Gyvatvorės vėl išgyvena renesansą – tik šiais laikais jos atlieka ne vien apsauginę funkciją, bet ir daugelį kitų: atskiria ūkinę ar gyvenamąją zoną nuo reprezentacinės; puošia aplinką, sukuria įdomias augalų kompozicijas ir suteikia kiemui intrigos; atlieka ekologinę funkciją, nes joje apsigyvena sodui naudingi sparnuočiai bei smulkieji gyvūnėliai; sumažina gatvės triukšmą ir sulaiko dulkes; gyvatvorės iš žydinčių vijoklių ypač padeda atsipalaiduoti, o su  valgomomis uogomis – suteikia naujų skonio atradimų; iš gyvatvorių galima sukurti įdomius labirintus ar žaliąsias sodo figūras; jos paslepia nepageidaujamus statinius (šiukšlių konteinerius ar komposto dėžes); ir daug kitų įdomių dalykų…

Kada geriausia sodinti. Jei augalai skirti gyvatvorei auga vazonuose, tai bet kada. O jeigu plikomis šaknimis, t.y. neseniai iškasti, tai gan anksti pavasarį (kovą-balandį), kol nesprogsta jų pumpurai (lapuočiai), o spygliuočiai keliomis savaitėmis vėliau. Paskui vėl galima rudenį, kai pradeda gelsti ir kristi lapai. Lepesnius augalus geriau sodinti pavasarį, kad spėtų šaknys prigyti.

Paskirtis. Gyvoji siena nuo smalsių akių. Apsauga nuo gatvės dulkių ir triukšmo. Apsauga nuo gyvūnų (yra tokių, kad net katės nepralenda). Puošia ir sukuria naujas kiemo kompozicijas bei patrauklius vaizdus (gali būti figūriškai karpoma). Suteikia kiemui intymumo, paslaptingumo, atpalaiduoja. Atskiria gyvenamąją kiemo zoną nuo ūkinės. Žydinčios ar vedančios valgomus vaisius gyvatvorės suteikia naujų potyrių. Atlieka ekologinę funkciją – joje slepiasi sparnuočiai, ežiai, varlės ir kiti sodui naudingi gyvūnai.

Rūpesčiai. Paruošiama vieta. Naujai pasodintą reikia žiūrėti, kad neišdžiūtų per visą vasarą, kol visai neįsišaknys. Karpoma priklausomai nuo augalo – lapuočiai auga greičiau, geriausia anksti pavasarį, spygliuočiai lėčiau – šiltu metų laiku. Tręšimas ne visoms būtinas. Mulčiavimas. Laistymas. Sniego nupurtymas.

Nekarpomos (laisvai augančios) gyvatvorės. Žydinčių augalų: lanksvos, rododendrai, alyvos, rožių, hortenzijų, jazminų, deucijų (radastų), meškyčių, budlėjų, amorfų, krūminių sidabražolių, egzochordų, veigelių, kolkvicijų ir kt. Nemėgsta karpymo. Pušys, ąžuolai, beržai, magnolijos, riešutmedžiai.

Spygliuočiai: cūgos, eglės, kadagiai, kėniai, kukmedžiai, maumedžiai, puskiparisiai, tujos (Smaragd, Columna, Elegantissima, Elwangeriana Aurea, Fastigiata, Globosa, Hoveyi, Rheingold, Brabant, Wareana Lutescens ir kt.).

Lapuočiai visžaliai: bugieniai, buksmedžiai, dyglainės, lauravyšnės, mahonijos.

Lapuočiai: alyvos, alksniai, aronijos, blindės, karklai, gluosniai (Hakura Nishiki), bukai, cidonija ir svarainiai, erškėčiai, forsitijos, gudobelės, guobos, ievos, karaganos (žirnmedžiai), kaštonai, kauleniai, klevai (totorinis, trakinis), lazdynai, liepos, ligustrai, medlievos, obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios-trešnės, pūkeniai, pūsleniai, putinai, raugerškiai, robinijos (akacijos), sausmedžiai krūminiai, sedulos, serbentai, skroblai, šaltalankiai, šeivamedžiai, tuopos, uosiai, žilakrūmiai.

Vijokliai: aktinidijos, citrinvyčiai, gebenės, kartuolė, ląstūnės, raganių, sausmedžiai, vynmedžių, visterijų.

Retesnės ir įdomesnės: bukų, cūgų, forsitijų, gluosnių ‘Hakura Nishiki’, vijokliai kvepiančiais žiedais ar valgomais vaisiais; kompozicijos iš įvairių augalų, ir t.t.

Žolinių augalų: levandos, lubinai, bijūnai, flioksai, ežiuolės, karpažolės, rūtos, bambukai (didbambukis, blizgusis ir kt.), piliarožės, melsvės, saulėgrąžos, viendienės, debesylų, smidrai, astrai, eraičinai, jurginai, vijoklinės (sukučiai, nasturtės, kobėjos, pelėžirnis, tunbergija).