Rudenį vis dažniau sode ir gamtoje džiaugiamės jau ne žiedais, o derliumi. Derlių paprastai mes suprantame kaip valgomą dalyką, bet augalai savo vaisius nokina ne mums, valgytojams, o giminės pratęsimo tikslu. Tad nors ir labiau vertiname valgomas uogas ir vaisius, bet vertėtų kartais neskubėti jų ragauti, o tiesiog pasimėgauti – juk gamtoje galima jų rasti tiek daug nevalgomų, bet gražių ir puošnių. Tad šį kartą – apie OŽEKŠNIUS, apie originalius jų vaisius, šakeles ir lapus, auginimą bei priežiūrą.

Ožekšnis priklauso smaugikinių šeimai (Celastraceae) šeimai, kurios pavadinimas skamba   gan šiurpokai. Iš tiesų, ne tik gyvūnų, bet ir augalų pasaulyje netrūksta tokių, kurie konkurentus tiesiog užsmaugia. Bet ožekšniai savo vietos po saule ieško kitais, ne tokiais drastiškais  būdais. Lietuvos pamiškėse savaime auga dvi ožekšnių rūšys, o kitos yra kilę iš svetur. Susipažinsime su dažniausiai pas mus augančiomis arba auginamomis.

Europinis ožekšnis (Euonymus europaeus) – gan dažnas mūsų miškuose nedidelis medelis,  užaugantis iki 6–7 m aukščio ir dažnai besišakojantis į keletą kamienų. Pati įdomiausia šio augalo dalis yra sėklos bei dėžutės, kuriose slepiasi sėklos. Sėklų nameliai būna sudaryti iš keturių briaunotų skyrelių, t.y. keturlizdžiai ir yra skaisčiai raudonos spalvos. Pačios sėklos nedidukės ir neišvaizdžios, bet turi puošnius „rūbelius“ – ryškiai oranžinius minkštus apysėklius. Dar reikia pridėti, kad šie raudonai-oranžiniai ir gausūs žibintuvėliai kybo ant kotelių, tad kai rugpjūčio antroje pusėje jie pradeda nokti ir spalvintis, tada atrodo tiesiog nuostabiai ! Tad ožekšnį verta auginti vien tik dėl šių unikalių puošmenų, kurių nesupainiosi nei su jokiu kitu augalu. Tiesa, ne tik vaisiai, bet ir visas augalas yra nuodingas, nors ir ne mirtinai, bet, žinoma, geriau jo neragauti.

Pavasarį ir vasarą europinis ožekšnis niekuo  neišsiskiria iš kitų miško augalų. Žali lapai pailgos formos, žiedai gelsvi, gan smulkūs ir neišvaizdūs, pradeda skleistis pavasario pabaigoje. Jaunos šakelės būna žaliai violetinės spalvos ir šiek tiek briaunotos. Pats augalas nėra ilgaamžis, gyvena apie 50 metų. Rudenį ant žemės pabirusios sėklos dažniausiai sudygsta pačios arba kartais jas išplatina paukščiai, kurie susigundo ryškiomis spalvomis ir pačiupę paslepia kur nors miško paklotėje, o vėliau pamiršta, tad pavasarį sėklytės džiaugsmingai sudygsta. Europinis ožekšnis mėgsta augti gan derlingose ir drėgnokose dirvose, visai gerai jaučiasi pavėsingose vietose, nebijo šalčio ir sausros. Šio ožekšnio žievė kartais naudojama gydymui, o sėklų dėžutės – geltoniems dažams gaminti. Dekoratyviniuose želdynuose dar auginama ‘Albus‘ veislė su baltos spalvos sėklų dėžutėmis; ‘Aucubabaefolius‘ geltonai margintais lapais bei kitos veislės.

Karpotasis ožekšnis (E.verrucosus) labai panašus į europinį ir auga panašiose vietose. Juos abu galima atskirti pagal ūgį – karpotasis yra gerokai mažesnis krūmas ir paprastai siekia apie 2–2,5 m. Savo vardą jis gavo dėl smulkių ir tamsių karpučių, gausiai aplipusių šakeles. Dar šie abu ožekšniai skiriasi sėklomis, kurios pas karpotąjį būna juodos bei blizgančios, ir praplyšus sėklos dėžutei per siūles, pakimba ant ilgesnių siūlelių. Šis ožekšnis taip pat mėgsta drėgnokas ir gan derlingas dirvas, ir net labiau nei europinis gerai jaučiasi medžių pavėsyje. Jis taip pat yra nuodingas, tad spalvingomis sėklų dėžutėmis gėrėkitės jų neliesdami. Dekoratyviniuose želdynuose jis paprastai neauginamas.

Iš ožekšnių atėjūnų Lietuvoje pats populiariausias yra vijoklinis ožekšnis (E.fortunei), kuris dar visai neseniai buvo vadinamas Fortūno. Jeigu vyktų rinkimai pačio tinkamiausio dekoratyviniams želdynams augalo, tai šis ožekšnis, ko gero, laimėtų pirmą vietą. Kodėl ? Dėl keleto savybių, kurių dažniausiai trokšta dekoratyvinių augalų augintojai. Jis tikrai yra nereiklus – auga ir derlingose, ir nederlingose dirvose, tik žinoma, jei pasodinsite jį į visišką smėlį, tai tada nesitikėkite puošnaus augalo. Jis gali augti ir saulėtoje vietoje, ir pavėsyje (tik visiškame pavėsyje bus ištįsęs). Jis yra visžalis, tad nenumeta lapų ir būna dekoratyvus ištisus metus. Jį lengva padauginti, nes šakelės pačios įsišaknija. Jis gali augti ir kaip vijoklinis augalas, jeigu tik turės ant ko vyniotis ir tada pasieks kelių metrų aukštį, ir kaip kiliminis augalas, uždengdamas tuščius žemės plotus. Jis visai atsparus šalčiui, ir nors kartais būna, kad viena kita šakelė apšąla, bet pavasarį dar smarkiau atželia. Jį galima drąsiai genėti, kaip ir daugelį kitų ožekšnių. O svarbiausia – tai tikrai gražus augalas!

Želdynuose paprastai auginamos margalapės vijoklinio ožekšnio veislės, tad įvertinus šio ožekšnio nereiklumą bei dekoratyvumą, galima drąsiai jam rašyti 10-uką. Dažniausiai auginamos šio ožekšnio veislės yra ‘Emerald Gaiety‘ baltai margintais lapeliais, bei geltonai – gausiai ar šiek tiek – veislės ‘Emerald‘n Gold‘, ‘Sunspot‘, ‘Canadale Gold‘ bei kt.

Dar želdynuose galima pamatyti sparnuotąjį ožekšnį (E.alatus). Visą savo gražumą jis parodo rudenį ir žiemą, kai augmenijoje trūksta linksmesnių spalvų. Šis, kukliai vasarą žaliuojantis krūmas, atėjus rudeniui ir grybštelėjus šaltukui, tiesiog užsiliepsnoja – visi lapeliai nusidažo ryškiai raudona spalva, ir netgi ne visai raudona, o tokia raudonai avietiškai rožine. Tad angliakalbiai jį vadina burning bush, t.y. liepsnojančiu krūmu. Bet tai dar ne viskas! Nebūtų jis ožekšnis, jei rudenį nepasidabintų puošmenomis – ryškiai rožinės spalvos ir su oranžine sėkla viduje sėklų dėžutėmis. Kai visas krūmas apkimba šiais miniatiūriniais žibintuvėliais, o dar šviečia lapų fejerverkai, tiesiog neįmanoma nuo jo atitraukti akių. Bet sparnuotasis ožekšnis turi dar vieną slaptą ginklą. Kai vėlyvą rudenį nukrenta jo puošnieji lapai, pasirodo originalios šakos. Tokiomis šakomis retas augalas gali didžiuotis, nes jos yra su kamštinėmis briaunomis, tarsi su sparneliais (lotyniškai žodis alatus reiškia „sparnuotas“). Dėl šių sparnelių ši rūšis ir gavo šį vardą. Tad ir žiemą šis ožekšnis yra išskirtinis augalas.

Pats krūmas savaime auga Tolimuosiuose Rytuose, pasiekdamas 3–5 m aukštį (pas mus iki tiek neužauga). Pavasarį kaip ir daugelis ožekšnių žydi nedideliais, žalsvai gelsvais žiedais. Sparnuotasis ožekšnis kaip ir jo broliai nėra itin reiklus, nors geriausiai jaučiasi vidutiniškai drėgnoje ir derlingoje. Taip pat gali augti tiek saulėtoje vietoje, tiek daliniame pavėsyje. Kartais šaltomis ir besniegėmis žiemomis apšąla. Želdynuose auginama keletas sparnuotojo ožekšnio veislių. ‘Compacta‘ krūmeliai mažesni ir tankesni už rūšinį augalą, ‘Blade Runner‘ lapai rudenį nusidažo tamsiai raudona spalva, o kamštinės briaunos didesnės nei kitų „sparnuočių“ bei kitos. Vakarų šalyse iš sparnuotojo ožekšnio sodinamos nekarpomos gyvatvorės, nes vertinamos jo šakelių dekoratyvinės savybės. Per metus puošniosios šakelės paauga apie 10–20 cm. Sparnuotosios išaugos susidaro ne ant jaunų, o vyresnių nei 3 m šakelių. Sparnuotąjį ožekšnį, ir ypač jo veislę ‘Compacta‘ galima auginti erdviame vazone. Senovės kinų medicinoje šio augalo sultys buvo naudojamos gydant išorinius negalavimus – patinimus, kraujavimus, naikinant odos parazitus. Šiais laikais sparnuotojo ožekšnio vaistinės savybės vis dar nėra gerai ištirtos, tad reikia neužmiršti, kad jis, kaip visi ožekšniai yra nuodingas, tad geriau juo tik grožėtis; neskinti, o tuo labiau neragauti.

Želdynuose dar kartais auginamos ir kitos ožekšnių rūšys – žemasis (E.nanus), siauralapis (E.hamiltonianus), gulsčiasis (E.obovatus), japoninis (E.japonicus) bei kt., kurios yra retos, nes nėra dekoratyvios arba linkusios nušalti, tad paprastai sutinkamos tik dendrologinėse kolekcijose bei botanikos soduose. Tad iš čia plačiau paminėtųjų ožekšnių rūšių tikrai verta auginti bent vieną kurią nors – dėl nereiklumo aplinkos sąlygoms arba dėl puošnių vaisių, šakelių ar lapų. Sodinkite ožekšnius šalia kitų, kurie būna gražūs pavasarį ar vasarą – lanksvos, krūminės sidabražolės, raugerškiai bei kt., taip pat šalia spygliuočių. Tuomet ožekšniai atskleis savo grožybes rudenį ir žiemą, kai trūksta  spalvų ar tiesiog išskirtinio akcento jūsų kiemui.