 % visų salos gyventojų. Kiti Saremoje pažymėti miesteliai iš tiesų yra labai maži, dažnai keliasdešimt ar kelių šimtų gyventojų gyvenvietės. Saremos savivaldybei priklauso ne tik pagrindinė sala, bet ir daug mažesnių aplinkinių salelių, o kartu su jomis suskaičiuojama 417 kaimų. Nuo žemyninės Estijos Sarema atskirta sąsiauriu. Įprastas kelias automobiliu yra per Muhu salą: iš Virtsu keltu per 0,5 val. persikeliama į Muhu salą, o iš Muhu į Saremą važiuojama pylimu ir tiltu per Väike väin sąsiaurį. Tas kelias pastatytas dar XIX a. pabaigoje, taigi techniškai keltas atplukdo ne tiesiai į Saremą, nors keliaujant automobiliu to beveik nepajunti. Sala istoriškai buvo gana izoliuota. Estiškai jos pavadinimas labai paprastas: saar reiškia „sala“, o maa – „žemė, kraštas“, tad Saaremaa maždaug reiškia „salos kraštas“. Senesniuose europietiškuose šaltiniuose sala buvo vadinama Ösel (vokiškai), Eysýsla (senąja norvegų kalba) arba Osilia (lotyniškai). Sarema ilgus amžius buvo strategiškai svarbi, nes kontroliavo jūrų kelius į Rygos įlanką. Iki XIII a. Saremoje gyveno vietiniai estų protėviai – saremiečiai, garsėję kaip jūrininkai ir kariai. Jie turėjo savo politinę organizaciją ir gana ilgai priešinosi krikščionybės atsiradimui. Viduramžiais čia įsitvirtino vokiečių kryžiuočiai ir katalikų vyskupai. Vėliau sala priklausė Danijai, Švedijai, Rusijos imperijai, o 1918 m. tapo Estijos dalimi. Dėl savo padėties ji buvo svarbi ir abiejuose pasauliniuose karuose. Sovietmečiu sala buvo pasienio zona, kadangi ji yra Baltijos jūros pakraštyje, tad patekimas į kai kurias jos dalis buvo ribojamas, veikė sovietų kariniai daliniai, radarų ir pakrančių apsaugos objektai. Net patiems estams kelionė į salą nebuvo tokia laisva kaip dabar. Dėl to Sarema ilgiau nei daugelis kitų Estijos vietų išliko gana uždara.
Jis gan ryškiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nes salą iš visų pusių veikia Baltijos jūra. Klimatas jūrinis, švelnesnis ir ne toks kontrastingas. Žiemos Saremoje paprastai šiltesnės nei Estijos žemyninėje dalyje. Sausį ir vasarį vidutinė temperatūra pakrantėse laikosi maždaug apie 0 °C. Jūra rudenį ir žiemą lėtai atiduoda sukauptą šilumą, todėl stiprūs šalčiai čia retesni, panašiai kaip ir pas mus Klaipėdoje ar Palangoje. Pavasaris, priešingai, vėsesnis ir vėluoja. Po žiemos Baltijos jūra dar ilgai būna šalta, todėl balandį ir gegužę ji vėsina salą. Tai viena iš priežasčių, kodėl pavasarinė augalų vegetacija Saremoje prasideda vėliau nei panašiose vietose žemyne. Vasaros nėra karštos. Liepos vidutinė temperatūra maždaug 17–18 °C, dienomis prie pat jūros dažnai būna vėsiau dėl brizo. Ruduo Saremoje ilgas ir palyginti šiltas. Čia jūros poveikis tampa priešingas pavasariui: vasarą įšilęs vanduo rudenį šildo orą. Todėl pirmosios rudens šalnos saloje, ypač pakrantėse, paprastai ateina vėliau negu žemyninėje Estijoje. Sarema taip pat yra viena saulėčiausių Estijos vietų. Kritulių nėra labai daug – maždaug 550–700 mm per metus (panašiai ir Lietuvoje), priklausomai nuo salos vietos. Dar salai labai būdingas vėjas, kurį pakrantėse, o taip - teko pajusti visu smarkumu. Atvirose vakarinėse ir pietvakarinėse pakrantėse jis gerokai stipresnis nei salos gilumoje. Rudens ir žiemos audrų metu Baltijos jūros vakariniai vėjai gali būti labai smarkūs.
Jis labai susiję su tuo, kad sala guli ant palyginti negiliai esančių paleozojaus karbonatinių uolienų – pirmiausia silūro klinčių ir dolomito. Daug kur jos yra visai prie paviršiaus, o kai kur net atsidengia. Todėl daug Saremos dirvožemių yra kalkingi, jų pH gana aukštas, šarmingas, juose gausu kalcio. Dažni labai seklūs dirvožemiai, vos keliolikos cm dirvos sluoksnis, o po juo jau klintis ar dolomitas. Tai plonos dirvos ant kalkakmenio buveinės, po kuriomis slūgso klintis ar kita karbonatinė uoliena. Būdingos žemų žolių pievos, reti krūmai, o vietomis beveik atvira uoliena. Svarbią įtaką padarė ir ledyninės nuogulos. Ledynmečiu sala buvo padengta ledyno, todėl virš klinties daug kur yra moreninių nuogulų: priemolio, smėlio, žvyro ir įvairaus dydžio riedulių. Dar kitokios dirvos susidarė buvusiame jūros dugne, nes Sarema poledynmečiu kilo iš Baltijos jūros, ir įdomiausia, kad šis procesas dar nesibaigė, nes Sarema ir dabar labai lėtai kyla, maždaug 2–3 mm per metus. Kai kur gruntinis vanduo labai arti paviršiaus, todėl dirvožemis užmirksta, o įdubose ir pelkėtose vietose kaupėsi durpės. Tad sala nėra vien klintys ir plona dirva – nedideliame plote gali labai greitai keistis seklus kalkingas dirvožemis ant klinties, kalkinga morena, smėlingos senųjų krantų nuogulos ir durpiniai dirvožemiai. Būtent kalkingo pagrindo ir labai plono dirvožemio derinys yra viena ryškiausių Saremos ypatybių. Dėl jo ten taip paplitę alvarai – Baltijos regione tai labai savitos buveinės, o didžiausi jų plotai telkiasi Estijos salose ir Vakarų Estijoje. Štai kodėl Saremos sala yra išskirtinė ir joje auga tokie augalai, kurių nerasi niekur kitur pasaulyje.
Gamta čia gana smarkiai skiriasi nuo žemyninės Estijos, nors sala nėra toli nuo žemyno. Didžiausią savitumą jai suteikia kalkingas pagrindas, jūrinis klimatas ir atskyrimas. Dirvožemio paviršiuje labai svarbios ordoviko ir silūro karbonatinės uolienos – daugiausia klintys ir dolomitas. Būtent tokiomis sąlygomis susidarė alvarai – atviros ar krūmais apaugusios pievos ant labai plono dirvožemio virš klinčių. Kitas ryškus bruožas, kad sala turi ilgą ir įvairią pakrantę. Saremoje yra žemų pajūrio pievų, nendrynų, akmenuotų krantų, paplūdimių, mažų įlankų ir pusiasalių. Visai kitoks kraštovaizdis yra šiaurinėje pakrantėje, kur Panga skardis atidengia silūro karbonatines uolienas ir vietomis iškyla daugiau kaip 20 m virš jūros. Kadangi sala vis dar tebekyla dėl poledyninio žemės plutos kilimo, tad jūra nuolat palieka naujus sausumos plotus, o seklumos ilgainiui tampa salelėmis, salelės susijungia su krantu, buvusios įlankos virsta lagūniniais ežerėliais ar pelkėmis. Saremoje puikiai galima „skaityti“ šį sausumos formavimosi procesą. Dar vienas įdomus Saremos bruožas - tai pelkių įvairovė. Yra ir aukštapelkių, ir žemapelkių, bet botaniškai ypač vertingos kalkingos žemapelkės, kurias maitina mineralinių medžiagų turtingi šaltiniai. Paukščiams labai svarbi salos padėtis jų migracijos kelyje. Sarema ir aplinkinės mažos salos yra didžiulė migruojančių vandens bei pakrančių paukščių poilsio ir maitinimosi teritorija, panašiai kaip Lietuvoje Ventės ragas. Pakrantėse galima stebėti žąsis, antis, gulbes, tilvikinius ir kitus paukščius, o pakrančių vandenyse, be pilkojo ruonio pasitaiko ir žieduotųjų ruonių, juos galima pamatyti besiilsinčius ant uolų. Iš stambesnių žinduolių gyvena briedžiai, stirnos, šernai ir taurieji elniai, kurių Saremoje ypač gausu, tad sala laikoma viena svarbiausių jų teritorijų Estijoje. Iš plėšrūnų yra lapių, mangutų, barsukų, kiaunių, žebenkščių, ūdrų. Gyvena ir lūšys, nors jos retos. Vilkai taip pat pasiekia Saremą ir kartais čia gyvena. Būna ir meškų, nors nuolat negyvena, bet kiekvienais metais vis užklysta viena kita - atplaukia arba ateina ledu. Štai ir 2026 gegužės mėn. apie 3 metų amžiaus lokys buvo nufotografuotas netoli Länga kaimo ir visą vasarą reguliariai pasirodydavo miškuose, tad panašu, kad jis Saremoje įsikūrė. Yra kiškių, voverių, bebrų, įvairių pelinių graužikų, šikšnosparnių, angių, driežų, žalčių, įvairių varlių ir rupūžių. Seklūs pakrančių vandens telkiniai ir mažos kūdros kai kurioms varliagyvių rūšims yra labai svarbios buveinės. Vieną Saremos gamtos įdomybę verta išskirti, tai europinė medvarlė, užlipanti ant krūmų ar ant aukštų žolių su savo lipniais pirštukais. Neįtikėtina, bet Saremoje tikrai nepamatysi kurmių, jų taip pat nėra ir kitose Estijos salose.
Saloje ir kitose aplinkinėse Estijos salose aptinkama net 80 % visų Estijoje registruotų augalų rūšių, viso virš 1200. Ypač turtinga vakarinė salos dalis, kur kalkingi dirvožemiai, karbonatinių smėlynų pievos, pajūrio pievos, pelkės ir švelnesnis klimatas sudaro sąlygas nepaprastai floros įvairovei. Net 36 iš 38 Estijos laukinių orchidėjų rūšių auga Saremoje, jos visos yra retos ir saugomos. Šiaip Saremos miškai labai nevienodi. Sausesnėse kalkingose vietose auga pušynai, kitur eglynai ir mišrūs miškai, o drėgnose vietose – juodalksnynai. Kadagynai – vienas būdingiausių Saremos kraštovaizdžių. Jie ypač susiję su kalkingomis sausomis buveinėmis – plonu dirvožemio sluoksniu dengiamomis klinčių lygumomis. Dalis dabartinių kadagynų nėra vien laukinės gamtos rezultatas, nes jų išvaizdą šimtmečius formavo gyvulių ganymas bei šienavimas. Nutraukus ganymą, jie gana greitai apauga kadagiais, o vėliau tankiu mišku.
O štai šie augalai yra ypatingieji Saremos saloje:
Iš tiesų tai ypatingas augalas, nes yra Saremos endemas. Endemas – tai augalo ar gyvūno rūšis, natūraliai gyvenanti tik tam tikroje ribotoje teritorijoje ir niekur kitur pasaulyje savaime neaptinkama, tad šis barškutis savaime auga tik Saremo saloje ir daugiau niekur kitur pasaulyje. Lietuvoje nėra nei vieno endeminio augalo ar gyvūno. Augalas nedidukas, maždaug 20–50 cm aukščio, vienmetis. Žiedai ryškiai geltoni, o nuo kitų barškučių jį galima atskirti pagal liaukingus plaukelius, kuriais apaugusi taurelė ir kitos augalo dalys; žydi gan vėlai – liepą ir rugpjūtį. Kaip ir kiti barškučiai yra pusiau parazitinis augalas, t.y., fotosintezę atlieka pats, tačiau savo šaknimis prisitvirtina prie kitų žolinių augalų šaknų ir iš jų pasiima dalį vandens bei mineralinių medžiagų. Tai viena priežasčių, kodėl barškučiai gali keisti pievų augalijos struktūrą – slopindami stiprias žoles, taip sudarydami daugiau galimybių kitoms rūšims. Auga tik kalkingose šaltiniuotose žemapelkėse ar šlapiose pievose. Ypač garsios Viidumäe rezervato šaltiniuotos pelkės, kuriose šis augalas ir buvo atrastas. Šį barškutį 1933 m. vasarą aptiko gydytojas ir botanikos mėgėjas Bernhard Saarsoo. Iš pradžių augalas buvo palaikytas žinoma kito barškučio rūšimi, o savarankiškos rūšies statusą gavo tik 1955 m. Ir pats pavadinimas osiliensis prasmingas, jis kilęs iš žodžio Ösel – senojo vokiško Saremos pavadinimo. Taigi Rhinanthus osiliensis iš esmės reiškia Saremos barškutis. Buvo manoma, kad toks pats augalas auga ir Gotlando saloje. Tačiau genetiniai tyrimai parodė, kad Gotlando ir Saremos barškučiai yra skirtingos evoliucinės linijos, susiformavusios kaip atskiros rūšys. Saremo rūšis labai pažeidžiama dėl savo specifinės buveinės, nes per XX a. daug kalkingų žemapelkių buvo nusausinta arba jos apaugo krūmais ir medžiais. Genetiniai tyrimai parodė, kad tirtos Saremos populiacijos praeityje patyrė didelį individų skaičiaus sumažėjimą. Estijoje jis saugomas ir įtrauktas į Raudonąją knygą nuo 1958 metų. Mokslininkai mano, kad Saremos barškutis galbūt palyginti jaunas, tik po paskutinio ledynmečio susiformavęs endemas, o ne kažkokios labai senos floros reliktas. Todėl jis yra puikus pavyzdys, kaip izoliuotoje Baltijos jūros saloje ir labai specifinėje – kalkingoje šaltiniuotoje pelkėje – gali formuotis savita augalo rūšis.
Tai dar vienas išskirtinis augalas Saremo saloje. Kažkada kukmedžiai savaime augo ir Lietuvoje, bet deja, jie buvo išnaikinti. Šiek tiek kukmedžių dar galima rasti ir Latvijos miškuose. Tai visžalis spygliuotis medis arba krūmas su švelniais spygliais ir raudonomis uogomis (kurios iš tiesų yra netikri kankorėžiai). Saremos saloje jų auga nemaži plotai po keliasdešimt hektarų, bet nei viename žemėlapyje jų nerasi pažymėtų, nes Estijoje labai griežtai saugomi. Dėl švelnesnio ir jūrinio klimato kukmedžiui palankiausios būtent Saremos ir Hiumos salos bei vakarinė žemyninės Estijos dalis. Saremoje jis dažniausiai auga drėgnuose, ūksminguose miškuose, neretai kalkinguose dirvožemiuose. Įdomu tai, kad Saremos kukmedžiai dažnai nėra tokie, kokius įsivaizduojame, matydami seną kukmedį Vakarų Europos parke. Gamtos sąlygomis jie gali būti žemi, kreivi, krūmiški, augti po kitų medžių lajomis. Tačiau palankiose vietose susiformuoja kaip tikri medžiai. Kukmedžio retumą Estijoje lėmė ne vien klimatas. Kadangi mediena labai kieta, elastinga, dekoratyvi ir patvari, tad nuo seno buvo vertinama, todėl medžiai buvo smarkiai kertami ir istoriškai jį labai paveikė kirtimas dėl itin vertingos medienos. Būtent dėl medienos kukmedžiai buvo beveik išnaikinti Latvijoje ir visiškai iškirsti Lietuvoje. Be to, kukmedis auga labai lėtai, o jo populiacijos sunkiai atsikuria.
Saremos salos ypatingajam augalų trejetukui reikėtų priskirti ir pajūrinį sotvarą. Saloje jam labai patinka drėgnos, pelkėtos ir šaltiniuotos vietos. Pavyzdžiui, Viidumäe gamtiniame rezervate sotvarai auga pelkėse kartu su kitais šlapių kalkingų buveinių augalais. Estijoje sotvaras yra retas ir saugomas, nors nėra toks retas kaip Lietuvoje. Pats augalas užauga kaip 0,5–1,5 m aukščio aromatingu krūmu, patrynus lapus juntamas stiprus sakų ir prieskonių kvapas. Dažniausiai jis dvinamis – vyriškieji ir moteriškieji žiedai auga ant skirtingų krūmų. Šaknyse gyvena Frankia bakterijos, todėl sotvaras geba fiksuoti atmosferos azotą ir gali augti labai maisto medžiagų neturtingose šlapynėse. Garsiajam \"Rygos balzamui\" būtent sotvaras suteikia ypatingą aromatą ir skonį. Lietuvoje sotvaro lapelių XIX a. kartais dėdavo ir į \"Trejas devynerias\", bet jau keli dešimtmečiai, kai jis paskelbtas saugomu ir retu, tad skinti negalima. Pas braliukus latvius ir estus sotvaras nėra toks retas, bet ir ne dažnas, leidžiama skinti tik vyriškus žiedų pumpurus. Pajūrinį sotvarą alaus gamyboje pradėta naudoti dar gerokai prieš plačiai paplintant apyniams, archeologiniai duomenys rodo, kad Šiaurės Vakarų Europos aludarystėje jis naudotas maždaug prieš 2000 metų. Dėl stipraus kvapo augalas nuo seno naudotas ir kaip vabzdžius atbaidanti priemonė.
Jis vienas svarbiausių Saremos gamtinių teritorijų, ypač reikšmingas paukščiams ir augalams. Vilsandi ir vakarinė Sarema taip pat yra vienos saulėčiausių Estijos vietų. Užima apie 48 595 ha, iš kurių net du trečdalius parko teritorijos sudaro jūra, todėl tai pats „jūriškiausias“ Estijos nacionalinis parkas. Parko istorija prasidėjo 1910 m., kai Vaika salelėse buvo įsteigtas paukščių draustinis – pirmoji saugoma gamtos teritorija Baltijos šalyse (Lietuvoje pirmasis buvo įsteigtas Žuvinte 1937 m.). Parkas garsėja daugybe mažų salų, uolėtais ir smėlėtais krantais, pajūrio pievomis, kopomis, kalkingomis pelkėmis ir sekliomis lagūnomis. Čia užregistruotos 247 paukščių rūšys, parko simboliu laikoma paprastoji gaga. Vilsandi taip pat yra viena svarbiausių pilkųjų ruonių poilsio ir veisimosi vietų Estijoje. Botaniškai parkas ypač turtingas – čia aptinkamos net 32 orchidėjų rūšys, taip pat pajūrinė zunda ir balža, jau minėtas Saremo barškutis bei daug kitų retų augalų. Parke yra ir geologiškai įdomių vietų – klinčių atodangų, suakmenėjusių senovinių organizmų liekanų bei Silūro laikotarpio uolienų. Vilsandi nacionalinis parkas priklauso Natura 2000 tinklui, yra Ramsaro tarptautinės svarbos šlapynė ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervato dalis.
Išskirtinis tuo, kad čia nedideliame plote susitinka labai skirtingos buveinės ir gausi retųjų augalų flora. Jis užima 2611 ha plotą, įsteigtas 1957 m. Draustinis apima seniausią ir aukščiausią Saremos dalį, o Raunamägi kalva iškyla 58,8 m virš jūros lygio. Labai svarbus kraštovaizdžio elementas yra apie 10 km ilgio senovinis Baltijos jūros kranto skardis, susidaręs po paskutinio ledynmečio. Aukščiau skardžio vyrauja sausesnės buveinės, o jo papėdėje trykštantys šaltiniai maitina šlapynes ir kalkingas žemapelkes. Apie 85 % draustinio teritorijos užima miškai, kuriuose ypač vyrauja pušys, o pelkės sudaro apie 10 % teritorijos. Viidumäe pasižymi nepaprastai turtinga augalija – čia aptikta apie 750 induočių augalų rūšių, iš kurių net 60 yra saugomos. Draustinyje auga ir garsusis Saremos barškutis, pajūrinis sotvaras, taip pat pelkinis skiautalūpis bei kiti reti augalai, o miškuose aptinkamas europinis kukmedis ir gebenė lipikė, kuri yra Viidumäe draustinio simbolis. Viidumäe priklauso „Natura 2000“ tinklui ir Vakarų Estijos salyno UNESCO biosferos rezervatui, todėl tai viena botaniškai vertingiausių Saremos vietų.
Panga skardis yra šiaurinėje Saremos salos pakrantėje ir yra vienas įspūdingiausių salos gamtos objektų. Tai aukščiausias Saremos ir Muhu salų skardis, iškilęs maždaug 21,3 m virš Baltijos jūros. Skardis tęsiasi apie 2,5 km, o aukščiausia ir įspūdingiausia jo dalis yra ties Panga kyšuliu. Jį sudaro daugiausia silūro periodo kalkakmenio ir dolomito sluoksniai, susiformavę prieš daugiau kaip 400 milijonų metų. Uolienose galima aptikti senovinių jūros organizmų fosilijų, nes tuo metu dabartinės Saremos teritoriją dengė šilta sekli jūra. Panga skardis yra didesnės Vakarų Estijos ir Gotlando klinčių skardžių sistemos, vadinamos Baltijos klintu dalis. Skardžio papėdę nuolat ardo Baltijos jūros bangos, todėl atskiros uolienų dalys griūva ir skardis pamažu traukiasi. Nuo skardžio viršaus atsiveria puikus vaizdas į Baltijos jūrą, tačiau prie pat krašto reikia būti atsargiems, nes nėra apsauginės tvoros, o ir vėjas ten visuomet stiprus. Senovėje ši vieta turėjo ir sakralinę reikšmę, nes pasakojama, kad čia buvo aukojama jūrai. Šiandien Panga skardis yra saugomas gamtos objektas ir viena lankomiausių šiaurinės Saremos vietų.
Kali kraterį išmušė meteoritas prieš maždaug 3500 metų (kituose šaltiniuose rašo, kad prieš 7000 m.). Iš tiesų tai net ne vienas, o devynių meteoritinių kraterių laukas: vienas didelis, o kiti aštuoni mažesni krateriai išsidėstę maždaug 1 km spinduliu, nes meteoritas atmosferoje suskilo, o didžiausias gabalas išmušė pagrindinį kraterį. Šis yra apie 110 m skersmens ir 16–22 m gylio, o jo dugne telkšo nedidelis Kali ežeras. Įdomiausia tai, kad tuo metu saloje jau gyveno žmonės ir iš tų senųjų laikų išliko legenda apie ugnies stulpą iš dangaus. Kali ežerėlis esą buvo vieta, kur „Saulė nuėjo ilsėtis“. Vieta laikyta šventa, nes aptikta akmeninės sienos liekanų ir gyvulių kaulų, skirtų aukojimui. Tai vienas žinomiausių meteoritinių kraterių laukų Europoje ir viena įdomiausių Saremos geologinių vietų.
Tai viena geriausiai išlikusių viduramžių tvirtovių Baltijos šalyse, nes tikrai gana retai būna, kad viduramžių pilies kompleksas būtų išlikęs toks vientisas. Stovi Saremos salos sostinėje Kuresarėje, pradėta statyti XIV amžiuje ir buvo Saremos–Läänemaa vyskupo rezidencija. Pilis statyta kaip gynybinė tvirtovė, bet kartu buvo administracinis ir religinis vyskupijos centras. Architektūroje vyrauja vėlyvoji gotika, o masyvų kvadratinį pastatą saugo aukštos sienos ir du pagrindiniai bokštai. XVI amžiuje, pasibaigus Livonijos karų laikotarpiui, Sarema pateko Danijos valdžion, o pilis buvo pritaikyta naujiems kariniams poreikiams. XVII amžiuje salą perėmė Švedija, kuri aplink viduramžių pilį įrengė bastionus ir kitus gynybinius įtvirtinimus. Po Šiaurės karo XVIII amžiaus pradžioje Sarema kartu su pilimi atiteko Rusijos imperijai. Pilies kompleksą juosia platus vandens griovys, o į vidinį kiemą patenkama tiltu per gynybinius įtvirtinimus. Šiandien pilyje veikia Saremos muziejus, kuriame pasakojama apie salos gamtą, istoriją ir vietos žmonių gyvenimą. Kuresarės pilis išskirtinė tuo, kad jos viduramžiška struktūra išliko nepaprastai vientisa, todėl čia ypač lengva įsivaizduoti, kaip atrodė XIV–XV amžių vyskupo tvirtovė. Per Antrąjį pasaulinį karą pilies istorija buvo daug tragiškesnė, nes 1940–1941 metais, sovietų okupacijos metu, pilies teritorija buvo naudojama represijoms: 1941 m. pilies kieme ir šulinyje buvo aptikti nužudytų žmonių kūnai.
Šį parką pradėjo kurti vietinis kalvis Mihkelis Randas, gimęs XIX amžiaus pabaigoje. Pirmuosius medžius jis pasodino XX a. pradžioje, o sistemingai dendrologinį parką M.Randas pradėjo kurti 1925 m. maždaug 0,4 ha plote, taip gelbėdamasis nuo liūdesio, kai mirė gimdydama jo jauna žmona su sūneliu. Kadangi po plonu dirvožemio sluoksniu buvo kalkakmenis, jis iškirsdavo jame duobes ir į sodą atgabeno daugybę vežimų derlingos žemės. Medžių ir krūmų jis parsiveždavo iš įvairių Saremos parkų bei sodų, vėliau jų ieškojo Taline, Tartu ir Viljandyje, o sėklų ir sodinukų jam parveždavo ir jūreiviai, kuriems jis dirbdavo kalvio darbus. Ypač Mihkelis mėgo spygliuočius, kaip pats sakė, jis lapuočius sodino tik tam, kad jie padėtų išryškinti spygliuočių grožį. 1925 m. jis pasodino tujų alėją, vėliau pramintą „Mergelių alėja“; buvo net sakoma, kad susikibę rankomis ir alėja praėję vaikinas ir mergina, jei juos kas nors pamatys, liks vienas kitam ištikimi visam gyvenimui. Šiandien dendrologiniame parke auga daugiau kaip 100 medžių ir krūmų rūšių, tarp jų nemažai svetimžemių, o pats parkas saugomas kaip gamtos objektas.
Jis nepralenkiamas tarp visų Žemės medžių savo masyvumu ir galingumu. Šis unikalus medis natūraliai auga vienintelėje vietoje pasaulyje – Sierra Nevados kalnuose Šiaurės Amerikoje, nedideliame, tik 144 m2 plote. Kalnai nėra iš aukštųjų, siekiatys iki 2700 m virš jūros lygio, bet mamutmedžiai juose jaučiasi puikiai. Čia įkurtas nacionalinis mamutmedžių parkas. Angliakalbiai mamutmedžius vadina Sequoia, ir šis pavadinimas dažnai supainioja. Nes tai, ką mes lietuviškai vadiname sekvoja, yra visai kitas augalas. Sekvojos taip pat auga Šiaurės Amerikoje, sekvojų nacionaliniame parke. Angliškai sekvoja vadinama California Redwood. Mamutmedžiai nuo sekvojų gerokai skiriasi pagal išvaizdą – mamutmedžių šakelių spygliai aštrūs ir panašūs į kadagių, o sekvojų – švelnūs, panašūs į eglių.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/07/Nr.1.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/07/Nr.2.JPG\")
Mamutmedžiai nėra patys aukščiausi pasaulio medžiai. Nors jų ūgis ir nemažas, gali siekti net 100 – 130 metrų (aukščiausias Lietuvos medis siekia apie 50 m). Jie taip pat nėra ir seniausi Žemės medžiai, juos lenkia 4000 – 5000 m. amžiaus europinis kukmedis, gajoji pušis ir kt. Šiuo metu pačio seniausio mamutmedžio amžius siekia apie 3700 m. Storiausio pasaulio medžio rinkimuose mamutmedis užima 3-ąją vietą su 8,9 m skersmens liemeniu, o pirmosios vietos laimėtojo baobabo skersmuo – net 16 metrų (medžio skersmuo paprastai matuojamas ne prie pat žemės, o 1,3-1,4 m aukštyje). Bet nei vienas pasaulio medis neprilygsta mamutmedžiui vardu Generolas Šermanas. Jie sukaupia daugiausiai medienos iš visų pasaulio medžių. Jeigu jo visą medieną paskaičiuotume kubiniais metrais, tai ji užimtų net 1488 m3 ! Palyginimui – vienos galingos ir storos lietuviškos pušies medienos tūris yra tik apie 5 – 6 m3. Jo aukštis siekia 84 m, sveria apie 2000 tonų, o jo žievė apie 0,6 m storio. Šio medžio pagrindo plotas užimtų visos krepšinio aikštelės dydžio plotą. Iš viso nacionaliniame parke auga 11 tūkst. mamutmedžių, iš kurių dauguma turi vardus – Sentinelis, Prezidentas, generolas Grantas ir kt.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/07/Nr.4.JPG\")
Jos smulkutės, tik 0,5 cm dydžio, bet jose užkoduota daug „megabaitų“ svarbios informacijos. Pvz., kad sėklos iš kankorėžių paprastai išbyra po miškų gaisrų, kuriuos sukelia žaibai. Mums tai paradoksas, bet taip jau evoliucijos sutvarkyta, nes po gaisro atsiranda dideli tušti plotai, kuriuose niekas neužstoja saulės šviesos, o pelenai – puiki trąša „mamutukų“ daigams. Seni medžiai žaibų ir gaisrų nebijo, juos saugo stora žievė, kurioje nėra dervų.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/07/Nr.6.JPG\")
Dar įdomu tai, kad mamutmedžiai, skirtingai nei dauguma medžių, kuo senesni, tuo sparčiau auga. Šį neįtikėtiną faktą neseniai atrado amerikiečių mokslininkai. Per metus senas mamutmedis procentiškai priauga medienos daugiau nei jaunas medis. Senus medžius labai retai išverčia audros, nes jų šaknų sistema galinga ir tvirta. Šakos irgi drūtos – kelių metrų storio šakos nenulūžta ir gali atlaikyti kelių tonų sniego masę. Medieną retai kada griaužia vabzdžiai kenkėjai, o nuo puvinio saugo joje esančios tanino rūgštys.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/07/Nr.5.JPG\")
XIX a. mamutmedžius pradėta masiškai kirsti. Nuo išnaikinimo juos išgelbėjo dar viena įdomi savybė: nepaisant to, kad medžiai atsparūs audroms, ugniai ir šalčiui, bet jų mediena yra tokia trapi, kad nukirsti kamienai dažnai tiesiog subyrėdavo į gabaliukus, tad tikdavo tik skiedroms. Uždraudus jų kirtimą ir įkūrus nacionalinį parką, mamutmedžių giraitė tapo kur kas pelningesnis kaip turistinis, o ne medienos pramonės objektas. Deja, sekvojoms pasisekė mažiau, nes jų mediena gerokai vertingesnė, tad nuolat vyksta konfliktas tarp gamtosaugininkų ir medienos verslininkų – ar palikti gyvus ir unikalius medžius, ar iškirsti juos medienos pramonei.
Didieji mamutmedžiai šiuo metu auga daugelio šalių parkuose, botanikos soduose bei namų kiemuose. Žinoma, tokio aukščio ir storio kaip Sierra Nevados kalnuose jie nepasiekia, bet vis tiek užauga nemaži. Europoje jie geriausiai jaučiasi Pietų ir Vidurio Europos šalyse. Lietuvoje gali augti, nes, kaip ir savo tėvynėje ištveria iki -300 C šaltį. Bet mūsų žiemomis jiems trūksta gausaus sniego, kuris apsaugo jaunus augalus nuo šalčių. Be to, jie gan sunkiai ištveria permainingas lietuviškas žiemas su atodrėkiais. Bet jeigu norime kažko išskirtinio ir įdomaus savo sode, auginkime galingiausią pasaulio medį – didįjį mamutmedį.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/07/Nr.7.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/07/Nr.8.JPG\")
Jis nepralenkiamas tarp visų Žemės medžių savo masyvumu ir galingumu. Šis unikalus medis natūraliai auga vienintelėje vietoje pasaulyje – Sierra Nevados kalnuose Šiaurės Amerikoje, nedideliame, tik 144 m2 plote. Kalnai nėra iš aukštųjų, siekiatys iki 2700 m virš jūros lygio, bet mamutmedžiai juose jaučiasi puikiai. Čia įkurtas nacionalinis mamutmedžių parkas. Angliakalbiai mamutmedžius vadina Sequoia, ir šis pavadinimas dažnai supainioja. Nes tai, ką mes lietuviškai vadiname sekvoja, yra visai kitas augalas. Sekvojos taip pat auga Šiaurės Amerikoje, sekvojų nacionaliniame parke. Angliškai sekvoja vadinama California Redwood. Mamutmedžiai nuo sekvojų gerokai skiriasi pagal išvaizdą – mamutmedžių šakelių spygliai aštrūs ir panašūs į kadagių, o sekvojų – švelnūs, panašūs į eglių.
Mamutmedžiai nėra patys aukščiausi pasaulio medžiai. Nors jų ūgis ir nemažas, gali siekti net 100 – 130 metrų (aukščiausias Lietuvos medis siekia apie 50 m). Jie taip pat nėra ir seniausi Žemės medžiai, juos lenkia 4000 – 5000 m. amžiaus europinis kukmedis, gajoji pušis ir kt. Šiuo metu pačio seniausio mamutmedžio amžius siekia apie 3700 m. Storiausio pasaulio medžio rinkimuose mamutmedis užima 3-ąją vietą su 8,9 m skersmens liemeniu, o pirmosios vietos laimėtojo baobabo skersmuo – net 16 metrų (medžio skersmuo paprastai matuojamas ne prie pat žemės, o 1,3-1,4 m aukštyje). Bet nei vienas pasaulio medis neprilygsta mamutmedžiui vardu Generolas Šermanas. Jie sukaupia daugiausiai medienos iš visų pasaulio medžių. Jeigu jo visą medieną paskaičiuotume kubiniais metrais, tai ji užimtų net 1488 m3 ! Palyginimui – vienos galingos ir storos lietuviškos pušies medienos tūris yra tik apie 5 – 6 m3. Jo aukštis siekia 84 m, sveria apie 2000 tonų, o jo žievė apie 0,6 m storio. Šio medžio pagrindo plotas užimtų visos krepšinio aikštelės dydžio plotą. Iš viso nacionaliniame parke auga 11 tūkst. mamutmedžių, iš kurių dauguma turi vardus – Sentinelis, Prezidentas, generolas Grantas ir kt.
Jos smulkutės, tik 0,5 cm dydžio, bet jose užkoduota daug „megabaitų“ svarbios informacijos. Pvz., kad sėklos iš kankorėžių paprastai išbyra po miškų gaisrų, kuriuos sukelia žaibai. Mums tai paradoksas, bet taip jau evoliucijos sutvarkyta, nes po gaisro atsiranda dideli tušti plotai, kuriuose niekas neužstoja saulės šviesos, o pelenai – puiki trąša „mamutukų“ daigams. Seni medžiai žaibų ir gaisrų nebijo, juos saugo stora žievė, kurioje nėra dervų.
Dar įdomu tai, kad mamutmedžiai, skirtingai nei dauguma medžių, kuo senesni, tuo sparčiau auga. Šį neįtikėtiną faktą neseniai atrado amerikiečių mokslininkai. Per metus senas mamutmedis procentiškai priauga medienos daugiau nei jaunas medis. Senus medžius labai retai išverčia audros, nes jų šaknų sistema galinga ir tvirta. Šakos irgi drūtos – kelių metrų storio šakos nenulūžta ir gali atlaikyti kelių tonų sniego masę. Medieną retai kada griaužia vabzdžiai kenkėjai, o nuo puvinio saugo joje esančios tanino rūgštys.
XIX a. mamutmedžius pradėta masiškai kirsti. Nuo išnaikinimo juos išgelbėjo dar viena įdomi savybė: nepaisant to, kad medžiai atsparūs audroms, ugniai ir šalčiui, bet jų mediena yra tokia trapi, kad nukirsti kamienai dažnai tiesiog subyrėdavo į gabaliukus, tad tikdavo tik skiedroms. Uždraudus jų kirtimą ir įkūrus nacionalinį parką, mamutmedžių giraitė tapo kur kas pelningesnis kaip turistinis, o ne medienos pramonės objektas. Deja, sekvojoms pasisekė mažiau, nes jų mediena gerokai vertingesnė, tad nuolat vyksta konfliktas tarp gamtosaugininkų ir medienos verslininkų – ar palikti gyvus ir unikalius medžius, ar iškirsti juos medienos pramonei.
Didieji mamutmedžiai šiuo metu auga daugelio šalių parkuose, botanikos soduose bei namų kiemuose. Žinoma, tokio aukščio ir storio kaip Sierra Nevados kalnuose jie nepasiekia, bet vis tiek užauga nemaži. Europoje jie geriausiai jaučiasi Pietų ir Vidurio Europos šalyse. Lietuvoje gali augti, nes, kaip ir savo tėvynėje ištveria iki -300 C šaltį. Bet mūsų žiemomis jiems trūksta gausaus sniego, kuris apsaugo jaunus augalus nuo šalčių. Be to, jie gan sunkiai ištveria permainingas lietuviškas žiemas su atodrėkiais. Bet jeigu norime kažko išskirtinio ir įdomaus savo sode, auginkime galingiausią pasaulio medį – didįjį mamutmedį.