![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/05/DSC_0024.JPG\")
Paprastai šie prieskoniai sukelia problemų tada, kai vartojami per dažnai ar dideliais kiekiais arba kai žmogus, pats to nežinodamas yra jiems alergiškas. Tad šį kartą apie prieskoninių augalų penketuką, kuriuos augindami ir naudodami su maistu turėtumėte būti atsargesni.
Jis dar vadinamas pelynu, savaime auga Lietuvoje, paprastai randamas nederlingose ir sausose vietose, dykvietėse ar pakelėse. Dažnai auginamas ir prieskonių darželiuose. Nuo senų laikų pelyno antžeminė dalis buvo naudojama apetitui gerinti, apsinuodijus maistu ir įvairiems virškinimo bei kitiems sutrikimams gydyti ar norint patiekalams suteikti kartumą. Deja, didelės pelynų dozės vietoj gydančio poveikio gali pavirsti nuodu. Jau nuo XIX a. Europos pasiturintys miestiečiai pradėjo dažnai gurkšnoti alkoholinį gėrimą absentą, pasižymintį kartumu ir skirtą apetitui pagerinti prieš valgį. O jeigu kas nors padaugindavo šio žalsvo gėrimo, pradėdavo matyti haliucinacijas, regimi vaizdai nusidažydavo geltona spalva, prasidėdavo nemiga, psichozė. Per didelis pelynų kiekis taip pat gali sukelti pykinimą, vėmimą, traukulius, skrandžio ir žarnyno opas. Manoma, kad net garsusis olandų tapytojas Van Gogas nutapė ne vieną žymų savo paveikslą, paveiktas absento, kurį jis labai mėgo. Yra išlikusi legenda, kad kai velnias po Adomo ir Ievos sugundymo bėgo iš Rojaus sodų, jo paliktuose pėdsakuose sudygo pelyno žolė. Geriant pelyno arbatą, 1 šaukštelį žaliavos reikėtų užpilti 2 stiklinėmis verdančio vandens ir gerti ne daugiau kaip ¼ arbatos stiklinės tris kartus per dieną. Vartoti pelynų arbatą reikėtų ne ilgiau kaip vieną mėnesį ir tik pasitarus su vaistininku, nusimanančiu apie vaistažolių poveikį.
Rozmarinas yra įprastas ir dažnas augalas ne tik Pietų šalių, bet ir mūsų virtuvėse. Švieži ir džiovinti rozmarinai naudojami kaip prieskoniai mėsai, žuviai, sriuboms, salotoms, daržovių, grybų patiekalams ir picoms gardinti. Eterinis aliejus dažnai naudojamas parfumerijoje ir kosmetikoje. Tačiau tiems, kurie ypač mėgsta gausiai paskaninti maistą rozmarino šakelėmis, reikėtų būti atsargesniems, nes dideli rozmarino kiekiai gali sukelti spazmus, vėmimą ir komą; užsienio spaudoje yra aprašyti net keli mirties atvejai. Tiesa, daugiau žalos rozmarinas gali padaryti tada, kai žmogus yra alergiškas šiam augalui, o dažniausiai – jo aliejui. Rozmarinai gali alergizuoti odą, sukelti bėrimus, paraudimą. Rozmarinų preparatais gydomos įvairios ligos ir negalavimai: sąnarių, širdies, nervų, menopauzės bei kt. Eterinis aliejus naudojamas gaminant higienos ir kosmetikos prekes. Rozmarinai Lietuvoje nežiemoja arba žiemoja rūpestingai pridengti, nes jiems pas mus per šalta, jie gali ištverti ne didesnį nuo -5 iki -10 C šaltį. Tad žiemą augalą galima auginti erdviame vazone kambaryje ar šiltnamyje, o šiltuoju metų laiku išnešti į lauką. Tiesa, kambario sąlygomis rozmarinai paprastai skursta, nes jie mėgsta saulėtas vietas.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/05/DSC_0124.JPG\")
Katžolė irgi atrodo toks nekaltas augalas, dažnai auginamas darželiuose kaip aromatinis ir prieskoninis augalas. Maži jos kiekiai turi gydančių savybių ir veikia raminančiai, bet didesni kiekiai gali sukelti haliucinacijas, euforiją, odos bėrimus, sutrikdyti orientaciją, tad patariama katžolės arbatos negerti prieš vairuojant. Katžolių eterinį aliejų taip pat patariama nevartoti žmonėms, kurie alergiški notrelinių šeimos augalams. O kodėl ši žolė pavadinta katės vardu ? Nes ją paprastai mėgsta katės, jos trinasi į augalą ar kramsnoja lapelius, nes svaiginantis poveikis panašus kaip valerijono, tik kiek silpnesnis. Panašiai katžolės svaiginančiai veikia ir žmones, jeigu jie dažnai ir dideliais kiekiais jas vartoja. Beje, sakoma, kad katžolės kvapas nepatinka žiurkėms, tad jas galima naudoti šių graužikų atbaidymui. Viduramžiais buvo manoma, kad nuo katžolių žmogus tampa irzlus ir piktas, tad budeliams prieš darbą patardavo užkrimsti katžolių, kad būtų blogos nuotaikos ir be gailesčio atliktų savo darbą. Gėlynuose dažnai auginamos ir kitos, dekoratyvinės katžolės rūšys, kurios pasižymi panašiomis vaistinėmis savybėmis kaip ir paprastoji katžolė, bet yra silpnesnio poveikio. Katžolės mėgsta augti saulėtoje vietoje arba daliniame pavėsyje, lengvoje ir vidutiniškai derlingoje dirvoje, paprastai gerai žiemoja lietuviškomis sąlygomis.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/05/DSC_0681.JPG\")
Ją tiesiog būtina paminėti, nes pastaraisiais metais, leidus legaliai auginti Lietuvoje, jos vis labiau populiarėja. Ar žinote, kad kanapė, kartu su javais yra vienas iš pirmųjų žmonių sukultūrintų augalų ? Ir pirmasis popierius, išrastas Kinijoje buvo pagamintas iš kanapių, o ne iš medienos. Garsioji JAV nepriklausomybės deklaracija 1776 m. taip pat buvo parašyta ant kanapinio popieriaus. Ko gero, nei vienas augalas Lietuvoje pastaruoju metu nesukėlė tiek diskusijų kaip kanapės. Kanapės nėra savaiminis mūsų krašto augalas, bet manoma, kad Lietuvos teritorijoje žmonės jas augina tiek maistui, tiek pluoštui išgauti jau kelis tūkstančius metų. Nuo 2014 m. ūkininkams oficialiai leidžiama kanapes auginti legaliai, bet tik pluoštines, kuriose beveik nėra THC (tetrahidrokanabinolio) ir jos nevartojamos kaip narkotinė medžiaga. „Blogosios“ kanapės ne tik sukelia haliucinacijas bei kliedesius, bet ir paranoją, nerimą, įvairius širdies sutrikimus, hipotenziją (žemą kraujo spaudimą), katalepsiją (viso kūno raumenų sustingimą) bei kitus negalavimus. Iš kanapių išgaunamos ir medžiagos, turinčios daug gerų savybių – priešvėžinių, regėjimą gerinančių, antibakterinių, taip pat įvairių vitaminų, mineralų bei amino rūgščių; jos yra naudojamos tiek žmonių, tiek gyvūnų vaistinių preparatų bei maisto gamyboje. Ten, kur kanapės legalizuotos, jos vartojamos šviežios ir džiovintos, dedamos į mėsos ir žuvies patiekalus, salotas, sriubas. Mokslininkai vis dar tiria kanapių sudėtį ir kasmet atranda daug naujų ir įdomių dalykų. Nors maistui skirtų kanapių sėklų galima nusipirkti sveiko maisto krautuvėse, bet geriau jų darže nesėti, nes net ir pluoštinėse kanapėse gali būti kad ir mažai, iki 0,2 proc. THC, o pagal Lietuvos įstatymus šią medžiagą draudžiama naudoti išvis, nei medicininiais, nei maisto tikslais. Todėl jeigu kartais jūsų darže kanapės pasisės pačios (o tai būna ne taip jau retai), tai tuo nesidžiaukite ir geriau jas sunaikinkite, nes jas auginti draudžiama, tad galite sulaukti baudos, nepadės jokie pasiaiškinimai, kad pačios pasisėjo.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/05/DSC_0129.JPG\")
Štai dar vienas pagal narkotizuojantį poveikį į kompaniją kanapei tinkantis augalas, iš kurio gaminami tokie narkotikai kaip opiumas, heroinas, morfijus bei kt. Nuodingiausia augalo dalis – nesubrendusi sėklų dėžutė. Pirmųjų duomenų apie aguonų poveikį randama dar 4000 pr. m. e. Egipto rankraščiuose, kuriuose užsimenama, kad motinos savo kūdikiams duodavo pakramtyti džiovintų aguonų galvučių, kad šie neverktų, dygstant pirmiesiems dantukams. Bet net jei esate labai smalsūs, geriau neragaukite nesubrendusių aguonų – jos yra ne tik labai karčios, bet ir vietoj laukiamo apsvaigimo sukels įvairius negalavimus: pykinimą, vėmimą, galvos svaigimą, sąmonės netekimą – na, geriau visko net ir nevardinti. Nors Lietuvoje daržines aguonas auginti draudžiama ir savaime pasisėjusias būtina išnaikinti, bet be jų sėklų neįsivaizduojame saldumynų ir Kūčių stalo. Tad vienintelis būdas jų įsigyti yra nusipirkti parduotuvėse. Laukuose auganti savaiminė dirvinė ir birulė aguona bei gėlynuose auginamos dekoratyvinės aguonų rūšys neturi neigiamo poveikio, tad galima drąsiai jas auginti.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/05/DSC_0136.JPG\")
Paprastai šie prieskoniai sukelia problemų tada, kai vartojami per dažnai ar dideliais kiekiais arba kai žmogus, pats to nežinodamas yra jiems alergiškas. Tad šį kartą apie prieskoninių augalų penketuką, kuriuos augindami ir naudodami su maistu turėtumėte būti atsargesni.
Jis dar vadinamas pelynu, savaime auga Lietuvoje, paprastai randamas nederlingose ir sausose vietose, dykvietėse ar pakelėse. Dažnai auginamas ir prieskonių darželiuose. Nuo senų laikų pelyno antžeminė dalis buvo naudojama apetitui gerinti, apsinuodijus maistu ir įvairiems virškinimo bei kitiems sutrikimams gydyti ar norint patiekalams suteikti kartumą. Deja, didelės pelynų dozės vietoj gydančio poveikio gali pavirsti nuodu. Jau nuo XIX a. Europos pasiturintys miestiečiai pradėjo dažnai gurkšnoti alkoholinį gėrimą absentą, pasižymintį kartumu ir skirtą apetitui pagerinti prieš valgį. O jeigu kas nors padaugindavo šio žalsvo gėrimo, pradėdavo matyti haliucinacijas, regimi vaizdai nusidažydavo geltona spalva, prasidėdavo nemiga, psichozė. Per didelis pelynų kiekis taip pat gali sukelti pykinimą, vėmimą, traukulius, skrandžio ir žarnyno opas. Manoma, kad net garsusis olandų tapytojas Van Gogas nutapė ne vieną žymų savo paveikslą, paveiktas absento, kurį jis labai mėgo. Yra išlikusi legenda, kad kai velnias po Adomo ir Ievos sugundymo bėgo iš Rojaus sodų, jo paliktuose pėdsakuose sudygo pelyno žolė. Geriant pelyno arbatą, 1 šaukštelį žaliavos reikėtų užpilti 2 stiklinėmis verdančio vandens ir gerti ne daugiau kaip ¼ arbatos stiklinės tris kartus per dieną. Vartoti pelynų arbatą reikėtų ne ilgiau kaip vieną mėnesį ir tik pasitarus su vaistininku, nusimanančiu apie vaistažolių poveikį.
Rozmarinas yra įprastas ir dažnas augalas ne tik Pietų šalių, bet ir mūsų virtuvėse. Švieži ir džiovinti rozmarinai naudojami kaip prieskoniai mėsai, žuviai, sriuboms, salotoms, daržovių, grybų patiekalams ir picoms gardinti. Eterinis aliejus dažnai naudojamas parfumerijoje ir kosmetikoje. Tačiau tiems, kurie ypač mėgsta gausiai paskaninti maistą rozmarino šakelėmis, reikėtų būti atsargesniems, nes dideli rozmarino kiekiai gali sukelti spazmus, vėmimą ir komą; užsienio spaudoje yra aprašyti net keli mirties atvejai. Tiesa, daugiau žalos rozmarinas gali padaryti tada, kai žmogus yra alergiškas šiam augalui, o dažniausiai – jo aliejui. Rozmarinai gali alergizuoti odą, sukelti bėrimus, paraudimą. Rozmarinų preparatais gydomos įvairios ligos ir negalavimai: sąnarių, širdies, nervų, menopauzės bei kt. Eterinis aliejus naudojamas gaminant higienos ir kosmetikos prekes. Rozmarinai Lietuvoje nežiemoja arba žiemoja rūpestingai pridengti, nes jiems pas mus per šalta, jie gali ištverti ne didesnį nuo -5 iki -10 C šaltį. Tad žiemą augalą galima auginti erdviame vazone kambaryje ar šiltnamyje, o šiltuoju metų laiku išnešti į lauką. Tiesa, kambario sąlygomis rozmarinai paprastai skursta, nes jie mėgsta saulėtas vietas.
Katžolė irgi atrodo toks nekaltas augalas, dažnai auginamas darželiuose kaip aromatinis ir prieskoninis augalas. Maži jos kiekiai turi gydančių savybių ir veikia raminančiai, bet didesni kiekiai gali sukelti haliucinacijas, euforiją, odos bėrimus, sutrikdyti orientaciją, tad patariama katžolės arbatos negerti prieš vairuojant. Katžolių eterinį aliejų taip pat patariama nevartoti žmonėms, kurie alergiški notrelinių šeimos augalams. O kodėl ši žolė pavadinta katės vardu ? Nes ją paprastai mėgsta katės, jos trinasi į augalą ar kramsnoja lapelius, nes svaiginantis poveikis panašus kaip valerijono, tik kiek silpnesnis. Panašiai katžolės svaiginančiai veikia ir žmones, jeigu jie dažnai ir dideliais kiekiais jas vartoja. Beje, sakoma, kad katžolės kvapas nepatinka žiurkėms, tad jas galima naudoti šių graužikų atbaidymui. Viduramžiais buvo manoma, kad nuo katžolių žmogus tampa irzlus ir piktas, tad budeliams prieš darbą patardavo užkrimsti katžolių, kad būtų blogos nuotaikos ir be gailesčio atliktų savo darbą. Gėlynuose dažnai auginamos ir kitos, dekoratyvinės katžolės rūšys, kurios pasižymi panašiomis vaistinėmis savybėmis kaip ir paprastoji katžolė, bet yra silpnesnio poveikio. Katžolės mėgsta augti saulėtoje vietoje arba daliniame pavėsyje, lengvoje ir vidutiniškai derlingoje dirvoje, paprastai gerai žiemoja lietuviškomis sąlygomis.
Ją tiesiog būtina paminėti, nes pastaraisiais metais, leidus legaliai auginti Lietuvoje, jos vis labiau populiarėja. Ar žinote, kad kanapė, kartu su javais yra vienas iš pirmųjų žmonių sukultūrintų augalų ? Ir pirmasis popierius, išrastas Kinijoje buvo pagamintas iš kanapių, o ne iš medienos. Garsioji JAV nepriklausomybės deklaracija 1776 m. taip pat buvo parašyta ant kanapinio popieriaus. Ko gero, nei vienas augalas Lietuvoje pastaruoju metu nesukėlė tiek diskusijų kaip kanapės. Kanapės nėra savaiminis mūsų krašto augalas, bet manoma, kad Lietuvos teritorijoje žmonės jas augina tiek maistui, tiek pluoštui išgauti jau kelis tūkstančius metų. Nuo 2014 m. ūkininkams oficialiai leidžiama kanapes auginti legaliai, bet tik pluoštines, kuriose beveik nėra THC (tetrahidrokanabinolio) ir jos nevartojamos kaip narkotinė medžiaga. „Blogosios“ kanapės ne tik sukelia haliucinacijas bei kliedesius, bet ir paranoją, nerimą, įvairius širdies sutrikimus, hipotenziją (žemą kraujo spaudimą), katalepsiją (viso kūno raumenų sustingimą) bei kitus negalavimus. Iš kanapių išgaunamos ir medžiagos, turinčios daug gerų savybių – priešvėžinių, regėjimą gerinančių, antibakterinių, taip pat įvairių vitaminų, mineralų bei amino rūgščių; jos yra naudojamos tiek žmonių, tiek gyvūnų vaistinių preparatų bei maisto gamyboje. Ten, kur kanapės legalizuotos, jos vartojamos šviežios ir džiovintos, dedamos į mėsos ir žuvies patiekalus, salotas, sriubas. Mokslininkai vis dar tiria kanapių sudėtį ir kasmet atranda daug naujų ir įdomių dalykų. Nors maistui skirtų kanapių sėklų galima nusipirkti sveiko maisto krautuvėse, bet geriau jų darže nesėti, nes net ir pluoštinėse kanapėse gali būti kad ir mažai, iki 0,2 proc. THC, o pagal Lietuvos įstatymus šią medžiagą draudžiama naudoti išvis, nei medicininiais, nei maisto tikslais. Todėl jeigu kartais jūsų darže kanapės pasisės pačios (o tai būna ne taip jau retai), tai tuo nesidžiaukite ir geriau jas sunaikinkite, nes jas auginti draudžiama, tad galite sulaukti baudos, nepadės jokie pasiaiškinimai, kad pačios pasisėjo.
Štai dar vienas pagal narkotizuojantį poveikį į kompaniją kanapei tinkantis augalas, iš kurio gaminami tokie narkotikai kaip opiumas, heroinas, morfijus bei kt. Nuodingiausia augalo dalis – nesubrendusi sėklų dėžutė. Pirmųjų duomenų apie aguonų poveikį randama dar 4000 pr. m. e. Egipto rankraščiuose, kuriuose užsimenama, kad motinos savo kūdikiams duodavo pakramtyti džiovintų aguonų galvučių, kad šie neverktų, dygstant pirmiesiems dantukams. Bet net jei esate labai smalsūs, geriau neragaukite nesubrendusių aguonų – jos yra ne tik labai karčios, bet ir vietoj laukiamo apsvaigimo sukels įvairius negalavimus: pykinimą, vėmimą, galvos svaigimą, sąmonės netekimą – na, geriau visko net ir nevardinti. Nors Lietuvoje daržines aguonas auginti draudžiama ir savaime pasisėjusias būtina išnaikinti, bet be jų sėklų neįsivaizduojame saldumynų ir Kūčių stalo. Tad vienintelis būdas jų įsigyti yra nusipirkti parduotuvėse. Laukuose auganti savaiminė dirvinė ir birulė aguona bei gėlynuose auginamos dekoratyvinės aguonų rūšys neturi neigiamo poveikio, tad galima drąsiai jas auginti.
Šiemet sakuros pradėjo žydėti anksčiau, nors šįmet pavasaris ir šaltesnis. Dažnai sakurų žiedus nušaldo pavasarinės šalnos, tad kartais žydėjimo stebuklas ir neįvyksta. Todėl reikia skubėti džiaugtis jomis, nes žydėjimas gan trumpas, paprastai trunkantis ne ilgiau kaip 8-10 dienų, o kartais netrunka nė savaitės, ypač jei pasitaiko šaltos ir vėjuotos dienos. Galimybių džiaugtis sakuromis kiekvienais metais Lietuvoje vis didėja, nes vis daugiau miestų ir miestelių sodina šiuos gražius medelius ir kai kur atsiranda visai nemaži sodai, kaip pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune ar Alytuje.
Ji dar kartais vadinama ir sakūra. Tai dekoratyvinė vyšnia, natūraliai auganti Tolimuose Rytuose (Japonijoje, Kinijoje). Mes auginame paprastąją vyšnią (Prunus cerasus), kuri, beje, taip pat nėra savaiminis mūsų krašto, o tik kokius 400 metų atkeliavusi į Lietuvą. Sakuromis arba japoninėmis vyšniomis paprastai vadina šias jų rūšis: smailiadantę (Prunus serrulata), rausvąją (P. x subhirtella), ankstyvąją (P.incisa), puošniąją (P.speciosa), svyruoklinę (P.yedoensis), hokaidinę (P. nipponica) bei kitas. Šiais laikais yra nemažai sukurtų žmogaus rankomis dekoratyvinių vyšnių hibridų. Visas jas vienija puošnūs balti arba rausvi žiedai.
Be abejo, pirmiausiai todėl, kad gražiai žydi. Jas ypač vertina žmonės, kurie domisi Japonijos kultūra. Juk šioje tolimoje šalyje sakurų žydėjimo šventė Hanami turi labai senas ir gilias tradicijas. Teko lankytis Japonijoje tuo metu, kai ten žydi sakuros – ir tai tikra magija, nes sunku ir nupasakoti tą jausmą, kai patenki į žydinčių sakurų sodą. Baltų arba rausvų žiedų debesų apsuptis svaigina ir žvelgiant aukštyn į žiedus dingsta visos sunkios mintys, apima ilgesys ir kažkuo ši būsena primena vaikystę, kai visas aplinkinis pasaulis atrodė kaip nesibaigianti laimė, kai buvo galima džiaugtis pačiais paprasčiausiais gyvenimo dalykais – saule, oru, gamta, mylimais žmonėmis.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0328-1.JPG\")
Japonijoje sakurų žydėjimo metu visi tarsi išprotėja gerąja prasme: po darbų, o ypač savaitgaliais visi skuba į parkus, kur gali džiaugtis žiedais, po medžiais ant patiesalų susėda su šeimomis, su draugais ar bendradarbiais, susitinka su seniai matytais bendramoksliais, giminėmis ar bičiuliais, vaišinasi, šnekučiuojasi, medituoja ar tiesiog grožisi žiedais. Juk tas kerintis sakurų žydėjimas japonams simbolizuoja ne tik gamtos atgimimą po žiemos, bet ir visą žmogaus gyvenimą bei jo trapumą, jis primena, kad reikia būti čia ir dabar, branginti ir švęsti kiekvieną gyvenimo akimirką.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0019--3-.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0929--2-.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/2018-03-26-15.45.35.jpg\")
Ypatingas momentas ateina tada, kai nužydėję sakurų žiedlapiai pradeda kristi. Jų būna tokia gausybė, kad žemė tampa tarsi apsnigta, šio „sniego“ prikrenta į plaukus bei rūbus ir jautiesi tarsi palaiminta iš aukščiau. Žydint ir krintant sakurų žiedams žmonės prisimena brangius jiems išėjusiuosius, atleidžia priešams skriaudas ir susitaiko, o daugelis įsimylėjėlių prisipažįsta vienas kitam meilėje, susižada ar tuokiasi. Ir ko gero, nėra žavingesnio reginio, nei atsidurti po sakurų medžiais, kurie apkibę baltai rausvų žiedlapių debesimis, pamažu byrančiais ant žemės, tarsi lytų svajonių lietus, ir stebėti, kaip vėjyje linguoja žydinčios šakelės. Tad galime pasimokyti džiaugtis šių vyšnių nuostabiu žydėjimu taip, kaip tuo moka džiaugtis japonai. Juk sakuros gan greitai nubarsto žiedlapius, po jų pradeda skleistis žali lapai ir medžiai tampa įprastiniai kaip ir visi. Vėliau žiedų vietoje kartais sunoksta nedidelės ir tamsios uogos, kurias kaip ir visas vyšnias galima valgyti, tik šios nėra skanios.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/SAM_2069.JPG\")
Jeigu neturite savo sakuros, atvykite į parkus ir sodus, kur kiekvieną pavasarį vyksta tikra sakurų žydėjimo fiesta. Tokią vietą rasite Vilniuje japonų diplomato Č.Sugiharos sakurų parke šalia Europos prospekte šalia Neries, taip pat Vingio parke esančiame Botanikos sodo skyriuje, Kaune Nemuno saloje, Alytuje, Druskininkuose bei kitur. O jeigu turite vietos savo sode - pasodinkite sakurą ir kiekvieną pavasarį patirkite žydėjimo magiją.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/IMG_20200420_135357.jpg\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0219.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/2018-04-05-15.19.32.jpg\")
Šiemet sakuros pradėjo žydėti anksčiau, nors šįmet pavasaris ir šaltesnis. Dažnai sakurų žiedus nušaldo pavasarinės šalnos, tad kartais žydėjimo stebuklas ir neįvyksta. Todėl reikia skubėti džiaugtis jomis, nes žydėjimas gan trumpas, paprastai trunkantis ne ilgiau kaip 8-10 dienų, o kartais netrunka nė savaitės, ypač jei pasitaiko šaltos ir vėjuotos dienos. Galimybių džiaugtis sakuromis kiekvienais metais Lietuvoje vis didėja, nes vis daugiau miestų ir miestelių sodina šiuos gražius medelius ir kai kur atsiranda visai nemaži sodai, kaip pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune ar Alytuje.
Ji dar kartais vadinama ir sakūra. Tai dekoratyvinė vyšnia, natūraliai auganti Tolimuose Rytuose (Japonijoje, Kinijoje). Mes auginame paprastąją vyšnią (Prunus cerasus), kuri, beje, taip pat nėra savaiminis mūsų krašto, o tik kokius 400 metų atkeliavusi į Lietuvą. Sakuromis arba japoninėmis vyšniomis paprastai vadina šias jų rūšis: smailiadantę (Prunus serrulata), rausvąją (P. x subhirtella), ankstyvąją (P.incisa), puošniąją (P.speciosa), svyruoklinę (P.yedoensis), hokaidinę (P. nipponica) bei kitas. Šiais laikais yra nemažai sukurtų žmogaus rankomis dekoratyvinių vyšnių hibridų. Visas jas vienija puošnūs balti arba rausvi žiedai.
Be abejo, pirmiausiai todėl, kad gražiai žydi. Jas ypač vertina žmonės, kurie domisi Japonijos kultūra. Juk šioje tolimoje šalyje sakurų žydėjimo šventė Hanami turi labai senas ir gilias tradicijas. Teko lankytis Japonijoje tuo metu, kai ten žydi sakuros – ir tai tikra magija, nes sunku ir nupasakoti tą jausmą, kai patenki į žydinčių sakurų sodą. Baltų arba rausvų žiedų debesų apsuptis svaigina ir žvelgiant aukštyn į žiedus dingsta visos sunkios mintys, apima ilgesys ir kažkuo ši būsena primena vaikystę, kai visas aplinkinis pasaulis atrodė kaip nesibaigianti laimė, kai buvo galima džiaugtis pačiais paprasčiausiais gyvenimo dalykais – saule, oru, gamta, mylimais žmonėmis.
Japonijoje sakurų žydėjimo metu visi tarsi išprotėja gerąja prasme: po darbų, o ypač savaitgaliais visi skuba į parkus, kur gali džiaugtis žiedais, po medžiais ant patiesalų susėda su šeimomis, su draugais ar bendradarbiais, susitinka su seniai matytais bendramoksliais, giminėmis ar bičiuliais, vaišinasi, šnekučiuojasi, medituoja ar tiesiog grožisi žiedais. Juk tas kerintis sakurų žydėjimas japonams simbolizuoja ne tik gamtos atgimimą po žiemos, bet ir visą žmogaus gyvenimą bei jo trapumą, jis primena, kad reikia būti čia ir dabar, branginti ir švęsti kiekvieną gyvenimo akimirką.
Ypatingas momentas ateina tada, kai nužydėję sakurų žiedlapiai pradeda kristi. Jų būna tokia gausybė, kad žemė tampa tarsi apsnigta, šio „sniego“ prikrenta į plaukus bei rūbus ir jautiesi tarsi palaiminta iš aukščiau. Žydint ir krintant sakurų žiedams žmonės prisimena brangius jiems išėjusiuosius, atleidžia priešams skriaudas ir susitaiko, o daugelis įsimylėjėlių prisipažįsta vienas kitam meilėje, susižada ar tuokiasi. Ir ko gero, nėra žavingesnio reginio, nei atsidurti po sakurų medžiais, kurie apkibę baltai rausvų žiedlapių debesimis, pamažu byrančiais ant žemės, tarsi lytų svajonių lietus, ir stebėti, kaip vėjyje linguoja žydinčios šakelės. Tad galime pasimokyti džiaugtis šių vyšnių nuostabiu žydėjimu taip, kaip tuo moka džiaugtis japonai. Juk sakuros gan greitai nubarsto žiedlapius, po jų pradeda skleistis žali lapai ir medžiai tampa įprastiniai kaip ir visi. Vėliau žiedų vietoje kartais sunoksta nedidelės ir tamsios uogos, kurias kaip ir visas vyšnias galima valgyti, tik šios nėra skanios.
Jeigu neturite savo sakuros, atvykite į parkus ir sodus, kur kiekvieną pavasarį vyksta tikra sakurų žydėjimo fiesta. Tokią vietą rasite Vilniuje japonų diplomato Č.Sugiharos sakurų parke šalia Europos prospekte šalia Neries, taip pat Vingio parke esančiame Botanikos sodo skyriuje, Kaune Nemuno saloje, Alytuje, Druskininkuose bei kitur. O jeigu turite vietos savo sode - pasodinkite sakurą ir kiekvieną pavasarį patirkite žydėjimo magiją.
Paprastai šie prieskoniai sukelia problemų tada, kai vartojami per dažnai ar dideliais kiekiais arba kai žmogus, pats to nežinodamas yra jiems alergiškas. Tad šį kartą apie prieskoninių augalų penketuką, kuriuos augindami ir naudodami su maistu turėtumėte būti atsargesni.
Jis dar vadinamas pelynu, savaime auga Lietuvoje, paprastai randamas nederlingose ir sausose vietose, dykvietėse ar pakelėse. Dažnai auginamas ir prieskonių darželiuose. Nuo senų laikų pelyno antžeminė dalis buvo naudojama apetitui gerinti, apsinuodijus maistu ir įvairiems virškinimo bei kitiems sutrikimams gydyti ar norint patiekalams suteikti kartumą. Deja, didelės pelynų dozės vietoj gydančio poveikio gali pavirsti nuodu. Jau nuo XIX a. Europos pasiturintys miestiečiai pradėjo dažnai gurkšnoti alkoholinį gėrimą absentą, pasižymintį kartumu ir skirtą apetitui pagerinti prieš valgį. O jeigu kas nors padaugindavo šio žalsvo gėrimo, pradėdavo matyti haliucinacijas, regimi vaizdai nusidažydavo geltona spalva, prasidėdavo nemiga, psichozė. Per didelis pelynų kiekis taip pat gali sukelti pykinimą, vėmimą, traukulius, skrandžio ir žarnyno opas. Manoma, kad net garsusis olandų tapytojas Van Gogas nutapė ne vieną žymų savo paveikslą, paveiktas absento, kurį jis labai mėgo. Yra išlikusi legenda, kad kai velnias po Adomo ir Ievos sugundymo bėgo iš Rojaus sodų, jo paliktuose pėdsakuose sudygo pelyno žolė. Geriant pelyno arbatą, 1 šaukštelį žaliavos reikėtų užpilti 2 stiklinėmis verdančio vandens ir gerti ne daugiau kaip ¼ arbatos stiklinės tris kartus per dieną. Vartoti pelynų arbatą reikėtų ne ilgiau kaip vieną mėnesį ir tik pasitarus su vaistininku, nusimanančiu apie vaistažolių poveikį.
Rozmarinas yra įprastas ir dažnas augalas ne tik Pietų šalių, bet ir mūsų virtuvėse. Švieži ir džiovinti rozmarinai naudojami kaip prieskoniai mėsai, žuviai, sriuboms, salotoms, daržovių, grybų patiekalams ir picoms gardinti. Eterinis aliejus dažnai naudojamas parfumerijoje ir kosmetikoje. Tačiau tiems, kurie ypač mėgsta gausiai paskaninti maistą rozmarino šakelėmis, reikėtų būti atsargesniems, nes dideli rozmarino kiekiai gali sukelti spazmus, vėmimą ir komą; užsienio spaudoje yra aprašyti net keli mirties atvejai. Tiesa, daugiau žalos rozmarinas gali padaryti tada, kai žmogus yra alergiškas šiam augalui, o dažniausiai – jo aliejui. Rozmarinai gali alergizuoti odą, sukelti bėrimus, paraudimą. Rozmarinų preparatais gydomos įvairios ligos ir negalavimai: sąnarių, širdies, nervų, menopauzės bei kt. Eterinis aliejus naudojamas gaminant higienos ir kosmetikos prekes. Rozmarinai Lietuvoje nežiemoja arba žiemoja rūpestingai pridengti, nes jiems pas mus per šalta, jie gali ištverti ne didesnį nuo -5 iki -10 C šaltį. Tad žiemą augalą galima auginti erdviame vazone kambaryje ar šiltnamyje, o šiltuoju metų laiku išnešti į lauką. Tiesa, kambario sąlygomis rozmarinai paprastai skursta, nes jie mėgsta saulėtas vietas.
Katžolė irgi atrodo toks nekaltas augalas, dažnai auginamas darželiuose kaip aromatinis ir prieskoninis augalas. Maži jos kiekiai turi gydančių savybių ir veikia raminančiai, bet didesni kiekiai gali sukelti haliucinacijas, euforiją, odos bėrimus, sutrikdyti orientaciją, tad patariama katžolės arbatos negerti prieš vairuojant. Katžolių eterinį aliejų taip pat patariama nevartoti žmonėms, kurie alergiški notrelinių šeimos augalams. O kodėl ši žolė pavadinta katės vardu ? Nes ją paprastai mėgsta katės, jos trinasi į augalą ar kramsnoja lapelius, nes svaiginantis poveikis panašus kaip valerijono, tik kiek silpnesnis. Panašiai katžolės svaiginančiai veikia ir žmones, jeigu jie dažnai ir dideliais kiekiais jas vartoja. Beje, sakoma, kad katžolės kvapas nepatinka žiurkėms, tad jas galima naudoti šių graužikų atbaidymui. Viduramžiais buvo manoma, kad nuo katžolių žmogus tampa irzlus ir piktas, tad budeliams prieš darbą patardavo užkrimsti katžolių, kad būtų blogos nuotaikos ir be gailesčio atliktų savo darbą. Gėlynuose dažnai auginamos ir kitos, dekoratyvinės katžolės rūšys, kurios pasižymi panašiomis vaistinėmis savybėmis kaip ir paprastoji katžolė, bet yra silpnesnio poveikio. Katžolės mėgsta augti saulėtoje vietoje arba daliniame pavėsyje, lengvoje ir vidutiniškai derlingoje dirvoje, paprastai gerai žiemoja lietuviškomis sąlygomis.
Ją tiesiog būtina paminėti, nes pastaraisiais metais, leidus legaliai auginti Lietuvoje, jos vis labiau populiarėja. Ar žinote, kad kanapė, kartu su javais yra vienas iš pirmųjų žmonių sukultūrintų augalų ? Ir pirmasis popierius, išrastas Kinijoje buvo pagamintas iš kanapių, o ne iš medienos. Garsioji JAV nepriklausomybės deklaracija 1776 m. taip pat buvo parašyta ant kanapinio popieriaus. Ko gero, nei vienas augalas Lietuvoje pastaruoju metu nesukėlė tiek diskusijų kaip kanapės. Kanapės nėra savaiminis mūsų krašto augalas, bet manoma, kad Lietuvos teritorijoje žmonės jas augina tiek maistui, tiek pluoštui išgauti jau kelis tūkstančius metų. Nuo 2014 m. ūkininkams oficialiai leidžiama kanapes auginti legaliai, bet tik pluoštines, kuriose beveik nėra THC (tetrahidrokanabinolio) ir jos nevartojamos kaip narkotinė medžiaga. „Blogosios“ kanapės ne tik sukelia haliucinacijas bei kliedesius, bet ir paranoją, nerimą, įvairius širdies sutrikimus, hipotenziją (žemą kraujo spaudimą), katalepsiją (viso kūno raumenų sustingimą) bei kitus negalavimus. Iš kanapių išgaunamos ir medžiagos, turinčios daug gerų savybių – priešvėžinių, regėjimą gerinančių, antibakterinių, taip pat įvairių vitaminų, mineralų bei amino rūgščių; jos yra naudojamos tiek žmonių, tiek gyvūnų vaistinių preparatų bei maisto gamyboje. Ten, kur kanapės legalizuotos, jos vartojamos šviežios ir džiovintos, dedamos į mėsos ir žuvies patiekalus, salotas, sriubas. Mokslininkai vis dar tiria kanapių sudėtį ir kasmet atranda daug naujų ir įdomių dalykų. Nors maistui skirtų kanapių sėklų galima nusipirkti sveiko maisto krautuvėse, bet geriau jų darže nesėti, nes net ir pluoštinėse kanapėse gali būti kad ir mažai, iki 0,2 proc. THC, o pagal Lietuvos įstatymus šią medžiagą draudžiama naudoti išvis, nei medicininiais, nei maisto tikslais. Todėl jeigu kartais jūsų darže kanapės pasisės pačios (o tai būna ne taip jau retai), tai tuo nesidžiaukite ir geriau jas sunaikinkite, nes jas auginti draudžiama, tad galite sulaukti baudos, nepadės jokie pasiaiškinimai, kad pačios pasisėjo.
Štai dar vienas pagal narkotizuojantį poveikį į kompaniją kanapei tinkantis augalas, iš kurio gaminami tokie narkotikai kaip opiumas, heroinas, morfijus bei kt. Nuodingiausia augalo dalis – nesubrendusi sėklų dėžutė. Pirmųjų duomenų apie aguonų poveikį randama dar 4000 pr. m. e. Egipto rankraščiuose, kuriuose užsimenama, kad motinos savo kūdikiams duodavo pakramtyti džiovintų aguonų galvučių, kad šie neverktų, dygstant pirmiesiems dantukams. Bet net jei esate labai smalsūs, geriau neragaukite nesubrendusių aguonų – jos yra ne tik labai karčios, bet ir vietoj laukiamo apsvaigimo sukels įvairius negalavimus: pykinimą, vėmimą, galvos svaigimą, sąmonės netekimą – na, geriau visko net ir nevardinti. Nors Lietuvoje daržines aguonas auginti draudžiama ir savaime pasisėjusias būtina išnaikinti, bet be jų sėklų neįsivaizduojame saldumynų ir Kūčių stalo. Tad vienintelis būdas jų įsigyti yra nusipirkti parduotuvėse. Laukuose auganti savaiminė dirvinė ir birulė aguona bei gėlynuose auginamos dekoratyvinės aguonų rūšys neturi neigiamo poveikio, tad galima drąsiai jas auginti.
Paprastai šie prieskoniai sukelia problemų tada, kai vartojami per dažnai ar dideliais kiekiais arba kai žmogus, pats to nežinodamas yra jiems alergiškas. Tad šį kartą apie prieskoninių augalų penketuką, kuriuos augindami ir naudodami su maistu turėtumėte būti atsargesni.
Jis dar vadinamas pelynu, savaime auga Lietuvoje, paprastai randamas nederlingose ir sausose vietose, dykvietėse ar pakelėse. Dažnai auginamas ir prieskonių darželiuose. Nuo senų laikų pelyno antžeminė dalis buvo naudojama apetitui gerinti, apsinuodijus maistu ir įvairiems virškinimo bei kitiems sutrikimams gydyti ar norint patiekalams suteikti kartumą. Deja, didelės pelynų dozės vietoj gydančio poveikio gali pavirsti nuodu. Jau nuo XIX a. Europos pasiturintys miestiečiai pradėjo dažnai gurkšnoti alkoholinį gėrimą absentą, pasižymintį kartumu ir skirtą apetitui pagerinti prieš valgį. O jeigu kas nors padaugindavo šio žalsvo gėrimo, pradėdavo matyti haliucinacijas, regimi vaizdai nusidažydavo geltona spalva, prasidėdavo nemiga, psichozė. Per didelis pelynų kiekis taip pat gali sukelti pykinimą, vėmimą, traukulius, skrandžio ir žarnyno opas. Manoma, kad net garsusis olandų tapytojas Van Gogas nutapė ne vieną žymų savo paveikslą, paveiktas absento, kurį jis labai mėgo. Yra išlikusi legenda, kad kai velnias po Adomo ir Ievos sugundymo bėgo iš Rojaus sodų, jo paliktuose pėdsakuose sudygo pelyno žolė. Geriant pelyno arbatą, 1 šaukštelį žaliavos reikėtų užpilti 2 stiklinėmis verdančio vandens ir gerti ne daugiau kaip ¼ arbatos stiklinės tris kartus per dieną. Vartoti pelynų arbatą reikėtų ne ilgiau kaip vieną mėnesį ir tik pasitarus su vaistininku, nusimanančiu apie vaistažolių poveikį.
Rozmarinas yra įprastas ir dažnas augalas ne tik Pietų šalių, bet ir mūsų virtuvėse. Švieži ir džiovinti rozmarinai naudojami kaip prieskoniai mėsai, žuviai, sriuboms, salotoms, daržovių, grybų patiekalams ir picoms gardinti. Eterinis aliejus dažnai naudojamas parfumerijoje ir kosmetikoje. Tačiau tiems, kurie ypač mėgsta gausiai paskaninti maistą rozmarino šakelėmis, reikėtų būti atsargesniems, nes dideli rozmarino kiekiai gali sukelti spazmus, vėmimą ir komą; užsienio spaudoje yra aprašyti net keli mirties atvejai. Tiesa, daugiau žalos rozmarinas gali padaryti tada, kai žmogus yra alergiškas šiam augalui, o dažniausiai – jo aliejui. Rozmarinai gali alergizuoti odą, sukelti bėrimus, paraudimą. Rozmarinų preparatais gydomos įvairios ligos ir negalavimai: sąnarių, širdies, nervų, menopauzės bei kt. Eterinis aliejus naudojamas gaminant higienos ir kosmetikos prekes. Rozmarinai Lietuvoje nežiemoja arba žiemoja rūpestingai pridengti, nes jiems pas mus per šalta, jie gali ištverti ne didesnį nuo -5 iki -10 C šaltį. Tad žiemą augalą galima auginti erdviame vazone kambaryje ar šiltnamyje, o šiltuoju metų laiku išnešti į lauką. Tiesa, kambario sąlygomis rozmarinai paprastai skursta, nes jie mėgsta saulėtas vietas.
Katžolė irgi atrodo toks nekaltas augalas, dažnai auginamas darželiuose kaip aromatinis ir prieskoninis augalas. Maži jos kiekiai turi gydančių savybių ir veikia raminančiai, bet didesni kiekiai gali sukelti haliucinacijas, euforiją, odos bėrimus, sutrikdyti orientaciją, tad patariama katžolės arbatos negerti prieš vairuojant. Katžolių eterinį aliejų taip pat patariama nevartoti žmonėms, kurie alergiški notrelinių šeimos augalams. O kodėl ši žolė pavadinta katės vardu ? Nes ją paprastai mėgsta katės, jos trinasi į augalą ar kramsnoja lapelius, nes svaiginantis poveikis panašus kaip valerijono, tik kiek silpnesnis. Panašiai katžolės svaiginančiai veikia ir žmones, jeigu jie dažnai ir dideliais kiekiais jas vartoja. Beje, sakoma, kad katžolės kvapas nepatinka žiurkėms, tad jas galima naudoti šių graužikų atbaidymui. Viduramžiais buvo manoma, kad nuo katžolių žmogus tampa irzlus ir piktas, tad budeliams prieš darbą patardavo užkrimsti katžolių, kad būtų blogos nuotaikos ir be gailesčio atliktų savo darbą. Gėlynuose dažnai auginamos ir kitos, dekoratyvinės katžolės rūšys, kurios pasižymi panašiomis vaistinėmis savybėmis kaip ir paprastoji katžolė, bet yra silpnesnio poveikio. Katžolės mėgsta augti saulėtoje vietoje arba daliniame pavėsyje, lengvoje ir vidutiniškai derlingoje dirvoje, paprastai gerai žiemoja lietuviškomis sąlygomis.
Ją tiesiog būtina paminėti, nes pastaraisiais metais, leidus legaliai auginti Lietuvoje, jos vis labiau populiarėja. Ar žinote, kad kanapė, kartu su javais yra vienas iš pirmųjų žmonių sukultūrintų augalų ? Ir pirmasis popierius, išrastas Kinijoje buvo pagamintas iš kanapių, o ne iš medienos. Garsioji JAV nepriklausomybės deklaracija 1776 m. taip pat buvo parašyta ant kanapinio popieriaus. Ko gero, nei vienas augalas Lietuvoje pastaruoju metu nesukėlė tiek diskusijų kaip kanapės. Kanapės nėra savaiminis mūsų krašto augalas, bet manoma, kad Lietuvos teritorijoje žmonės jas augina tiek maistui, tiek pluoštui išgauti jau kelis tūkstančius metų. Nuo 2014 m. ūkininkams oficialiai leidžiama kanapes auginti legaliai, bet tik pluoštines, kuriose beveik nėra THC (tetrahidrokanabinolio) ir jos nevartojamos kaip narkotinė medžiaga. „Blogosios“ kanapės ne tik sukelia haliucinacijas bei kliedesius, bet ir paranoją, nerimą, įvairius širdies sutrikimus, hipotenziją (žemą kraujo spaudimą), katalepsiją (viso kūno raumenų sustingimą) bei kitus negalavimus. Iš kanapių išgaunamos ir medžiagos, turinčios daug gerų savybių – priešvėžinių, regėjimą gerinančių, antibakterinių, taip pat įvairių vitaminų, mineralų bei amino rūgščių; jos yra naudojamos tiek žmonių, tiek gyvūnų vaistinių preparatų bei maisto gamyboje. Ten, kur kanapės legalizuotos, jos vartojamos šviežios ir džiovintos, dedamos į mėsos ir žuvies patiekalus, salotas, sriubas. Mokslininkai vis dar tiria kanapių sudėtį ir kasmet atranda daug naujų ir įdomių dalykų. Nors maistui skirtų kanapių sėklų galima nusipirkti sveiko maisto krautuvėse, bet geriau jų darže nesėti, nes net ir pluoštinėse kanapėse gali būti kad ir mažai, iki 0,2 proc. THC, o pagal Lietuvos įstatymus šią medžiagą draudžiama naudoti išvis, nei medicininiais, nei maisto tikslais. Todėl jeigu kartais jūsų darže kanapės pasisės pačios (o tai būna ne taip jau retai), tai tuo nesidžiaukite ir geriau jas sunaikinkite, nes jas auginti draudžiama, tad galite sulaukti baudos, nepadės jokie pasiaiškinimai, kad pačios pasisėjo.
Štai dar vienas pagal narkotizuojantį poveikį į kompaniją kanapei tinkantis augalas, iš kurio gaminami tokie narkotikai kaip opiumas, heroinas, morfijus bei kt. Nuodingiausia augalo dalis – nesubrendusi sėklų dėžutė. Pirmųjų duomenų apie aguonų poveikį randama dar 4000 pr. m. e. Egipto rankraščiuose, kuriuose užsimenama, kad motinos savo kūdikiams duodavo pakramtyti džiovintų aguonų galvučių, kad šie neverktų, dygstant pirmiesiems dantukams. Bet net jei esate labai smalsūs, geriau neragaukite nesubrendusių aguonų – jos yra ne tik labai karčios, bet ir vietoj laukiamo apsvaigimo sukels įvairius negalavimus: pykinimą, vėmimą, galvos svaigimą, sąmonės netekimą – na, geriau visko net ir nevardinti. Nors Lietuvoje daržines aguonas auginti draudžiama ir savaime pasisėjusias būtina išnaikinti, bet be jų sėklų neįsivaizduojame saldumynų ir Kūčių stalo. Tad vienintelis būdas jų įsigyti yra nusipirkti parduotuvėse. Laukuose auganti savaiminė dirvinė ir birulė aguona bei gėlynuose auginamos dekoratyvinės aguonų rūšys neturi neigiamo poveikio, tad galima drąsiai jas auginti.
Prieš kiekvienas Velykas likus kelioms savaitėms pas mane virtuvėje vyksta eksperimentai, dažant margučius su įvairiais maisto produktais bei augalais. Kodėl su jais dažau ? Nes cheminiai dažai niekam nėra į sveikatą. Beverdant margučiai dažnai sutrūkinėja ir dažai įsiskverbia į vidų, įsiskverbia net ir nesutrūkus kiaušiniui per jo lukštą. Tad su cheminiais dažytais margučių geriau nevalgyti net ir atrodančių išoriškai sveikų. O štai dažytus su augalinės kilmės dažais margučius galima drąsiai valgyti, net jei jie ir sutrūkinėja. Tiesiog reikia nupjaustyti nuo baltymo pasidažius vietas. Esu ne kartą dažiusi margučius juodai, tekstą apie tai galima rasti čia. O įvairiomis spalvomis nudažyti margučius galima su arbatomis, kopūstais, ciberžole ir kitkuo, tekstas apie tai čia.
Kad granato žievelė gražiai nudažo audinius, buvau girdėjusi jau seniai. Ir ne kartą bandžiau dažyti ir audinius, ir margučius, bet deja, niekas nepavykdavo, kiaušiniai likdavo tokios spalvos, kokios būdavo. Šiemet nusprendžiau susiimti rimtai ir bandyti tol, kol pavyks. Ir pavyko ! Teko ilgai ieškoti internete, pasitelkti dirbtiną intelektą ir ne vieną kartą vis bandyti ir bandyti. Tad dabar galiu pasidalinti asmeniniu patyrimu.
Pirmiausiai - spalvingiau nudažo visai ne granato viršutinė tamsiai raudona žievelė, nors dažo ir ji, o viduje esantis geltonas minkštimas ir visos pertvarėlės tarp sėklų. Antra - geriau dažyti su džiovinta žievele nei su šviežia. Ir trečia - reikalingas vienas ingredientas - surūdijusi geležis, kad spalva būtų sodresnė ir tamsesnė. Apie viską iš eilės:
Nulupu granatą ir kaip minėjau, naudoju jo visą žievelę - ir viršutinę tamsiai raudoną ir ypač vidinę geltoną. Supjaustau 1-2 cm dydžio gabalėliais ir išdžiovinu. Jeigu Velykos jau ant nosies ir nėra kada džiovinti, tada naudoju šviežią žievelę. Kaip jau susiruošiu dažyti margučius - iš vakaro žieveles užmerkiu vandenyje. Kitą dieną verdu apie 30-40 min. (be kiaušinių !). Verdant įdedu keletą surūdijusių varžtų ar bet kokios surūdijusios geležies gabaliukų. Tai ir yra \"slaptasis\" ingredientas. Nereikia persistengti su geležies kiekiu, nes jei jos bus per daug - tada margučiai nusidažys juodai (nors yra kam patinka ir juodi). Man šį kartą nusidažė tamsiai violetine spalva su marmuriniu raštu. Surūdijusi geležis ne tik patamsina dažų spalvą, bet ir tą spalvą užfiksuoja, nors tai aktualiau dažant audinius. Vieno džiovinto granato žievelės užtenka maždaug pusei litro vandens, o jeigu naudojame šviežią žievelę - tada jos reikėtų dvigubai daugiau. Išvirtą dažų tirpalą ataušinau ir tik tuomet į jį dedu kiaušinius ir verdu apie 5 minutes. Margučius geriausia dažyti iš vakaro prieš Velykas ir tirpale palikti per naktį.
Ryte margučius išimu iš tirpalo. Nuplauti nereikia ! Tai juk augalinė medžiaga, ne chemija. Kai kiaušiniai apdžiūna, įtrinu lašeliu aliejaus. Viskas.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0614.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/gelzgaliai-1-.jpg\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0621.JPG\")
Šis bandymas pavyko pusėtinai, nes tikėjausi, kad margučius nudažys sodria apelsino spalva, bet pavyko tik blankiai geltona. Na, reikės dar paeksperimentuoti, kol pavyks, nes esu mačiusi kaip su apelsinu galima nudažyti sodriai geltona ar oranžine spalva. Dažymui nupjausčiau geltonąją apelsino žievelės dalį, tik šį kartą stengiausi, kad baltosios dalies būtų kuo mažiau. Geriau dažyti su džiovinta apelsino žievele, bet galima ir su šviežia, jei nėra laiko laukti. Pusei litro vandens reikėtų 1-2 apelsino žievelių. Jeigu dažome su džiovinta - užmerkiame vandenyje žievelės gabaliukus iš vakaro. Verdame apie 0,5-1 val. (be kiaušinių!). Palaikome apie 1 val. kol atvės (idealiausia būtų 5-6 val.). Tuomet dedame kiaušinius ir verdame apie 5 minutes. Spalvai užfiksuoti ir kad ji būtų sodresnė, verdant reikia įdėti šiek tiek rūgšties - acto arba citrinos rūgšties, bet tik šiek tiek, ant šaukštelio galiuko. Išvirusius margučius paprastai palieku dažų tirpale per naktį. Ryte juos išimu, bet nuplauti nereikia. Dar reikės paeksperimentuoti su apelsinio žievele, keičiant tirpalo koncentratą ir rūgšties kiekį, kol pavyks sodriai geltona spalva.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0609.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0654.JPG\")
Buvau negirdėjusi tokio augalo, kol parduotuvėje nepamačiau arbatžolių \"Mėlynosios balnapupės žiedai\". Jie mano arbatą nudažė ryškiai mėlyna spalva, tad šovė į galvą išbandyti dažyti ir margučius. Nudažė, bet ne tokia ryškia, o švelniai melsva spalva. Reikės dar paeksperimentuoti su šia arbata ir ko gero, spalvos intensyvumas irgi priklausys nuo to vandens rūgštingumo ar šarmingumo. Šios arbatos nusipirkau Halės turgavietėje Vilniuje, mačiau ją parduodant kitose sveiko maisto krautuvėlėse bei internete. Šios arbatžolės ne tik dažo, bet ir turi daug naudingų savybių - slopina nerimą, bet nemigdo, mažina stresą, gerina atmintį, stiprina plaukus.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0600.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0603.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/balnapup-.jpg\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0634.JPG\")
Esu dažiusi su ciberžolės (kurkumos) milteliais ne kartą ir rezultatas visuomet būdavo puikus. Šį kartą turėjau šviežios ciberžolės šaknies ir pabandžiau dažyti su ja. Deja, bet spalva buvo visiškai blanki. Tad tai dar kartą įrodo, kad džiovinti augalas dažniausiai dažo intensyviau ir sodriau nei švieži.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/ciber-ol-.jpg\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0561-1.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/DSC_0639.JPG\")
● Geriausia dažyti baltus, o ne rudus kiaušinius, jų paprastai galima rasti maisto parduotuvėse prieš Velykas. Dažant juoda spalva tinka ir rudi, bet norint išgauti šviesiai mėlyną ar geltoną spalvą labiau tinka balti kiaušiniai.
● Prieš verdant kiaušinius, juos geriausia palaikyti apie 5-6 valandas kambario temperatūroje, tada bus mažiau suskilusių.
● Išvirusius margučius natūraliuose augaliniuose dažuose geriausia palaikyti dar bet 2-8 valandas, tada spalva bus intensyvesnė.
● Dažant su natūraliomis priemonėmis jų nereikia po virimo nuplauti. Nes tai natūralios priemonės, kurios paprastai lengviau nusiplauna nei cheminiais dažai, o jos juk yra nekenksmingos sveikatai.
● Išimtus iš dažų margučius palaikyti ant servetėlės kol nudžius, tuomet įtrinti vienu lašeliu aliejaus.
Su šventomis Velykomis !
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/IMG_4567.JPG\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/juodi-margu-iai.jpg\")
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/04/gamtiniai-da-ai-margu-iams2.jpg\")
Prieš kiekvienas Velykas likus kelioms savaitėms pas mane virtuvėje vyksta eksperimentai, dažant margučius su įvairiais maisto produktais bei augalais. Kodėl su jais dažau ? Nes cheminiai dažai niekam nėra į sveikatą. Beverdant margučiai dažnai sutrūkinėja ir dažai įsiskverbia į vidų, įsiskverbia net ir nesutrūkus kiaušiniui per jo lukštą. Tad su cheminiais dažytais margučių geriau nevalgyti net ir atrodančių išoriškai sveikų. O štai dažytus su augalinės kilmės dažais margučius galima drąsiai valgyti, net jei jie ir sutrūkinėja. Tiesiog reikia nupjaustyti nuo baltymo pasidažius vietas. Esu ne kartą dažiusi margučius juodai, tekstą apie tai galima rasti čia. O įvairiomis spalvomis nudažyti margučius galima su arbatomis, kopūstais, ciberžole ir kitkuo, tekstas apie tai čia.
Kad granato žievelė gražiai nudažo audinius, buvau girdėjusi jau seniai. Ir ne kartą bandžiau dažyti ir audinius, ir margučius, bet deja, niekas nepavykdavo, kiaušiniai likdavo tokios spalvos, kokios būdavo. Šiemet nusprendžiau susiimti rimtai ir bandyti tol, kol pavyks. Ir pavyko ! Teko ilgai ieškoti internete, pasitelkti dirbtiną intelektą ir ne vieną kartą vis bandyti ir bandyti. Tad dabar galiu pasidalinti asmeniniu patyrimu.
Pirmiausiai - spalvingiau nudažo visai ne granato viršutinė tamsiai raudona žievelė, nors dažo ir ji, o viduje esantis geltonas minkštimas ir visos pertvarėlės tarp sėklų. Antra - geriau dažyti su džiovinta žievele nei su šviežia. Ir trečia - reikalingas vienas ingredientas - surūdijusi geležis, kad spalva būtų sodresnė ir tamsesnė. Apie viską iš eilės:
Nulupu granatą ir kaip minėjau, naudoju jo visą žievelę - ir viršutinę tamsiai raudoną ir ypač vidinę geltoną. Supjaustau 1-2 cm dydžio gabalėliais ir išdžiovinu. Jeigu Velykos jau ant nosies ir nėra kada džiovinti, tada naudoju šviežią žievelę. Kaip jau susiruošiu dažyti margučius - iš vakaro žieveles užmerkiu vandenyje. Kitą dieną verdu apie 30-40 min. (be kiaušinių !). Verdant įdedu keletą surūdijusių varžtų ar bet kokios surūdijusios geležies gabaliukų. Tai ir yra \"slaptasis\" ingredientas. Nereikia persistengti su geležies kiekiu, nes jei jos bus per daug - tada margučiai nusidažys juodai (nors yra kam patinka ir juodi). Man šį kartą nusidažė tamsiai violetine spalva su marmuriniu raštu. Surūdijusi geležis ne tik patamsina dažų spalvą, bet ir tą spalvą užfiksuoja, nors tai aktualiau dažant audinius. Vieno džiovinto granato žievelės užtenka maždaug pusei litro vandens, o jeigu naudojame šviežią žievelę - tada jos reikėtų dvigubai daugiau. Išvirtą dažų tirpalą ataušinau ir tik tuomet į jį dedu kiaušinius ir verdu apie 5 minutes. Margučius geriausia dažyti iš vakaro prieš Velykas ir tirpale palikti per naktį.
Ryte margučius išimu iš tirpalo. Nuplauti nereikia ! Tai juk augalinė medžiaga, ne chemija. Kai kiaušiniai apdžiūna, įtrinu lašeliu aliejaus. Viskas.
Šis bandymas pavyko pusėtinai, nes tikėjausi, kad margučius nudažys sodria apelsino spalva, bet pavyko tik blankiai geltona. Na, reikės dar paeksperimentuoti, kol pavyks, nes esu mačiusi kaip su apelsinu galima nudažyti sodriai geltona ar oranžine spalva. Dažymui nupjausčiau geltonąją apelsino žievelės dalį, tik šį kartą stengiausi, kad baltosios dalies būtų kuo mažiau. Geriau dažyti su džiovinta apelsino žievele, bet galima ir su šviežia, jei nėra laiko laukti. Pusei litro vandens reikėtų 1-2 apelsino žievelių. Jeigu dažome su džiovinta - užmerkiame vandenyje žievelės gabaliukus iš vakaro. Verdame apie 0,5-1 val. (be kiaušinių!). Palaikome apie 1 val. kol atvės (idealiausia būtų 5-6 val.). Tuomet dedame kiaušinius ir verdame apie 5 minutes. Spalvai užfiksuoti ir kad ji būtų sodresnė, verdant reikia įdėti šiek tiek rūgšties - acto arba citrinos rūgšties, bet tik šiek tiek, ant šaukštelio galiuko. Išvirusius margučius paprastai palieku dažų tirpale per naktį. Ryte juos išimu, bet nuplauti nereikia. Dar reikės paeksperimentuoti su apelsinio žievele, keičiant tirpalo koncentratą ir rūgšties kiekį, kol pavyks sodriai geltona spalva.
Buvau negirdėjusi tokio augalo, kol parduotuvėje nepamačiau arbatžolių \"Mėlynosios balnapupės žiedai\". Jie mano arbatą nudažė ryškiai mėlyna spalva, tad šovė į galvą išbandyti dažyti ir margučius. Nudažė, bet ne tokia ryškia, o švelniai melsva spalva. Reikės dar paeksperimentuoti su šia arbata ir ko gero, spalvos intensyvumas irgi priklausys nuo to vandens rūgštingumo ar šarmingumo. Šios arbatos nusipirkau Halės turgavietėje Vilniuje, mačiau ją parduodant kitose sveiko maisto krautuvėlėse bei internete. Šios arbatžolės ne tik dažo, bet ir turi daug naudingų savybių - slopina nerimą, bet nemigdo, mažina stresą, gerina atmintį, stiprina plaukus.
Esu dažiusi su ciberžolės (kurkumos) milteliais ne kartą ir rezultatas visuomet būdavo puikus. Šį kartą turėjau šviežios ciberžolės šaknies ir pabandžiau dažyti su ja. Deja, bet spalva buvo visiškai blanki. Tad tai dar kartą įrodo, kad džiovinti augalas dažniausiai dažo intensyviau ir sodriau nei švieži.
● Geriausia dažyti baltus, o ne rudus kiaušinius, jų paprastai galima rasti maisto parduotuvėse prieš Velykas. Dažant juoda spalva tinka ir rudi, bet norint išgauti šviesiai mėlyną ar geltoną spalvą labiau tinka balti kiaušiniai.
● Prieš verdant kiaušinius, juos geriausia palaikyti apie 5-6 valandas kambario temperatūroje, tada bus mažiau suskilusių.
● Išvirusius margučius natūraliuose augaliniuose dažuose geriausia palaikyti dar bet 2-8 valandas, tada spalva bus intensyvesnė.
● Dažant su natūraliomis priemonėmis jų nereikia po virimo nuplauti. Nes tai natūralios priemonės, kurios paprastai lengviau nusiplauna nei cheminiais dažai, o jos juk yra nekenksmingos sveikatai.
● Išimtus iš dažų margučius palaikyti ant servetėlės kol nudžius, tuomet įtrinti vienu lašeliu aliejaus.
Su šventomis Velykomis !
Štai toks yra tikslus mokslinis datulės vardas. Datulių medis – tai aukšta palmė, užauganti iki 20–25 m aukščio. Vienas jos lapas, sudarytas iš kelių šimtų plunksniškai suskaldytų lapelių, gali siekti net 5 m ilgio. Šie finikai savaime auga Artimuosiuose Rytuose, ten žmonės juos sukultūrino daugiau nei prieš 4000 metų. Šiuo metu natūraliai gamtoje augančių datulinių finikų jau nebėra, bet dideli jų plantacijų plotai auginami ne tik Rytų šalyse – Egipte, Irane, Izraelyje, bet ir Afrikoje, Pietų Europoje, JAV, Meksikoje bei kitur.
Svarbiausia datulinio finiko dalis yra jo vaisiai datulės, moksliškai vadinami kaulavaisiais. Jie būna sukibę po kelis šimtus vienoje didelėje kekėje, o sunokusių kekių ant medžio taip pat gali būti šimtai. Brandaus amžiaus medis vieno derliaus metu gali sunokinti iki 50–80 kg. vaisių. Atskiri finikų medžiai būna vyriški ir moteriški. Vaisius nokina, žinoma, moteriški individai, o vienas vyriškas medis gali apdulkinti apie 10–15 moteriškų. Šviežias vaisius – pailgos formos ir siekia 5–10 cm ilgio, su stambia pailga sėkla viduje. Mes įpratę vaisius matyti parduodamus jau džiovintus ir tamsiai rudus, bet šviežios sunokusios datulės būna žalios, geltonos ar oranžinės spalvos.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/01/Nr.1.JPG\")
Artimuosiuose Rytuose datules valgo įvairiais jų sunokimo tarpsniais. Iš nesunokusių vaisių gamina įvairius patiekalus: kepa, verda, troškina, konservuoja. Šviežios sunokusios datulės būna sultingos, minkšta odele, o jų skonis panašus į slyvų. Tokios datulės labai greitai genda ir pūva, jas sudėtinga vežti, tad netinka tolimesniems pervežimams. Štai kodėl mūsų prekybos centruose ir nebūna šviežių datulių. Sunokusių vaisių žievelė kietėja, jie tampa saldesni, sausesni ir miltingesni, tad tokie tinka tolimoms kelionėms. Datulių vaisiai tiek prieš tūkstančius metų, tiek ir šiais laikais yra vienas svarbiausių produktų Artimiausiuose Rytuose. Šiuose kraštuose datulės mėgstamos ne tik šviežios ar džiovintos, iš jų gaminama saldi pasta kaip cukraus pakaitalas, įvairūs desertai, taip pat ir gėrimai, kartais dedama į mėsiškus ir kitus sūrius patiekalus. Datulėse gali būti net iki 75–85 proc. cukraus, kuris yra natūralus konservantas, tad sumaltos kartu su kitais produktais padeda ilgiau juos išsaugoti. Vaisiuose gausu ne tik cukraus, bet ir vertingų medžiagų – įvairių vitaminų ir mineralų. Datules valgyti saikingai turėtų tie, kurie turi problemų dėl cukraus kiekio kraujyje.
Beveik visas augalas gali būti naudojamas maistui bei kitiems dalykams: sumaltos sėklos maistingos ir sočios, šiais miltais šeriami naminiai gyvuliai. Iš sėklų taip pat yra spaudžiamas aliejus. Nors šis aliejus kiek mažiau populiarus nei alyvpalmių, be kurio neišsiverčia daugelis muilo ir kosmetikos gamintojų, bet taip pat gan dažnai naudojamas. Datulinio finiko mediena tvirta, lengva ir poringa, tinkanti statyboms, valtims gaminti bei kurui. Stambiais palmių lapais dengiami stogai, iš jų pinami krepšiai ir kilimėliai. Pavasarį iš medžio kamieno išgaunamos sultys taip pat yra labai saldžios kaip ir vaisiai, iš jų verdamas sirupas. Sunokusius vaisius mėgsta lesti ir paukščiai.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/01/Nr.2.JPG\")
Jei sumanysite jį užsiauginti, galite tai pabandyti padaryti iš sėklos, suvalgę jos džiovintą vaisių. Prieš sėją sėklą galima pamirkti šiltame vandenyje ar nagų dilde šiek tiek pabrūžinti kietą kiautą. Pasėjus sėklą į žemę, vazoną reikėtų laikyti šiltai, ~25 C temperatūroje. Nors sėklos paprastai sudygsta gan greitai, bet vėliau auga labai pamažu. Tiesa, sėklos gali ir nesudygti, jei vaisiai buvo džiovinami labai karštoje temperatūroje. Dirvožemis augalui turėtų būti lengvas, purus ir sausokas, nes nemėgsta drėgmės pertekliaus, tinkamiausias yra priesmėlis. Šių palmių šaknys nėra gilios, kartais net visai dideli medžiai gali būti persodinami su nedideliu šaknų gumulu. Augalas mėgsta šilumą ir saulę, tad Lietuvoje lauke geriausia jausis tik šiltomis ir saulėtomis vasaromis. Pernelyg nereikėtų stengtis juo rūpintis, nes sukūrus augalui idealias sąlygas, jis stiebsis vis labiau aukštyn, o juk savo gimtinėje užauga aukštu medžiu ! Tad bus sunku prižiūrėti ar pernešti į kitą vietą.
![](\"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/01/Nr.4.JPG\")
Selekcininkai yra sukūrę ne vieną datulinio finiko veislę: ‘Deglet Noir‘ vaisiai laikomi vienais vertingiausių ir brangiausių, nes sunokina ypatingus, švelnaus medaus skonio ir šviesios spalvos vaisius. ‘Fardh‘ – labai tamsios spalvos, intensyvesnio skonio ir labiau mėgstami arabų kraštuose; jie pigesni, tad dažniausiai parduodami ir mūsų prekybos centruose. ‘Weddee‘ veislė nokina stambius ir ilgus vaisius, dažniausiai auginamus kaip pašaras kupranugariams ar net beždžionėms.
Tad visada įdomu paeksperimentuoti su maistu, o šį kartą – su džiovinta datule, kurią suvalgę, jos sėklą galite pasėti į vazoną. Galbūt, po kurio laiko turėsite egzotišką augalą palmę, kuri, gal ir nesunokins skaniųjų datulių vaisių, bet primins senas Biblijos istorijas.
","url":"https://valdymas.medeinos.lt/datules-biblinis-augalas/","canonical_url":null,"uuid":"a9919820-7941-4061-a9ba-179c197bfbb0","codeinjection_foot":null,"codeinjection_head":null,"codeinjection_styles":null,"comment_id":"696677575f08b323af4e4f64","reading_time":4,"send_email_when_published":false,"email_subject":null,"childHtmlRehype":{"html":"Štai toks yra tikslus mokslinis datulės vardas. Datulių medis – tai aukšta palmė, užauganti iki 20–25 m aukščio. Vienas jos lapas, sudarytas iš kelių šimtų plunksniškai suskaldytų lapelių, gali siekti net 5 m ilgio. Šie finikai savaime auga Artimuosiuose Rytuose, ten žmonės juos sukultūrino daugiau nei prieš 4000 metų. Šiuo metu natūraliai gamtoje augančių datulinių finikų jau nebėra, bet dideli jų plantacijų plotai auginami ne tik Rytų šalyse – Egipte, Irane, Izraelyje, bet ir Afrikoje, Pietų Europoje, JAV, Meksikoje bei kitur.
Svarbiausia datulinio finiko dalis yra jo vaisiai datulės, moksliškai vadinami kaulavaisiais. Jie būna sukibę po kelis šimtus vienoje didelėje kekėje, o sunokusių kekių ant medžio taip pat gali būti šimtai. Brandaus amžiaus medis vieno derliaus metu gali sunokinti iki 50–80 kg. vaisių. Atskiri finikų medžiai būna vyriški ir moteriški. Vaisius nokina, žinoma, moteriški individai, o vienas vyriškas medis gali apdulkinti apie 10–15 moteriškų. Šviežias vaisius – pailgos formos ir siekia 5–10 cm ilgio, su stambia pailga sėkla viduje. Mes įpratę vaisius matyti parduodamus jau džiovintus ir tamsiai rudus, bet šviežios sunokusios datulės būna žalios, geltonos ar oranžinės spalvos.
Artimuosiuose Rytuose datules valgo įvairiais jų sunokimo tarpsniais. Iš nesunokusių vaisių gamina įvairius patiekalus: kepa, verda, troškina, konservuoja. Šviežios sunokusios datulės būna sultingos, minkšta odele, o jų skonis panašus į slyvų. Tokios datulės labai greitai genda ir pūva, jas sudėtinga vežti, tad netinka tolimesniems pervežimams. Štai kodėl mūsų prekybos centruose ir nebūna šviežių datulių. Sunokusių vaisių žievelė kietėja, jie tampa saldesni, sausesni ir miltingesni, tad tokie tinka tolimoms kelionėms. Datulių vaisiai tiek prieš tūkstančius metų, tiek ir šiais laikais yra vienas svarbiausių produktų Artimiausiuose Rytuose. Šiuose kraštuose datulės mėgstamos ne tik šviežios ar džiovintos, iš jų gaminama saldi pasta kaip cukraus pakaitalas, įvairūs desertai, taip pat ir gėrimai, kartais dedama į mėsiškus ir kitus sūrius patiekalus. Datulėse gali būti net iki 75–85 proc. cukraus, kuris yra natūralus konservantas, tad sumaltos kartu su kitais produktais padeda ilgiau juos išsaugoti. Vaisiuose gausu ne tik cukraus, bet ir vertingų medžiagų – įvairių vitaminų ir mineralų. Datules valgyti saikingai turėtų tie, kurie turi problemų dėl cukraus kiekio kraujyje.
Beveik visas augalas gali būti naudojamas maistui bei kitiems dalykams: sumaltos sėklos maistingos ir sočios, šiais miltais šeriami naminiai gyvuliai. Iš sėklų taip pat yra spaudžiamas aliejus. Nors šis aliejus kiek mažiau populiarus nei alyvpalmių, be kurio neišsiverčia daugelis muilo ir kosmetikos gamintojų, bet taip pat gan dažnai naudojamas. Datulinio finiko mediena tvirta, lengva ir poringa, tinkanti statyboms, valtims gaminti bei kurui. Stambiais palmių lapais dengiami stogai, iš jų pinami krepšiai ir kilimėliai. Pavasarį iš medžio kamieno išgaunamos sultys taip pat yra labai saldžios kaip ir vaisiai, iš jų verdamas sirupas. Sunokusius vaisius mėgsta lesti ir paukščiai.
Jei sumanysite jį užsiauginti, galite tai pabandyti padaryti iš sėklos, suvalgę jos džiovintą vaisių. Prieš sėją sėklą galima pamirkti šiltame vandenyje ar nagų dilde šiek tiek pabrūžinti kietą kiautą. Pasėjus sėklą į žemę, vazoną reikėtų laikyti šiltai, ~25 C temperatūroje. Nors sėklos paprastai sudygsta gan greitai, bet vėliau auga labai pamažu. Tiesa, sėklos gali ir nesudygti, jei vaisiai buvo džiovinami labai karštoje temperatūroje. Dirvožemis augalui turėtų būti lengvas, purus ir sausokas, nes nemėgsta drėgmės pertekliaus, tinkamiausias yra priesmėlis. Šių palmių šaknys nėra gilios, kartais net visai dideli medžiai gali būti persodinami su nedideliu šaknų gumulu. Augalas mėgsta šilumą ir saulę, tad Lietuvoje lauke geriausia jausis tik šiltomis ir saulėtomis vasaromis. Pernelyg nereikėtų stengtis juo rūpintis, nes sukūrus augalui idealias sąlygas, jis stiebsis vis labiau aukštyn, o juk savo gimtinėje užauga aukštu medžiu ! Tad bus sunku prižiūrėti ar pernešti į kitą vietą.
Selekcininkai yra sukūrę ne vieną datulinio finiko veislę: ‘Deglet Noir‘ vaisiai laikomi vienais vertingiausių ir brangiausių, nes sunokina ypatingus, švelnaus medaus skonio ir šviesios spalvos vaisius. ‘Fardh‘ – labai tamsios spalvos, intensyvesnio skonio ir labiau mėgstami arabų kraštuose; jie pigesni, tad dažniausiai parduodami ir mūsų prekybos centruose. ‘Weddee‘ veislė nokina stambius ir ilgus vaisius, dažniausiai auginamus kaip pašaras kupranugariams ar net beždžionėms.
Tad visada įdomu paeksperimentuoti su maistu, o šį kartą – su džiovinta datule, kurią suvalgę, jos sėklą galite pasėti į vazoną. Galbūt, po kurio laiko turėsite egzotišką augalą palmę, kuri, gal ir nesunokins skaniųjų datulių vaisių, bet primins senas Biblijos istorijas.
","htmlAst":{"type":"root","children":[{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"datulinis-finikas-phoenix-dactylifera"},"children":[{"type":"text","value":"DATULINIS FINIKAS ("},{"type":"element","tagName":"em","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Phoenix dactylifera"}]},{"type":"text","value":")"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Štai toks yra tikslus mokslinis datulės vardas. Datulių medis – tai aukšta palmė, užauganti iki 20–25 m aukščio. Vienas jos lapas, sudarytas iš kelių šimtų plunksniškai suskaldytų lapelių, gali siekti net 5 m ilgio. Šie finikai savaime auga Artimuosiuose Rytuose, ten žmonės juos sukultūrino daugiau nei prieš 4000 metų. Šiuo metu natūraliai gamtoje augančių datulinių finikų jau nebėra, bet dideli jų plantacijų plotai auginami ne tik Rytų šalyse – Egipte, Irane, Izraelyje, bet ir Afrikoje, Pietų Europoje, JAV, Meksikoje bei kitur."}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"datuli%C5%B3-vaisiai"},"children":[{"type":"text","value":"Datulių vaisiai"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Svarbiausia datulinio finiko dalis yra jo vaisiai datulės, moksliškai vadinami kaulavaisiais. Jie būna sukibę po kelis šimtus vienoje didelėje kekėje, o sunokusių kekių ant medžio taip pat gali būti šimtai. Brandaus amžiaus medis vieno derliaus metu gali sunokinti iki 50–80 kg. vaisių. Atskiri finikų medžiai būna vyriški ir moteriški. Vaisius nokina, žinoma, moteriški individai, o vienas vyriškas medis gali apdulkinti apie 10–15 moteriškų. Šviežias vaisius – pailgos formos ir siekia 5–10 cm ilgio, su stambia pailga sėkla viduje. Mes įpratę vaisius matyti parduodamus jau džiovintus ir tamsiai rudus, bet šviežios sunokusios datulės būna žalios, geltonos ar oranžinės spalvos."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/01/Nr.1.JPG","width":1843,"height":1229,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Šviežios datulės būna žalios, geltonos arba oranžinės spalvos, jos sultingos, o jų skonis panašus į slyvų"}]}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Artimuosiuose Rytuose datules valgo įvairiais jų sunokimo tarpsniais. Iš nesunokusių vaisių gamina įvairius patiekalus: kepa, verda, troškina, konservuoja. Šviežios sunokusios datulės būna sultingos, minkšta odele, o jų skonis panašus į slyvų. Tokios datulės labai greitai genda ir pūva, jas sudėtinga vežti, tad netinka tolimesniems pervežimams. Štai kodėl mūsų prekybos centruose ir nebūna šviežių datulių. Sunokusių vaisių žievelė kietėja, jie tampa saldesni, sausesni ir miltingesni, tad tokie tinka tolimoms kelionėms. Datulių vaisiai tiek prieš tūkstančius metų, tiek ir šiais laikais yra vienas svarbiausių produktų Artimiausiuose Rytuose. Šiuose kraštuose datulės mėgstamos ne tik šviežios ar džiovintos, iš jų gaminama saldi pasta kaip cukraus pakaitalas, įvairūs desertai, taip pat ir gėrimai, kartais dedama į mėsiškus ir kitus sūrius patiekalus. Datulėse gali būti net iki 75–85 proc. cukraus, kuris yra natūralus konservantas, tad sumaltos kartu su kitais produktais padeda ilgiau juos išsaugoti. Vaisiuose gausu ne tik cukraus, bet ir vertingų medžiagų – įvairių vitaminų ir mineralų. Datules valgyti saikingai turėtų tie, kurie turi problemų dėl cukraus kiekio kraujyje."}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"ne-tik-vaisiai-valgomi"},"children":[{"type":"text","value":"Ne tik vaisiai valgomi"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Beveik visas augalas gali būti naudojamas maistui bei kitiems dalykams: sumaltos sėklos maistingos ir sočios, šiais miltais šeriami naminiai gyvuliai. Iš sėklų taip pat yra spaudžiamas aliejus. Nors šis aliejus kiek mažiau populiarus nei alyvpalmių, be kurio neišsiverčia daugelis muilo ir kosmetikos gamintojų, bet taip pat gan dažnai naudojamas. Datulinio finiko mediena tvirta, lengva ir poringa, tinkanti statyboms, valtims gaminti bei kurui. Stambiais palmių lapais dengiami stogai, iš jų pinami krepšiai ir kilimėliai. Pavasarį iš medžio kamieno išgaunamos sultys taip pat yra labai saldžios kaip ir vaisiai, iš jų verdamas sirupas. Sunokusius vaisius mėgsta lesti ir paukščiai."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/01/Nr.2.JPG","width":1843,"height":1229,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Vienoje kekėje gali būti iki kelių šimtų vaisių"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"kaip-namuose-u%C5%BEsiauginti-datulin%C4%AF-finik%C4%85"},"children":[{"type":"text","value":"Kaip namuose užsiauginti datulinį finiką"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Jei sumanysite jį užsiauginti, galite tai pabandyti padaryti iš sėklos, suvalgę jos džiovintą vaisių. Prieš sėją sėklą galima pamirkti šiltame vandenyje ar nagų dilde šiek tiek pabrūžinti kietą kiautą. Pasėjus sėklą į žemę, vazoną reikėtų laikyti šiltai, ~25 C temperatūroje. Nors sėklos paprastai sudygsta gan greitai, bet vėliau auga labai pamažu. Tiesa, sėklos gali ir nesudygti, jei vaisiai buvo džiovinami labai karštoje temperatūroje. Dirvožemis augalui turėtų būti lengvas, purus ir sausokas, nes nemėgsta drėgmės pertekliaus, tinkamiausias yra priesmėlis. Šių palmių šaknys nėra gilios, kartais net visai dideli medžiai gali būti persodinami su nedideliu šaknų gumulu. Augalas mėgsta šilumą ir saulę, tad Lietuvoje lauke geriausia jausis tik šiltomis ir saulėtomis vasaromis. Pernelyg nereikėtų stengtis juo rūpintis, nes sukūrus augalui idealias sąlygas, jis stiebsis vis labiau aukštyn, o juk savo gimtinėje užauga aukštu medžiu ! Tad bus sunku prižiūrėti ar pernešti į kitą vietą."}]},{"type":"element","tagName":"figure","properties":{"className":["kg-card","kg-gallery-card","kg-width-wide","kg-card-hascaption"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-container"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-row"]},"children":[{"type":"element","tagName":"div","properties":{"className":["kg-gallery-image"]},"children":[{"type":"element","tagName":"img","properties":{"src":"https://d29wtipmfucw8r.cloudfront.net/2026/01/Nr.4.JPG","width":1843,"height":1229,"loading":"lazy","alt":""},"children":[]}]}]}]},{"type":"element","tagName":"figcaption","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Vaisiaus viduje besislepiantį kauliuką galimą pasėti arba sulesinti paukščiams"}]}]},{"type":"element","tagName":"h3","properties":{"id":"datuli%C5%B3-%C4%AFvairov%C4%97"},"children":[{"type":"text","value":"Datulių įvairovė"}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Selekcininkai yra sukūrę ne vieną datulinio finiko veislę: ‘Deglet Noir‘ vaisiai laikomi vienais vertingiausių ir brangiausių, nes sunokina ypatingus, švelnaus medaus skonio ir šviesios spalvos vaisius. ‘Fardh‘ – labai tamsios spalvos, intensyvesnio skonio ir labiau mėgstami arabų kraštuose; jie pigesni, tad dažniausiai parduodami ir mūsų prekybos centruose. ‘Weddee‘ veislė nokina stambius ir ilgus vaisius, dažniausiai auginamus kaip pašaras kupranugariams ar net beždžionėms."}]},{"type":"element","tagName":"p","properties":{},"children":[{"type":"text","value":"Tad visada įdomu paeksperimentuoti su maistu, o šį kartą – su džiovinta datule, kurią suvalgę, jos sėklą galite pasėti į vazoną. Galbūt, po kurio laiko turėsite egzotišką augalą palmę, kuri, gal ir nesunokins skaniųjų datulių vaisių, bet primins senas Biblijos istorijas."}]}],"data":{"quirksMode":false}},"tableOfContents":[{"id":"datulinis-finikas-phoenix-dactylifera","heading":"DATULINIS FINIKAS (Phoenix dactylifera)"},{"id":"datuli%C5%B3-vaisiai","heading":"Datulių vaisiai"},{"id":"ne-tik-vaisiai-valgomi","heading":"Ne tik vaisiai valgomi"},{"id":"kaip-namuose-u%C5%BEsiauginti-datulin%C4%AF-finik%C4%85","heading":"Kaip namuose užsiauginti datulinį finiką"},{"id":"datuli%C5%B3-%C4%AFvairov%C4%97","heading":"Datulių įvairovė"}]},"featureImageSharp":null}}]}},"pageContext":{"slug":"5-prieskoniai-augalai-kurie-gali-buti-nuodingi-2","prev":"","next":"sakuru-ziedai","tag":"maistas-ir-vaistas","limit":3,"skip":0,"primaryTagCount":91,"collectionPaths":{"Ghost__Post__6a00aba25f08b323af4e5ba2":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f29d":"/","Ghost__Post__69ce15e95f08b323af4e55bd":"/","Ghost__Post__69a1d52e5f08b323af4e51d7":"/","Ghost__Post__696677575f08b323af4e4f64":"/","Ghost__Post__694ec4da5f08b323af4e4dd1":"/","Ghost__Post__68f395e85f08b323af4e423e":"/","Ghost__Post__68c99fec5f08b323af4e3e5b":"/","Ghost__Post__68b027135f08b323af4e3c70":"/","Ghost__Post__689dcfe85f08b323af4e3b09":"/","Ghost__Post__688e3ada5f08b323af4e388e":"/","Ghost__Post__68691b485f08b323af4e3525":"/","Ghost__Post__685f9eae5f08b323af4e348f":"/","Ghost__Post__683f2dea5f08b323af4e3157":"/","Ghost__Post__6824beba5f08b323af4e3015":"/","Ghost__Post__67f3966794802f21be3305d9":"/","Ghost__Post__67c8960c94802f21be33035e":"/","Ghost__Post__67a8f86694802f21be3300c9":"/","Ghost__Post__678407e394802f21be32fac1":"/","Ghost__Post__676da29394802f21be32f5d6":"/","Ghost__Post__674cb0a794802f21be32ef5d":"/","Ghost__Post__65da2eeb6a46a02b1fe9d5b2":"/","Ghost__Post__66d493b594802f21be32dd66":"/","Ghost__Post__66b4a97d6a46a02b1fe9dcd1":"/","Ghost__Post__668587fd6a46a02b1fe9db2d":"/","Ghost__Post__6675ad8e6a46a02b1fe9da6a":"/","Ghost__Post__666834126a46a02b1fe9da3c":"/","Ghost__Post__665380e16a46a02b1fe9d99f":"/","Ghost__Post__6622bb376a46a02b1fe9d8bb":"/","Ghost__Post__65fc68856a46a02b1fe9d7ab":"/","Ghost__Post__65f34da66a46a02b1fe9d755":"/","Ghost__Post__65e9fed56a46a02b1fe9d63b":"/","Ghost__Post__65b4f08b6a46a02b1fe9d249":"/","Ghost__Post__65994e136a46a02b1fe9d08c":"/","Ghost__Post__656f6e52e8debf0ef92604b6":"/","Ghost__Post__655ce887e8debf0ef92601a3":"/","Ghost__Post__6533da1fe8debf0ef925ff7d":"/","Ghost__Post__64f352e5e8debf0ef925fd9c":"/","Ghost__Post__64b440e7e8debf0ef925f947":"/","Ghost__Post__64981ba6e8debf0ef925f804":"/","Ghost__Post__6487413be8debf0ef925f55d":"/","Ghost__Post__645d0c4de8debf0ef925f2ec":"/","Ghost__Post__64312aa9e8debf0ef925f0a1":"/","Ghost__Post__6403903ce8debf0ef925ec5f":"/","Ghost__Post__63f50daae8debf0ef925e9a2":"/","Ghost__Post__63d6945de8debf0ef925e76e":"/","Ghost__Post__63b1ca19e8debf0ef925dc49":"/","Ghost__Post__638b2b4ae8debf0ef925d1a8":"/","Ghost__Post__6366ae47e8debf0ef925ce99":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f33a":"/","Ghost__Post__631ccd25e8debf0ef925c9a9":"/","Ghost__Post__62efd92de8debf0ef925c0a7":"/","Ghost__Post__62dac612e8debf0ef925b7c1":"/","Ghost__Post__62c32be8e8debf0ef925b3d4":"/","Ghost__Post__62b45243e8debf0ef925b0a9":"/","Ghost__Post__62a30acde8debf0ef925ac38":"/","Ghost__Post__628a74e6e8debf0ef925ab0a":"/","Ghost__Post__6283ca4be8debf0ef925aa98":"/","Ghost__Post__6262f787e8debf0ef925a8e5":"/","Ghost__Post__62506304e8debf0ef925a59a":"/","Ghost__Post__623c3677e8debf0ef925a29e":"/","Ghost__Post__6234c0abe8debf0ef925a201":"/","Ghost__Post__621a7283e8debf0ef9259ead":"/","Ghost__Post__620939fae8debf0ef92599ee":"/","Ghost__Post__61fe542fe4f5e66e8af8420e":"/","Ghost__Post__61db0a2ed78d062048b0a424":"/","Ghost__Post__61c1d71eb4dca90f2afe8b9f":"/","Ghost__Post__61ace42e469b495cac6ee409":"/","Ghost__Post__619a7be0993ccd7b34cc0b58":"/","Ghost__Post__618168dfbd6e0b19905e5fe6":"/","Ghost__Post__616c603a70def738cf998ab8":"/","Ghost__Post__6161d1d41093895b7e3affb3":"/","Ghost__Post__614f4c0559206a61c97cd148":"/","Ghost__Post__613343c8bb7c141214352b27":"/","Ghost__Post__611402ed0a24624971f16eb3":"/","Ghost__Post__60fffad43a50c75c3a6be8eb":"/","Ghost__Post__60f1d797eed2a3303610ab60":"/","Ghost__Post__60dc08e3eed2a3303610aafa":"/","Ghost__Post__60d1f6a4eed2a3303610aa95":"/","Ghost__Post__60c5f99eeed2a3303610a896":"/","Ghost__Post__60a162edeed2a3303610a780":"/","Ghost__Post__6082f565f894ee4baaaeddb6":"/","Ghost__Post__606366a72e1c2a4fa0c243d4":"/","Ghost__Post__604a3dccb51db061b794e85d":"/","Ghost__Post__603bda686d09c6014f24217e":"/","Ghost__Post__602019f0f107e5361a450390":"/","Ghost__Post__600474c97bf89f78120315dd":"/","Ghost__Post__5fef331096741664a019f597":"/","Ghost__Post__5fde3168600ba5286122b865":"/","Ghost__Post__5fc914a669222709e5fc0b74":"/","Ghost__Post__5fb96b44290fd73398738192":"/","Ghost__Post__5fa6e124e157953c3b2f3b56":"/","Ghost__Post__5f94127da58f0e4fcee9bd11":"/","Ghost__Post__5f888cd0a58f0e4fcee9bb6d":"/","Ghost__Post__5f6347f484d13b16f9d9e1f4":"/","Ghost__Post__5f489ca00f6930415508a63d":"/","Ghost__Post__5f1dbe2d0f6930415508a36a":"/","Ghost__Post__5f09a8930f6930415508a2ea":"/","Ghost__Post__5ef32d4a0db4ec3f632784aa":"/","Ghost__Post__5ee4f4eeb7931a5f47a844de":"/","Ghost__Post__5ec6bf30f23c4e6d5cce1ed3":"/","Ghost__Post__5ebac9bee66aa96df867f715":"/","Ghost__Post__5eadb071e66aa96df867f64e":"/","Ghost__Post__5ea45c20e66aa96df867f5df":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f257":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f266":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f265":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f267":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f261":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f268":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f269":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f26a":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f26b":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f26c":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f26d":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f26e":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f26f":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f270":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f271":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f272":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f273":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f274":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f275":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f276":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f277":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f278":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f279":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f27a":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f27b":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f27c":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f27d":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f27e":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f27f":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f280":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f281":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f282":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f283":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f284":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f285":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f286":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f287":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f288":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f289":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f28a":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f28b":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f28c":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f28d":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f28e":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f28f":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f290":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f291":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f292":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f293":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f294":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f295":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f296":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f297":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f298":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f299":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f29a":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f29b":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f29c":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f29e":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f29f":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a1":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a2":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a3":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a4":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a5":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a6":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a7":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a8":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2a9":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2aa":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ab":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ac":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ad":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ae":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2af":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b0":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b1":"/","Ghost__Post__5ed3cbabad57672c1ffe29f1":"/","Ghost__Post__5ed3ca47ad57672c1ffe29c6":"/","Ghost__Post__5ed3cae1ad57672c1ffe29dd":"/","Ghost__Post__5ed3c95fad57672c1ffe29a7":"/","Ghost__Post__5ed3c816ad57672c1ffe298c":"/","Ghost__Post__5ed229fdad57672c1ffe26ef":"/","Ghost__Post__5ed226e3ad57672c1ffe26a9":"/","Ghost__Post__5ed2293bad57672c1ffe26d9":"/","Ghost__Post__5ed0e9adf23c4e6d5cce30c6":"/","Ghost__Post__5ed0ef06f23c4e6d5cce316c":"/","Ghost__Post__5ed0f078f23c4e6d5cce319f":"/","Ghost__Post__5ed0ee32f23c4e6d5cce3152":"/","Ghost__Post__5ed0eceaf23c4e6d5cce3121":"/","Ghost__Post__5ed0ec35f23c4e6d5cce3107":"/","Ghost__Post__5ed0eae0f23c4e6d5cce30e6":"/","Ghost__Post__5ed0e820f23c4e6d5cce30ac":"/","Ghost__Post__5ed0e776f23c4e6d5cce3099":"/","Ghost__Post__5ed0e388f23c4e6d5cce3045":"/","Ghost__Post__5eca54e8f23c4e6d5cce2439":"/","Ghost__Post__5eca53d3f23c4e6d5cce2416":"/","Ghost__Post__5eca55c7f23c4e6d5cce244f":"/","Ghost__Post__5ec7a95cf23c4e6d5cce20df":"/","Ghost__Post__5ec7a890f23c4e6d5cce20c4":"/","Ghost__Post__5ec7aa3af23c4e6d5cce20f8":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b2":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b3":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b4":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b5":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b6":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b7":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b8":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2b9":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2bb":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2bc":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2bd":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2be":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2bf":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c0":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c1":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c2":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c3":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c4":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c5":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c6":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c7":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c8":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2c9":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ca":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2cb":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2cc":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2cd":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ce":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2cf":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d0":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d1":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d2":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d3":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d4":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d5":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d6":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d7":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d8":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2d9":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2da":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2db":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2dc":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2dd":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2de":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2df":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e0":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e1":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e2":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e3":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e4":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e5":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e6":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e7":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e8":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2e9":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ea":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2eb":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ec":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ed":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ee":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ef":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f0":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f1":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f2":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f3":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f4":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f5":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f6":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f7":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f8":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2f9":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2fa":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2fb":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2fc":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2fd":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2fe":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f2ff":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f300":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f301":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f302":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f303":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f304":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f305":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f306":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f307":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f308":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f309":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f30a":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f30b":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f30c":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f30d":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f30e":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f30f":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f310":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f312":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f313":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f314":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f315":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f316":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f317":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f318":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f319":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f31a":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f31b":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f31c":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f31d":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f31e":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f31f":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f320":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f321":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f322":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f323":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f324":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f325":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f326":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f327":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f328":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f329":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f32a":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f32b":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f32c":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f32d":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f32e":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f32f":"/","Ghost__Post__5ec55f31f23c4e6d5cce1d18":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f330":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f331":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f332":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f333":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f334":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f335":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f336":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f337":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f33b":"/","Ghost__Post__5e9cb8f5e66aa96df867f33c":"/"}}},"staticQueryHashes":["1272700106","1676991999","2138873178","2681841279","2938721187","293880488","293880488","293880488","293880488","3052966952","3265093644","3549603909","4156497161","417762487","448749453"]}